Home / BENDRUOMENĖ  / 65-asis Romos lietuvių bendruomenės sezonas. „Išeivio pašaukimas – tai meilė“

65-asis Romos lietuvių bendruomenės sezonas. „Išeivio pašaukimas – tai meilė“

„Meilės kelias visada yra bendruomeninis kelias. Šiais laikais mes labai siekiame individualumo, savo asmeninių teisių, bet būtent bendrasis gėris yra tai, kas mus palaiko, kas palaiko mūsų pasaulį“, – lietuvių bendruomenės atidarymo šventėje kalbėjo arkivyskupas Gintaras Grušas.

 

Spalio 7d. svečių namuose „Villa Lituania“ buvo švenčiamas jubiliejinis, jau 65-asis ir 15-asis atkurtos lietuvių bendruomenės Romoje sezonas, ir pradėti nauji lituanistinės mokyklėlės „Bitutė“ mokslo metai. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Vėliau dvasininkas pasidalino savo patirtimi gyvenant išeivijoje, ragino nepamiršti savo tapatybės ir džiaugėsi tėvų pastangomis perduoti savo atžaloms lietuvių kalbą ir kultūrą.

 

Arkivyskupas G.Grušas turbūt kaip niekas kitas gerai gali suprasti išeivijos lietuvio pasaulį. Dvasininkas 1960 m. gimė JAV, Vašingtono mieste, augo ir studijavo Kalifornijoje, vėliau mokėsi Romoje, kol galiausiai 1992 m. grįžo į savo tėvų gimtinę Lietuvą. Kalbantis keturiomis – lietuvių, anglų, italų ir prancūzų kalbomis, arkivyskupas yra lankęsis įvairiausiuose pasaulio kraštuose, todėl be galo vertina dvikalbystę, supranta svarbą pažinti įvairiais kultūras, taip pat siekia suprasti ir išsaugoti savo tikrąją tapatybę. O kokia ji? G.Grušas, paklaustas, kurioje šalyje jaučiasi geriausiai, ir į kurį miestą mieliausiai sugrįžta, atsako: „Geriausiai jaučiuosi ten, kur esu dabar, šią akimirką, nesvarbu kur tai būtų Roma, Los Andželas ar Vilniuje. Branginu visas šias vietas.“

 

Pasak G. Grušo, pirmoji emigracijos banga buvo ekonominė, prasidėjusi dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kuomet žmonės, dažniausiai į JAV, vykdavo užsidirbti pinigų. „Tai palietė ir mūsų šeimą. Mano senelis anuomet net tris kartus buvo nuvykęs į Ameriką. Trečiąjį kartą pasiliko ten 7-rius metus. Grįžo su pinigais, tikėdamasis nusipirkti ūkį ir grįžo galėdamas rasti pakankamai supykusią žmoną“, – šmaikštavo dvasininkas. „Jis ją paliko besilaukiančią septintojo vaiko ir grįžo tik po septynerių metų. Taigi jo žmona, mano močiutė, išrikiavo visus kaimo vaikus, ir sako vyrui – „na, ar pažįsti savo dukrą?“ Jis nebuvo pėsčias ir garsiai sušuko – „Onute!“ „Taip?“ – atsiliepė mergaitė. Ir sugebėjo išsisukti“, – juokėsi G.Grušas.

 

Tačiau būtina paminėti ir įkvėpiančią G. Grušo tėvų istorija. Antrojo pasaulinio karo metais jie buvo išskirti; vyskupo tėvas Pranas atsidūrė Amerikoje, o mama Marytė su dukra Milda liko Lietuvoje, už Geležinės uždangos. Ryšys tarp sutuoktinių nutrūko, visus 12 metų jie nieko nežinojo vienas apie kitą, tačiau išliko ištikimi ir nenustojo vilties. Galiausiai išsiaiškinę, kad abudu yra gyvi ir sveiki, tik skirtinguose žemynuose, sutuoktiniai siekė vėl susitikti. Lemtingas atsitikimas įvyko 1959 m.

 

Kaip pasakojo G. Grušas, tais metais JAV viceprezidentas Richardas Niksonas lankėsi Maskvoje pas Nikita Chruščiovą ir šio vizito metu, kaip draugystės gestas, buvo priimtas susitarimas, leidžiantis 200 karo išskirtų šeimų susivienyti. Tame sąraše buvo ir Grušų šeima, taigi 1960 m. Marytė su dukra Milda išvyko į JAV, ir tais pačiais metais šeima susilaukė sūnaus Gintaro. Kas, vyskupo nuomone, padėjo jo tėvams išsaugoti santuoką, ir kas neužgesino vilties vėl susitikti? „Tikėjimas.Vienareikšmiškai tikėjimas“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT teigė G. Grušas.

 

Šventiniame Romos lietuvių bendruomenės vakare arkivyskupas kalbėjo apie lietuvius, gyvenančius užsienio šalyje, ir jų pašaukimą. „Pašaukimas nurodo tai, kad žmogaus tikslas yra orientuotas ne į save, ne į individualių poreikių tenkinimą, pašaukimas visuomet yra nukreiptas į bendruomenę. Jeigu reikėtų atsakyti vienu žodžiu, koks yra išeivijos lietuvių pašaukimas, atsakyčiau, kad jis yra toks pat, kaip ir kiekvieno iš mūsų, ir tai yra pašaukimas į Meilę. Meilę, kuri atsiveria šeimai ir platesnei mūsų bendruomenei“, – kalbėjo Jo Ekselencija G.Grušas.

 

Šioje vietoje G.Grušas prisiminė Editos Štein, Šv. Kryžiaus Teresės Benediktos pavyzdį. „Edita Štein – žydė, priėmusi krikščionių tikėjimą ir tapusi vienuole. Kai ji kalėjo koncentracijos stovykloje, ją norėjo išgelbėti, bet ji atsisakė pasitraukti, sakydama, kad jei mano tauta kenčia, aš negaliu nuo jos atsitraukti, aš negaliu nuo jos būti atskirta, turiu taip pat su savaisiais tikėti. Tai ypatingas meilės ryšys su savo tauta“ – pasakojo Jo Ekselencija.

 

Šeštadienį buvo pradėti ir nauji lituanistinės mokyklėlės „Bitutė“ mokslo metai. Šis, 13-asis, mokyklėlės sezonas pažymėtas džiugia naujiena – už mokyklėlės veiklą jos vadovei, o taip pat lietuvių bendruomenės pirmininkei Elzei Di Meglio buvo įteikta LR premjero Sauliaus Skvernelio padėka.

 

Bendruomenės pirmininkė Elzė Di Meglio. G. Jasinsko nuotr.

Bendruomenės pirmininkė Elzė Di Meglio. G. Jasinsko nuotr.

 

Dovanų gavo ir būsimieji „Bitutės“ moksleiviai. Mokslo metų atidaryme dalyvavusiems vaikams ambasadorius Ričardas Šlepavičius su bendruomenės pirmininke Elze di Meglio įteikė simbolines dovanas. Visi gavo po maišelį, ant kurio buvo pavaizduotas Lietuvos žemėlapis ir užrašytas jų vardas. Taip buvo norima vaikams parodyti, kad ir jie yra Lietuvos dalis, ir kad Lietuva yra jų dalis. Vėliau visi mažieji kartu su naująja mokyklėlės mokytoja Ramune Žalimaite dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse – ant maišelių piešė, kaip jie įsivaizduoja Lietuvą. Kas nupiešė Vilniaus televizijos bokštą, kas Gedimino pilį, o kas oro balionus, arba jūrą.

 

Dovanos vaikams. Lietuvos ambasados Romoje archyvo nuotr.

Dovanos vaikams. Lietuvos ambasados Romoje archyvo nuotr.

 

Ta proga arkivyskupas G. Grušas prisiminė ir savo dienas lituanistinėje mokyklėlėje, kurią lankė Kalifornijoje: „Mano pirma kalba buvo lietuvių, todėl, kad mano mama atvažiavusi į JAV dar nekalbėjo angliškai, o aš anglų išmokau tik pradėjęs lankyti darželį. Puikiai suprantu, kad šeštadieninės mokyklėlės lankymas yra sudėtingas jūsų vaikams, o taip pat sudėtingas ir jums. Mano mama pasakojo, kad tam, kad aš išmokčiau lietuviškai, ji netgi po stalu su manim lysdavo ir žaisdavo, stengdavosi išlaikyti mano dėmesį ir kuo daugiau kalbėti lietuviškai. Matau, kad jūsų vaikai taip pat persijungia į italų, į kalbą, kurią žino geriau, bet esu tikras, kad jūsų pastangos mokyti lietuvių kalbos nenueis veltui“, – tėvelius drąsino G. Grušas.

 

Gintaras Grušas. G. Jasinsko nuotr.

Gintaras Grušas. G. Jasinsko nuotr.

 

„Todėl, kad lankiau šeštadieninę mokyklą, negalėjau sportuoti mokyklos komandose. Tuo metu, vaikystėje, tai jautėsi žiauriai. Iš kitos pusės, dabar žvelgiant atgal, tai, ką man davė ta šeštadieninė praktika, yra neįkainojama. Ne tik lietuvių kalbos, ar lietuvių tapatybės, kultūros perdavime, bet ir įvairioje veikloje, į kurią įsitraukiau – buvau ir skautas ir ateitininkas, šokau tautinių šokių ansamblyje. Taip pat ir jūs turite galimybę savo vaikus siųsti į stovyklas ne tik čia, bet ir Lietuvoje. Tai be galo praplečia žmogaus pasaulėžiūrą. Žmogus mokantis dvi kalbas, pažįstantis dvi kultūras, yra ženkliai turtingesnis. Aišku, šiuo savo gyvenimu etapu, lankydami šeštadieninę mokyklėlę, jūsų vaikai to nesupras, tačiau ateityje visas įdėtas darbas atneš savo vaisių“, – mintimis dalinosi arkivyskupas.

 

Vėliau G. Grušas prisiminė ir sunkumus, su kuriais teko susidurti augant Amerikoje: „Jei nori, kad vaikas užaugtų su stuburu, tai duok gerą lietuvišką vardą užsienyje. Vienas mokytojas niekaip negalėjo ištarti mano vardo, kol galiausiai pasakė – gerai, šitoje klasėje tu būsi Fred. Nemalonu, bet ką gali padaryti.“

 

1983-1987 m. G. Grušas buvo Pasaulio lietuvių sąjungos pirmininkas. „Tuo metu taip pat dirbau IBM korporacijoj didesnių kompiuterių vadyboje. Taigi galiu jus paguosti, kad nesat vieni, kuriems išeivijoje ir viena ir kita reikia suspėt. IBM turėjo programą, pagal kurią paaukojus kokią nors sumą pinigų labdaringai organizacijai, kompanija paremia ją analogiška suma. Bet reikia užpildyti formą. Užpildžius formą mano pasikvietė viršininkas. Jis klausė, kiek valandų dirbi? IBM dirbdavau apie 60 valandų per savaitę, kas pradedančiajam yra labai normalu. Ir tada parašiau, kiek valandų dirbau lietuvių bendruomenei, ir tenai taip pat buvo 60 valandų. Kaip viską suspėji, klausė nustebintas viršininkas. Atsakiau, kad dirbu vakarais, o savaitgaliais turiu posėdžius Čikagoje, taigi savaitgalį po darbo sėdu į lėktuvą Los Andžele, skrendu visam savaitgaliui į Čikagą, sekmadienį vakare grįžtu, o pirmadienį ryte vėl būnu darbe. Taigi yra aukos elementas, todėl puikiai suprantu, kad ir jūs aukojate savo laiką, įdedate daug sunkaus darbo, bet patikėkite, tai daryti tikrai verta. Ypač dėl savo vaikų“, – apie ne visada lengvą bendruomenės gerovei dirbančio išeivio dalią pasakojo G.Grušas.

 

„Mes dažnai galvojame, kad save galima sukurti. Bet mums tie dalykai nepriklauso, mums jie yra tik patikėti, pavesti. Iš tų pamatinių bendruomenių, kurios kuria mūsų tapatybę, yra šeima, bažnyčia, kuri leidžia suprasti santykį, kas mes esame Dievo akyse, ir trečias – tauta. Savo tapatybės supratimas dvasiškai augina ir ugdo žmogų, leidžia jam save geriau suprasti ir tuo pačiu dovanoti save kitiems. Išeivio pašaukimas yra meilė. Tai yra meilė, kurią gauname iš šeimos, iš Dievo ir kuria dalinamės su kitais“, – Romos lietuviams kalbėjo G. Grušas.

 

Bendruomenės pirmininkė Elzė Di Meglio džiaugėsi jaukiai praėjusiu šventiniu vakaru, Jo Ekselencijos Gintaro Grušo ir ambasadoriaus Ričardo Šlepavičiaus apsilankymu, dėmesiu bendruomenei ir lituanistinei mokyklėlei. E. Di Meglio buvo sužavėta arkivyskupo tėvelių istorija. „Tai išskirtinis meilės ir ištikimybės šeimoje pavyzdys, kuris turėtų įkvėpti ir kitas šeimas, parodyti, kad kilnūs jausmai nugali prieš bet kokį atstumą ir išsiskyrimo liūdesį“, – sakė E Di Meglio.

 

Romos lietuvių bendruomenė. G Jasinsko nuotr.

Romos lietuvių bendruomenė. G Jasinsko nuotr.

 

„Negaliu pamiršti ir Jo Ekselencijos minčių apie pašaukimą, tai yra gyvenimą, orientuotą ne į save, o į kitus, pasišventimą dėl didesnio gėrio. Manau, kad išeivijos lietuvio pašaukimas yra gyventi dėl Lietuvos, būti patriotu, o geriausias tam įrankis – bendruomenė. Susitikimo vakaras buvo labai šiltas, Jo Ekselencijos bendravimas su kiekvienu lietuvaičiu ir italu paliko nepakartojamą įspūdį, kuris mums įkvėpė stiprybės, vilties ir optimizmo“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo bendruomenės pirmininkė.

 

Dar gyvendamas JAV G.Grušas aktyviai įsitraukė į tautinę ir katalikišką išeivių veiklą. Aktyviai dalyvavo Los Angeles Šv. Kazimiero lietuvių parapijos gyvenime, Ateitininkų federacijos veikloje, 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys, buvo vienas iš 1985 metais vykusio Baltijos laisvės ir taikos laivo žygio organizatorių.

 

Gediminas Jasinskas
ITLIETUVIAI

2 KOMENTARAI

SKELBTI