18 metų Sardinijoje gyvenanti žurnalistė Daiva Lapėnaitė (39 m.) iš pradžių visai nenorėjo vykti į šią saulėtą Italijos salą, bet galiausiai čia susikūrė gyvenimą ir atrado laimę. Būtent apie laimę ir yra Daivos pati pirmoji knyga „Senza la Ferrari rossa” („Be raudonosios Ferrari” – liet.), kurią ji parašė italų kalba ir taip pat rengiasi išleisti angliškai ir lietuviškai. Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT interviu davusi D. Lapėnaitė papasakojo apie savo knygą ir savo asmenines patirtis: kaip jai Italijoje pavyko nugalėti lietuvišką kuklumą ir kompleksus, atlaikyti vietinės „piktosios raganos” žeminimą ir kaip atkakliu darbu, atsidavimu ir atvira širdimi gyvenimo teikiamoms dovanoms jai pavyko pasiekti pilnatvę.

 

 

 

Daiva, kas Jums yra laimė?

 

Geras klausimas… Man laimė yra daugybė dalykų. Tai ir gera knyga, ir pasivaikščiojimas miške ar pajūryje arba tiesiog gatvėje. Tai ir nauji batai, ir ką tik nusipirkti lėktuvo bilietai, ir naujos kelnės, nauja šukuosena, ir prosecco taurė leidžiantis saulei, ir pabėgiojimas anksti ryte. Tai ir sūnaus apkabinimas, ir mamos skambutis, ir pietūs su dukra, iš brolio gauta nuotrauka. Tai ir ką tik matytas baletas, ir elektrinio „Tesla” automobilio išbandymas, ir Lietuvos krepšinio rinktinės pergalė. Laimė man yra mėgavimasis momentu. Čia ir dabar.

 

 

Pradėkime nuo pradžių. Kas Jus atvedė į Italiją? Kada priėmėte šį sprendimą ir kodėl pasirinkote būtent Sardiniją?

Atvedė atsitiktinumas. Tuomet studijavau Vilniaus universitete ir dainavau universiteto merginų chore, kuris turėjo važiuoti koncertuoti į Amsterdamą, apie kurį aš, tuomet devyniolikmetė, vaikystę praleidusi už geležinės sienos, svajojau kaip apie absoliučios laisvės vietą. Likus porai savaičių iki kelionės choro planai pasikeitė ir išvykome į Sardinijos salą, apie kurią nebuvau nieko girdėjusi ir visiškai nenorėjau važiuoti, bet išėjo taip, kad kone prikalbino ir išvažiavau. Pamenu, buvo spalio vidurys ir išvažiuojant Vilniuje buvo lietinga ir niūru. Iš Romos atplaukus keltu į Kaljario uostą atsivėrė žadą atimantis vaizdas ir net vasarą Lietuvoje ne visada taip kaitinanti saulė. O aš buvau su vilnoniu paltu ir šaliku! Taip jau nutiko, kad Kaljaris mane tiesiog pakerėjo, užbūrė ir per ateinančius porą metų aplinkybės taip susiklostė, kad baigusi bibliotekininkystės studijas ir įgavusi komunikacijos ir informacijos kvalifikacinį laisnį, išvykau į Sardiniją, kaip pati tada sau sakiau, „pabandyti ten pagyventi”.

 

Kaip pradžioje sekėsi įsikurti svečioje šalyje?

Iš pradžių viskas buvo labai „faina” ir malonu, kol iš turistės tapau gyventoja. Tada Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos nare, tad teko pereiti tikrai malonių išgyvenimų nekeliantį Italijos biurokratinį aparatą, kol susitvarkiau visus gyvenimui šalyje reikalingus formalumus. Tačiau turėjau nuostabių padedančių žmonių, tad įsikurti nebuvo skausmingas išgyvenimas. Pirmą šaltą dušą patyriau pabandžiusi rasti norimą darbą, o tas darbas buvo – rašyti laikraščiui. Viskas baigėsi tuom, kad sulaukusi pirmų neigiamų atsakymų, nes juk net italų kalbos normaliai nemokėjau, pradėjau labai dėl to kompleksuoti, išsigandau ir įsidarbinau padavėja. Galvojau, šitaip per vasarą pramoksiu kalbą, o tada jau belsiuos į tų dviejų Kaljaryje tuo metu veikusių laikraščių redakcijas. Padavėja padirbau tris dienas, per kurias savo kailiu patyriau, ką reiškia diskriminacija, ir nusprendžiau, kad geriau jau pabandysiu įgyvendinti mokyklos laikų svajonę, o ji buvo rašyti „Lietuvos rytui”. Taip pradėjau bendradarbiauti su tuomet man žiniasklaidos olimpu atrodžiusiu dienraščiu. Bendradarbiavimas truko penkiolika metų, per kuriuos aš ne tik, kaip juokais sakau, „išgalandau savo plunksną”, bet ir praturtėjau kaip asmenybė.

 

 

Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti, kaip pasireiškė diskriminacija, ir kaip dėl to jautėtės?

Pasitaikė tokia kavinės savininkė, gal baisiai nuobodžiaujanti, kuriai mano gimtoji vieta, italų kalbos nemokėjimas, o ir nemokėjimas padėklo su trimis taurėmis ristele nunešti, buvo proga pasismaginti. Aš jaučiausi tikrai nesmagiai, net ir dabar prisiminus, nemalonus jausmas apima. Aišku, bizūno ji, kaip tikri vergvaldžiai, nenaudojo, bet žodžiai ir niekinantis elgesys juk skaudžiau už rimbą žeidžia. Todėl trečią dieną, per patį klientų įkarštį, nusirišau juodą elegantišką prijuostę, lėtai sulanksčiau ir padėjau savininkei priešais nosį. Beje, už tas tris dienas ir pinigų sumokėti nenorėjo, nes vistiek gi „ragazza dell’est” („mergina iš Rytų” – liet.), „extracomunitare” – tada, prieš 18 metų, tai buvo nepagarbus italų išsireiškimas imigrantų iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių atžvilgiu. Tačiau pirmoje itališkoje darbo patirtyje pasitaikė ne tik „piktoji ragana”, bet ir „geroji fėja”. Viena kartu dirbusi italė nepabijojo ne tik mane apginti, bet ir pagrasinti savininkei apskųsti ją finansinei policijai. Taip viskas ir išsisprendė.

 

Kuo užsiimate? Kokių pomėgių turite?

Jau dvyliktus metus dirbu ir su LRT radijum. Taip jau nutiko, kad su radijum pradėjau dirbti bemirštant popiežiui Jonui Pauliui II, tad labai staigiai teko išmokti ne tik rašyti, bet dar ir garsiai skaityti, ką parašiusi, o dažniausiai netgi tuo pačiu metu rašyti ir skaityti, t. y. tiesiogiai kalbėti, tuo pat metu operatyviai apmąstant įvykius, parenkant tinkamus žodžius, intonaciją, kirčius. Buvo labai baisu, bet dar labiau įdomu, įkvepiančiai malonu. Su LRT radijo naujienų tarnyba, kurioje dirba tiesiog nerealūs žmonės, vadovaujami dar nerealesnio Audronio Braukylos, dirbu iki šiol ir tai laikau ne tiek darbu, kiek garbe.

 

Taip pat dirbu, tiksliau stengiuosi padėti kiek galiu, šeimos versle, kuris susijęs su vienu iš vadinamojo „Made in Italy” sektoriumi, tai yra akmens masės apdailos plytelės, dekoratyvinis akmuo, vonios kambario baldai.

 

 

Prieš ketverius metus, 35-erių, pirmą kartą užsidėjau bėgimo batelius ir nubėgau pirmąjį kilometrą savo gyvenime. Galvojau mirsiu! O dabar ruošiuosi pusės maratono bėgimui Kaljaryje gruodžio pradžioje. Kitais metais, 40-mečio proga, noriu pasidovanoti sau visą maratoną.

 

Taip pat prieš porą metų pradėjau mokytis žaisti tenisą, ėmiau kas rytą atlikti jogos pratimus, pabandžiau netgi kung fu ir tai chi tačiau viskam laiko, deja, nepakanka. Tačiau man, anksčiau visiškai nesportavusiai ir mokykloje bėgusiai iš fizinio lavinimo pamokų, sportas, ir ypač bėgimas, buvo labai nėtikėtas atradimas. Net neįsivaizdavau, kad jausiuosi ne tik mažiau pavargusi, energingesnė, bet ir drąsesnė ir laimingesnė.

 

Kada atsirado potraukis rašyti? Ką Jums reiškia rašymas?

Kiek aš save atsimenu, vis ką nors rašinėju. Man rašyti yra tiesiog „kaifas”. Pamenu, vaikystėje per vasaros atostogas pas močiutę perskaičiau anekdotų rinkinį „Čia priėjo Kindziulis ir tare”, ir močiutės senovine rašomąja mašinėle ėmiau rašyti su šiuo personažu susijusias istorijas. Paauglystėje ir roko balades anglų kalba rašiau, bet niekam jų nerodžiau, nes buvau labai kukli ir gėdinausi. Netgi kai prieš maždaug septynerius metus pradėjau rašyti knygą, niekam apie tai nesakiau. Kuklinausi. Tik parašiusi pirmąjį variantą daviau dukrai, kad klaidas pataisytų, vis tik italų kalbos aš mokykloje nesimokiau, o dukra – taip. Tačiau pirmą kartą apie knygą visiškai netyčia prasitarusi vienam kolegai iš radijo supratau, kad laikas iš to kuklumo kiauto lįsti lauk.

 

Kuklumas, ko gero, yra dažno lietuvio sąvybė. Kaip manote, kas Jums padėjo iš jo išsivaduoti? Ir kas jį galėjo lemti? Kokį vaidmenį galinėjantis su kuklumu atliko Italija?

Manau, kad kuklumas žmogų tikrai puošia, tačiau iš savo vertės supratimo, pasitikėjimo savimi kylantis kuklumas, o ne savęs nevertinimo įskiepytas. Išsivaduoti iš pastarojo kuklumo, kurį, manau, lėmė ir aplinka – juk vis girdisi, kad mes, lietuviai, kuklūs mažiukai, be to, ir joks autoritarinis rėžimas asmenybių neugdo – man padėjo suvokimas, kad visi esame žmonės, nei geresni, nei blogesni už kitus, tiesiog kiekvienas su savomis stiprybėmis ir silpnybėmis, baimėmis ir drąsomis, sėkmėmis ir suklupimais. Tam suvokimui įsišaknyti labai padėjo žurnalistinis darbas ir gyvenimas tarp italų. Nors jų pasitikėjimas savimi kartais ir prasilenkia su realybe.

 

Kokius jausmus patyrėte parašiusi ir išleidusi pirmąją knygą italų kalba? Galbūt galvoje jau sukasi mintys apie sekantį darbą?

Pabaigus rašyti knygą apėmė neapsakomas malonumo jausmas. Puikiai atsimenu, buvo vėlyvas vakaras, parašiau paskutinę frazę, padėjau tašką ir ėmiau juoktis. Iš džiaugsmo. Tačiau tada, iš tiesų, tik prasidėjo juodasis darbas, prasidėjo perrašymas, braukymas, taisymas. O ką jau bekalbėti apie leidėjo paieškas! Kai nesi žinomas, o dar užsienietis, tai parašyti knygą yra daug lengviau negu rasti jai leidėją. Kelis mėnesius visą laisvą laiką praleisdavau įlindusi į internetą, ieškodama potencialių leidėjų kontaktų, ruošiau leidyklų reikalaujamą rankraščio pristatymą, aprašymą. Rankraštį nusiunčiau trisdešimt septynioms įvairaus dydžio leidykloms, nuo žinomiausių iki nedidukių nepriklausomų. Sulaukiau 36-ių „ne”. Tad pirmą kartą paėmus į rankas tiesiai iš spaustuvės atkeliavusią knygą buvau tiesiog laiminga.

 

Artimiausiu metu prasidės angliškojo varianto redagavimo darbai, o tada jau teks vėl ieškoti leidėjo, šįkart angliakalbėje šalyje. Galvoje ramybės neduoda ir lietuviškas variantas, tačiau jam jaučiu kažkokią ypatingą pagarbą, netgi tam tikrą baimę. Teks turbūt tiesiog užsimerkti, įkvėpti ir nerti.

 

Mintys apie kitą knygą jau irgi sukasi. Turiu kelias idėjas, jų tarpe ir šios knygos tęsinys. Tačiau tikrai nežinau, kaip bus, juk ir šitos knygos rašyti niekada neplanavau.

 

 

Ką patartumėte tiems, kurie taip pat norėtų parašyti knygą italų kalba? Kaip pristatyti savo kūrinį italų leidykloms? Ką svarbu žinoti?

Italų leidyklos turi labai konkrečius reikalavimus, kaip joms pristatyti rankraštį, tereikia pasižiūrėti jų interneto svetainėje. Didžiosios mieliau dirba su agentais, bet yra šimtai vidutinių, mažų ir visai mažų, labai siauros tematikos knygas leidžiančių leidyklų. Tad, primiausia, patarčiau atidžiai atsirinkti potencialius leidėjus, o tada jau tiesiog siūlyti. Kai kurios nori popierinio varianto, tačiau daugeliui užtenka trumpo knygos ir autoriaus pristatymo bei rankraščio ištraukos. Todėl geras, dėmesį patraukiantis pristatymas gali būti svarbus koziris. Patarčiau nenuleisti rankų sulaukus neigiamų atsakymų arba negavus išvis jokio atsakymo, bet ir toliau atkakliai belstis, kad ir kamuojant baimei.

 

Tiesa, knygoje pasirašote Daiva Lapen, ne Lapėnaitė. Kodėl?

Tai mano meninis slapyvardis. Iš tikrųjų, tiesiog leidėjui pasiūliau mano pilną pavardę arba šai tokį trumpinį, ir jie pasirinko trumpinį, lengviau italams ištarti.

 

Rašyti ne savo gimtąja kalba nėra pati lengviausia užduotis. Kaip pavyko su tuo susidoroti? Kaip jautėtes rašydama knygą itališkai?

Rašyti ne gimtąja kalba tikrai nėra lengva ir, tiesą sakant, šimtą kartų sunkiau, nei tikėjausi. Tikrai galvojau, bus lengviau, nes juk šitiek metų gyvenu Italijoje, itališkai puikiai kalbu, o nuolatos apsuptai italų kalbos nutinka net sapnuoti ar galvoti šia kalba. Tačiau kalbėti ir rašyti, pasirodo, yra labai skirtingi dalykai. Rašyti knygą buvo nemenkas iššūkis, su kuriuo susidoroti padėjo užsispyrimas ir noras peržengti savo ribas. Juk ir lietuviškai rašant kartais tenka pasinaudoti terminų ar sinonimų žodynais.

 

Ar rašydama knygą buvote numačiusi jai skirtą auditoriją, jos amžiaus grupę ar gyvenimo būdą, o galbūt rašėte grynai dėl savęs, tiesiog todėl, kad negalėjote nerašyti?

Knygą rašiau neturėdama jokio plano, jokios tikslinės grupės, jokios auditorijos. Tiesiog rašiau. Nemanau, kad dėl savęs. Labiau todėl, kad negalėjau nerašyti.

 

Gal galite trumpai papasakoti, apie ką yra jūsų knygą, kokie personažai joje veikia?

Jei turėčiau knygą apibendrinti vienu žodžiu, tai sakyčiau, kad knyga yra apie laimę. Tai supratau ne prieš rašydama knygą, bet kai ji jau buvo rengiama leidimui. Tuo metu skaičiau Coco Chanel biografiją ir joje perskaičiau šios prancūzės frazę, kad „laimė yra ne kas kita kaip mūsų sielos kvapas”. Ši citata atsidūrė pirmajame knygos puslapyje.

 

Pagrindinis knygos veikėjas yra jaunuolis, vardu Alex, kuris tiek visko turi, kad nieko nenori, išskyrus raudoną Ferrari, nes yra įsitikinęs, kad tik turėdamas šį automobilį, laikomą prabangos, elegancijos, tobulybės, sėkmės simboliu, bus laimingas. Negali nusipirkti laimės, bet gali nusipirkti Ferrari, ir tai yra praktiškai tas pats, tokia yra jo filosofija. Kadangi Alex yra išlaikomas tėvų, kurie kategoriškai atsisako patenkinti šį jo kaprizą, vaikinas sukerta lažybų su savo geriausiu draugu, kuris turi raudoną Ferrari, mainais į vieną gyvenimo mėnesį. Būtent šios absurdiškos lažybos nuveda Alex laimės keliu, tačiau tokiais vingiais, kokių jis tikrai nesitikėjo. Galiu dar pridurti, kad tas vargšas Alex išsvajotojo Ferrari taip ir neturės.

 

Ką manote apie Italijoje gana plačiai paplitusią tendenciją, kuomet italų vaikai neskuba atsiskirti nuo savo tėvų ir gyvena su jų finansine parama?

Manau, nė vienas jaunas žmogus, kokios tautybės jis ar ji bebūtų, nesvajoja apie amebišką egzistavimą. Manau, kad per ilgai užsibūti patogioje, komfortiškoje situacijoje ilgainiui virsta pavojinga zona, kur visos idėjos, ambicijos aplimpa voratinkliais, energija ir noras ką nors datyri nusikloja dulkėmis, o savigarba išgaruoja lyg bala saulėje.

 

Kodėl savo knygoje pasirinkote būtent tokius personažus? Ar sutinkate panašių žmonių savo aplinkoje? Ar identifikuojate save su kuriuo nors iš jų?

Kad kažkaip jie patys save pasirinko. Neturėjau jokio knygos plano, tad neturėjau ir personažų rikiuotės. Jie tiesiog tokie gimė mano galvoje, ir man paskui berašant teliko juos kiek pašlifuoti.

 

Kaip parašyta knygos pradžioje, tai yra romanas, vaizduotės kūrinys, tad visi personažai yra išgalvoti ir bet kokie panašumai į realiai egzistuojančius asmenis yra grynai atsitiktiniai. Nė vienas personažas nėra kokio nors konkretaus mano sutikto žmogaus literatūtinė versija. Tačiau kažkada esu girdėjusi vieno rašytojo frazę, kad kiekvienas romanas yra autoriaus asmeninės mėsmalės produktas. Ir to paneigti tikrai negaliu.

 

Vis tik vieninteliai realūs mano knygoje esantys dalykai yra kai kurios vietovės, kuriose vyksta veiksmas. Žinoma, ne visos, daug vietų yra tiesiog išgalvotos. Tačiau kai kurios jų yra labai konkrečios, mano pačios asmeniškai aplankytos, išvaikščiotos, nes tik tokiu būdu galėjau perteikti ne tik elementarų aprašymą, bet ir unikalų tos vietos kvapą, šviesą ar emociją.

 

Ar knygos personažai yra italai? Galbūt tokių prototipų esate pastebėjusi ir Lietuvoje? Ar lietuviški jų atitikmenys būtų kitokie?

Knygos personažų vardai yra angliški ir itališki, tačiau pagrindiniai veikėjai nėra jokios konkrečios tautos atstovai, sakyčiau, jie universalūs. Tuo tarpu kai kurie trumpai knygoje sušmėžuojantys veikėjai turi ganėtinai aštrių itališkų kontūrų, kurių lietuviški atitikmenys turbūt būtų kiek santūresni.

 

Kokias knygas Jūs pati skaitote mieliausiai?

Vos tik išmokusi skaityti tapau godžia knygų rijike, vaikystėje tėvams ne kartą teko traukti mane iš po kaldros, kur vietoje nurodymo miegoti, pasislėpusi ir pasišviesdama žibintuvėliu, skaitydavau. Esu skaičiusi įvairiausių žanrų, nuo detektyvų iki nuotykių, nuo fantastinės literatūros iki biografijų, nuo poezijos iki verslo knygų, nuo teisės aktų iki asmeninio tobulėjimo ar vaikų psichologijos knygų. Gal tik meilės romanai ir komiksai nelabai sudomino. Dirbant, turint šeimą (D. Lapėnaitė 17 metų gyvena santuokoje, turi dukrą ir sūnų – aut. past.), krūvą pomėgių ir dar pačiai rašant knygą laiko skaityti nedaug telieka, tad puikiu išsigelbėjimu tapo audioknygos, kurias klausau vairuodama, bėgiodama ar per sūnaus futbolo pamokas. Vis tik mieliausios knygos man yra tos, kurios palieka tą šilumos jausmą, tarsi pripildo sielą nuostabaus kvapo. Laikui einant jos keičiasi. Vaikystėje tokį jausmą dovanodavo Žiulio Verno istorijos, Tomo Sojerio nuotykiai. Vėliau svaigino daugybė autorių, nuo Hemingvėjaus iki Rilkės, Yoshimoto ar Škėmos. Šiuo metu skaitau Frank Sinatra biografiją, kuri tikrai nenusileidžia fantastiškiausiam romanui.

 

 

Kaip manote, kodėl Lietuvoje yra tiek daug nelaimingų žmonių? Ar lietuviams laimę pasiekti trukdo socialinės, ekonominės, politinės aplinkybės ar jų pačių nemokėjimas džiaugtis savo gyvenimu, o gal tai yra tiesiog prigimtinis melancholiškos mūsų tautos bruožas?

Bent porą kartų per metus grįžtu į Lietuvą ir tikrai kartais atrodo, kad Lietuvoje tiek daug liūdnų žmonių, o gal tiesiog labiau išvargusių, piktų, praradusių viltį. Nemanau, kad lietuviai yra melancholiški iš prigimties. Kai kurie galbūt ir taip, bet ir kai kurie italai yra melancholiški. Juk dažnas šypsojimasis, garsus emociškas bendravimas, ekstravertiškumas nereiškia, kad esi laimingas. Manau, kad lietuviai yra ir linksmi, ir kūrybingi, gal tik mažiau moka emocijas parodyti, gal trūksta, kaip sakė viena kolegė iš radijo, emocinio raštingumo. O iš kur jo mokėti augusiems sukaustytoje sistemoje už geležinės uždangos? Tačiau pradėti mokytis niekada nevėlu. O ar laimę pasiekti trukdo socialinės, ekonominės, politinės aplinkybės? Nesu laimės ekspertė, bet iš patirties žinau, kad laimė nėra kažkoks daiktas. Ir nėra kažkokia amžina būsena. Juk blogi, neteisingi, liūdni dalykai nutinka visiems, netgi tiems žmonėms, kurie atrodo laimingiausi pasaulyje. Manau, esminis skirtumas tarp laimingų ir nelaimingų žmonių yra jų požiūris.

 

 

Ko pasiilgstate, ko trūksta Italijoje?

Italijoje trūksta tėvų, brolio, draugų, artimųjų, vaikystėje ir paauglystėje mindytų Vilniaus senamiesčio gatvelių, Nidos ir Šventosios pajūrių su pušimis, tų tokių savų, gilias šaknis sieloje palikusių vietų.

 

Kaip jaučiatės, kai viešite Lietuvoje?

Nuostabiai! Nors Italijoje gyvenu aštuoniolika metų, kaskart atvažiavusi į Lietuvą jaučiuosi lyg sugrįžusi namo. Tačiau tas jausmas nėra fizinis namų jausmas. Iš plytų pastatytus namus turiu Italijoje, bet nelaikau savęs prie konkrečios vietos prisirišusiu žmogumi, labiau klajotoju. Tačiau tas lietuvių priežodis, kad gimtinėje ir juoda duona gardesnė, yra gryna tiesa.

 

Kokių problemų matote Lietuvoje ir Italijoje, ir kokios, Jūsų nuomone, yra šių šalių gerosios pusės?

Manau, problemos yra panašios, gal tik skiriasi jų apimtys, kai kurios vienur aštresnės, kitur mažesnės. Bet abejose šalyse matau vieną bendrą problemą – nesugebėjimą spręsti problemas. Begalinės diskusijos ar draudimai jau seniausiai istoriškai įrodytas kaip neveiksmingas problemų sprendimo būdas. Mane labai sudomino Islandijos gebėjimas spręsti problemas. Aš, aišku, toje šalyje negyvenu, tačiau iš sugebėjimo, pavyzdžiui, kovoti su alkoholizmo problema uždarų futbolo aikštelių statybomis, manau, yra ko pasimokyti.

 

O gerųjų pusių tiek Lietuva, tiek Italija turi apsčiai. Manau, būtų neprošal italams pasimokyti iš lietuvių darbštumo, punktualumo, žodžio laikymosi, o lietuviams iš italų kūrybingumo, vidinio atsipalaidavimo ir kartais tiesiog imti ir pabandyti pasimėgauti momentu.

 

Kurioje šalyje jaučiatės laimingesnė? Kodėl?

Aš visur jaučiuosi laiminga. Kodėl? Todėl, kad nusprendžiau būti laimingu žmogumi, nepriklausomai nuo to, kur esu, ką darau, ar kas man nutinka. Tai nereiškia, kad ištisai vaikštau išsišiepusi iki ausų ir nebūnu liūdna. Tiesiog man laimė nėra jokie daiktai, žmonės ar vietos. Man laimė yra būsena, arba, pasiskolinus žymiosios prancūzės išsireiškimą, sielos kvapas, kurio niekas negali atimti ar pakeisti, tik aš pati.

 

Ką galėtumėte pasakyti ar patarti žmogui, kuriam niekaip nepavyksta atsikratyti liūdesio, net ir gyvenant palankiomis sąlygomis?

Berods, Tolstojus yra sakęs, kad jei nori būti laimingas, tai pradėk būti laimingu. Na, ir dar patarčiau paskaityti mano knygą!

 

Nuo kada ir kur bus galima ją įsigyti? Spalį, Kaljaryje, surengėte pirmąjį knygos pristatymą. Ar planuojate jų surengti daugiau, kur?

Leidėjas garantavo, kad gruodžio mėnesį knyga bus visuose Italijos didmiesčių didžiuosiuose knygynuose, interneto knygynuose turėtų pasirodyti lapkritį. Jau organizuoju pristatymą – aperityvą su gyva muzika ir skaitymais iš knygos lapkričio viduryje vienoje nuostabiausių Kaljario senamiesčio kavinių. Turiu idėją lapkritį surengti pristatymą lietuvių bendruomenei Romoje, pristatymus norėčiau surengti visuose Italijos miestuose, kuriuose yra kad ir pati mažiausia lietuvių saujelė.

 

ITLIETUVIAI.IT

Gediminas Jasinskas