Šios savaitės tema nėra aktuali, man pačiai – prieštaringa (dėl mano šeimyninės padėties, kai šeimoje – trys italai, du iš jų turiu užauginti aš), bet norėjosi atsvaros sunkumui, užgriuvusiam po Prancūzijoje prasidėjusios beprotybės. Aptariau šią savo idėją su pažįstamais jaunais italais, nes nežinojau, ar galiu taip drastiškai ,,taškytis” savo įspūdžiais. Jei rašau, vadinasi, depresyvios įžvalgos – ne mano vienos įsivaizdavimas, o tam tikros realybės nedidelis atspindys.

Mintis inspiravo šaunios Agnės Gilytės refleksijos apie italų pirkimo ir rengimosi įpročius. Pripažinsiu, jos – nesumeluotos. Sicilijoje situacija yra panaši; matyt, tai – nacionalinis italų bruožas aukotis dėl vardinių rūbų ir daiktų, bet kokiomis aplinkybėmis. ,,Brendai” svarbesni jauniems, bet aukos – šeimyninės. Būna, žmogus sunkiai dirba ne vieną mėnesį, kad į[si]gytų brangius D&G tigrinius batus. Savo pajamų neturintys jaunuoliai, išmeldę tėvų ar gavę dovanų, skuba į tuo metu madingą parduotuvę, kad tik neatsiliktų nuo daugumos. Ir, bet kokia kaina, perka madingiausius dalykus. Man atrodo, italų būdą gerai atspindi posakis: ,,Automobilis – tik geriausias [kas, kad pinigų nelieka degalams], mobilus – tik naujausias [tiek to, jei neužteks sąskaitai papildyti]”. Reikia įrodymo? Prašau: prieš Kalėdas krizės varginami Mesinos pardavėjai (kiek apie tai girdžiu aplink!), naujausiam išmaniajam ,,aifonui” įsigyti sudarinėjo šimtaeilius sąrašus laukiančiųjų naujų telefonų siuntų – svajonės laukta ne vieną savaitę.

,,Vardams” pinigų sukrapštoma, o štai namams ir savarankiškam gyvenimui [be tėvų] pinigų nebelieka. Todėl ir gyvenama su tėvais ,,iki mirties”, jei nesukuriama sava šeima.

O kaip tai atrodo iš šalies? Atvyksta jaunų, madingai apsirengusių, maloniai kvepiančių ir itin dailiai atrodančių jaunų italų desantas į kokią šaunią svečią šalį ir visiems rodosi, kad Italijoje turtais lyja. Gražūs, iš pažiūros – pasiturintys, tiesiog svajonių jaunikiai! Ir bėga mergaitės… Realybė kiek niūresnė. Užsieniuose šie gražuoliai skrajoja, vyrus – mačo vaizduoja, o grįžę, vos pravėrę tėvų namų duris, įlenda į kasdienybę ir tampa vaikais. Visada perspėju brandžias moteris pernelyg nesižavėti jaunais italais. Retas iš jų subręsta iki trisdešimt kelerių metų (ypač tie, kurie neturi ilgametės draugės, o tokie paprastai būna rimti ir į lengvabūdžius santykius nesileidžia). Italai ilgam tiesiogine šio žodžio prasme išlieka vaikai. Dažnai pateikiu tokį pavyzdį (tap greičiau suprantama, ką turiu omenyje): 20-25 m. italas = 13-15 m. lietuvis berniukas. Tokia ta didelės dalies jaunų italų socialinė branda – lyg mūsų paauglio, nors fizine branda jie, galbūt, prilygsta rimtam suaugusiam vyrui. Paaiškinsiu: socialinei brandai būtina atsakomybė už save, savo kasdienybę ir ateitį. Jaunų italių [ne]brandos lygio iki šiol nesuprantu, kartais atrodo, jog subręstama laiku, o kitais kartais manau, kad italei pasiekti lietuvės trisdešimtmetį, reikia sulaukti keturiasdešimtpenkmečio. Tad apie jas nieko nesakau [viskas priklauso nuo to, kaip anksti sukuriama šeima, kurioje, kaip žinia, didžiausias krūvis už namus ir narius tenka moteriai]. Tuo tarpu jauni italai nėra atsakingi už nieką. 25 m. italas vyras už save atsakingas tiek pat, kiek jūsų paauglys sūnus ar brolis. Ne neskubama, o nenorima bręsti (ir Mesinoje, ir Bolonijoje – panašios tendencijos). Italų jaunimas [ne absoliuti visuma, bet ryški dalis] nenori anksti keltis, kad kažką prasmingo nuveiktų. Jie nenori patys savo sąskaitų apmokėti (iki šiol nesuprantu koks yra malonumas neturėti savo pajamų). Nenori turėti savo [įsigytos, o ne nupirktos tėvų] lovos, savo namų, savo automobilio. Taip natūraliai įsisavinamas tėvų turtas, kad nebelieka noro stengtis pačiam kažką įsigyti. Tad besižavinčios jaunais italų vyrais [vienišais, nevedusiais, vis dar gyvenančiais su tėvais], prisiminkite – jūs žavitės mažais, nebrandžiais berniukais, kurie nemoka pasikloti lovų, nes už juos tai daro mamos ar namų tvarkytojos, kurie neperka jums gėlių ir dovanų, nes tiesiog neturi savo pinigų, kurie vos pravėrę mamos namų duris iš susitikime su jumis buvusių ,,latino lover’ių” virsta namų ,,mažiukais”, už kuriuos viskas padaroma ir kuriems viskas tiesiogine to žodžio prasme ,,dedama ant lėkštutės”. Ar tikrai norite draugauti su mažais nebrandžiais vaikais, jei pačios esate žavios, patyrusios moterys?

Jei vis dar žavitės jaunais italais, keli praktiniai patarimai, kaip suprasti, ar kalbate su brandžiu vyru:

1. Paklauskite, su kuo gyvena. Jei jis atsakys, jog gyvena su tėvais, žinokite, jog jūsų draugystė beveik be išimčių bus tokia, kaip mokykloje: susitikinėsite tarp valgių (jie pietaus ir vakarieniaus su tėvais, net jei jam virš trisdešimties), šventes sutiksite kiekvienas savo namuose, atostogausite kiekvienas su savo šeimomis, savo išlaidas (tame tarpe ir pietus restorane) apsimokėsite pačios (kas iš principo nėra neteisinga :). Ir taip tęsis iki sužadėtuvių, vestuvių, arba kol apsigyvensite kartu.

2. Paklauskite, ar dirba. Trys iš penkių iki trisdešimties atsakys neigiamai. Grįžkite prie pirmojo klausimo paaiškinimo.

3. Paklauskite ar studijuoja. Sužinokite ką ir, svarbiausia, kiek metų tai daro. Jei tai nėra būsimas gydytojas, o bakalauro studijos tęsiasi daugiau nei penkerius ar dešimt metų, bėkite nuo šio žmogaus kuo toliau. Nes atsakymai į abu pirmuosius klausimus ir taip bus žinomi. Su juo ateities nebus – susidūrėte su vienu itališko filmo herojumi, kuris ,,amžinai perspektyvus”.

4. Paklauskite, ką jis darys po metų. Jei jam daugiau nei trisdešimt, o jis vis dar nežino, nes ,,ne nuo jo, o nuo gyvenimo aplinkybių priklauso” – skuoskite neatsisukdamos. Rimti italai, kaip visi rimti žmonės bet kuriame pasaulio krašte, žino – jie dirbs, o vėliau kurs šeimą. ,,Balalaikų” yra visur, tad kam jums dar vienas nebrendyla ,,iš už jūrų marių”?

Nenorėdama baigti ,,neskaniai”, turiu pripažinti, jog nesuprantu, kokiu būdu ir kaip, bet kai kurie iki trisdešimties berniukais buvę vyrai po trisdešimtmečio tampa puikiais vyrais ir tėvais. Dažnai manau, kad tai namuose suteikto saugumo, rūpesčio ir ilgų draugystės su viena mergina metų pasekmė. Jie išmoksta būti su kitu žmogumi; kai jais pasirūpinama ir patys geba rūpintis šalia esančiu žmogumi. Pagarba mamai ir ilgus metus šalia buvusiai draugei neišnyksta, o kasmet auga, nes, sukūrę šeimą, protingi žmonės kartu keliauja tuo pačiu keliu, kuriame sunkumų, galbūt, tiek pat kiek laimės akimirkų. Ir tie sunkumai neišskiria, o priešingai – sutvirtina. Nes ko Italijai vis dar reikėtų pavydėti – vis dar nedidelio išgyventų tėvų skyrybų skausmo patirties procento. Kai nežinai, jog išsiskirti yra paprasta, stengiesi išsaugoti šeimą. Nors ir šios tendencijos pamažėl nyksta, deja. Gerai, kad lėtai, kaip vis dar daugelis pokyčių Italijoje.

Įrašas iš Italijos lietuvės Simonos Crisafulli asmeninio tinklaraščio „Sicilija. Užrašai iš Le Giare balkono“.