Italijoje, kurioje dėl savų istorinių sumetimų Rusijos propaganda randa derlingą dirvą, parodytas italo Maximilien Dejoie ir lietuvės Virginijos Vareikytės filmas apie KGB „Aš už tave pakalbėsiu“.

Trieste, Turine ir Romoje rodytame filme savo išgyvenimais dalinasi paskutiniajame sovietų okupacijos dešimtmetyje į KGB gniaužtus papuolę rezistentai, apie dvilypius jausmus dirbant priešingoje barikadų pusėje kalba buvę sovietų žvalgybos darbuotojai lietuviai.

Sukurti filmą M. Dejoie kilo idėja po apsilankymo Vilniuje KGB aukų muziejuje, tiesa, tuomet dar nežinojo, kad kūrybinio proceso metu abiems režisieriams teks atlaikyti Rusijai palankių internetinių trolių atakas, bus apvogtas V. Vareikytės butas Vilniuje.

Italijos lietuvių naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT po premjeros Romoje pakalbino filmo kūrėjus.

Kaip ir kam kilo mintis sukurti filmą?
V. Vareikytė: Idėja sukurti filmą apie KGB kilo Maximilienui. 2009 m. jis buvo atvažiavęs į kino festivalį Lietuvoje. Jame susipažinome, ir aš jį nusivedžiau į KGB aukų muziejų Vilniuje. Grįžęs į Italiją jis ėmė ieškoti literatūros apie Lietuvos okupaciją ir KGB veiklą Baltijos šalyse. Informacijos Italijoje buvo labai nedaug, todėl susisiekė su manimi ir pranešė, kad norėtų kurti filmą šia tema.
Iš pradžių planavome vaidybinį filmą. Tačiau bedirbami archyvuose, bendraudami su žmonėmis, supratome, kad geriau imtis dokumentikos.

Režisierius Maximilien Dejoie. Asmeninio archyvo nuotr.

Maximilien, ką iki kelionės į Lietuvą žinojote apie jos istoriją? Ar žinojote apie okupaciją, apie KGB veiklą Lietuvoje?
Iki apsilankymo Vilniuje apie Lietuvos istoriją žinojau labai mažai. Žinojau, kad Baltijos šalys buvo okupuotos Sovietų Sąjungos, tačiau apie KGB kankinimus nebuvau girdėjęs. Italijoje daug girdime apie fašistų režimą ir jų nusikaltimus, tačiau tylima apie sovietų vykdytas represijas Baltijos šalyse.

Vienas filmo herojų, buvęs KGB operatyvininkas Danas Arlauskas, paklaustas, kodėl neišleidžia knygos apie savo patyrimus, sakė: „Kam tai dabar įdomu, palikime visa tai istorikams“. Kaip Jūs manote, ar tikrai Lietuvos okupacijos temą reikia palikti istorikams ir nekelti klausimų viešumoje?

V. Vareikytė: Aš manau, kad D. Arlauskas turi labai svarių priežasčių, kodėl jis nori palikti praeitį užmarštyje. Dėl neigiamų reakcijų, nors aš tikrai tikiu, kad KGB metodika nebuvo labai artima jo mąstymui.
Tiesa, mano, kaip kūrėjos, nuomonė kiek kita. Nemanau, kad istoriją reikia palikti vadovėliuose. Priešingai, apie ją reikia priminti, kelti politinius klausimus. Juk nejudinama istorija tampa svetimu dalyku. Apskritai manau, kad negretinti istorinio proceso su tuo, kas dabar vyksta, yra pražūtinga. Mano nuomone, tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra tragiškas 1933-1934 metų pasikartojimas. Tarp žmonių vyrauja didžiulis susipriešinimas, susiskaldymas, kuris prieš keliasdešimt metų atvedė prie karo.

Jei jau prakalbome apie šių dienų aktualijas, pakalbėkime apie Rusijos veiksmus užsienio politikoje – agresiją Ukrainoje, paramą antieuropietiškiems režimams Vakaruose. Panašu, kad Rusija taip pat naudoja kai kuriuos KGB metodus. Tyrinėjote KGB veiklą, ką apie tai manote?

M. Dejoie: šių dienų įvykiai – Rusijos veiksmai Ukrainoje, įtaka antieuropietiškiems režimams Europoje, ypatingai poveikis JAV prezidento rinkimams rodo, kad šiandieninė KGB (dabar jau FSB) veikia puikiai. Manau, netgi geriausiai pasaulyje, dėl ko pamažu pradeda aižėti Vakarų demokratijos stabilumas. Rusijos režimo jėgos veikia tiek pogrindyje, tiek viešumoje, o pasaulyje daugėja Rusijai palankių jos rėmėjų.
V. Vareikytė: Manau, kad dabartinė Rusija, tai Trojos arklys, kurį Europos valstybės įsileidžia pas save. Ji tik imituoja partnerystę iš tiktųjų siekdama vienintelio tikslo – padaryti Vakarų Europą silpnesnę. Tai yra svarbiausias Rusijos tikslas, kurio jai padeda siekti ne tik žvalgyba, bet ir platus dezinformaciją skleidžiančių žiniasklaidos priemonių tinklas. Taip kuriamos klišės, kad amerikiečiai, europiečiai kalti dėl visko. Tačiau mažiausiai pusė tų Rusijos „faktų“ yra paprasčiausi išsigalvojimai. Kad ir ta pati Wiki Leaks apgaulė, kai pasauliui pamažu tampa aišku, kad šie tariami laisvo žodžio ir tiesos nešėjai yra ne kas kitas, o Rusijai palankūs dezinformacijos skleidėjai. Manau, kad tai yra visiškas spjūvis į veidą spaudos laisvei.

Yra nemažai italų, kurie remia Rusijos veiksmus užsienio politikoje ir pritaria jos skleidžiamam melui apie Lietuvos istoriją . Kaip manote, jeigu italams daugiau rodytume tokių filmų, kaip Jūsų, jie pakeistų savo nuomonę? Bent susimąstytų?

V. Vareikytė: Italai taip galvoja, nes nėra atsvaros Rusijos skleidžiamai informacijai. Mano nuomone, jeigu iš rusų kalbos Italijoje išverčiama Lietuvą šmeižianti ir istorinius faktus iškraipanti Galinos Sapožnikovos knyga, lietuviai turėtų išleisti penkias knygas, kuriose kalbama, kaip buvo iš tikrųjų. Apskritai manau, kad į bet kokią informacinę provokaciją reikia reaguoti skleidžiant kuo daugiau informacijos, kur pateikiama tiesa. Tai galėtų būti filmai, knygos, reportažai, analizės. To viešojoje erdvėje turi atsirasti kuo daugiau. Neverta žaisti pagal taisykles. Juk akivaizdžiai matosi, kad Vakarai pralaimi informacinį karą. Tiesą reikėtų tiesiog brukti. Tik taip būtų galima nugalėti dezinformaciją, kuri absoliučiai klaidina žmones.

M. Dejoie: Sutinku su Virginija, tačiau Italijoje kovoti prieš Rusijos propagandą yra labai sunku. Rusijos skleidžiama dezinformacija ypač veikia tuos italus, kurie buvo komunistais šeštajame-septintajame dešimtmečiuose. Jų čia yra nemažai ir jie tiki Rusijos propaganda tiesiog iš nežinojimo. Taigi politinius, istorinius klausimus reikėtų skleisti kartu su faktais ir pagrįsta informacija.

Tačiau šiame filme vengiate istorinių vertinimų.
Abu: Niekada savo kūryba nesiekiame parodyti kas geras, o kas blogas. Tiesiog rodome faktus, pasakojame žmonių istorijas. Tegul vertina publika.

Kaip ji vertina filmą?
V. Vareikytė: Visose šalyse, kur filmas rodytas, publika jį priėmė šiltai. Po filmo dažniausiai vyko diskusijos, kur paaiškėdavo, kad žiūrovams parodėme tai, ko jie nežinojo. Man širdžiai miela, labai tikiuosi, kad tai išliks jų atmintyje, ir jie skleis savo žinias ir emocijas kitiems.

O ar buvo neigiamų reakcijų? Maximilien, ką apie filmą sakė Jūsų kolegos? Nebuvote kritikuojamas dėl politinių klausimų eskalavimo?
V. Vareikytė: Iš žiūrovų nė karto nesulaukėme jokių aštrių neigimų, neva sakome netiesą.
M. Dejoie: Nebuvo kažko panašaus ir mano aplinkoje. Nors tikėjausi reakcijos iš tų, kurie turi nostalgiją komunizmui, o tokių žmonių Italijoje tikrai daug.

Filme rodote ir KGB dirbusius lietuvius, ar sunku buvo prikalbinti juos filmuotis?
V. Vareikytė: Su buvusiu KGB operatyvininku Danu Arlausku buvo labai paprasta. Jis iš karto sutiko, kai tik pristačiau jam mūsų projektą. Ilgai nesvarstė, nes jis viešas asmuo, ir visi žino jo praeitį KGB. Su juo buvo lengva, o derėdamiesi su buvusiu tardytoju Vytautu Urbonu užtrukome apie pusantrų metų. Ilgai reikėjo įkalbinėti. Filmuotis jis sutiko tik su viena sąlyga, kad buvęs jo tardomasis rezistentas Vytautas Skuodis pasikvies jį į savo namus ir, kad jie bus filmuojami kartu. Filmuotis vienas jis nedrįso, nes bijojo to, kas gali atsitikti po to. Bijojo neigiamos reakcijos tiek iš Lietuvos visuomenės, tiek iš buvusių KGB kolegų.

Nebijojote kurti filmo apie sovietų žvalgybą? Nebuvo jausmo, kad ir Jus seka kai kuriuos filmo herojus į nebūtį išvežusi juoda „Volga“?

M. Dejoie (su šypsena): Dabar ne, bet tikrai, kol dirbome prie filmo, visą laiką nepaleido jausmas, kad ta „Volga“ kažkur yra, ir esame stebimi.
V. Vareikytė: Juokai juokais, bet filmavimo laikotarpiu vienu metu buvo kiek baugu. Dirbant prie filmo buvo apvogtas mano butas Vilniuje. Vagys išnešė tik kompiuterį ir diktofoną, į kurį kaip tik prieš savaitę buvau įrašiusi interviu iš vieno filmuotis atsisakiusio buvusio KGB darbuotojo. Panašu, kad pasidarbavo nepaprasti vagys. Buvo akivaizdu, kad vartytos knygos, kažko ieškota. Keista, kad nedingo kiti vertingi daiktai, o mano buto draugės kambarys buvo visai neapvogtas.
Dar galiu pridurti, kad kalbos apie Rusijos apmokamus internetinius trolius tikrų tikriausia teisybė. Filmo Facebook paskyroje sulaukėme žeidžiančių, piktų, įžūlių ir nuolat besikartojančių komentarų. Aišku, viso to pernelyg nesureikšminu, nes kurdama kiną apie KGB to ir tikėjausi.

Po visko gal jau politines ir istorines temas padėjote į šalį?
M. Dejoie: Ne, šiuo metu rašau scenarijų filmui, kuris bus apie Sovietų Sąjungą.

Apie Lietuvą ar bus jame kalbama?
Tai filmas apie visą Sovietų Sąjungą, bet dar vyksta procesas, anksti apie tai kalbėti.

Ar bus kitas Jūsų bendras filmas?
V. Vareikytė: Tikimės, kad tai bus filmas apie savižudybes Lietuvoje, bet irgi dar anksti apie tai kalbėti.

Andrius Nenėnas

ITLIETUVIAI.IT,
2016 m. lapkričio 23 d.