„Ryte pramerkiu akis, pasuku galvą į kairę ir matau jį. Ištiesusi ranką galiu dar ir „dzin dzin“ padaryti“, – švytėdama apie savo didžiąją gyvenimo meilę pasakojo 32-jų klavesinininkė Nijolė Dorotėja Beniušytė. Į Romoje gyvenančios lietuvės namus atkeliavo jos pirmasis ir specialiai jai italo meistro sukurtas klavesinas.

D. Beniušytė. Delfi nuotr.

Lietuvė Italijoje gyvena septynerius metus, gilinasi į renesanso ir baroko muziką, koncertuoja su baroko amsambliu ir kasmet italams atveža parodyti jaunuosius Lietuvos talentus. „Italija yra šalis, iš kurios aš dar labai daug galiu gauti profesine prasme. Gauti tam, kad po to galėčiau duoti. Daug kas klausia, ar sugrįši, mums čia labai reikia, papasakok mums, kas tai yra baroko muzika, bet kalbos lieka kalbomis. Mano Lietuvoje organizuojamas jaunųjų talentų konkursas – festivalis, tai irgi yra mano grįžimas, atvežu profesionalus iš Italijos, kurie veda meistriškumo pamokas Lietuvoje“, – kalbėjo klavesinininkė.

Lietuviškas diplomas nieko nereiškia

N. D. Beniušytė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė dvi, klavesino atlikėjo ir muzikos pedagogo, magistro studijų programas. Kelerius metus akademijoje ji buvo vienintelė klavesino studentė. Paskutiniame magistrantūros kurse mergina laimėjo Italijos valstybės stipendiją ir 9 mėnesius mokėsi Romos Šv. Cecilijos muzikos konservatorijoje. Gyventi į Italiją persikėlė iškart po studijų. „Atvažiavau pas savo tuometinį draugą. Pradžia Italijoje buvo gana traumatiška, buvau specialistė su dviem magistrais ir tikėjausi, kad jau dabar mane ims visi. Italai pripažino tik mano bakalauro diplomą. Darbo buvo nedaug, verčiausi privačiomis fortepijono pamokomis. Po studijų norėjosi ir pailsėti, pagyventi, nes iki tol viską dariau pagal intensyvų lietuvišką planą“, – prisiminė klavesinu renesanso ir baroko muziką grojanti muzikantė.

Muzika lydi nuo vaikystės

Merginos senelis Adolfas Karaška buvo vargonų meistras, mama pianistė. „Vaikystėje mama vesdavosi į klasikinės muzikos koncertus, o tėtis į teatrą“, – pasakojo N. D. Beniušytė, kurį laiką svarsčiusi apie teatro studijas. Apsipratusi Italijoje ji nusprendė tobulinti savo senosios muzikos atlikimą. „Juo labiau, kad Lietuvoje šių tradicijų nėra, tik dabar pradeda kažkas vykti“, – sakė Akvilos miesto muzikos konservatorijoje klavesino magistrantūroje studijuojanti buvusi vilnietė. Po šios konservatorijos stogu susibūrė baroko muzikos ansamblis „Réunion de Musiciens“, kuriame klavesinu groja N. D. Beniušytė, traversu Luigi Tufano ir Giovanna Barbati viola da gamba instrumentu. Trio koncertų galima pasiklausyti ir Lietuvos ambasadų Romoje organizuojamuose renginiuose.

Pasirenka tai, kas pelningiau

Kartu su N. D. Beniušyte senosios muzikos skyriuje studijuoja dar 6 klavesinininkai, jų amžiaus vidurkis siekia 40 metų. „Tie, kurie studijuoja konservatorijoje, dažnai dar studijuoja ir universitete. Ir baigę visgi pasirenka universtiteto profesiją. Italai yra muzikali, bet pragmatiška tauta. Pas mus kurse yra architektų, inžinierių, gydytojų. Jie tiesiog jaučia aistrą senajai muzikai. Esu viena iš jauniausių ir pašventusi savo gyvenimą profesionaliam keliui, o tokių čia yra ne daug“, – pasakojo muzikantė. Pasak jos, profesionalių muzikantų skaičius Lietuvoje yra didesnis nei Italijoje: „Lietuvoje yra 3 milijonai ir fortepijono klasėje yra 20 žmonių, Italijoje yra 60 milijonų, ir kiekviename didesniame mieste yra po konservatoriją. Klasės mažesnės, ir profesionalų skaičius išeina mažesnis nei Lietuvoje.“

Nuo muzikos netampa soti

Pasak merginos, išgyventi Italijoje iš senosios muzikos koncertų ir apskritai iš muzikos yra sudėtinga. „Matau tai iš savo dėstytojų, kurie turi pastovų darbą konservatorijoje ir dar konsertuoja tam, kad galėtų save realizuoti. Pavyzdžiui, spalio mėnesį koncertavau su neblogu honoraru, kurį skyrė viena italų savivaldybė. Pinigai už koncertą mums buvo pervesti vasario pabaigoje. Arba turi būti italas ir gyventi su šeima, arba turėti kitų pajamų. Aš asmeniškai negaliu prašyti savo tėvų, kurie gyvena Lietuvoje ir gauna lietuviškas pensijas, kad man siųstu pinigus, kad galėčiau būti muzikante“, – kalbėjo N. D. Beniušytė, kuri privačiai moko groti fortepijonu ir taip pat dirba prekyboje.

D. Beniušytė. Delfi nuotr.

Žinoti nesiveržia: gerai taip, kaip yra

N. D. Beniušytės įsitikinimu, muzikantui išsilaikyti yra paprasčiau Lietuvoje, nes jis turi galimybių dirbti pedagoginį darbą. „Tai garantuoja stabilų uždarbį. Tuo metu Italijoje visos muzikos mokyklos yra privačios, ir atlyginimas priklauso nuo to, kiek turi mokinių. Dirbti konservatorijoje yra skelbiamas konkursas, kurį kasmet sudaro ministerija. Turi stoti į eilę“, – paaiškino lietuvė. Visgi daugiau perspektyvų savo pasirinktai baroko muzikai ji mato Italijoje. „Lietuvoje ši muzika atliekama, bet šiuolaikiniais moderniais instrumentais, pvz., fortepijonu. Tuomet galime padiskutuoti apie atlikimo meną, būdą. Barokinė muzika Italijoje atgimė apie 1970 m. Kadangi italai smalsūs žmonės, jie atkūrė tikruosius instrumentus, pradėjo groti klavesinu. Senosios muzikos mokykla Lietuvoje formuojasi tik dabar, ir formuojasi iš tų žmonių, kurie studijavo užsienyje ir grįžo. Keičiasi instrumentas, artėjama prie tikrojo atlikimo. Tik, sakyčiau, dar veikia tas gan uždaras lietuviškas mentalitetas: kam čia mums to reikia, gerai taip, kaip yra“, – sakė klavesinininkė, Lietuvoje organizuojanti barokinių instrumentų meistriškumo pamokas, kurias veda italų profesionalai.

Italijai pristato jaunuosius Lietuvos talentus

Nuo 2011 – ųjų N. D. Beniušytė kartu su fortepiono mokytoja, mama Nijole Karaškaite Vilniuje kas dvejus metus organizuoja tarptautinį konkursą „Su muzika per Europą“, kuriame gali dalyvauti 6 – 28 metų mokiniai iš visų Lietuvos muzikos ugdymo įstaigų. „Norėjome surengti šventę jauniesiems atlikėjams ir apjungti fortepijono, kamerinio ansamblio ir vokalo kategorijas. Ir tai pasitvirtino, kasmet dalyvių skaičius auga ir paskutiniais metais jis siekė 170“, – sakė organizatorė. Konkurso pirmųjų trijų vietų nuglėtojai dalyvauja kasmet rengiamame festivalyje Lietuvoje, tuo metu pagrindiniai laureatai koncertuoja Italijoje, Romos ir Akvilos miestuose. „Tai, ką jie išgyvena, lieka visam gyvenimui, jiems yra sudaroma galimybė koncertuoti užsienio scenoje, kuriose vyksta profesionalų koncertai. Matau jų didelę iniciatyvą, atsakomybę ir laimės kibirktšėles akyse po kiekvieno koncerto“, – pasakojo muzikė.

Negali patikėti, kad jį turi

D. Beniušytės klavesinas yra flamandų 16 – 17 a. Johannes ir Andreas Ruckers meistrų kopija. Delfi nuotr.

Daugiau nei dešimt metų klavesinu grojanti N. D. Beniušytė šį instrumentą įsimylėjo dėl skambesio ir muzikinio repertuaro: „Laiko mašina persikeliu atgal į praeitį ir tai atpalaiduoja“. Mergina neseniai įsigijo savo pirmąjį klavesiną, tai buvo jos mamos dovana. „Nesitikėjau, kad kada nors turėsiu savo. Tai yra 16 – 17 a. flamandų klavesino, Johannes ir Andreas Ruckers meistrų kopija. Jį pagal užsakymą rankomis gamino jaunas italų meistras Giulio Fratini. Tai yra vieno manualo klavesinas, skirtas groti solinę muziką. Jis sveria apie 40 kg ir yra pagamintas iš kriaušės ir juodmedžio mišinio“, – pasakojo N. D. Beniušytė. Tradiciškai klavesino rezonancinė dėka dekoruojama gėlėmis ir paukščiais, lietuvė vietoj įprastinės papūgos ketina pasirinkti lietuviškos zylės piešinį. „Kas man, lietuvei, ta papūga?“ – svarstė mergina.
Paklausta, ar jai kada kilo mintis palikti muziką dėl pelningesnės profesijos, klavesinininkė nesudvejojo: „Manau, muzika, yra pašaukimas, kaip ir kunigystės. Žmogus, kuris nešioja gyvąją muziką savyje, neabejoja savo pasirinktu keliu. Juk už tuos pačius klavesinui išleistus pinigus galėjau nusipirkti naują automobilį, bet nekilo mintis, ko man reikia. Instrumentas atlikėjui yra kaip kūnos dalis, kaip vaikas. Man pasakė, kad jam pagaminti reikės 9 mėnesių, tai štai – vaikutis“.

Agnė Buckutė, Delfi.lt
2015 m. gegužės 15 d.