Home / ŽMONĖS  / Italo meile apsupta lietuvė sužydėjo ir ėmėsi kurti nedažnam įperkamus nykstančio italų meno kūrinius

Italo meile apsupta lietuvė sužydėjo ir ėmėsi kurti nedažnam įperkamus nykstančio italų meno kūrinius

Venta Jankauskaitė-Mengana. G. Zubrickytės nuotr.

Vilnius-Roma-Spoleto: tai miestai, kuriuos sujungė lietuviškai gražios ir itališkai jausmingos majolikos meistrės Ventos Jankauskaitės-Menganos gyvenimas. Daugiau nei prieš 17 metų iš Antakalnio į Italijos sostinę atvykusi pasimatyti su popiežiumi Jonu Pauliumi II, tąsyk čia sutiko savo gyvenimo vyrą Mauricio ir šiandien džiaugiasi lygiai tiek pat metų jų trunkančia santuoka. „Tik atsibundu, ir jis jau klausia – šiandien nori citrininio, vanilinio o galbūt šokoladinio kremo?“ – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo kasdien vyro pusryčiais į lovą ir beribe jo meile lepinama, Spoleto mieste (Umbrija) gyvenanti 39-rių Venta. Jo padrąsinta moteris ėmė kurti. Perėmusi jau nykstančio italų majolikos meno paslaptis šiuo metu Venta yra vienintelė jo meistrė Lietuvoje.

 

Traukiniu iš Romos per kelias valandas pasiekėme Spoleto, kur dabar gyvena Venta. Jaukiai nuteikė ne tik traukinių stotyje pasitikusi elegancija spinduliuojanti lietuvė, bet ir jos šiltas priėmimas į savo pasaulį – pokalbiui prisėdome stilinguose moters namuose. Jų erdves – kiekvieną kambarį, Venta papuošė gyvų gėlių puokštėmis, o vyro mėgstamą minimalizmą pakeitė barokiniu stiliumi. „Jis mane labai myli ir todėl leidžia daryti viską“, – pirmojo susitikimo jaudulį juoku numalšino Venta.

 

Venta Jankauskaitė-Mengana. G. Zubrickytės nuotr.

Venta Jankauskaitė-Mengana. G. Zubrickytės nuotr.

 

2000 m. Italijoje vykusiose Pasaulio jaunimo dienose piligrimai, kaip įprasta, apsistojo italų šeimose. Ventą į savo namus tuomet priėmė Mauricio mama. Vyru ir žmona jiedu tapo vos po kelių pažinties mėnesių. „Mane pamatęs Mauricio labai įsimylėjo ir mintyse sau pasakė: šitai jau nebeleisiu niekur pabėgti, – ir tuoj pat su žiedu“, – skardžiai juokdamasi prisiminimais dalijosi V. Jankauskaitė-Mengana. Moteris pasakojo kiek išsigandusi tokių greitų santykių, tačiau jos būsimo vyro nuoširdumas, gerumas leido jai jaustis tarsi nešiojamai ant rankų, ir baimės nebeliko.

 


Pasiklausykite įrašo, kaip Venta pasakoja apie savo vyro meilę (audio).

 

V. Jankauskaitė-Mengana prasitarė niekuomet negalvojusi esanti talentinga dailininkė. „Buvau įsitikinusi, kad iš viso nemoku piešti. Būdama maža kažką piešdavau, bet negalvojau, kad tie darbai yra ko nors verti“, – su šypsena prisiminė moteris. Mokyklos laikais dainų ir šokių liaudies ansamblyje „Ugnelė“ Venta grojo pirmosiomis kanklėmis, o 17-kos mokėsi operinio dainavimo. „Mokiausi pas gerus operos specialistus, viena jų – Lietuvos sopranas Danguolė Juodikaitytė. Viena mokytoja buvo labai užsigazavus, sakė, tu čia būsi antra Marija Kalas (pasaulinė operos legenda – aut. past). Visgi supratau, kad mano vidinė įtampa ant scenos mane apgaus, pradės drebėti balsas. Todėl dainavimą ir grojimą apleidau, perėjau į piešimą. Tačiau galvojau, jeigu jau pasirenki vieną dalyką – dainavimą, grojimą ar kurį nors instrumentą, tai visą gyvenimą ir reikia jį tobulinti, nes jei blaškaisi, pasimeti, nebelieka jėgų visoms sritims lavinti. Operoje yra daug stipresnių už mane, tai suprantu ir užleidžu jiems vietą, juk taip ir turi būti. Visai nesigailiu ir nesigraužiu, nes matau, kurioje srityje aš pasiekiau daugiausia“, – svarstė dabar jau daugiau kaip 10 metų kurianti dailininkė, keramikė ir majolikos meistrė, savo namų sienas išpuošusi ne kieno kito, bet savo pačios kūriniais.

 

Venta Jankauskaitė-Mengana. G. Zubrickytės nuotr.

Venta Jankauskaitė-Mengana. G. Zubrickytės nuotr.

 

Pasižymėjusi muzikiniais gabumais ir būdama itin jautria asmenybe, Venta paauglystėje dažnai sulaukdavusi bendraamžių pavydo ir patyčių. „Kai grojau kanklėmis viena mergina iš manęs labai stipriai tyčiodavosi, nes buvo mažiau talentinga, grojo paskutinėje eilėje. Bet niekada nepraleisdavo progos mane užgauti, nuliūdinti ar pravirkdyti. Suprantu, kad žmonės pajaučia, jog esi jautrus, ir tave galima kažkaip įskaudinti. Pasidarai tarsi aplinkinių auka. Gal kartais žmones išgąsdina talentingumas. Jeigu esi išskirtinė, tai tampi tarsi atskirtine, ta balta varna, kurios liaudis tarsi nesupranta, nepriima“, – svarstė Venta ir pridūrė, kad savo išskirtinume įžvelgti talentą, o ne trūkumą, jai padėjo mylimas sutuoktinis.

 


Pasiklausykite įrašo, kaip Venta pasakoja apie menininko auką (audio).

 

Skaudžios patirtys skatino ieškoti dvasingumo ir stiprybės tikėjime, todėl baigusi mokyklą Venta įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo teologiją. Vėliau save išbandė ir buhalterės profesijoje, tačiau sutikus Mauricio viskas Ventos gyvenime apvirto aukštyn kojomis. Vyras, pastebėjęs lietuvės talentą, padrąsino ją studijuoti ir lavinti gabumus. „Man menas yra tarsi išsigelbėjimas. Galite skaudinti, tyčiotis, į šventes nekviesti, bet aš štai muziejuje atsidūriau. Man tai tarsi revanšas. Parodau, kad tie nevertimimai, patyčios manęs daugiau nebeliečia“, – kalbėjo menininkė.

 

Prieš 14 metų Italijoje, Umbrijos regione, moterims buvo siūloma prisijungti prie jų nedarbingumo mažinimo programos. Viena iš programos krypčių ir buvo majolikos meno vienerių metų studijos. Ventos vyras už ją užpildė ir išsiuntė konkursui reikalingus dokumentus ir paraiškas. Moteris sakė netikėjusi vyro žodžiais apie jos gabumus, esą, ji galinti kurti šedevrus. Tačiau šiandien jos darbai eksponuojami Lietuvoje Valdovų rūmuose, Spoleto nacionalinio muziejaus parodose.

 

V. Jankauskaitės-Menganos majolikos darbas „Barbora Radvilaitė“. G. Zubrickytės nuotr.

V. Jankauskaitės-Menganos majolikos darbas „Barbora Radvilaitė“. G. Zubrickytės nuotr.

 

Venta pasakojo, kad žymiems lietuvių menininkams, broliams Algirdui ir Remigijui Gataveckams parodžiusi savo kurtą Barboros Radvilaitės portretą, sulaukė jų plojimų. „Jie nusistebėjo, kiek darbo ir kantrybės turiu. Majolikai reikalinga geležinė kantrybė, menininis pajautimas. Mano mokytojas sakydavo, kad reikia būti kantriai, kaip kad kantrūs buvo senovines maldaknyges, bibliją, raštus ranka perrašinėdavę vienuoliai iš Čertozos. Kiekviena jų raidė tapdavo meno kūriniu“, – prisiminė Venta ir taip pat pridūrė, kad kuo daugiau laiko kuriant darbus skiriama sluoksniavimams, tuo gražesnis rezulatas išeina.

 


Pasiklausykite įrašo, kaip Venta pasakoja, kuo ypatinga majolika (audio).

 

 

Pasak meistrės, majolikai kurti reikalingi metalų oksidai. Tai cheminiai elementai, išgaunami ir kalnų ar rūdžių, kurie sumaišius su vandeniu pavirsta dažais. Paviršius, ant kurio piešiama, yra paprasta molinė plytelė, kurią reikia glazūruoti. Todėl visos majolikos priemonės yra akmuo ir glazūra. Kad paveiklas būtų ryškus, piešinį reikia padengti trimis dažų sluokniais, apipurkšti stiklo tirpiniu ir „pašauti“ į krosnį, kurioje spalvos dar labiau išryškėja.

 

Majolikos Ventą mokė Romano Ranieri – jau į Anapilį iškeliavęs garsus italų majolikos meistras. „Kažkuo išsiskyriau, ir jis pradėjo laikyti mane pašonėje – saugoti, globoti. Patarė kuo daugiau kurti savo erdvėje ir per daug nesirodyti kitiems studentams, kadangi buvo pilna pykčių, pavydo. Italijoje, toje pačioje mokykloje kurioje mokiausi, buvau sulaukusi vieno akcininko pasiūlymo pasilikti ir toliau dėstytojauti, bet kilo konfliktas, nes kitas žmogus norėjo šios darbo vietos ir aš, paprastai sakant, nesidraskiau dėl vietos po žeme. Mane visiškai tenkina piešti namie, savo vyrui, muziejams“, – savo patirtimi su ITLIETUVIAI.IT portalu dalijosi Venta.

 

Pasak į Lietuvą dėstyti kviečiamos menininkės, tėvynėje nėra ne tik majolikos mokyklos, bet ir reikalingų kokybiškų medžiagų. „Dailės akademija siūlė prisijungti, bet kai pasakiau savo kainą, atsisakė mano paslaugų. Visi nori darbuotojų savanoriškais pagrindais. Mano kursai tikrai brangiai kainavo, ir žmonės nori būti atlyginami už savo patirtį ir darbą. Gaila, kad neįperka tokių dalykų“, – apgailestavo majolikos kūrėja.

 

Ventos Jankauskaitės-Menganos majolikos darbas. G. Zubrickytės nuotr.

Ventos Jankauskaitės-Menganos majolikos darbas. G. Zubrickytės nuotr.

 

Venta šiandien yra sukaupusi daugiau kaip 100 majolikos darbų. Pasak meistrės, vienam kūriniui sukurti reikia apie dviejų mėnesių. Menininkė pasakojo, kad praleidusi daug valandų prie kūrinio, nuo tokio kruopštaus ir kantrybės reikalaujančio darbo galėtų ir išprotėti, todėl dažniausiai kuria ryte, vėliau išeina pasivaikščioti, pasivažinėti po kalvotas apylinkes elektriniu dviračiu, pasimėgauja itališku maistu restorane ir sugrįžta kelioms valandoms prie kūrybos vakare, prieš miegą.

 

Per 10 kūrybos metų menininkė surengė 3 didesnes parodas Lietuvoje – Vilniuje Italų kultūros centre, Balsiuose ir Valdovų rūmuose, Italijoje – Spoleto nacionaliniame muziejuje. Organizuoti parodas Ventai padeda jos vyras. „Mauricio atlieka visą tą„nešvarų“ darbą: veža, kabina, nuomoja patalpas. Jis yra ir mano vadybininkas, ir įkvėpėjas, auksinis žmogus. Jis man suteikia psichologinę atramą, tiek fizinę, tiek finansinę motyvaciją, yra tėvas, mama, sesuo viename“, – spindinčiomis akimis apie savo vyrą pasakojo daugiau nei 17 metų santuokoje gyvenanti lietuvė.

 

Venta Jankauskaitė-Mengana. G. Zubrickytės nuotr.

Venta Jankauskaitė-Mengana. G. Zubrickytės nuotr.

 

Nors menininkė nėra priešiškai nusiteikusi prieš natiurmortus, bet kūrinyje jai svarbiausia matyti kažkieno veidą, akis – žmogų. Taigi jos darbuose dominuoja moterų – madonų portretai. „Mokykloje dažniausiai buvo mokoma madonos piešimo, kadangi Italijoje tai sena tradicija. Pavyzdžiui, madonoms buvo skiriamos koplytėles. O iš kitos pusės, juk labai gražu namie turėti tokį kūrinį“, – svarstė menininkė.

 

 

Šiuo metu Venta pradėjo ir žymių Lietuvos vyrų majolikos seriją. „Tam, kad sukurtum konkretaus žmogaus portretą, turi atsirasti kažkoks susižavėjimas, taip pat svarbus ir estetinis grožis – jei vyras man gražus, man norisi jį nupiešti. Tame nėra nieko blogo. Kartais vyriškame mentalitete pasitaiko toks požiūris, kad jeigu nupiešiau tave, tai įsimylėjau. Bet taip nėra, kaip dailininkė profesionaliai į tai žiūri. Aišku, atsiranda simpatija, susižavėjimas, pavyzdžiui, kad ir talentu, bet tai natūralu, žmogiška“, – sakė Venta, kuri jau sukūrė Andriaus Mamontovo, Rimo Šapausko, Olego Aleksejevo, Remigijaus Šimašiaus portretus.

 

 


Pasiklausykite įrašo, kaip Venta pasakoja apie majoliką kaip gyvenimo būdą ir įkvėpimą (audio).

 

 

Moteris atviravo negalinti išgyventi iš savo kūrybos. „Tos tikros kainos nelabai kas sumokės. Tarkime, nupiešiu 1 tūkst. eurų vertės madoną ir nunešiu į parduotuvę, kad palaikytų. Turėčiau laukti kelerius metus, kol kažkas pastebėtų. Neduok Dieve, jei reikėtų iš to išgyventi, – kalbėjo Venta. – Mauricio visus mano paveikslus pavydžiai laiko sau, neleidžia parduoti, nebent muziejams, nes atiduodu savo sielos dalelę, piešiu ir kuriu jam. Jis man ir sako – šitą kūrinį, tavo dalelę, aš pasikabinsiu šioje vietoje. Ir yra laimingas tokia mano meilės išraiška“. Tiesa, tam tikrų užsakymų Venta visgi yra sulaukusi: „Vienam architektui Umbrijoje išpiešiau visą židinio sieną, tai buvo labai didžiulis darbas. Jis išsiėmė čekių knygelę ir pasakė įrašyti kokią tik noriu sumą. Jeigu būčiau įrašiusi 1 mln. ar 50 tūkst. eurų, jam tai būtų buvę priimtina“, – šypsojosi majolikos meistrė ir taip pat pridūrė, kad jos kūrinius įsigyja tie, kas supranta meno vertę ir gali sau tai leisti finansine prasme, pavyzdžiui, architektai, muziejininkai, verslininkai.

 

Venta Jankauskaitė-Mengana. G. Zubrickytės nuotr.

Venta Jankauskaitė-Mengana. G. Zubrickytės nuotr.

 

Kūrėja pasakojo, kad jos jautri menininkės asmenybė dažnai jaučia vidinę įtampą: „Mane kurti labai stabdo rankų drebėjimas. Tai nėra baimė, bet vidinis įsitempimas. Gražiam piešimui tikrai turi visiškai atsipalaiduoti. Jeigu tik juntamas koks nors nervingumas viduje, viskas, linijos išeina kreivos, o kadangi esu perfekcionistė, tada pradedu labai nervintis, klausiu savęs: na kodėl tu drebi, kas tau?“. Kaip susitvarkyti su nerimu Venta pasidalijo ir su ITLIETUVIAI.IT skaitytojais – menininkei atsipalaiduoti padeda pasiplaukiojimas baseine, klasikinė ir lietuvių liaudies muzika, pasivaikščiojimai saulėtą dieną.

 


Pasiklausykite įrašo, kaip Venta pasakoja apie gyvenimą kitoje kultūroje (audio).

 

Lietuvoje dažnai sulaukdavusi kritikos už jausmingumą, jautrumą ir emocionalumą, Venta Italijoje išmoko šias savybes priimti ir suvokti kaip savo privalumą, meninę esybę. Taip pat ilgus metus gyvenant Italijoje majolikos meistrei pasidarė svetimi ir kai kurie lietuviško mentaliteto bruožai, todėl save jis laiko labiau itale nei lietuve ir santykį su Lietuva apibūdina kiek konfliktišku. „Kai man pažįstami lietuviai bando pasakyti, kaip aš čia pasikeičiau, kaip„suitalėjau“, „pasikėliau“, galvoju, gal normalu, kai tiek metų gyveni kitoje šalyje, pradedi ir galvoti kitaip, kitokį maistą valgai, kitaip su žmonėmis bendauji. Ir nebesupranti tos priprašinėjimo sistemos. Dabar savo parodas daugiau rengsiu Italijoje. Manau, kad žmonės čia labiau pripratę prie grožio, o Lietuvoje susilaukiu menkinančių komentarų: ką ten tos tavo parodėlės, piešinėliai. Susimenkinimas, kuklinimasis, menka savivertė – tai tautinis bruožas“, – samprotavo Venta.

 

Nors gimtasis Antakalnis ir tėvynės gamta Ventai yra brangūs (Lietuvoje kartu su vyru jie lankosi kartą per metus, vasaromis – išsinuomoja automobilį ir keliauja po apylinkes ir gamtą – aut. past.), bet lankydamasi Lietuvoje moteris sako patirianti kultūrinį šoką, tiksliau, ją nemaloniai nuteikia vyrų elgesys su moterimis. „Gyvendama Lietuvoje galvojau, kad niekam niekada nepatikau. Bet tai nebuvo mano problema, vaikinai lietuviai tiesiog nemoka to išreikšti, pasakyti. Tarsi tau pačiai turi daeiti. Vėliau stebisi, kad lieka nesuprasti. Bet juk apie tai, kad ir tu man graži, patinki, reikia pasakyti ar galų gale pasipiršti, jeigu yra rimtas įsimylėjimas. Tokie dalykai, kaip turi pati mane prisivilioti, mane išmuša iš visų schemų, nebežinau, kaip reaguoti“, – teigė lietuvė.

 

Venta Jankauskaitė-Mengana su vyru. G. Zubrickytės nuotr.

Venta Jankauskaitė-Mengana su vyru. G. Zubrickytės nuotr.

 

Po pokalbio su Venta prie mūsų prisijungė ir specialiai darbo dieną banke susitrumpinęs Mauricio. Pasivaikščiodami po Spoleto miestą grožėjomės jo senamiesčio dvasia ir architektūra, kurios apsuptyje ši pora ir yra sukūrusi savo namus. Mauricio prasitarė įsimylėjęs Ventą, nes ji jam pasirodė tarsi iš kito pasaulio. Ir visgi jų šeimoje ne tik Venta yra menininkė. Moteris pasakojo, kad savaitgaliais jiedu kuria kartu – ji tapo, o Mauricio, išmokytas savo dailidės senelio, restauruoja senus baldus.

 

Giedrė Zubrickytė
ITLIETUVIAI.IT

 

Draudžiama be raštiško sutikimo kopijuoti ir naudoti ITLIETUVIAI.IT skelbiamą informaciją internete ir žiniasklaidos priemonėse. Gavus sutikimą, privaloma nurodyti ITLIETUVIAI.IT autorystę.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI