Home / KOMENTARAI  / Ciao, gražus gyvenime!

Ciao, gražus gyvenime!

I

…lei sfoglia i suoi vocabolari cercando nelle varie lingue la traduzione delle parole che definiscono i maschi: verme, pidocchio, stronzo, impotente, porco..

Nuo Viduržiemio jūros atskriejęs vėjas švelniai paglosto, pakutena užuolaidą. Užuolaidos gražios, bet raštai primena voratinklį.

Vidudienis ir geltonas, net oranžinis saulės kamuolys pakimba tiesiai virš miestelio stogų. Į namų vėsesnes gilumas pasitraukia, pasislepia ir žmonės, ir pilki šešėliai. Pati tyla.

Ant palangės vazone gimęs amarilis sudėjo savo raudonus žiedlapius į neišsprogstantį bučinį. Moteris glosto amarilį plona, balta ranka, priglunda prie jo skruostu. Kambario gilumoje ant kavos staliuko stovi puodelis su kava, kompiuteris ir šūsnis senokų knygų, visos – dvikalbiai žodynai.

Diamantė pati sau šiandien taip nevykusiai atrodo… Tarsi jos gimtojo miestelio pačioje Lietuvos provincijoje bibliotekininkė. Pataiso užuolaidą ir grįžusi prie staliuko, nejungia kompiuterio, bet pradeda vartyti žodynus. Varto ir ieško vertimo į įvairiausias kalbas žodžių apie vyrus, tokių kaip – ožys, bailys, žąsinas, gaidys… Nuryja gurkšnį šaltos, išsigaravusios kavos. Bet prėskas gėrimo skonis nepriverčia jos susiraukti, tik dvi ašaros išsisunkia iš akių ir nuteka pastaruoju metu atsiradusiomis keliomis siauromis švelnaus augalo gyslomis – tokiom skruostų raukšlelėm. Ne, ji nevysta. Ji tiesiog panašėja į kiek gyslotą, labai gležną ir labai subtilų egzotišką augalą.

Vakar jos buvęs vyras ir vienintelė gyvenimo meilė ir prasmė vedė antrą kartą. Vedė kitą moterį. Kas būtų pagalvojęs, kad ta gyvatė iš Kalabrijos jai jį nuvilios.

Antonio ir Antonella dalinosi su visiškai visais pasaulio žmonėmis jų begėdišku džiaugsmu ir į vestuvių puotą pasikvietė net ją – Antonio ex žmoną Diamantę… Supraskit, liekam draugais. Šnypššššššššsssss………t.

Diamantė gražiai pasidažė ir nuėjo i tą jų goslią begėdystės ir neskoningumo mugę. Atsisėdo prie staliuko su savo vardu salės kampe be minčių, pasitaikius tinkamai progai trenkti rankinuku Antonio per veidą. Fotoaparatų blykstės fiksavo daugkartinius naujai keptų balandėlių – Antonio ir Antonellos – bučinius. Tarp svečių buvo tokių, kurie pažinojo Antonio ex žmoną. Tie smalsiai žvilgčiojo į staliuką salės kampe bei šnibždėjosi tarpusavyje.

Tad Diamantė vieniša tūnojo tame jai skirtame kampe, šnekučiuodamasi su stalo kaimynais: bendrais jos ir dabar jau jos ex vyro pažįstamais. Šie kiek vengė atviro moters žvilgsnio ir bandė juokauti, aptarinėdami naujavedžius: „Ta pora jau pratus tuoktis, o tiek klaidų daro, šokdama sutuoktinių valsą…“

Vieniša. Iš tikrųjų per dešimt santuokos metų Antonio jai net vaiko nepadovanojo. Dėl tų banalių priežasčių… O čia dar stalo kaimynė karktelėjo: „Klausyk, ar tau neatrodo, kad Antonella nėščia?“ „Kur jau nėščia? Vienas metras su puse yra jos pastovus pilvo plotis. Be to, ir jai jau keturiasdešimt penkeri…“, – pasižiovaudama karktelėjo kita.

„Taip pasvarsčius apie keistai pilvotą, bet smulkiom galūnėm Antonellos kūną, peršasi mintis, kad ta gyvatė yra iš smauglių giminės, smauglių, suryjančių svetimus, prižiūrėtus daugelį metų vyrus vos vienu prisėdimu“, – godojo mintyse Diamante.

Diamantė laikėsi tvirtai. Neapsižliumbė. Tiesą sakant, ją net toks kvailas prunkštimas suėmė, kai karaoke Antonella aukštu, spiegiančiu balseliu užtraukė: „Uomini ci lasciano…“ Kniaukdama tą dainą priėjo prie Diamantės ir glostė šios petį. Tai, matyt, turėjo tapti vestuvių šou kulminacija. Bet gyvatė katės kailyje nepasislėps… Antonellos tamsiai violetinė ilga suknelė paliko šliūžę per visą pokylių salę. Fe.

Taip Diamantė, nežliumbdama ir nesigilindama į stalo kaimynių tingų karksėjimą, šveitė vestuvių torto su dviem cukriniais karveliais (kodėl ne dviem gyvatėm?) gabalą ir filosofiškai svarstė, jog jos ir Antonio meilė tebuvo iliuzija…

Juokas.

Po puotos jos ir jau ne jos Antonio nusivedė Antonellą į savo senų, bet dar sveikatos turinčių tėvų vilą, kuria iš tikrųjų naudodavosi (kaip įprasta šioje šalyje) atostogų metu jis ir dar jo sesuo su šeima (sesuo ir sesers vyras su jų bendru šunimi). Diamantė atsimena puikų vaizdą į jūrą pro tos vilos miegamojo langą.

O šį vidudienį visgi surasojo Diamantės skruostai dviem nelemtom ašarom. Taip staiga ir taip nei iš šio, nei iš to. Netgi paširdžius kažkaip diegia…

Štai pavirs ji į kraujo raudonumo žiedais aplipusį ir žaliais sultingais lapais išvešėjusį egzotišką augalą… Tokį užtikusį kalnų ožka neatsispirs ir nuės ją nuo šios nesvetingos žemės paviršiaus.

II

Se io fossi una mucca come mi mangerei questa fresca erba primaverile! Me la mangerei.. La mamma – una vera e propria mucca lituana – si scatenerà correre sui prati irlandesi ed a godere l’ erba bella soda d’ Irlanda… La terra incolta! La terra incolta! In Lituania.

Gyveno kartą sau maža mergaitė, vardu Deimantė, mažojo miestelio draugės vadindavo ją Deima, žinoma. Gyveno tame Lietuvos miestelyje ir daug kitų mažų mergaičių.

– Deima, varom žiūrėti, kaip ekskaldel – del- delatorius žvyrkelį lygina!

– Lauryna, Gintare, palaukit! Palaukit ir manęs! – nubrozdintais keliais, murzina, Deima, su visu vaikų, irgi nubalnotais keliais, paišinų, ciūgu lapatuodavo „cirko” žiūrėti.

Deimos šeimos namelis pūpsojo tuoj pat už senųjų kapinaičių, jau miestelio gale. Praverkim vartelius į kiemą, kaži, ar girgžda? Negirgždės tau! Vištukės, kiaulė, bitukės avilyje, viena karvė, – toks šio kiemo turtas. Šuo Suskis, pajutęs svetimą kvapą, išlįstų iš būdos, atrisnotų link jūsų iki kol lenciūgas nesustabdytų, įsigrauždamas pro kaklo šerius į pleiskanojančią sudiržusią odą. Pasimestų Suskelis, rodos, svarstydamas, geriau suloti ar uodegą netikėtam svečiui pavizginti? Galų gale ir amteltų, ir uodegą jums vizgintų. Negi kas vogtų jo saugomą gerą?

Kitas klausimas, o kuriam velniui aš tų deminutyvų tiek dabar pribėriau? Ir kokią pasaką čia jums seku, seku?

Matot, tos vietovės žmonės vartojo būtent daug deminutyvų, ne tik būtų supainioję anglų ir rusų kalbas, bet dar ir lietuvių bendrine kalba nešnekėjo. Šnekėjo dzūkiškai. O pasaka? Nu, kad pasaka…

Viena mokykla, viena bažnyčia, kultūros namai (juose šeštadieniais dar vykdavo jaunimui skirtos diskotekos, kurios pasibaigdavo kruvinomis muštynėmis, galima sakyti, visada, ech, kultūra, kultūra…), viena biblioteka, dvi krautuvės ir viena valgykla, – toks maždaug bendras mūsų miestelio vaizdas. Čionai žvyrkeliu apsipirkti iš kaimų atidardėdavo vienas kitas arklio tempiamas vežimas, pavienis kokio brigadininko zaporožietis ar net moskvičius, na, jei norim dar tiksliau, pjūties metu pro šalį prasivažiuodavo lyg podiumu dar ir raudoną skiauterę demonstrodamas kombainas: sukeldavo smagias dulkių debeses,- tiek tų svečių. Tiesa, žvyrkelį, vaikams bežiūrint ir nosis krapštant, po to pakeitė asfaltas.

Pakeitus žvyrą asfaltu, dingo dulkių debesys, bet perspektyvos į miestelį neatvažiavo. O ar kur tada Lietuvoj beatvažiuodavo tos perspektyvos?

Pagrindinėje ir vienintelėje aikštėje stovėjo iškėlusi nepavargstančią ranką į šviesų rytojų Lenino statula. Tad dar Lenino laikais be jokių reklamų ar pompastikų (baltos pūstos suknelės, šventinis vaišių stalas ir panašiai) Gintarė, Lauryna ir Deimantė priėmė pirmąją komuniją.

Ant jų bažnyčios altoriaus visad būdavo pilna saldžiai kvepiančių gėlių. Toks grožis… iš tikrųjų ten taip lengva būdavo patikėti Dievu, tikėti visa kuo, kas nežemiška, stebuklinga- visa aplinka pritekėdavo pro langų vitražus medaus spalvos oro, skonio ir kvapo; taip apnešdavo visas jusles, liūliuodavo, netgi tyliai dūgzdavo ausyse. Tiesiai iš laukų ir sodų susirinkęs prasisunkdavo pro šventųjų freskas ir lašėdavo į taurę su juodu vynu pastelinis žiedų nektaras. Taip ten mišdavo, gamindavosi Kristaus kraujas. Per daug patoso? Nu kad pasaka.

Deimantė mėgo skaityti. Patiko jai knygos apie tolimas, egzotiškas šalis, ryte rydavo nuotykinius romanus, kiek vėliau mėgaudavosi laisvės vėjų į Lietuvą atpūstais meilės labai atvirais romanais…

Vaikinas, už kurio Deima užsisvajojo ištekėti, susilaukti vaikų ir gyventi ilgai ir laimingai, miestelio diskotekoje pabučiavo Gintarę. Tad vyrai – suprato Deimantė – ne jai. Po to sugriuvo Tarybų Sąjunga ir Leniną, žinoma, irgi nuvertė nuo aikštės. Šviesų rytojų šioj istorinėj laiko juostoj pradėjo žadėti staiga išdygę kooperatyvai. Į miestelį užsukdavo jau vienas kitas parūdijęs, bet užtat IMPORTINIS mersedesas ar audinė. O perspektyvos – ne.

Diamantė užsisvajojo išvykti į gražią šalį, kur gražūs žmonės gražiai gyvena ir turi gražius vardus. Taip, kaip rodė žymiuosiuose meksikiečių serialuose, kurie tais laikais prie televizorių ekranų lygiai pusę pirmos sutraukdavo visų kartų be išimties LT gyventojus. Ir Godą, ir Lauryną…

Lauryna giminės sudėtą šūsnį banknotų ir pakvietimą iš tolimos giminaitės susigrūdo į tašę (laukiniai Rytai?) ir nuėjusi į ambasadą netikėtai gavo vizą į Ameriką. Gintarė per firmą gavo šokėjos („ten tik šoksit, panele, nieko daugiau, tik šoksit“) darbą užsienyje, palikusi migyje girtą vyrą ir su vaiku ant rankų išvyko kažkur į Italiją. Deimantė su mama pardavė karvę, papjovė kiaulę, išdovanojo geltonąjį medų ir irgi paliko Lietuvą. Sergėti tuščio tvarto, namų ir tuščio avilio liko Deimos girtas tėvas su Suskium.

– O jei aš būčiau karvė, kaip ėsčiau šią šviežią pavasario žolę! Kaip ją ėsčiau…, – mama – pati tikroji lietuviška karvė – pasileis per beribius šviesiai žalius Airijos laukus! Įsibris rupšnoti sultingąją airišką žolytę! O jos permirkusios rankos, rodos, praras tvarkomo viešbučio muilo kvapą, surambės ir apsineš vienu kitu mazoliu, ir ji visa vėl atsiduos gyvulių pienu.

Deima savo išvykimo iš gimtojo miestelio dieną persikrikštijo įspūdingesniu ir nelietuviškai skambančiu Diamantės vardu. DI- A- MAN- TE.. Hm, skamba beveik taip pat kietai kaip Huana, Bengalija ar dar mandresne Magnolija, sutinkat?

„Kurva… skamba kaip kurva gryna“,- būtų neva juoką skėlęs tėvas. Jei būt prasipagiriojęs.

III

„Io sono razzista ma il mio cazzo no“ si disse tra se Antonio espirando il fumo della sigaretta. Lei era un’ essere angelico dal culo sodo, le gambe lunghissime, le tette perfette; quella donna biondissima proveniva dall’ Europa dell’ Est.

Ištvėrė akmenim į skrandį nuriedančius cepelinus, darganą, į lietpalčio atlapus besikėsinančius valkatas šunis, česnako dvoką, čia aptinkamą beveik visuose tradiciniuose ir netradiciniuoe patiekaluose, chronišką pesimizmą, kuris kaip užkratas, kaip maras čia persiduodavo iš žmogaus žmogui, iš kartos kartai, iš lauko su purvynu į vidų. Pats, nuolat svetingųjų čiabuvių da- girdomas degtine (Antanuką (šitaip saldžiai Antonio buvo praminus Diamantės teta, uch, tikra lapė snapė ta teta) girdė be paliovos, rodos, norėdami ištirti kaip laboratorinę pelę, kiek tas svetimtautis pakelia), sugebėjo kartu su Diamante sutvarkyti, gauti, išplėšti iš biurokratų nagų visus dokumentus, būtinus įregistruoti judviejų santuokai Airijoje. Veiksmas vyko dar tais laikais, kai Lietuva nebuvo įstojusi i EU.

Lietuvą, grįžęs į savo gimtąją, brangiąją, prabangiąją ir civilizuotąją Vakarų Europą, dar ilgai atsiminė kaip chaotišką košmarą… Gal tik „Ruskoe radijo“ įkalti įgalvą „bumčikai“ kartais išnirdavo į jo smegenų pilkąjį paviršių, suraibuliuodavo ir maloniai pakutendavo viršugalvį ties plaukų šaknimis, tarsi viliodami atgal, tarsi bandydami sukelti nostalgiją… Visgi to prisiminimo nepakako, kad sutiktų čionai grįžti ir apsilankyti dar nors vieną kartą. Brrrrr…. O nelabas mintis apie Lietuvoje karaliaujantį bjaurų orą ir lietų stengdavo išvaikyt ir pamiršt, pamiršt, pamiršt…. Antonio, nepaisydamas klaikokos Diamantės kilmės, kaip riteris, kaip drąsusis matadoras, nugalėjęs šiuo atveju ne bulių, o prietarus, jog rytų europietės išteka už turtingų ar pasiturinčių vyrų tik dėl asmeninės naudos, ją VEDĖ. Airijoje jiedu tąkart išsikėlė kuklią, bet šaunią vestuvių puotą: visi Antonio draugai, taip pat italai iš vietinės italų bendruomenės, varvino seiles stebėdami įspūdingąją naujai keptą Signorą.

Nepraėjus nė metams nuo vedybų dienos, Antonio gavo puikų darbo pasiūlymą, ir pora iš Airijos persikele į vyro gimtąją šalį. Italijoje jiedu gyveno ilgai ir laimingai, bet ne amžinai. Po lygiai trylikos jų bendro, egoistiško, pilno komforto ir nevaisingo gyvenimo metų pagalį tarp judviejų santuokos vežimo ratų pakišo, kaip atsimenate, klastingoji gyvatė iš Kalabrijos. Antonio metė Diamantę ir vedė Antonellą. Viskas įvyko taip greit, kad Diamantei atsitokėjus, nebuvo likę iš santuokos nieko. Po viskam.

Pagal vedybų kontraktą tik maža Antonio turto dalis skyrybų atveju turėjo atitekti Diamantei. Kaip bebūtų, didelio pyrago net ir nedidelis gabalas buvo visai solidus: jos paguodos prizu tapo butukas (moderniame, naujos statybos name, miestelyje prie Viduržiemio jūros), automobilis bei padorus čekis. Diamantė po Antonio ir Antonellos vestuvių puotos užsidarė kaip tik tame iš ex vyro atitekusiame butuke. Užsidariusi kiūtojo tris paras, o ketvirtosios rytą pabučiavo išsiskleidusį amarilio žiedą ir nė nepersibraukusi lūpdažiu išėjo.

////////////////

Diamantė ėjo visiškai tuščiom, dar bekvapėm gatvėm. Už aklinų, nuleistom serandom langų žadintuvai, televizoriai, radijo aparatai nešaukė, nežadino; dar laukė. Tokiu ankstyvu metu užtiko tik per patį šaligatvio vidurį išsitiesusį benamį su net per miegus tvirtai spaudžiamu, nepaleidžiamu iš gniaužto plastikiniu puodeliu centams. Benamis garsiai knarkė, ir jo mėsingos lūpos buvo susidėliojusios į harmoningą šypseną; šone voliojosi tuščias vyno butelis.

Gatvių asfaltas dar negaravo karščiu, o atvėsęs juodas paviršius, rodės, žingsnis po žingsnio malšino, ramino, traukė į save Diamantės skausmą tarsi kokio gerojo milžino – šamano – patiestas didžiulis trauklapis. Prisėdo ant suoliuko tuštutėlėje tramvajų stotelėje. Ką tik naktinę pamainą baigęs kepėjas (jo profesiją išdavė greičiausiai per skubėjimą nenusigremžti nuo alkūnių tešlos likučiai) ir užtiko čia mūsų ašarojančią vienišąją gražuolę. Jis moters kažko pasiteiravo. Bet Diamantė neatsakė nieko: paprasčiausiai nesuprato kepėjo kalbos. Jai norėjosi tikėti, jog vyras kalbėjo ispaniškai. Nors, matyt, manyti, jog ją užkalbino ispanas mieste, pilname rumunų, ir kuriame sunkius, paprastus darbus atlieka pastaruoju metu tik rumunai, buvo pernelyg romantiška. Atstūmė jo širdingai ištiestą ranką su servetėle.

Daugiau dėl to reikalo, pasižadėjo, nežliumbs.

Pakrikusius nervus apgydysi, jei pamaloninsi skrandį. Kavinukėje Diamantė užsisakė cappuccino su rageliu, atsivertė šios dienos laikraštį. Už baro girdėjosi indų tarškėjimas, barmenas gamino gausius cappuccino staiga vienu kartu užplūdusiems klientams. Rytas isiūžė.

„O dabar į Lazdynus“, įsėdus į šešioliktą tramvajų, kažkaip net persirito tarsi mažais rutuliukais viso kūno oda iš pasąmonės gelmės išnirusi mintis. Šešioliktu Diamantė, dar vaikas, važiuodavo į Lazdynus aplankyti savo tetos. Žinoma, jos vaikystėje šešioliktu numeriu buvo pažymėta troleibusų linija, kursuojanti Vilniuje, Lietuvoje. O šiame mieste ratus suka tramvajai. Iš tikrųjų tramvajumi tepavažiavo kelias soteles iki gatvės „via fiori“.

Moteris dar tebekvepėjo kava, kai užvedė savo automobilio motorą. Giliai įkvėpė. Iškvėpė. Apsisprendė ir išvairavo iš garažo. Diamantė autostrada skrodė kalnus, jos ryškiai raudona „Lancia“ virš kalnų, rodės, ne važiavo, o skrido, pati jautėsi sėdinti ant popierinio, bet kažkodėl visai ne raudono, o pilko lėktuvėlio viršaus, kurį mažas vaikas – linksmas, padykęs likimas – sulankstė ir paleido tolyn tolyn į horizontą. Pro atdarą mašinos langelį vėjas ritmiškai kedeno jos ant kaklo pasirištą mėlyną skarelę.

Diamantei nuo uolos viršaus atsivėrė kelionės tikslas: vakarėjo, ir jūra lyg spalvotu Murano stiklu čiuožė vieniša geltona burė, danguje žiebėsi žvaigždės, krante – geltoni žiburiai. Monte Carlo, keistai prilipęs prie uolos ir pakibęs virš tamsiai mėlyno vandens bedugnės, visgi laikėsi tvirčiau nei šimtai kitų valstybėlių, plytinčių ant tvirto, lygaus žemės paviršiaus kur nors kontinento viduje.

O ne, ji neketino Monte Carlo kazino pralošti iš Antonio po skyrybų gautos pinigų sumos, tokiu būdu iššvaistydama, sunaikindama, atsikratydamma visko, kas susiję su ex vyru. Ketino pinigų sumą padvigubinti. Juk jei nesiseka meilėje, seksis žaisti.

Du akmeniniais sparnais angelai pasitiko ir praleido Diamantę į kazino. Vidun ėjo tarsi į šiltą, drėgną sapną. Pirmojoje salėje buvo žaidžiama „slots machine“. Prie vienos jų sėdėjo liesa, raukšlėta senutė. Jos vilkimas mini sijonas nedengė sudžiūvusių, plonyčių, kur ne kur iššokusiom venom kojų. Sterblėje ji laikė kibirą, kupiną monetų. Senutės auksu žieduota tokia pat sudžiūvusi kaip ir kojos ranka ritmiškai kabino iš kibiro ir kišo vieną monetą po kitos į žaidimų automatą. Atrodė kaip fabriko darbininkas, įpratęs atlikti monotonišką, vienodą judesį: kišti monetą į žaidimų automatą, spausti automato rankenėlę, įsukančią cilindriukus su paveikslėliais, stebėti, kaip iškritusi paveikslėlių kombinacija vis nesutampa. Staiga pasigirdo pasiutęs tarškėjimas. Ir Diamantė, ir senutė, ir, matyt, visi tuo metu buvę salėje į tarškėjimo pusę atsisuko vienu kartu. Šalia senutės prie kito automato žaidęs nevisprotis pradėjo kvatotis, kvatojosi per aukštu vyrui balsu, rodės, buvo traukomas lengvos formos konvulsijų; „chachacha..chuchuchu“,- kvatojosi. Iš jo automato biro monetos viena po kitos. Nevisprotis rankomis pradėjo žarstyti monetas, dar vis besipilančias, besipilančias iš jo „slots machine“, apsižėrė šiomis galvą, bučiavo, vėl tarp jų nardino galvą, trūkčiojančią iš pasitenkinimo. Senutė kurį laiką dėbsojo į nevispročio laimikį žudikišku žvilgsniu. Po to kažką labai nerišlaus ir niekam nesuprantamo prakošė pro dantis ir vėl grįžo „dirbti“ prie savo „slots machine“ – kabinti, mesti, spausti.

Jaunas vyrukas (džinsai, polo, tamsūs plaukai ir ugnimi liepsnojančios akys) lankėsi šiame kazino, nuoširdžiai tariant, pirmą kartą savo gyvenime. Čia užsuko greičiau iš smalsumo, o ne iš poreikio lošti. Sušėręs „slots machine“ keletą monetų, ketino traukti iš kazino savais keliais. Jau prie išėjimo vartų netikėtai jo dėmesį patraukė žavinga moteris: vyro žvilgsnis, nesuprasi, pernelyg išauklėtas ar pernelyg nekaltas, perbėgo per Diamantę pirmiausiai nuo galvos ir tik po to iki kojų, o ne atvirkščiai, kaip būtų įprasta.

Diamantė pirmojoje salėje terliotis su monetom neketino ir pasuko į kitą, į salę, kur buvo žaidžiama ruletė.

———

Kitą dieną, gana punktualiai, tik kelios minutės po vidudienio Diamantė, visa elegantiška, išlipo iš savo „Lančiukės“ vieno iš tų Pietų Prancūzijos miestelių centrinėje aikštėje. Gėlių aromatai, sodrios persikų spalvų pastatų sienos, tyla ir tingi ramybė, pramušama tik įpykusio kūdikio verksmo: „caprices“. Dėsnis, jei nesiseka meilėje, eik lošti į kazino (…dainuok, širdie, gyvenimą!) pasitvirtino. Diamantės sąskaita išsipūtė, be abejo, dar ir dėl to, nes ji turėdama saiko jausmą iš ruletės pasitraukė pačiu laiku.

Patrauklus, per jaunas (bet koks skirtumas?) vyrukas jau lūkuriavo. Vakar jis prie kazino įėjimo Diamantę suintrigavo, sušnabždėjęs visai prie pat ausies šio miestelio pavadinimą. Prancūziškai ištartų žodžių „susitikim“, „fontanas“, „vidudienis“ ir „nepasigailėsi“ prasmę ji suprato greičiau instinktyviai, nes kalbėti šia kalba nekalbėjo. Pamatęs Diamantę, priėjo ir neištaręs nė „bonjour, madame“ įsisiurbė į moters lūpas. „Toks jaunas, ir toks akiplėša“ dar spėjo žaibas blykstelt jos galvoje kažkur tarp sveiko proto likučių. Jo glėbyje jautėsi nelyginant krentanti, skęstanti, grimztanti, prarandanti sąmonę gelmėje to fontano, prie kurio ir įvyko judviejų pirmasis rencontre.

Vėlai vakare grįžusios namo Diamantės automobilio durelių trinktelėjimą galėjo nugirsti kokia kaimynė. Laiptais į butą jiedu kėlėsi triukšmingai glamonėdamiesi, apsikabinę. Pasipiktinusi ir beapsisisiojanti iš smalsumo kaimynė išėjo į laiptinę, nulydėjo porelę akimis. Ant gražuoliuko kaklo kabojo šilkinės moters kelnaitės.

IV

Gilbert turškėsi po dušu. Pro nesandariai uždarytų vonios kambario durų spragą veržėsi tiršti vandens garai. Kilo, vėlėsi, pynėsi kamuoliais; garai, rodos, išsisuko visiškai visur, tarsi skleisdami malonią užuominą apie laukiančią ilgą, kupiną aistros ir intymių siurprizų naktį. Buvo vidurnaktis.

Netikėtai sučirškė citofono skambutis. Gilbert dušo kabinoje jo, matyt, neišgirdo, o suglumusi Deimantė delsė atsiliepti ar atidaryti duris. Skambinimas pasikartojo kelis kartus. Niekam bute neatsiliepiant, nelauktas akiplėša pirštu nuspaudė skambučio mygtuką ir neatsitraukdamas skambino tol, kol ir Diamantė, ir pusnuogis Gilbert išlėkė į balkoną ir abu vienu kartu šūktelėjo iškviesią policiją, jei šis nesiliaus. Skambinimas staiga nutrūko. Apačioje prie laiptinės durų iš lauko pusės – nė gyvos dvasios.

Po akimirkos čaižiai suskambo jau ne citofono, o buto durų skambutis. Deimantė buvo bepradedanti rinkti policijos telefono numerį, bet Gilbert, pažvelgęs pro durų akutę, davė jai ženklą padėti telefono aparatą ir pats atvėrė duris.

– Kiaulė! – sužvigo įsibrovėlis.

Įsiveržęs vyras buvo lieknas ir aukštas kaip modeliukas. Jis dėvėjo rožinę palaidinę, ant savo prižiūrėto kaklo buvo pasikabinęs auksinę grandinėlę su pakabuku – širdele, jo purūs ir švarūs plaukai buvo sukedenti bei supurkšti laku.

– Su moterim mane išdavei, su moterim, – turkio mėlynumo akys, apvedžiotos paryškinti žvilgsniui juodu pieštuku, sublizgo pirmosiomis ašaromis. Drebančiais pirštais atsidarė savo maxi Alviero Martini I A CLASSE rankinę, matyt, ketindamas susirasti servetėlę. Bet ploni pirštai iš nervų stipriai virpėjo. Rankinė išslydo ir nukrito ant grindų.

– Koks aš nevėkšla.

Gilbert, bejėgiškai tarsi sumedžiotas žvėris, nepralemendamas nieko protingesnio kaip: „O, Alberto, tu nesijaudink, aš tau viską paaiškinsiu, tu tik nesijaudink“, – dabar suklupo ant kelių priešais nelauktąjį svečią, norėdamas jam paduoti nukritusią rankinę.

– Pasitrauk, Gilbert! Neliesk manęs, – staigiu judesiu kaire ranka atėmęs iš Gilbert rankinę, per jėgą išsitraukė ir savo dešinį delną, kurį šis jau pastvėręs spaudė su šunišku atsidavimu tarp savųjų.

Diamantė stovėjo be žado.

– Gėjai, reikia juos suprasti: vargšai, nekalti, kad yra gėjai, – pro dar vis pravertas duris visai nepaisydama vėlaus meto įkišo savo snapą ir kaimynė.

Alberto staiga griebėsi už širdies ir nukrito.

– O, Alberto, – Gilbert visai sukiužo prie pakirstojo kūno. – Pagalbos, žmogus miršta! – pradėjo šaukti panikuodamas.

– Aš keturiasdešimt metų ligoninėj sanitare pradirbau, žinau, kaip elgtis su sužeistaisiais!- paėmė situaciją į savo rankas kaimynė.

Pasilenkė prie Alberto ir pajutusi ausimi jo kvėpavimą garsiai konstatavo:

– Nieko baisaus, tik nualpo.

Greitai nulėkė į savo butuką ir grįžo jau nešina amoniako buteliuku, kurį atsukusi ir pridėjo prie Alberto nosies. Šis nusičiaudėjo ir atvėrė vieną po kitos savo gražiąsias mėlynojo turkio akis.

V

Dar negriaudėjo gatvių eismas ir neūžė kavos aparatai,- toks dar ansktyvas tad buvo rytas.

Diamantė ir nekalti gėjai sėdėjo virtuvėje prie stalo. Trijulė tarsi bandė išsiaiškinti, užglaistyti nesusipratimą. Moteris nežiūrėjo jiems į veidus, akis buvo nukreipusi tik į savo pačios rankomis vartomą sulčių pakelį.

„Norėjau tavęs dar kartą atsiprašyti…“ , – kreipėsi į Diamantę Gilbert.

Moteris persmeigė šiaudeliu sulčių pakelyje įštampuotą foliją ir lūpomis įtraukė gurkšnį miško uogų gėrimo. Tekėdamas permatomu šiaudeliu raudonas skystis jai maloniai priminė kraują. Mmmmmm… Gilbert kraują.

„Atleisk tam mano kvailiui, kuris pagalvojo, jog jį galėtų traukti moteris“, – antrino Alberto balsu, pernelyg įsiteikiančiu ir saldžiu kaip pernokęs, jau pažliugęs churma.

Diamantė toliau nieko nesakė, tylėdama vis siurbė sultis, t.y. Gilbert kraują, iš pakelio.

Alberto kostelėjo ir ranka užsimetė ilgoką sulipusią nuo vakarykščio lako sruogą ant blizgančio pakaušio. Abu vyrai jautėsi sutrikę, nežinojo, kaip tęsti kalbą. O Diamantė mintyse svarstė, kaip vis dėlto jai būtų patikę įsismeigti uodo snapu į Gilbert sprandą ir pasiurbti, oi, pasiurbti, vat taip pasiurrrrbti… Bet ne sulčių! O niekšelio apgaviko kraujo.

Ačiū Dievui, beįsispengiančią tylą staiga pertraukė ir vėl neįprastas tik jau ne pernelyg vėlyvam, o pernelyg ankstyvam metui skambutis. Šįkart mobilus.

– Klausau, – prisidėjusi prie ausies ragelį Diamantė priėjo prie virtuvės lango.

Basomis pėdomis užmynė ant grindų amarilio nuo palangės numestus rudus, sudžiūvusius žiedlapius. Šie traškėjo, trupėdami į nemalonias nebylias dulkeles. Diamantė viena ranka pernelyg stipriai, spazmiškai gniaužė prie ausies ragelį, pati nieko nekalbėdama (tiesą sakant, viso telefoninio pokalbio metu neištarė nė žodžio), kita švelniai, labai moteriškai glostė savo kambarinę gėlę. Prie žiedsosčio tesilaikė vos du dar nenukritę žiedlapiai, tie du – vystą, susisukę stagarai – stirksojo į priešingas puses, primindami išskėstų žirklių ašmenis. Baigė pokalbį tik vienu atsisveikinimo žodžiu, tada žiūrėdama pro langą į brėkštantį rytą tarsi pati sau tarė:

– Mano karvė mirė.

– Karvė? O, labai apgailestauju, – spigiai taršktelėjo Alberto, – tave labai gerai suprantu, kartą man teko išgyventi šuniuko netektį. Tai išties labai liūdna.

– Ne, Alberto, tu nesupratai… lietuviška karvė, rupšnojanti Airijos laukų žolę, buvo mano mama. Mama mirė,- atsisukusi į vyrus metaliniu balsu staigiai kirpo.

VI

Motina jau 3 mėnesiai kaip buvo palaidota gimtojo miestelio kapinėse. Tiksliau perlaidota. Sesuo motinos palaikus parsiskraidino iš Airijos. Tiek giminių kažkada būta, tiek kaimynų, tiek gyventa… O mirė apleista, viena, svetima; ir kaži, ar bent svetimas tą akimirką ją palaikė už rankos? Palaikus sesuo atrado pagal kapinių administracijos daromus įrašus. Iš kažkokio bendro kapo išsikasė motiną, tikėdamasi, kad tikrai motiną, ir parsiskraidino ją į Lietuvą.

Diamante prisiparkavo prie miesto parko. Atsidarė mašinos dureles ir ištiesė pro jas abi kojas. Pėdas buvo apsiavusi tik keliais diržiukais besilaikančiomis basutėmis. Išlipusi panūdo įsibristi į iškart už parkavimosi aikštelės tyvuliuojančią vešlią žolę. Ton tylion žalumon ir panardino savo pėdas. Kapai, – net virpuliukais nubėgo maloni mintis, atpažino, prisiminė per metų metus pamirštą jausmą. Pėdas glamonėjo rasa. O rasa pietų šalyse vasarą rytais neiškrinta. Tokia gali iškristi tik šiauriau, pavyzdžiui, Lietuvos pievose, miškuose, kapinėse…

Ligūrijos lietuvė Živilė Šiškauskaitė
Specialiai ITLIETUVIAI.IT, 2015 m. balandžio 8 d.

12 KOMENTARAI
  • Vanda 2015-04-08

    Puiku,Živile!Rašykite!

    • Zivile 2015-04-16

      Aciu, malonu.

  • Lina 2015-04-08

    Šaunus tekstas, labai patiko stilius.

  • Diana 2015-04-09

    Labai patiko! Ačiū 🙂

    • Zivile 2015-04-16

      Ir jums aciu

  • Žydrūnė 2015-04-09

    Labai jausminga.

  • Laima 2015-04-13

    Chapeau! Komplimentai! pievos, karve – viskas labai atpazystama.

  • Vilma 2015-06-03

    Labai maloniai nustebino. Ačiū už netikėtą atradimą ir prisiminimus apie rasotą žolę…

  • Renata 2015-10-20

    Labai įdomu buvo skaityti.Labai patiko.

SKELBTI