Home / ŽMONĖS  / Genialiu vaiku kolegų vadinama Florencijos lietuvė kuria kodą, kuris padėtų atpiginti vėjo energiją

Genialiu vaiku kolegų vadinama Florencijos lietuvė kuria kodą, kuris padėtų atpiginti vėjo energiją

Agota Mockutė. Asmeninio archyvo nuotr.

Vėjo inžinerijos doktorantūra Italijoje – kartą gyvenime pasitaikanti galimybė, mano Florencijos universiteto doktorantė Agota Mockutė. 24-erių inžinierė tyrinėja atsinaujinančią energetiką ir tvirtai tiki, kad padės padaryti pasaulį gražesnį.

 

Prieš pustrečių metų tuomet vos 22 metų Birmingamo universiteto magistrė atsisakė darbo tarptautinėje inžinerijos kompanijoje ARUP ir pasirinko akademinį kelią. Nors vilnietė į Italiją užklydo tik keletui metų, puikiai perprato vietos gyvenimą, mėgaujasi kultūriniais renginiais ir dievina itališką maistą.

 

Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT Agota papasakojo apie savo profesiją, studijas ir gyvenimą Italijoje.

 

Studijavai civilinę ir energijos inžineriją, dabar būsi vėjo energetikos ekspertė. Kaip mergina pasirinko tokią vyrišką profesiją?

Visų pirma, inžinerijoje nematau nieko, kas galėtų būti netinkama moterims. Darbas protinis. Plytų kilnoti nereikia, tad jei patinka spręsti problemas ir galvosūkius, jei sekasi skaičiuoti ir patinka dirbti komandoje, tai inžinerija – kuo puikiausia profesija nepriklausomai nuo lyties.

 

Na, o dėl savo pasirinkimo banaliai „apkaltinsiu“ konstruktorius LEGO. Dar vaikystėje labai mėgau konstruoti, ieškoti sprendimų. Tarp kitko, visi inžinieriai, ypač civiliniai, vaikystėje tai darė. Ir daugelio motyvacinis laiškas nuo to ir prasideda.

 

Be to, man visuomet patiko ir lengvai klojosi matematika. Uždaviniai su diferencialinėmis lygtimis man būdavo tarsi atsipalaidavimas po painių literatūros nagrinėjimo labirintų. Tuo tarpu fizika intrigavo. Ne viską lengvai supratau, teko pasistengti, bet buvo pasakiškai smagu suvokti, kaip kas veikia: kodėl dangus mėlynas, kaip veikia šaldytuvas?

 

Taigi planuodama studijas, pasirinkau įdomiausiai skambėjusią ir su pamėgtomis fizika ir matematika labiausiai susijusią inžineriją. Patiko, „prilipo“ ir nė kiek nesigailiu.

 

Visada buvai „tiksliukė“? Netraukė šokiai, dainos, teatras?
Tikrų tikriausia tiksliukė! Nors mėgstu skaityti, literatūros pamokose kentėjau, o istoriją ir nusirašinėti tekdavo.

 

Hobių, žinoma, visokiausių buvo – ir piešiau, ir saksofoną keliskart papūčiau, ir juvelyrika užsiėmiau, ir karatė beveik iki juodo diržo užkopiau. Tačiau visos šios pramogos ir liko hobiais, o savo profesijos be matematikos neįsivaizdavau.

 

A. Mockutė su kolegėmis vėjo turbinų fabrike. Asmeninio archyvo nuotr.

A. Mockutė su kolegėmis vėjo turbinų fabrike. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kodėl pasirinkai akademinį kelią? Dėstysi universitete? Gal norėjai būti mokytoja ar dėstytoja?
Oi ne, niekada nebūčiau pagalvojusi! Tiesą sakant, mokytojavimas buvo tarp tų trijų profesijų, kurių, sakiau, tikrai niekada nedirbsiu! Tiesiog neturiu tam kantrybės.

 

Taigi kol kas esu patenkinta, nes, skirtingai nei Lietuvoje, Italijoje doktorantams nereikia dėstytojauti. Žinoma, visko nenumatysi, gal ir man kada teks tai daryti, tačiau mano prioritetas – moksliniai tyrimai. Man labai patinka tas tyrėjo darbas – patobulinti ką nors, atrasti ir taip dirbti mokslui, o ne klientui. Žavi įvairūs pristatymai, bendradarbiavimas su Europos universitetais, konferencijos po visą pasaulį. Būtent dėl to pasirinkau šį kelią, nors galėjau dirbti savo svajonių kompanijoje Anglijoje, kur vieta man jau buvo garantuota.

 

Agota Mockute. Asmeninio archyvo nuotr.

Agota Mockute. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kokia tavo tyrimo tema?
Apie mano patobulintą kompiuterinį kodą, kuris galės simuliuoti vėjo jėgainėms vandenyje didžiulę žalą darančias jūros bangas. Vėjo jėgainės jūroje, ypač esančios atokiau nuo kranto, gali pagaminti didžiulius kiekius elektros. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Jos labai brangios ir nėra paprasta jas remontuoti. Todėl nuolatos kuriamos kompiuterinės programos, kurios simuliuoja vėją, bangas, pačią jėgainę ir jos reakciją į šiuos gamtinius veiksnius. Aš bandau kompiuteryje atkurti kuo tikresnę jūrą ir parinkti patį tinkamiausią metodą apskaičiuoti jėgai, kuria vandenyje pastatytas jėgaines talžo bangos, ir kaip jos po to veikia.

 

Kuo ši tema tau įdomi?

Norėčiau, kad ateityje vėjo gaminama energija konkuruotų su iškastiniu kuru. Tuo ir domina ši tema, manau, jog tai – ateitis. Juk atsinaujinanti energija neišsenka, daug mažiau žaloja gamtą, taupo vandenį, kai jo taip trūksta kitur pasaulyje!

 

Kaip galvoji, kokią naudą tavo išradimas atneš žmonijai?
Aš tikiuosi, kad šis kodas pagerins simuliacijų tikslumą, kas padėtų vėjo jėgaines gaminti pigiau. Galutinis tikslas – prisidėti prie vėjo energijos atpiginimo, kad ji be papildomų finansinių paskatų iš vyriausybių galėtų konkuruoti su iškastiniu kuru.

 

Esi labai jauna, kaip taip greit pasukai į doktorantūrą? Lietuvoje tai įmanoma tik po šešerių metų studijų.
Nors kolegos mane vis dar vadina genialiu vaiku, tačiau čia tik anglų 3+1 studijų sistema leido man dar 22-ejų tapti inžinerijos magistre.

 

Studijavai Birmingame, dabar studijuoji Florencijoje. Kaip atsidūrei Anglijoje?
Nusprendusi, kad studijuosiu inžineriją, ilgai negalėjau apsispręsti tarp dviejų jos šakų – civilinės ir energijos. Tiesiog man buvo keista, kodėl, turėdami tiek „nemokamos” ir neišsenkančios energijos, vis dar deginame brangų ir kenksmingą iškastinį kurą?

 

Pirmiausia maniau stoti į Austriją ar Vokietiją, nes ten inžinerija stipri, o vokiečių kalba mokykloje buvo mano pirmoji. Tačiau Birmingamo universitetas siūlė jungtinę programą Civilinė ir energijos inžinerija, tad nereikėjo rinktis. Tiesa, nors ir netiesiogiai, bet į Vokietiją gyvenimas vis tiek atvedė – mano doktorantūra Florencijoje jungtinė su universitetu Vokietijoje.

 

Turbūt buvo sunku atvykus iš kitos šalies?
Pradžia Jungtinėje Karalystėje nebuvo lengva. Teko pirmą kartą pajusti, ką reiškia gyventi savarankiškai, priprasti prie studijų ypatumų, o ir kalbos bei kultūros skirtumai jautėsi.

 

Ar greitai pritapai? Kas buvo sunkiausia?
Rūbus išsiskalbti, valgyt pasigaminti, mokesčius susimokėti ir sulūžusią skalbimo mašiną susitvarkyti išmokau lengviausiai. Gal sunkiausia buvo rasti draugų, tačiau viena buvau tik iš pradžių. Nepaisant to, kad kursiokai anglai buvo gan uždari, greitai susipažinau su keletu lietuvaičių, o ir mano būste pakliuvo labai smagūs kambariokai. Taigi greitai jau buvau apsupta nuostabių žmonių. Be to, Birmingamas ir jo universitetas labai tarptautiški, tad draugų dabar turiu bent po vieną kiekviename žemyne.

 

Kodėl Italija?
Kita mano gyvenimo stotelė – Italija buvo pats maloniausias energijos inžinerijos darbo pasirinkimas. Dvi vasaras tarp studijų prasistažavau savo svajonių organizacijos ARUP padalinyje Birmingame, kur man pasiūlė nuolatinį darbą pabaigus studijas. Galėjau likti dirbti, bet paskutiniaisiais studijų metais mano profesorius magistro baigiamajam darbui rekomendavo tarptautinį projektą – doktorantūros studijas vėjo inžinerijos srityje. Pamenu, visus magistro studijų metus per kiekvieną susitikimą įkalbinėjo stoti, o aš tik atsisakinėjau, nes svajonių darbą jau turėjau pažadėtą.

 

Kas padėjo apsispręsti?
Tik atidavusi magistro baigiamąjį darbą, pajutau, kad mokslinis darbas man labai patiko. O ir Anglijoje visą gyvenimą likti nesinorėjo. Pamaniau, kad dirbti visada suspėsiu, o tokia doktorantūra Italijoje – vieną kartą gyvenime pasitaikanti galimybė.

 

Nusprendžiau, kad jei nepabandysiu šios įdomios programos Florencijoje, net savo svajonių darbe sunkiomis minutėmis galbūt grįšiu prie minties – o kas būtų buvę, jei..? Taigi pabandžiau, ir mano svajonių darbas pakeitė formą.

 

Kiek laiko jau gyveni Florencijoje?
Italijoje gyvenu nuo 2015 metų rugpjūčio pabaigos.

 

Ar sunku buvo pritapti Italijoje? Nors jau turėjai patirties, bet gal ir čia susidūrei su panašiais sunkumais?
Kadangi kiekviena pradžia nebūna lengva, tai nebuvo paprasta ir Italijoje. Reikėjo susirasti, kur gyventi, ir užsiregistruoti visur – nekalbant itališkai. Tik atvykusi tegalėjau prisistatyti, užsisakyti kavos ar paklausti, kiek valandų, bet atsakymo dažniausiai nesuprasdavau (juokiasi).

 

Agota Mockute. Asmeninio archyvo nuotr.

Agota Mockute. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kaip tada pavyko rasti draugų?
Pramokau kalbą ir nors esu kiek uždaro būdo, stengiausi bendrauti. Po dviejų savaičių priverstinio ėjimo į kiekvieną bent kiek patikusį renginį, atsirado keletas žmonių, su kuriais pradėjau bendrauti ir jie tapo mano bičiuliais.

 

Kaip mokeisi kalbos?

Man doktorantūrai italų kalbos visai nereikia, bet ji – graži, ir šiaip buvo nesmagu gyvenant ilgesnį laiką nekalbėti vietine kalba. Tad nusprendžiau pasimokyti savarankiškai. Iš pradžių naudojau įvairias programėles, kaip „Memrise“ ar „Duolingo“, bet jos leido išmokti tik pagrindinių frazių.

 

Dar sumaniau lankyti italų kalbos kursus, bet jie labai brangūs, tad nusprendžiau palaukti, kol gausiu studento kortelę, nes kursai studentams daug pigesni. Bet Italija nebūtų Italija… Po beveik pusės metų, kovo mėnesį jos taip ir nesulaukusi, nuėjau užsirašyti į kursus, bandydama pateikti kontraktą vietoj studento pažymėjimo. Kontraktas tiko, bet, pasirodo, negali pats pasirinkti savo lygio. Reikia praeiti patikrinimą, kuriame lygį po testo tau paskirs mokytojas. Aš ten ir nukeliavau, mintyse maldaudama, kad tik nepaskirtų į A1 lygį, nes šį bei tą pasakyti galėjau. Pokalbio metu po poros sakinių, mokytoja tik rankele mostelėjo ir pasakė, kad ji mato, jog ją suprantu, o gramatiką ir pati pasivyti galiu. Tad užrašė į B1 lygį. Tad taip su spragom spragelėm baigiau kursus ir turiu B2 lygio pažymėjimą.

 

O kaip pati manai, koks tavo kalbos lygis dabar?
Itališkai kartais plepu su kolegomis ir per draugų vakarienes, bet pasakyti, kad moku kalbą sklandžiai, tikrai negalėčiau. Tad mokausi toliau. Gyvas bendravimas geriau nei kursai. Pavyzdžiui, su kolege itale, kuri nori patobulinti savo anglų kalbą, susitarėme kalbėti vieną dieną vien angliškai, kitą – vien itališkai. Matysime, kas iš to išeis.

 

O studento kortelė? Taip ir negavai?
Galiausiai, po kokių penkiolikos laiškų universiteto administracijai, birželio mėnesį man atsiuntė popierėlį su nuotrauka ir antspaudu – „studento kortelę“.

 

Kaip studijos čia? Ar gali palyginti jas su studijomis Anglijoje?
Na, doktorantūra yra šiek tiek kitokios studijos, tai pačių paskaitų nelabai galėčiau palyginti. Paramos savo individualiam moksliniam darbui Italijoje gaunu tikrai daugiau nei pakankamai ir ji yra labai aukšto lygio. Daug tarptautinio bendradarbiavimo, tad džiaugiuosi, nesiskundžiu ir rekomenduoju! Tik reikia apsišarvuoti kantrybe bendraujant su universiteto kanceliarija.

 

Kas dar čia erzina?

Eismas! Kasdien į universitetą važiuoju dviračiu ir kasdien susimąstau, ar tik ne šiandien apsilankysiu „protėvių žemėj“. Atrodo, kad jiems kelių eismo taisyklės yra tik bendriniai patarimai.

 

Apskritai aš prie taisyklių laikymosi esu gan pripratusi, tad vis dar šiek tiek erzina, kad vienintelės taisyklės, kurių italai griežtai laikosi, yra susijusios su maistu. Na, bet tai ir savotiškai žavi, o aklo taisyklių laikymosi su kaupu prisižiūriu, kai kelis mėnesius tenka praleisti Vokietijoje.

 

O šie dalykai neprivertė nusivilti Italija? Kokios buvo tavo išankstinės nuotaikos čia atvykstant ir kokios jos liko po pirmų mėnesių?
Buvau labai daug girdėjusi apie netvarką Italijos administracinėse struktūrose. Taigi atvykus itališka „tvarka“ galėjo nustebinti tik į gera. Be to, radau čia puikių draugų, o jų turint – blogai būt negali. Taigi mano nuotaikos dar prieš atvykstant buvo ir liko entuziastingos!

 

Papasakok apie tai, kas labiausiai patinka ir žavi Italijoje.

 

Aš vis juokauju, kad atsikrausčius į kiekvieną šalį, turiu ką nors iš jos išmokti. Anglijoje išmokau šypsenos ir malonaus mandagumo galios – tiesiog pasisveikinti ar paplepėti su kasininke, ar užkalbinti šalia sėdintį, ar nusišypsoti praeiviui. Juk visiems nuo to tik smagiau. Tad atvykusi į Italiją, supratau, kad reikėtų išmokti mažiau kreipti dėmesį į aplinkinius ir skirti daugiau dėmesio sau.

 

Kiek pastebėjau, italai gali tiesiog sustoti siauriausioje praėjimo dalyje, ten kalbėtis su sutiktu pažįstamu ar telefonu ir visai nekreipti dėmesio į praeivių pastabas. Nes juk jis čia stovi! Gal ir keistas pavyzdys, bet man asmeniškam ūgtelėjimui tikrai reikia nustoti pašokti, vos tik pamatau, kad kam nors trukdau.

 

Dar mane labai nustebino, gal net kiek suerzino, kiek nedaug prekybos centrų jie čia turi, dėl ko kone kiekvieno produkto vis kitą į parduotuvėlę teko eiti. Ir tik vėliau supratau kaip tai nuostabu ir itališka. Pradedi pažinti pardavėjus, o jie prisiminti tave. Čia veik kiekvienas amatininkas yra savo srities ekspertas, kuris tiesiog švyti meile savo amatui. Man nepaprastai žavu tai matyti!

 

Patinka itališkas maistas?
Mėgaujuosi italų maisto kultūra. Mane žavi tiek pats maistas, tiek tai, kaip jie vertina kartu praleidžiamą laiką ir tradicijas. Pusryčiai – kapučino su bandele, visada toje pačioje kavinukėje, beplepant su barista ar kokiu nepažįstamuoju. Pietūs – šventas reikalas, pažįstu tik vieną italą kuris pietų pertrauką aukoja darbui. Vakarienė – su šeima ar draugais, niekur neskubant, mėgaujantis kiekvienu kąsniu, juk pokalbis ir laikas kartu – svarbiausia.

 

Ką labiausiai mėgsti valgyti?
Viską mėgstu! Apskritai myliu maistą, tad galima sakyti, jog Italijoje gyvenu beveik rojuje! Dievinu florentietišką kepsnį, makaronų įvairovę, o jau neapolietiškos picos!!! Paragavusi, dažnai vos nenuvirstu kaip Gustavas savo laidose.

 

Pati gamini?
Prieš pradėdama kalbėti apie savo „kulinarijos stebuklus“, norėčiau paminėti, jog dar gyvendama Anglijoje aš vis išsiderėdavau, kad man kas nors pagamintų, o aš už tai indus išplaučiau, nes gamint ne itin mėgstu.

 

Italijoje dažniausiai sau pasigaminu makaronų su daržovėmis ir kokiu nors padažu. Kartais, kai iš kažkur atsiranda nuotaika gaminti, tada ir ko nors prašmatnesnio imuosi, ir pasidarau bulvių rutuliukus Gnocchi su keturių sūrių padažu, raudonaisiais svogūnais ir žolelėmis, kartais mėsyte.
Tačiau vis vien mieliau suorganizuoju bendrą vakarienę su draugais, kur man pavyksta išsisukti nuo maisto gaminimo.

 

O kaip itališka kultūra? Ar eini į galerijas, teatrą?

Žinoma! Dažnai einu. Netgi viena. Apskritai gan dažnai turiu lankytojų, tai nejaugi sėdėsi namie, kai tiek įdomybių aplink?! Vis į kokį muziejų, galeriją ar klasikinės muzikos koncertą išlekiame.

 

Muziejus aš ypač mėgstu. Ufizzi galerijoje buvau penkis, Pitti rūmuose – aštuonis kartus. Teatro, tiesą sakant, Italijoje dar nepalankiau, nors mėgstu labai. Vis dar ta savo italų kalba nepakankamai pasitikiu.

 

Ar matai skirtumų tarp itališkos ir lietuviškos kultūros?

Gal tiesiog išskirčiau žmonių požiūrį, o ne renginius. Lietuvoje ir mes turime nemažai kokybiškų kultūrinių renginių, pramogų. Tačiau man labai miela matyti, kaip italai didžiuojasi savo šalimi – kultūra, istorija, atostogų galimybėmis, įvairove. Manau, galėtume ir mes drąsiau Lietuvėle girtis, nes visus pažįstamus užsieniečius, kuriuos pavyko prikalbinti atvažiuoti, Lietuva pakerėjo!

Ką dar laisvalaikiu veikiate su draugais?
Bent kartą per savaitę susirenkame pasigaminti vakarienės su vynu, stalo žaidimais ir ilgais pasiplepėjimais, o savaitgaliais kartais pavažinėjame po Toskaną, apžiūrime kokius mielus miestelius ar pažygiuojame po kalnus.

 

Agota Mockutė. Asmeninio archyvo nuotr.

Agota Mockutė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ką Italijoje norėtum aplankyti, ko neaplankei?
Dar planuoju geriau išnaršyti Romą ir Veneciją, į šiaurę prie ežerų pažygiuoti ir būtinai nulėkti į Siciliją. Traukia visur, bet nežinau, ar pavyks.

 

Ką atvykusiems draugams aprodai pati?
Savaitės Florencijos apylinkėse grafiką svečiams sudėlioju be vargo. Florencijoje –muziejai, rūmai, saulėlydis Mikelandželo aikštėje, florentietiškas kepsnys ir aperityvas. Apylinkėse – pusdienis Fiesolės miestelyje, trumpos kelionės iki nemokamų Mediči vilų ar iki viduramžiškų miestelių Toskanoje.

 

Oho, tiek visko daug. Gal ką patartum aplankyti keliaujantiems į Italiją?
Net nežinau – visur be galo gražu! Mano patarimas: pasiimkite pusę metų atostogų ir išsinuomokite kemperį, nes reikia viską pamatyti. Cinque Terre, Roma, Neapolis, Sicilija ir Sardinija, ežerai ir kalnai šiaurėje, vien Toskanoje galima metus praleisti ir ji niekada nepabos!

 

Gal galėtumei pasidalinti ateities planais? Kiek užtruksi Italijoje?
Italijoje įsipareigojusi būti bent iki 2019 metų gegužės, kai anksčiausiai galiu ginti savo disertaciją. O kur po to – dar bus matyti. Iš šios trumpos patirties panašu, kad Italijos universitetuose po doktorantūros likti yra gan sudėtinga, nes vietų labai mažai, bet jei labai nori ir pasistengi, būni išskirtinai geras – viskas įmanoma.

 

Darbas Vokietijoje taip pat potencialus variantas, nes turėsiu doktorantūros diplomą ir iš vokiško universiteto dėl jungtinės programos. Jei išvis akademijoje neliks noro likti, panašu, kad išlaikiau gerus ryšius su kompanija, kurioje atsisakiau pozicijos, kai pasirinkau doktorantūrą, tad galėčiau bandyti įsidarbinti viename jų tarptautinių padalinių.

 

Netraukia grįžti dirbti į Lietuvą?
Į Lietuvą mane visad traukia – kiekvieną kartą grįžus širdis plyšta vėl išvažiuoti, bet tikiu, kad įgavusi daugiau tarptautinės patirties, galėčiau daugiau naudos Lietuvai parvežti. Tad beliks nuspręsti, kada tinkamiausias laikas. Manau tai bus, kai ir mane – merginą inžinerijoje – dėl mano žinių vertins, o ir aš pati pakankamai patirties turėsiu.

 

Neturi antrosios pusės, kuri dar labiau priverstų susimąstyti apie ateitį Italijoje?

Antrų pusių ir su tuo susijusių įsipareigojimų dar neturiu. Kaip anglai sako – kai prieisime tą tiltą, tuomet jį ir pereisime.

 

Nors dėmesio netrūksta. Italai vaikinai išties gan intensyvūs. Iš pradžių vertė jaustis nepatogiai, bet dabar jų kalbinimai dažniausiai atrodo juokingi.

 

Ko labiausiai ilgisi toli nuo gimtinės jau keletą metų studijuojanti lietuvė?
Labiausiai ilgiuosi žmonių. Šeima, didelė dalis draugų – Lietuvoje, tad per kiekvienas atostogas mano kalendorius būna perpildytais susitikimais ir apsikabinimais.

 

Žinoma, pasiilgstu močiutės blynų ir mamos kepsnių. Tačiau tikrai ne jų, o to pažįstamumo ir buvimo savo vietoje jausmo, būnant svetur, man labiausiai trūksta. Kai žinai, kur eiti, ką pasakyti, kas priimtina ir kaip išsireikšti. Kai žinai, kas esi, kad tavo brangūs žmonės yra šalie, jie tave myli ir niekas to nepakeis.

 

Andrius Nenėnas

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI