Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovė Dalia Henke. Facebook nuotr.

„Kaip bebūtų keista, didžiausi Lietuvos patriotai ir lietuvybės puoselėtojai – antros ar trečios kartos išeivijos lietuviai, gyvenantys Australijoje arba Argentinoje“, – pripažino naujoji Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) vadovė Dalia Henke, gyvenanti Vokietijoje. Ją trejų metų kadencijai į šį postą išrinko Vilniuje dirbęs XV PLB Seimas.

D. Henke – naujosios kartos, į Vakarus išvažiavusi po nepriklausomybės atkūrimo, emigrantė. 1992 m. ji išvyko studijuoti verslo vadybos į Hamburgą ir, ten sukūrusi šeimą, gyvena iki šiol. Vadinasi, ji ir panašaus likimo lietuviai jau į Lietuvą nebesugrįš? Bent taip dažnai kalbama ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje.

„Dabar jau, kalbėdama apie sugrįžimą į Lietuvą, visada sakau, kad reikėtų sakyti, kad mūsų Lietuva – globali: visai nesvarbu, kur gyveni, svarbu – ką darai. Jei lietuviai puikiai integruojasi tose šalyse, į kurias dėl vienų ar kitų aplinkybių emigravo, tai jie gali vardan Lietuvos nuveikti kur kas daugiau, nei gyvendami Vilniuje ar Kaune,“ – įsitikinusi naujoji PLB vado D. Henke.

– Ko gero, daug kas tokius Jūsų žodžius gali suprasti kaip skatinimą emigruoti iš Lietuvos.

– Reikia Lietuvą stiprinti ir gyvenant Kaune, Vilniuje arba kokiame nors mažame miestelyje, ir kokioje nors svečioje šalyje, kad į Lietuvą emigrantams norėtųsi sugrįžti.

– Kaip jums atrodo, ar dabar išeivijoje lengviau tiems lietuviams, kurie išvažiavo iš karto po nepriklausomybės atkūrimo, ar tiems, kurie ryžtasi emigracijai dabar?

– Manau, kad tie, kurie išvažiuoja pastaraisiais metais, netrukus ir sugrįš. Tuo metu, kai aš išvažiavau, Lietuva buvo visai kitokia. Gal ir negalėtume Lietuvos dar lyginti su Prancūzija ar kita senąja Europos valstybe, tačiau dabar Lietuva – irgi visateisė Europos Sąjungos šalis. Čia gerai. Ir aš tuo labai džiaugiuosi.

– Kas paskatino ryžtis imtis tokių atsakingų ir nelengvų pareigų?

– Pareigos – sunkios, iššūkiai – dideli, tačiau visai neseniai pagalvojau, kad PLB dirbu nuo 2003 m. ir esu jau sukaupusi tiek patirties bei žinių, kad galėčiau jomis pasidalinti su kitais. O galbūt ir įgyventi vieną ar kitą savo idėją.

Be to, XV PLB Seimo metu Vilniuje jaučiau didžiulį išeivių iš viso pasaulio palaikymą. Jie mane tiesiog įtikino imtis šių pareigų. Tikiuosi, kad nauja stipri valdyba, kurioje dirbs net septynių sričių specialistai, man padės.

– Viena naujos PLB valdybos darbo sričių – bendruomenės plėtra. Kaip Jums atrodo, kurioje šalyje lietuviai labiausiai nutautėję ir jiems reikia pagalbos, kad išsaugotų lietuvybę?

– Kaip bebūtų keista, tačiau antra ar trečia Pietų Amerikos lietuvių karta vis dar šoka tautinius šokius, kalba ir dainuoja lietuviškai. Jie, mano galva, – didesni lietuviai, nei lietuviai, gyvenantys Lietuvoje.

Neįmanoma nė vieno žmogaus priversti būti lietuviu. Tai – kiekvieno iš mūsų apsisprendimo reikalas. O PLB pareiga ir tikslas – skatinti lietuviškų mokyklėlių kūrimąsi, patarti, kaip tautiečiams integruotis vienoje ar kitoje šalyje ir tinkamai atstovauti Lietuvą.

Kaip sakė vienas Italijos lietuvis, mes, išeiviai, esame geriausi Lietuvos ambasadoriai. Kokie būsime mes, taip pasaulis matys ir vertins Lietuvą.

– Vakarų pasaulis „pavojingas“ ne tik savo materialiomis sąlygomis, kurios vis dar smarkiai skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje, bet jis dažną emigrantą gali tiesiog įsiurbti ir į savo kultūrinę terpę. Kaip tokiomis sąlygomis išsaugoti savo lietuviškąją gyvastį?

– Svarbiausia, kad tėvai savo vaikus išeivijoje auklėtų ir augintų lietuviais, kasmet atvežtų paatostogauti į Lietuvą. Priešingu atveju vaikai nesužinos, nepajus, kad jie – lietuviai ir ką jiems reiškia Lietuva.

Todėl reikia auklėti ir tėvus, kad jie, išvažiuodami iš Lietuvos, išsivežtų širdyje jos dvasią.

Dažnai pastebiu, kad lietuvybę savyje mūsų tautiečiai atranda jau emigravę. Svečiose šalyse jie geriau supranta, ką reiškia Vasario 16-osios šventė arba ką reiškia Lietuvoje palikti tėvų namai.

Gaila, kad Lietuvoje darželiuose ir mokyklose tautinis auklėjimas kol kas skurdokas. O išeivijoje galėtume to pasimokyti – ten senieji emigrantai iš kartos į kartą perduoda tautinio auklėjimo pradmenis.

– Be lietuvybės išsaugojimo, Jūsų pečius, kaip PLB vadovės, užgulė ir neišspręsta dvigubos pilietybės problema.

– XV PLB Seimas, sudarydamas naujajai valdybai trejų metų darbotvarkę, įpareigojo rūpintis ir pilietybės, ir kitais klausimais.

Aiškindamiesi, kaip geriausiai išspręsti užsisenėjusią pilietybės problemą, pasitelksime ir išeivijos, ir Lietuvos specialistus.

Šiuo metu mes skiriame du dalykus – dviguba pilietybė ir Lietuvos pilietybės išsaugojimas.

Dvigubos pilietybės problemą galima būtų spręsti tik referendumo keliu. Jei vis dėlto būtų nutarta jį rengti, mes labai prašytume Lietuvos valdžios, kad jam būtų tinkamai pasirengta, kad visos partijos būtų vieningos šiuo klausimu, o žmonės puikiai suprastų, už ką jie balsuoja. Šiuo metu, mano galva, referendumą rengti dar per anksti, nes kažin, ar Lietuvos žmonės suvokia problemos esmę ir svarbą.

O gal vis dėlto reikėtų išanalizuoti galimybę, kaip Lietuvos pilietybę galėtų išsaugoti emigrantų, turinčių lietuviškų šaknų, vaikai ir anūkai?

2015 m. liepos 17 d.,
Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt