Šiandien mano balkone svečiuojasi graži ir protinga moteris, jau vienuolika metų gyvenanti Italijoje. Su ja, neabejoju, knygų skaitytojai jau pažįstami. Ji – ta, kuri išvertė Nicolai Lilin ,,Sibirietišką auklėjimą” (pagal šią knygą Vilniuje kurtas filmas). Mados mylėtojai, be jokios abejonės, jau spėjo perskaityti jos verstą Alfonso Signorino ,,Coco Chanel, gyvenu tik kartą“.

 

Jei norėčiau prikviesti sporto mėgėjus, sakyčiau, jog turėsite progą išgerti puodelį kvapnios espresso su ta, kuri iš italų kalbos (! lietuviškai nebuvo) išvertė Šarūno Jasikevičiaus autobiografiją ,,Laimėti neužtenka“. Krikščionis priviliočiau, pasakiusi, kad ji išvertė pokalbius su popiežiumi Pranciškumi ,,Dievo vardas – gailestingumas“.Astrologijos mėgėjai greitai galės džiaugtis Silvia Zucca knyga ,,Astrologijos vadovas“. Tačiau tūkstančiams lietuvių vaikų ji žinomiausia dėl keliolikos knygučių apie smagius peliukų nuotykius (juk girdėjote apie Džeronimą Stiltoną ar jos seserį – nenugalimąją Tėją Stilton?) Visas šias knygas ir dar daug kitų išvertė nuostabi moteris vertėja Lina Gaučytė – paieškokite jos Google. Daug rasite – tikrai daugiau, nei parašiau.

 

Lina – graži trijų gražių vaikų mama. Ji – kiekvienos italės pavydo objektas: liekna, kerinčiai besišypsanti, puikiai bendraujanti, protinga ir tikrai neitališkai savarankiška moteris. Susipažinome Romoje, gražaus įvykio metu – per lietuvių Italijoje portalo www.itlietuviai.it atidarymą, vos prieš pusantrų metų, bet, rodos, aš ją pažįstu nuo vaikystės (ne, ne dėl žemaitiškos kilmės). Kartais net atrodo, kad kartu lankėme darželį ar viename mokyklos suole sėdėjome – tiek panašumų nutinka, nors tie mūsų bendravimai – atsitiktiniai… Kai kurie žmonės tiesiog ,,prilimpa“. Jų sielos – tyros, o širdyje nuodų nerasi, nors gyvenimas, galbūt, ne visada juos lepina. Lina – pozityvi, išraiškinga, labai aktyvi. Ji iš visų jėgų kimba į gyvenimą. Jei gyvenimas nenori jai paklusti, čiumpa jį už ragų ir daro darbus. Šiandien Lina Gaučytė – mano svečiuose, jūsų malonumui.

 

Gal tas mūsų pokalbis Le Giare balkone atvilios jus į Neapolį – miestą, kurio vardas pasako daugiau už milijoną žodžių. Skaitykite, kai turėsite tam laiko. Neskubėdami, lyg būtumėte italai. Juk čia – istorija: apie gyvenimą, apie laimę, apie Italiją ir kaip joje neišnykti… Net tuomet, kai to labai norisi.

 

Lina, ką veikia vertėja Italijoje? Kokia tavo istorija? Ar radai save šioje šalyje?

 

Nebuvau vertėja, atvykdama gyventi į Italiją. Esu vadinamoji meilės emigrantė. Lietuvoje dirbau visiškai kitokį darbą. Mano pirmas apsilankymas čia buvo trumputis, važiavau tiesiog susidaryti nuomonės apie vietą, kurioje ketinu gyventi. Apie Italiją, žinoma, buvau girdėjusi, bet galvojau apie ją visiškai kitaip, nei ima atrodyti kuriantis ar įsikūrus gyventi.

 

Atvykusi perėjau tris etapus: pirmasis buvo, kai nieko nesupratau (visiškai nemokėjau italų kalbos), mačiau didžiulį seną miestą, įspūdingą pajūrį pačiame miesto centre, senas pilis, bažnyčias, tiesiog suaugusias su pastatais, kurie čia didingi, o čia pat tokie visai mums neįprasti vadinamieji „bassi“, kai iškart iš gatvės įžengi į virtuvę ir kai tos stiklinės virtuvės langas-durys yra vienintelis gyvenamųjų patalpų langas ir natūralios šviesos šaltinis… Žavėjo daug kas, ir tebežavi iki šiol. Bet, kaip minėjau, tada dar visiškai nesupratau nei kalbos, nei vietos kultūros ypatumų. Etapas truko maždaug pusmetį.

 

Iš pradžių nežinojau ir to, kad Neapolis – tai visiškai ne tas pats, kas likusi Italija. Šiek tiek skaičiau apie jį internete prieš atvažiuodama: labai didelis nedarbas, anuomet buvo skaičiuojami bene 20 procentų. Kita vertus, ir Lietuvoje anuomet nedarbas buvo gana nemažas (procento nepamenu), bet man tai niekada nebuvo problema, nes mačiau, kad norintys ir netingintys darbą visada susiras. Galbūt teks dirbti viršvalandžius, bet mokės „padoriai“, arba dirbsi „teisingas“ valandas ir mokės mažiau. Kad ir kaip būtų, nekvailas ir veiklus žmogus darbą susiras. Tą patį galvojau ir apie Neapolį: aš vis tiek rasiu. Kita vertus, juk galima pakeisti miestą, jeigu jame jau taip blogai.

 

Ir tik atvykusi supratau, kad šitas veiksmas čia gerokai sudėtingesnis. Italai mėgsta likti gyventi ne tik savo mieste, bet ir savo arba, blogiausiu atveju, gretimame kvartale. Iš pradžių, kad mama būtų netoliese ir galėtų kuo dažniau tau padėti. Vėliau, kai tėvams patiems reikia pagalbos, kad būtų netoli ir pirkinius užnešti, ir patiems užsukti… O ir žmonės visi vieni kitus pažįsta nuo vaikystės. Atrodė neįtikėtina. O italams atrodė neįtikėtina, kad pas mus normalu, kai vaikai savo noru išsibarsto po visą šalį (nekalbant apie emigraciją, nes tai ir Lietuvoje, ir Italijoje atskira tema). Lietuvoje gana nesudėtinga pakeisti miestą ir jame įsitvirtinti. Čia sunkiau. Ypač iš pietų į šiaurę, bet ir tai atskira tema, čia vadinama vietine emigracija ir apipinta ištisomis istorijomis ir gausiais stereotipais.

 

Antrasis etapas buvo, kai pradėjau suprasti itališkai ir tuo pat metu labiau suprasti aplinką. Tada man viskas ėmė atrodyti siaubinga. Žmonės (atsiprašau, kad taip sakau ir patikslinu, kad tokios mintys „galiojo“ tik šito etapo metu) – atsilikę, visas gyvenimas ir supratimas atsilikęs maždaug kokiais penkiais dešimtmečiais. Buvo nelengvas tarpsnis. Truko apie porą metų.

 

Tada atėjo trečiasis etapas – susigyvenimas. Gerųjų ir blogųjų dalykų priėmimas. Supratau, kad negaliu norėti, jog kiti žmonės galvotų taip, kaip aš; kad senovinis miestas negali staiga tapti moderniu; kad jeigu būtų modernus, nebūtų toks, koks yra; ir kad jame yra tokių dalykų, kurių moderniame pasaulyje jau seniai niekas nemoka daryti; kad reikia mokėti išsakyti savo nuomonę neįžeidžiant ir neužgaunant, netgi nevertinant ir tuo labiau neteisiant. O svarbiausia, išmokti priimti realybę nekovojant su vėjo malūnais. Tai nebuvo pasidavimas ar visiškas prisitaikymas, tiesiog tam tikru momentu atėjo supratimas.

 

Gyvenu čia jau 11 metų, bet dar negaliu (ir kažin ar kada nors galėsiu) užtikrintai pasakyti, kad visada iškart „pagaunu“ neištartą, bet žodžiuose slypinčią prasmę. Turiu keletą artimų draugių, tikrų neapoliečių. Pasitaiko, kad sakau: „pasakyk, ką apie tai galvoja ir kaip tai supranta tikras neapolietis, nes aš nesuprantu“. Tai, beje, man vienas įdomiausių dalykų – neišsenkančių prasmių suvokimas, mandagumo frazių ir kitokių pusiau užslėptų prasmių nagrinėjimas, gretinimas su atskirais Italijos regionais ir Lietuva, kitomis šalimis. O ir pati ne kartą esu sakiusi, „aš – užsienietė. Turėkite omenyje, kad kartais vienoks ar kitoks poelgis man gali turėti kitokią prasmę arba jos visiškai neturėti. Atsižvelkite į tai, nes niekada neturiu ketinimo nieko užgauti ar įžeisti, bet kartais galiu ką nors pasakyti ar padaryti kitaip tiesiog todėl, kad nežinau, jog jums tai gali turėti vienokią ar kitokią reikšmę. Kaip ir galiu nesuprasti jūsų intencijų, todėl su manimi pamirškite mandagumo taisykles ir visada sakykite aiškiai, ką turite galvoje, arba bent jau įsitikinkite, kad tinkamai supratau“.

 

Turiu artimų draugų ir kituose Italijos regionuose ir labai mėgstu stebėti gyvenimą iš arti ir ten, ir jau net negalvodama lyginti ir su savo miesto bei apylinkių, ir su lietuvių elgesiu ir įpročiais.

Tai mane ir atvedė į vertimą – supratimas, kad nepakanka išmokti kalbą. Jeigu nori tinkamai išversti tekstą, turėtum būti susipažinęs su gyvenimu iš arti, kad galėtum „pagauti“ ir labai rimtą mintį, ir perteikti humorą.

 

Atvedė dar ir tai, kad po kokių 4 gyvenimo Italijoje metų pradėjau pastebėti, kaip kartais imu „kreivai“ dėlioti lietuviškus sakinius. Nesinorėjo sau to dovanoti. Iš pradžių pradėjau bendradarbiauti su vertimų biuru ir versti dokumentus iš italų kalbos į lietuvių. Darau tai iki šiol. Esu nuoširdžiai dėkinga su manimi dirbančioms merginoms už pradžioje parodytą kantrybę taisant didesnius ir mažesnius paklydimus. Vėliau, kadangi mėgstu skaityti ir pradėjusi skaityti itališkai galėjau perskaityti daug į lietuvių kalbą niekada neišverstų autorių, užgimė noras versti literatūrą.

 

Tačiau Italija man davė kur kas daugiau nei mėgiamą veiklą. Ji mane praturtino dalykais, apie kuriuos visada svajojau, padėjo suprasti, kas iš tiesų gyvenime svarbu ir išsilaisvinti nuo nesvarbiųjų, į daug ką žvelgiant tiesiog paprasčiau.

 

 

Jei rašytum knygą, kokią istoriją papasakotum skaitytojams apie savąją Italiją? Kokia ji tau?

 

Nežinau, ar kada nors galėčiau ryžtis parašyti knygą, jaučiuosi neturinti ko pasakyti. Kartais gailiuosi nemokanti kurti istorijų, nes veiksmo vystymui Italija – nepaprastai tinkama vieta.

 

Apskritai manau, kad Italija – daugybės žmonių svajonių šalis. Bet šiandien jau nebereikia rašyti knygų apie ją. Lietuviams Italija tapo ranka pasiekiama ir dažnas troškimo ją savo akimis pamatyti, o kartais tik mados jausmo vedinas, randa laiko ir lėšų ją aplankyti. Drįstu sakyti, kad vienos kelionės niekada nepakanka, norisi sugrįžti dar ir dar, pamatyti vis naujų vietų, pasisemti naujų įspūdžių. O kuo daugiau pamatai, tuo labiau ji žavi.

 

Neapolis – visokiausių istorijų apipintas miestas. O koks jis yra tau? Kas žavi, o ką, jei tik galėtum, ištrintum iš jo kasdienybės ar istorijos?

 

Jau išvardinti susigyvenimo su šalimi etapai galioja visų pirma Neapoliui, nes susitaikyti visų pirma teko su juo. Tokį miestą matau ir šiandien – vis dar kerinčiai gražų, vis dar pilną neatskleistų įdomybių. Jau 11 metų su malonumu lankau vis naujas vietas ir vis dar randu nelankytų. Tame pačiame mieste. O kartais lydint svečius pasitaiko po ilgesnio laiko užsukti į anksčiau lankytą vietą ir maloniai nustebti pamačius pasikeitimus. Nes pasikeitimai, statybos, remonto ar kelių darbai čia vyksta nuolat, bet lėtai ir ilgai. Priimu tai kaip natūralų dalyką, susitaikiau su tuo, kaip jau seniai susitaikė neapoliečiai. Visai kitaip buvo kadaise. Pakanka pamatyti miestą kaip visumą ir atskirus jo statinius, atkreipiant dėmesį per kiek laiko ir kokiomis sąlygomis jie buvo pastatyti.

 

Jeigu galėčiau mostelėti burtų lazdele… turbūt norėčiau suteikti miestui kompetentingesnę valdžią. Skaudu žiūrėti, kai su šitokiu miestu jau šitiek metų elgiamasi ir blogai, ir (kas dar blogiau) nemokšiškai. Bet kita vertus, jeigu jį nudailinsi, išspręsi problemas, galbūt išvystysi turizmo sektorių, žmonės turės galimybę dirbti (ir kas žino, dar ims ir pradės ja naudotis!), bei, o džiaugsme, imsi reguliariai šluoti gatves… jis neteks pusės savo veido! Reikėtų rasti aukso vidurį… Šiek tiek perdedu,žinoma, bet pagrindiniai skauduliai, mano nepatyrusiai akiai, yra du: didelis nedarbas ir nešluojamos gatvės (pastarasis yra vienintelis dalykas, su kuriuo per 11 metų taip ir nepavyksta susitaikyti). Pirmasis sąlygoja trečią: protingų ir veiklių asmenybių „nutekėjimą“. Bet galioja ir neįveikiamai stiprus meilės (savo gimtam miestui) traukos dėsnis dėl kurio kitos protingos ir veiklios asmenybės jame lieka ir net stengiasi kovoti su vėjo malūnais, bet pasikeitimai Neapolyje, kaip minėjau, vyksta labai lėtai. Turiu nuojautą, kad ir ateityje jie vyks taip pat lėtai. Varginanti biurokratija ir pasitaikantis valstybinėse institucijose dirbančių žmonių beveik neraštingumas kartais varo į neviltį. Užtat tai kompensuoja kiti, išsilavinę ir apsišvietę žmonės iš kurių tik mokytis ir mokytis…

 

 

Neapolis – didelis ir įvairus miestas. Jame yra jeigu ne visko, tai labai daug ko. Pamenu, pirmus dvejus metus į miestą eidavau be rankinės, nes vietiniai neapoliečiai mane labai saugojo ir nuoširdžiai baugindavo: „Tik nieko nesinešk, nes pralėks su motoroleriu, nuplėš rankinę. Atsargiai mašinoje, nelaikyk rankinės ant kelių, pralėks, ištrauks pro langą. O autobuse dar atsargiau! Tu nežinai kokie visi! Ir niekada nesuk į šalutines gatveles! O jau į ispanų kvartalus geriau net nežiūrėk!“ Pamenu, kai pirmą kartą viena nuėjau į italų kalbos kursus, o grįždama namo supratau kad autobusai nevažiuoja, nes, mano nelaimei, vyksta eilinė demonstracija ir gatvės uždarytos. Užtrukau valandėle ilgiau, teko pėstute paėjėti iki metro stotelės… Dar šiandien atsimenu pačią tikriausią paniką, tvyrojusią namuose. Nedaug trūko, kad būtų paskelbta mano paieška, mat mobilaus telefono tądien nepasiėmiau ir pranešti, kad susivėlinsiu, negalėjau.

 

Šiais menkais pavyzdžiais noriu pasakyti, kad visų pirma neapoliečiai yra be proto atsargūs. Net ne tiek patys, kiek stengiasi apsaugoti artimą ir absoliuti dauguma ima labai greitai ir perdėtai, o dažnai ir iš anksto, jaudintis. Kita vertus, ne vienam pažįstamam yra tekusi nelaimė būti vienaip ar kitaip apvogtam gatvėje. Deja, per sunkmetį tokių dalykų padažnėja, todėl tikrai reikia būti atsargiems ir nepamiršti, kad ši taisyklė galioja visuose didžiuosiuose miestuose.

 

Kur siūlytum apsilankyti pašalaičiui, Neapolin atvykusiam labai trumpam, gal tik vienai dienai? Kur jokiu būdu nereiktų eiti? Ką ir kur turėtų paragauti?

 

Viena iš Neapolio bėdų yra ta, kad daugybė turistų, paskaitę ar paklausę neigiamų turizmo agentūrų atsiliepimų, Neapoliui ir skiria tik vieną dieną. Kita vertus, turiu pasakyti, kad pastaruoju metu sutinku vis daugiau savarankiškai susiorganizavusių miesto svečių (gyvenu visai greta vieno gražiausių miesto ir Europos muziejų – karališkosios Burbonų rezidencijos Capodimonte), kurie atvyksta tikslingai į Neapolį ir jame praleidžia po 3-5 dienas. Manau, kad toks būtų optimalus apsilankymo mieste laikas, nes jis tikrai turi ką parodyti. Viena įdomesnių, galinčių nustebinti ir tuo pačiu miesto istoriją nuo pradžių pradžios papasakoti yra ekskursija į požeminį Neapolį. O toliau – ko tik širdis geidžia: pasivaikščiojimas po miestą gėrintis architektūros įvairove, gausybė skirtingų stilių bažnyčių, įstabiosios senovės graikų skulptūros bei išlikusios autentiškos Pompėjos mozaikos, eksponuojamos Nacionaliniame muziejuje, kuriame visai neseniai duris atvėrė ir salės su niekada iki šiol neeksponuotais turtais, San Savero koplyčia, Spaccanapoli gatvė, Šv. Januarijaus katedra ir istorija apie kasmet tris kartus per metus pasikartojantį stebuklą…

 

Bet jeigu turime tik vieną dieną, pradėti siūlau nuo pajūrio, tada užsukti į Plebiscito aikštę, karaliaus rūmais ir San Carlo teatru pasigėrint iš išorės, pasigrožėti Umberto I galerija, tada Toledo ir Spaccanapoli gatve… Jos miesto veidas. Nepraeiti neužsukus į Šv. Kjaros bažnyčią, pasukti ir į Šv. Gregorijaus Armeno amatininkų gatvelę, o pabaigai mtro pakilti į Vomero kvartalą ir užkopti į San Martino kalvą, kur ne tik atsivers viso miesto vaizdas, bet ir tikrai verta aplankyti Sant Elmo pilį, ir kartūzų vienuolyną. Aš paprastai svečius dar nusivedu ir į šiaip prastos reputacijos Sanità kvartalą, nors vieniems ten siūlau neiti (bet čia jau kalba tas iš neapoliečių perimtas rūpestingumas J)

 

Apskritai, ne tiek todėl, kad baugu, kiek dėl to, jog gaila gaištamo laiko, nesiūlau varlinėti po stoties rajoną. Atvykus traukiniu, geriausia nusileisti į metro ir išlipti Toledo arba Municipalità (priklausomai nuo pasirenkamo maršruto gali tikti ir Vanvitelli) stotelėje. Atvykus lėktuvu, oro uosto autobusu galima atvažiuoti iki miesto centro.

 

Taisyklė, jog virtuvė – antroji pagal eiliškumą italų šventovė, žinoma, galioja ir Neapolyje. Visų pirma pica: kepta tik malkomis kūrenamoje krosnyje. Besirengiantiems keliauti visada mielai papasakoju, ką verta žinoti, geriausios rinkimuose nedalyvauju, bet kur visada patariu, kur verta užsukti, o išvažiuoti iš Neapolio neparagavus tikros geros neapolietiškos picos būtų pati gryniausia nuodėmė. Mėgstantys jūrų gėrybes čia taip pat ras kuo save pamaloninti, nors pirmą kartą pamatytos atviros žuvies parduotuvės gali nustebinti. Pusryčiams – sfogliata frolla arba sfogliata riccia. Ne tik skanu, tradiciška, bet ir sotu. Na ir kava – vis dar svarstoma ir spėliojama kodėl Neapolyje ji skaniausia.

 

Žinau, kad, turėdama laiko, gidauji Neapolyje šio miesto svečiams. Kaip norintys su tavimi pasivaikščioti po miestą, galėtų su tavimi susisiekti?

 

Pasitaiko, nors tai nėra mano pagrindinė veikla. Tiesą sakant informacijos apie save todėl ir neskelbiu, atvykstantys svečiai paprastai mane susiranda per draugišką Italijos lietuvių bendruomenę arba draugų draugus. Svečių sulaukti visada labai smagu, norisi apie miestą papasakoti daugiau, parodyti jį tikrą, ne iš stereotipinių trupinėlių ir nuogirdų sudarytą paveikslą. Susisiekti su manimi patogiausia elektroniniu paštu linagaucyte@gmail.com arba per fb.

 

Įrašas iš Italijos lietuvės Simonos Crisafulli asmeninio tinklaraščio „Sicilija. Užrašai iš Le Giare balkono“.

 

ITLIETUVIAI.IT,
2016 m. balandžio 6 d.