Esu Ernesta Mažalskaitė Parma. Lietuvė, gyvenanti antrą gyvenimą Italijoje. Pirmasis prabėgo Lietuvoje. Italijoje save teko susikurti iš naujo.

 

Dirbau kalbų mokytoja, vertėja, žurnaliste. Rašyti patiko labiausiai. Išgyventi įspūdžiai virto straipsniais, papildžiusiais įvairių Lietuvos dienraščių ir mėnesinių žurnalų puslapius. Išsibarsčiusius darbus surinkau ir apgyvendinau svetainėje: http://ernesta.interfriends.com/

 

Nors lauke ir šalta, atverkite sielos duris šventėms. Gal netikėtai ir Kalėdų Senelis užklys, ir pasklis po namus šventų Kalėdų dvasia!

 

Faktai, kurių nežinojote apie Kalėdų Senelį

 

Kalėdų Senelis, Joulupukki, Babbo Natale, Papà Noel, Sankt Nicolaus, Santa Claus… Kiekvienais metais didžiulis būrys raudonskruosčių pilvotų vyriškių raudonais kailinukais ir balta tankia barzda įvairiomis kalbomis visam pasauliui linki linksmų šventų Kalėdų ir dosniai dalina dovanas. Reikia būti tikru šventuoju, kad spėtum aplankyti visus laukiančius! Toks šventasis ir buvo šv. Mikalojus, šiandien visiems geriausiai žinomas Santa Claus, o lietuviškai Kalėdų Senelio vardu.

 

Realiai gyvenusio žmogaus pėdsakais

 

Dabartinės Turkijos teritorijoje esančiame Pataros mieste maždaug 270 aisiais metais gimė berniukas vardu Nikola (liet. Mykolas). Deja, laimingą ir ramų vaiko gyvenimą nutraukė ankstyva tėvų mirtis. Likęs vienas našlaitis visą gausų šeimos palikimą išdalino likimo nuskriaustiesiems, o pats savo gyvenimą nutarė pašvęsti Dievui ir bažnyčiai. Neilgai trukus Nikola tapo Miros vyskupu, o apie jo gerus darbus ėmė sklisti legendos, davusios pradžią šiuolaikinei Kalėdų Senelio istorijai.

 

Viena seniausių legendų pasakoja apie tris jaunas merginas, kurias į skurdą patekęs tėvas nutarė priversti parsidavinėti gatvėje. Išsigandusios jos viską per išpažintį patikėjo kunigui Nikolai. Sujaudintas istorijos šventikas atseikėjo tris maišelius aukso monetų ir nutarė juos paslapčia nunešti į nelaimėlių namus. Du vakarus pro pravertą langą kunigui pavyko merginoms įmesti pinigų, tačiau trečiąjį vakarą langas buvo uždarytas. Užlipęs ant stogo likusį maišelį aukso šventikas įmetė pro kaminą. Lygiai taip, kaip dabar dovanas vaikams neša Kalėdų senelis…

 

Kita šventų Kalėdų dvasią patvirtinanti legenda pasakoja apie išskirtinę vyskupo Nikola meilę vaikams. Žinodamas, kaip sunku mažiesiems žiemą atvykti iki bažnyčios, vyskupas patarė kunigams tikinčiuosius lankyti patiems. Taip Dievo žodis, sutvirtintas dovanomis vaikams šunų traukiamomis rogėmis buvo išvežiotas po visą apylinkę, o išdalinta meilė ir gerumas neabejotinai prisidėjo prie šiandieninio Kalėdų senelio- dovanų nešėjo, įvaizdžio.

 

Miros vyskupas Nikola mirė 343 iųjų gruodžio 6 ą dieną ir buvo paskelbtas katalikų ir stačiatikių šventuoju. Realiai gyvenęs žmogus tapo ne tik viso pasaulio tikinčiųjų garbinamu šventuoju, bet ir nemirštančia šventų Kalėdų dvasia visiems norintiems tikėti stebuklais.

 

Šv. Nikola virtimas Santa Claus

 

Plintanti krikščionybė vyskupo Nikola mitui padėjo įsitvirtinti daugelyje Europos šalių. Lietuvoje imta garbinti šventą Mikalojų, Čekijoje Svatý Mikuláš, Danijoje Sankt Nikolaus… Olandijoje vaikus mylinčio ir dovanas dalinančio šventojo gyvenimas peraugo į didelę žiemos šventę. Tikėta, jog vyskupą Nikola įkūnijantis olandų Sinter Klaas baltu žirgu kinkytomis rogėmis gruodžio 6-tą dieną atvyksta iš Ispanijos. Olandų legendose Sinter Klaas lydėdavo Juodasis Petras (Zwarte Piet), kuris per suodiną kaminą nusileisdavo į namus ir prie židinio vaikams palikdavo dovanas. Skraidančiam Sinter Klaas žirgui mažieji parūpindavo šieno ir daržovių, kuriuos sudėdavo į batus ir palikdavo prie lauko durų nakčiai. Pasistirpinęs žirgas atsidėkodamas vaikams batus pripildydavo saldumynais ir vaisiais. Dažną dovaną lydėdavo ir specialus eilėraštis ar laiškelis, skirtas sušildyti kiekvieno laukiančiojo širdį. Kartais atsitikdavo ir taip, jog vietoj lauktų dovanų vaikas rasdavo tik saują anglių ar net rykštelę. Taip Sinter Klaas norėdavo priminti, jog net ir Kalėdų dovanas reikia nusipelnyti geru elgesiu, trunkančiu ištisus metus.

 

Europoje populiarią šventę olandų emigrantai XVII amžiuje atplukdė ir į Ameriką. Idėja vietiniams patiko, tačiau per daug sudėtingai skambantis Sinter Klaas vardas laikui bėgant buvo sumaniai patrumpintas iki šiandieninio Santa Claus. Suteikę šventajam naują vardą, amerikiečiai legendiniam personažui įkvėpė ir naują gyvybę. Iš New York kilęs kalbininkas ir teologas Clement Clarice Moore savo vaikams 1821 ųjų Kalėdų išvakarėse sukūrė eilėraštį „Šv. Mikalojaus apsilankymas“ („A Visit from Saint Nicholas“). Kūrinėlis taip ir turėjo likti tik Moor nuosavybe, tačiau jį išgirdusi šeimos draugė 1823 iais nusiuntė eilėraštį į laikraštį, kur jis sulaukė didžiulio pasisekimo. Eilėraštyje iš Šiaurės šventų Kalėdų išvakarėse atvykstantis St. Nicholas buvo vaizduojamas kaip raudonskruostis kailiniais vilkintis linksmuolis, kuriam virš baltos barzdos pūpsojo vyšnios spalvos nosytė. Skraidantį baltą žirgą autorius pakeitė rogėmis, kurias traukė net 8 šiaurės elniai. Per kaminą į namus patenkantis geradaris dovanas vaikams palikdavo prie židinio pakabintose kojinėse ir beveik visada išlikdavo nepastebėtas, nes dydžiu priminė… mažą elfą.

 

Kalėdų džiaugsmą dalijantis paslaptingasis atkreipė ir įvairių reklamos užsakovų susidomėjimą. Tačiau tik tada, kai 1931 metais geradarį pastebėjo garsioji „Coca Cola“, Santa Claus personažas tapo žinomas visam pasauliui. Kalėdų senelis, kokį pažįstame dabar- amerikiečių menininko Haddon Sundblom kūrinys. Gavęs užduotį, dailininkas įkvėpimo pasisėmė iš šalia namų gyvenančio kaimyno. Prekyba vertęsis apkūnus senyvas vyriškis balta tankia barzda nuolat iš vienos vietos į kitą gabendavo krūvas dėžių ir paketų. Menininko sukurtas reklaminis personažas buvo sumaniai aprengtas „Coca Colos“ spalvų rūbais: raudonu paltu baltu kailiniu kraštu, apautas juodais aulinukais, o per apvalų liemenį apjuostas storu diržu. Linksmai spindinčios vyruko akys ir rankoje laikomas „Coca Colos“ buteliukas liudijo, jog pajusti šventų Kalėdų dvasiai reikia tiek nedaug!

 

Plačiai nuskambėjusios reklamos dėka amerikiečiai šventąjį pavertė kiekvienam artimu ir savu seneliu, kurio istorijoje netrūko ir kurioziškų situacijų. Amerikoje Colorado Springs valstijoje esanti parduotuvė „Sears Roebuck” 1955 aisiais išplatino telefono numerį, kuriuo paskambinus Kalėdų išvakarėse buvo galima tiesiogiai susisiekti su Kalėdų seneliu. Deja, spausdinant telefono numerį įsivėlė klaida ir vietoj specialios atsakyti į vaikų skambučius pasiruošusios agentūros buvo paviešintas CONAD (continental Air Defense Command) oro pajėgų bazės telefonas. Tą vakarą budėjęs pareigūnas Harry Shoup suprato, jog tai ne šiaip sau pokštas, bet rimta klaida, o nuo jo atsakymo priklauso daugybės vaikų nuotaika. Rimtai nusiteikęs vyras visiems vakare skambinusiems patikino, jog jis asmeniškai seka Kalėdų senelio kelionę dangumi ir kad iš Šiaurės Ašigalio pajudėjusios elnių traukiamos rogės atvyks laiku.

 

Prie stebinčiųjų Kalėdų senelio kelionę 1958 aisiais prisidėjo ir JAV bei Kanados aeronautika, kuri savo internetiniuose puslapiuose nurodė specialią žymę, pagal kurią buvo galima sekti dangumi keliaujantį stebukladarį. Iš tiesų žybsintis ekrane signalas žymėjo amerikietiškų karo pajėgų lėktuvą, kursuojantį iš Kanados į Meksiką, tačiau mažieji smalsuoliai norėjo ir toliau tikėti suaugusiųjų jiems kuriama pasaka.

 

Tarp pasakos ir realybės

 

Į Europą šv. Nikola grįžo ne tik praradęs didžiąją dalį šventumo bet ir gerokai pasikeitęs. Praūžusi XV-XVII amžiaus reformacija daugelyje šalių visai panaikino šv. Nikola šventę, tačiau Kalėdų džiaugsmą dalijančio žmogaus idėja buvo tokia stipri, jog gerojo vyskupo dvasia persikūnijo į daugybę skirtingų Kalėdinių personažų. Lietuvoje juo tapo Kalėdų senelis, Rusijoje- gražuolės anūkės Snieguolės lydimas Died Maroz (liet. Senis Šaltis), Italijoje vaikus lanko Babbo Natale…

 

Augantis Kalėdų senelio populiarumas žadino daugelio vaikų smalsumą. Ilgą laiką mažieji tikėjo, jog Kalėdų Senelis gyvena Korvantunturio (liet. Ausies) kalne. Kiškio ausį primenanti 403 metrų aukščio kalva tikrai stūkso Suomijos ir Rusijos pasienyje, o tokią žinią 1927 metais paskelbė garsus Suomijos radijo „Vaikų valandos” vedėjas Markus Rauho. Vyras patikino, jog kalno papėdėje įsitaisęs Kalėdų senelis ir elfai aiškiai girdi, kaip kalba ir elgiasi vaikai, o tada viską surašę į didelę knygą jie atidžiai sprendžia, nusipelnė vaikas geidžiamos dovanos ar ne…

 

Tikriausiai Ausies kalnas pasirodė per daug akivaizdi vieta, todėl laikui bėgant Kalėdų senelio buveinė buvo perkelta į Laplandiją. Tvirtinama, jog netoli Rovaniemi miestelio įsikūręs Kalėdų senelis ten gyvena ištisus metus, treniruoja šiaurės elnius, skaito vaikų jam atsiųstus laiškus ir padedamas elfų pakuoja dovanas.

 

Kol vieni apimti Kalėdų džiaugsmo stengėsi stiprinti Kalėdų senelio įvaizdį, skeptikai ieškojo jo egzistavimą kompromituojančių faktų. Italijoje leidžiamo žurnalo „Focus“ duomenimis visame pasaulyje yra maždaug 378 milijonai vaikų, tikinčių Kalėdų seneliu. Paskaičiuota, jog norėdamas juos visus aplankyti, Kalėdų senelis turėtų lėkti net 972 km/s. greičiu, o stebuklingose rogėse vežti apie 340 tūkstančius tonų dovanų. Dalindamas dovanas tik geriems vaikams, geradaris turėtų nuvažiuoti net 110 milijonų kilometrų ir aplankyti maždaug 108 milijonus namų. Apkūnus senyvo amžiaus vyriškis per 1 ą sekundę turėtų privažiuoti prie 967 namų, žaibišku greičiu iššokti iš rogių, įsliuogti pro kaminą, išdėlioti dovanas ir vėl sėdęs į roges skubėti prie kito namo… Skeptikų nuomone visi šie faktai akivaizdžiai įrodo, jog Kalėdų senelio nėra ir būti negali. Taip nešventiškai sujaukę mažųjų mintis suaugusieji daugelio vaikų širdyse pasėjo abejonių sėklą.

 

Amerikiečių laikraštyje „New York Sun“ 1897 m. dirbęs žurnalistas Francis Church gavo vienos mergaitės laišką, kuriuo buvo klausiamas, ar Kalėdų Senelis yra tikras. Žurnalistas mergaitei viešai atsakė, jog Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja, o netikėti juo yra tas pats, kas netikėti gerumu ir meile.Todėl antgamtiškų jėgų kupinas paslaptingasis ir toliau keliauja dangumi kaip saulė žiemos saulėgrįžos metu iš atrišto stebuklingo maišo dosniai visiems dalindamas šventų Kalėdų džiaugsmą.

 

Ernesta Mažalskaitė-Parma