Home / AKTUALIJOS  / Iš Italijos į Lietuvą gyventi grįžusi rašytoja D. Smagurauskaitė: „Čia tikrai geriau, negu pasakoja bambantys giminaičiai“

Iš Italijos į Lietuvą gyventi grįžusi rašytoja D. Smagurauskaitė: „Čia tikrai geriau, negu pasakoja bambantys giminaičiai“

Rašytoja, žurnalistė, keliautoja ir verslininkė Dalia Smagurauskaitė po šešerių gyvenimo metų Italijoje grįžo į Lietuvą. Kupina energijos ir idėjų, kurias ne tik generuoja, bet ir įgyvendina, į sostinę veikli 33-ių mergina persikėlė iš Florencijos su savo širdies draugu, italu Federico.

 

„Į mus visi žiūrėjo tarsi į bepročius, ir tai buvo justi gal net labiau iš lietuvių, nei iš italų. „Ką, į Lietuvą? Juk čia nešviečia saulė! Ką čia veiksit?“, – jautė pareigą įspėti jie. Dauguma jų Italijoje buvo tik kaip turistai, nesuvokė gyvenimo Pietų Europos šalyje ypatumų, todėl dėmesio į juos kreipiau kuo mažiau. Čia tikrai geriau, negu pasakoja bambantys giminaičiai! Užrakindama namų Toskanoje duris sakiau sau, kad geriau bandyti, negu sėdėti rankas sudėjus ir skųstis. O jei nepavyks – anokia čia gėda? Gėda būtų prieš pačią save po dešimties metų, kad tingėjau ar neišdrįsau“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja ir susipažinti kviečia dviejų knygų autorė, žurnalistė ir žavi lietuvaitė Dalia Smagurauskaitė!

 

Dalia, ačiū, kad radai laiko mūsų interviu! Primink, kiek jau laiko gyveni Lietuvoje? Ir kaip jautiesi sugrįžusi?
Gyventi į Lietuvą grįžau prieš dvejus metus, žiemą. Gimiau ir užaugau Švenčionėliuose, visai šalia Labanoro girios ir Aukštaitijos nacionalinio parko. Gyvenau Vilniuje, Vokietijoje, Italijoje, o dabar vėl Vilniuje. Kartu su manimi persikraustė ir mano draugas Federico. Daug kam buvo keista, kad grįžimui pasirinkau tamsiausią ir šalčiausią metų laiką. Viena vertus, taip susiklostė aplinkybės, kita vertus – nuo gruodžio pabaigos dienos juk ima ilgėti. Kaip jaučiuosi prabėgus dvejiems metams? Gerai!

 

Ar nesigaili, kad sugrįžai?

Gyvenime visada būna sunkių akimirkų, kai tikslą pasiekti sudėtinga, ar liekame nesuprasti aplinkinių. Tokių situacijų pasitaiko, nesvarbu kokioje šalyje būtumėm. Sprendimas grįžti buvo priimtas sąmoningai, pasvėrus pliusus (didesnės galimybės dirbti, pigesnis pragyvenimas, rami aplinka, jokių stichinių nelaimių, terorizmo) ir minusus (žinoma, oras, šaltesnis bendravimas, Federico nepažįstama kalba), todėl nesigailiu, nes šie dveji metai buvo kupini naujų patirčių.

 

Lietuvoje esi kelionių žurnalo „Keliauk!“ redaktorė. Kodėl ėmeisi šios idėjos?

Italijoje ir keliaudama po kitas šalis visuomet pirkdavau kelionių žurnalus ir su pavydu juos vartydavau – traukiantys akį, šiuolaikiško dizaino, siūlantys skaitytojams įdomias temas. Tokio norėjau ir Lietuvoje, tad pasiūliau mano kelionių knygas išleidusiai leidyklai idėją ir leidomės į nepažintą žurnalų leidybos teritoriją. „KELIAUK!“ leidžiame keturis kartus per metus, pavasarį švęsime pirmąjį gimtadienį.

 

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kaip pati dažnai keliauji? Kur buvai paskutiniu metu ir ką planuoji artimiausioje ateityje?

Neseniai grįžau iš Apulijos regiono – Italija yra tikras neišsemiamas lobynas keliautojui, ir kaskart mielai aplankau tiek jau matytas, tiek naujas vietas. Na, o dėl artimiausios kelionės vis dar svarstome, ji bus vasario pradžioje, ir tikrai žinau, kad bus saulėta ir šilta šalis.

 

Primink, kiek šalių esi aplankiusi, ir kokį vaidmenį šiame šalių sąraše turi Lietuva ir Italija?

Tiesą sakant, niekada neskaičiavau. Manau, kad apie 40. Tai labai mažai, ypač kai pasilyginu su keliautojais, kuriuos sutinku ir kalbinu žurnalui. Italija tame sąraše, be abejo, užima ypatingą vietą. Kaip ir minėjau, Italijoje kaskart randu ką nors nauja ir dar nepažinta – tuo ši šalis ir yra puiki. Na, o Lietuvą, galima sakyti, kad atradinėju iš naujo – grįžusi supratau, kad tiek daug apie ją nežinau, tiek mažai esu aplankiusi. Be to, labai pravartu keliauti su užsieniečiu – Federico pastebi tokių detalių, kokių prie savo krašto pripratusi akis nemato. Pavyzdžiui, Federico labai patinka mūsų gamta, jis sako, kad Aukštaitija – tai tarsi miniatiūrinė Toskana. Jį taip pat domina Šaltojo karo laikų ir sovietinis paveldas, kurio mes dažnai gėdinamės – anot jo, per mažai jį išnaudojame pažintiniame turizme. Tarkim, tūlas italas dažnai neturi realaus supratimo apie tai, kaip iš tiesų atrodė sovietmetis ir eilinių žmonių gyvenimas, o juk turime puikias galimybes tai parodyti ir edukuoti.

 

Apie Italiją esi išleidusi dvi knygas: „Toskana. Florencija. Magiška žemė“ ir „Saulės sala Sicilija“.   Ar bus jų daugiau?

Geras klausimas, į kurį neturiu atsakymo. Šiuo metu tokios nerašau, bet juk sakoma „niekada nesakyk niekada“.

 

Kiek laiko gyvenai Italijoje, ir kokią istoriją esate abi kartu užgyvenusios?

Italijoje gyvenau šešerius metus. Mūsų istorija prasidėjo, kai Lietuvoje buvo krizė, aš neturėjau darbo, kuris man patiktų. Tada pagal Europos savanorių tarnybos projektą metams išvykau į Florenciją, savanoriavau Palazzo Vecchio rūmų muziejuje. Išvažiavau mokėdama gal tris frazes itališkai, bet su didžiuliu noru pažinti šalį, kuria labai žavėjausi dėl jos meno. O užtrukau kiek ilgiau – šešerius.

 

Kaip ir visos meilės istorijos, manoji su Italija yra audringa. Buvo visko – ir daug susižavėjimo, ir pykčio, kaprizų, o dabar yra meilė per atstumą. Pykomės dėl jos biurokratijos liūno, darbo galimybių, nuolatinių streikų, vėlavimų ir pan. Kita vertus, ši šalis man tapo antraisiais namais, į kuriuos visada gera sugrįžti. Be to, jei ne Italija, greičiausiai nebūčiai pradėjusi rašyti.

 

Ar ilgiesi Italijos?

Ilgiuosi kai kurių itališko gyvenimo dalykų, prie kurių buvau pripratusi – gero espresso ir šviežio cornetto pusryčiams, saulės, žmonių šypsenų ir šiltumo, muziejų ir į muziejus panašių miestų.

 

Ką galėtum pasakyti Italijos lietuviams, kurie norėtų grįžti į Lietuvą?

Į mus visi žiūrėjo tarsi į bepročius, ir tai buvo justi gal net labiau iš lietuvių, nei iš italų. „Ką, į Lietuvą? Juk čia nešviečia saulė! Ką čia veiksit?“ – jautė pareigą įspėti jie. Dauguma jų Italijoje buvo tik kaip turistai, nesuvokė gyvenimo Pietų Europos šalyje ypatumų, todėl dėmesio į juos kreipiau kuo mažiau. Na, o tiems, kurie nori grįžti į Lietuvą galiu pasakyti – kodėl gi ne. Jei turite idėjų, esate pasiruošę grįžti į šaltesnį klimatą (tiek orų, tiek santykių su žmonėmis prasme), tuomet verta pabandyti. Čia tikrai geriau, negu pasakoja bambantys giminaičiai! Užrakindama namų Toskanoje duris sakiau sau, kad geriau bandyti, negu sėdėti rankas sudėjus ir skųstis. O jei nepavyks – anokia čia gėda? Gėda būtų prieš pačią save po dešimties metų, kad tingėjau ar neišdrįsau.

 

Kokie motyvai lėmė tavo grįžimą iš saulėtos, ekspresyvios Italijos į ramesnę ir šiluma retai besilepinančia Lietuvą?

Motyvų buvo įvairių: buvau pasiilgusi Lietuvos, norėjau dirbti mane dominančioje srityje, mano draugas buvo pavargęs nuo darbo biure, aš buvau pavargusi nuo nuolatinio galynėjimosi su biurokratija; net ėjimas į paštą ilgainiui įvarydavo nervinį tiką – vėl teks valandą laukti eilėje, o po to aiškinti, kad Lietuva yra ne miestas Vokietijoje. Taip pat mačiau, kaip pasikeitė Lietuva nuo tada, kai išvažiavau; modernėjame, gražėjame, sąmoningėjame (mažas pavyzdys, pažįstami italai su pavydu žvelgia į mūsų taromatus), užsienio kapitalas nevengia investuoti, regionai, nors ir labai lėtai, ima rūpintis turistų pritraukimu. Tiesa, dabartinė valdžia timptelės modernėjimą žemyn, bet tikiu, kad tai mūsų nesustabdys. Čia matau daugiau galimybių.

 

Kaip dabar, grįžusi į tėvynę, jautiesi? Kaip tave priėmė Lietuva?

Pirmiausia, manau, kad norintieji grįžti neturėtų laukti ypatingo „pasitikimo“, tarsi jų grįžimas būtų didelė paslauga šaliai. Aš nesitikėjau nei privilegijų, nei ypatingo dėmesio, nei medalio už grįžimą. Grįžau, nes to norėjau ir grįžusi jaučiuosi gerai. Niekada nebuvau praradusi ryšio su šalimi, tad žymaus adaptacijos periodo nebuvo. Gal tik teko susitaikyti su žymiai mažesne mandagumo doze – mums, lietuviams, vis dar nėra normalu sveikintis, dėkoti, atsiprašyti ar pagirti. Bet tikiu, kad ir to ilgainiui išmoksime.

 

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ar galėtum palyginti gyvenimą (žmones, gyvenimo būdą, kasdienybės detales) Italijoje su gyvenimu Lietuvoje? Kuo jie panašūs ir kuo skirtingi?

Kiekviena šalis turi savo privalumų ir trūkumų. Paprastas pavyzdys – Italijoje buvo daugiau šilto bendravimo su žmonėmis – nieko keisto paplepėti su kasininke ar su eilėje šalia stovinčiu žmogumi, išgirsti komplimentų iš nepažįstamų žmonių, mandagumo frazės „sveiki, ačiū, prašau“ yra privalomos (neįsivaizduojama įeiti į parduotuvę ar restoraną ir nepasisveikinti, paklausus, padėkoti už informaciją ir pan.). To labai trūksta Lietuvoje – mandagumo ir šiltumo. Kita vertus, Lietuvoje mažiau streso dirbant, paslaugos atliekamos žymiai greičiau ir kokybiškiau. Ramesnė aplinka – kai buvo atvažiavę bičiuliai iš Florencijos ir perėjo Gedimino prospektu, negalėjo patikėti, kad miesto viduryje gali būti taip tylu, žalia ir ramu. Dažnai to neįvertiname.

 

Galima būtų lyginti kiekvieną smulkmeną, tačiau nemėgstu tuo užsiimti, idealių šalių nebūna. Ilgą laiką puikiai jaučiausi Italijoje, dabar taip jaučiuosi Lietuvoje. Esu pozityvus žmogus, todėl šiandien mėgaujuosi buvimu Lietuvoje. Jei viskuo skųsčiausi, taip turbūt nesijausčiau. O kaip viskas bus po metų ar dvejų, nežinau, juk tuo ir gražus gyvenimas – kupinas staigmenų.

 

Ką tau davė ši patirtis – gyvenimas skirtingose šalyse ir kultūrose? Ar tave, kaip žmogų, tai pakeitė, praturtino?

Žinoma. Turbūt vienas iš svarbiausių aspektų – tai supratimas, kad nėra absoliutaus rojaus, o kiekviena šalis turi savo minusų ir pliusų. Tik toliau savo kiemo nepabuvę linkę pilti purvą ant gimtosios šalies. Tuo tarpu kelionės ir gyvenimas kitur atveria akis, praplečia suvokimą.

 

Ar galėtum pasidalinti savo įspūdžiu, kuo skiriasi šių dviejų tautų žmonės? Vyrai – lietuviai nuo italų ir moterys – italės nuo lietuvių?

Žmonės abiejose šalyse labai skirtingi, tad absoliutinti būtų neteisinga. Kaip jau minėjau, pagrindinis skirtumas turbūt būtų bendravime – italai(-ės) ekspresyvūs, nebijo garsiai reikšti nuomonės ir jausmų, yra atidesni vieni kitiems. Bet jų būdas labai priklauso ir nuo Italijos regiono – šiauriečiai bus uždaresni ir labiau linkę į darboholizmą, pietiečiai – atviri ir atsipalaidavę.

 

Dėl vyrų, manau, kad italai daugiau dalinasi jausmais, labiau rūpinasi savo išvaizda, jų nepamatysi su juodais batais ir iš po kelnių kyšančiomis baltomis kojinėmis. Na, o italių neišgirsime paniekinančiai kalbančių apie save – Lietuvoje puikiai pažįstama situacija, kai sutikusi draugę pagiriu jos suknelę, o ji būtinai tą komplimentą nuneigia – italės taip nedarytų, o pasidžiaugtų ir atsidėkotų komplimentu man. Manau, tai lemia menka savivertė ir kažkada įskiepytas požiūris, kad girtis negražu.

 

Kaip galimybė per atstumą stebėti Lietuvoje vykstančius politinius, socialinius, kultūrinius procesus, paveikė tavo požiūrį juos vertinant?

Nesu iš tų, kurie skaito visus straipsnius provokuojančiomis antraštėmis. O jei rimtai, pažvelgus į viską iš šalies matyti, kad procesai Lietuvoje tikrai nėra nei išskirtiniai, nei katastrofiški. Dažno kartojamas posakis „tik Lietuvoje taip būna“ ar „čia gi Lietuva“ man neturi jokios prasmės. Taip sako tik iš savo kiemo kojos neiškėlę žmonės. Mūsų šalies problemos, palyginus su kitomis šalimis, tikrai nėra išskirtinės, dažnai – žymiai mažesnės. Bėda ta, kad mėgstame sutirštinti spalvas, blogai galvoti apie save, atsisakome matyti teigiamus dalykus. Aš nuo 2010 metų matau didžiulį postūmį į priekį. Žinoma, kartais pikta, kad tikras problemas spręsti turintys žmonės užsiima vaikų darželio lygio rietenomis, tačiau net ir tai – ne vien Lietuvos problema.

 

Ar prieš sugrįžtant į Lietuvą jau aiškiai žinojai, ko imsies ir ką veiksi, o gal leidai gyvenimui pačiam viską sudėlioti į savas vėžes?

Grįžimą į Lietuvą planavome maždaug metus, tad tai nebuvo netikėtai priimtas sprendimas. Atvirkščiai, su Federico gerai viską apgalvojome, paskaičiavome finansines galimybes, gimė verslo idėja. Na, o jau Lietuvoje mes abu radome ir visai netikėtų sričių, kuriose ėmėme dirbti. Vieni pasiūlymai patys atėjo (tarkim, Federico gavo darbo pasiūlymų po to, kai apie mane buvo parodytas reportažas per TV), dėl kitų teko nemažai pasistengti. Atvykome su idėja kurti savo verslą ir jį įkūrėme. Aš Lietuvoje pabaigiau ir išleidau antrąją knygą, sukūriau kelionių žurnalą (beje, neseniai sužinojau, kad jis pretenduoja tapti geriausiu 2017-ųjų leidybiniu projektu, skatinančiu keliauti).

 

Papasakok, kokias (ne)matai perspektyvas tobulėti sau kaip žmogui, savo srities profesionalui Lietuvoje?

Manau, kad svarbiausia turėti noro, idėjų ir drąsos… Jei to yra, tuomet ir perspektyvų yra. Galiu save įvardinti kaip pavyzdį – prieš septynerius metus parašiau pirmąjį straipsnį, kurį išsiunčiau į žurnalą. Jis ne tik buvo publikuotas, bet dar ir honorarą gavau! Dabar esu dviejų knygų autorė ir žurnalo redaktorė. Taip nutiko, nes kaskart kilus idėjai nebijojau jos kam nors pasiūlyti, ir visada atsirasdavo žmonių, kuriuos tos idėjos sudomino. Žinoma, jei norėčiau dirbti kosminių skrydžių centre, būtų kiek sudėtingiau su galimybėmis (juokiasi).

 

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kokia veikla užsiimi Lietuvoje? Kaip skiriasi tavo gyvenimas Lietuvoje nuo gyvenimo Italijoje?

Esu žurnalo „KELIAUK!“ redaktorė, rašau straipsnius įvairiems žurnalams, su draugu turime savo verslą. Kartu esame įkūrę prekės ženklą Livia Lippi Florence, kuris šiuo metu apima Florencijos meistrų pasiūtas natūralios odos rankines, kuprines, delnines. Mūsų produktai pasižymi ryškiomis spalvomis – bandome parodyti lietuvėms, kad yra daugiau negu juoda, spalvų nereikia bijoti. Mūsų produktai – tarsi gabalėlis dolce vita, praskaidrinantis dieną. Prekiaujame penkiose šalyse.

 

Tačiau visada esu atvira naujiems projektams ir pasiūlymams. O pagrindinis gyvenimo Lietuvoje ir Italijoje skirtumas, jog Lietuvoje dirbu sau – neturiu kasdien aštuntą ryto būti biure. Dirbu iš namų arba keliaudama, ir tai – vienas geriausių dalykų!

 

Italijoje gyvenai Florencijoje. Ar jautei, kad tai tavo namai? Ką galėtum pasakyti apie šį miestą, kaip jis tave priėmė?

Žinoma! Ir dabar ten nuvažiuoju kelis kartus per metus, o vaikščiodama miesto gatvėmis jaučiuosi kaip namuose. Ten turiu draugų, mano mėgstamiausiame bare vis dar atsimena, kokią kavą geriu, turiu savo kirpėją ir iki šiol pas ją kerpuosi (skamba kaip beprotybė). Miestas yra beprotiškai gražus, kaip ir visa Toskana. Na, o florentiečiai pripratę prie užsieniečių, tačiau tik supratę, kad nesu vienadienė turistė, ėmė bendrauti šilčiau.

 

Tiesa, gyventi Florencijoje yra sudėtingiau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: 14 milijonų turistų per metus atima galimybę juo pasimėgauti nesibraunant per minią, nepermokant už nuomą, maistą ir transportą. Florenciją kankina baisingi kamščiai, vilnietiškų su jais nėra ko lyginti. Vasarą būna labai karšta, o žiemą tikrai nelepina šiluma. Kaip ir kiekvienas miestas – savi privalumai ir trūkumai.

 

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Italijoje susipažinai ir su savo širdies draugu Federico. Ar po šio įvykio Italiją galėtum pavadinti tau lemtinga – meilės šalimi? Tiesa, šiuo metu kartu gyvenate Lietuvoje, tad kaip tavo širdies draugas jaučiasi čia?

Taip, su Federico susipažinau Florencijoje, o dabar gyvename Vilniuje. Per prievartą jo čia nevežiau (juokiasi), abu vienodai norėjome išbandyti gyvenimą Lietuvoje. Jis jaučiasi gerai, šiek tiek moka lietuviškai, patinka sniegas, vasarą plaukiame baidarėmis, kepame šašlykus, net į Palangą antropologiniais tikslais buvome nuvažiavę. Žinoma, kartais ir jis pajaučia saulės trūkumą ir pasiilgsta lėkštės spagečių su jūrų gėrybėmis. Bet Italija vos už dviejų valandų skrydžio lėktuvu!

 

Beje, žinau, kad kai kurios lietuvės-italo poros nedrįsta kraustytis į Lietuvą, nes bijo, kad vyras neturės, ką čia veikti. Federico atveju išėjo visiškai priešingai – net kelios įmonės pačios jo ieškojo siūlydamos darbą. Todėl ši baimė neturėtų būti kliūtis, svarbiausia priimti Lietuvą ir jos žmones tokius, kokie yra. Esu sutikusi italų, kurie atsikraustė čia su nepagrįstais lūkesčiais, tikėdamiesi tokio paties gyvenimo stiliaus kaip namuose, nesugebėjo priimti kultūrinių skirtumų, ir todėl liko nusivylę.

 

Italijoje gyvena nemažai lietuvių, kurių šeimos yra mišrios, t.y. gyvena su italais, taigi pažįsta ir naują kultūrą. Kaip tu vertini štai tokią situaciją, kuomet poroje susitinka dviejų skirtingų šalių žmonės? Kaip pati jautiesi tokioje poroje? Ar tai pranašumas, o gal atvirkščiai – apsunkina santykius?

Tokiose porose matau daugybę pranašumų – nuo naujos kalbos mokymosi, partnerio šalies, kultūros ir papročių pažinimo, galiausiai, tolerancijos ir kantrybės mokymosi. Pavyzdžiui, mane Federico išmokė nesutarimus spręsti kalbantis. Rodos, keista, tačiau anksčiau to nemokėjau. Kita vertus, tiek mūsų kultūros yra panašios, tiek ir mes patys puoselėjame tas pačias vertybes, o baramės tik tada, kai jis vėluoja (juokiasi).

 

Dalia Smagurauskaitė ir Federico Baglini žurnalistų ralyje. Asmeninio archyvo nuotr.

Dalia Smagurauskaitė ir Federico Baglini žurnalistų ralyje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Kuo jis skiriasi abiejose šalyse – ką veikei būdama Italijoje ir ką Lietuvoje?

Laisvalaikis iš esmės nesiskiria – man patinka skaityti, esu kino maniakė, keliauju, rašau, einu pasivaikščioti po Žvėryną. Visai taip pat, kaip ir Florencijoje, tik pasivaikščioti eidavau į kalvotą Bellosguardo zoną, nuo kurios atsiveria fantastiška Florencijos panorama ir alyvmedžių sodai. Su Federico dalyvavome žurnalistų ralyje.

 

Kokiais projektais, idėjomis gyveni šią akimirką, kokie tavo ateities planai?

Žinoma, tęsiu tai, ką pradėjau anksčiau. Mintys kirba apie Italijos kalbos ir kultūros gerbėjų klubą Vilniuje, tačiau viena to daryti nenoriu, ieškau bendraminčių. Taip pat turiu idėjų leidybiniams projektams. Ir visada laukiu pasiūlymų ir idėjų!

 

Giedrė Zubrickytė

ITLIETUVIAI.IT

Draudžiama be raštiško sutikimo kopijuoti ir naudoti ITLIETUVIAI.IT skelbiamą informaciją internete ir žiniasklaidos priemonėse. Gavus sutikimą, privaloma nurodyti ITLIETUVIAI.IT autorystę.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI