Home / AKTUALIJOS  / Ką gali du žmonės: Italijos lietuvės kuria portalą, padedantį pasijusti arčiau Lietuvos

Ką gali du žmonės: Italijos lietuvės kuria portalą, padedantį pasijusti arčiau Lietuvos

 

Italijos lietuvių naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT lapkričio 29 dieną švenčia 3-jų metų gimtadienį! Pasak jo kūrėjų, portalas yra tarsi didelis balta staltiese padengtas stalas, prie kurio norisi pakviesti visus ir kiekvienam pasiūlyti nenuviliantį meniu. Gimtadienio proga „patiekiame“ su meile ir nuoširdumu parengą interviu su paprastai už kadro liekančiomis jo kūrėjomis Agne Buckute iš Bolonijos ir Sima Šilingyte iš Romos, kurios pirmą kartą prisistato savo auditorijai, pasakoja apie save ir atsako į skaitytojų klausimus.

 

ITLIETUVIAI.IT švenčia trejų metų gimtadienį. Merginos, kokiomis nuotaikomis jį pasitinkate? Ir ką jums reiškia šis portalas?

 

Agnė:
ITLIETUVIAI.IT yra pirmasis naujienų portalas, skirtas Italijos lietuviams ir ne tik. Jausmas, kad kažką pradėjai pirmas, ir tavo kūrinys auditorijai yra naudingas ir jai praskaidrina nuotaiką, nuteikia labai gerai ir veda į priekį. Asmeniškai, ITLIETUVIAI.IT reiškia prasmę. Esu Italijos lietuvė, ir šis portalas, darbas, kurį įdedu jį kurdama, man suteikia galimybę ne tik pritaikyti savo profesines žinias ir kompetenciją, bet, svarbiausia, išlaikyti ryšį su savo gimtąja šalimi, su savo žmonėmis ir, galų gale, su savimi pačia, nes ko tikrai bijau ir nenorėčiau, tai prarasti savo tapatybę ir pamiršti, kas esu ir iš kur atėjau. O tam aplinkos įtakos netrūksta. Kartais atrodo, būtų paprasčiau, jei susikoncentruočiau į vieną kultūrą, vieną kalbą, vieną mentalitetą, vieną gyvenimo stilių ir vienos šalies aktualijas. Dabar stengiuosi laviruoti tarp visų šių dalykų vienu metu Lietuvoje ir Italijoje, ir tai, jaučiu, man nėra taip jau paprasta, atsiranda blaškymosi ir viskam paprasčiausiai nepakanka laiko. Grįžtant prie mūsų šventės, išties labai gera minėti trečiąjį ITLIETUVIAI.IT gimtadienį, matyti portalą augantį ir gražėjantį ir susirandantį vis daugiau ir daugiau draugų, t. y. vis didesnę skaitytojų auditoriją!

 

Sima:
Visiškai pritariu Agnei, galiu tik paantrinti, kad kartais tie tapatybės susidvejinimai ramybės neprideda. Man svarbiausias dalykas kuriant portalą, kad galiu išlaikyti ryšį su ta šalimi, iš kur esu atėjusi, o tai vyksta per žmones. Vieną dieną perskaitai apie muzikantą, o kitą randi žmogų, kuris aktyviai keliauja po kalnus. Tad su daugeliu atsiranda noras susidraugauti. Iš pradžių iš tolo pamatai, o kiek įsidrąsinęs vėliau ir pats prieini, parašai, užkalbini, atsiranda bendri projektai ar išvykos, kad ir į tuos pačius kalnus. Kalbant apie gimtadienį, šįkart šventę organizuojame Bolonijoje pas Agnę! Kadangi dirbame iš skirtingų miestų, šis susitikimas mūsų komandai ypač malonus. Agnė, žinau, jau rūpinasi šventinių pietų meniu, nes yra puiki šefė, kaskart nustebina savo kulinariniais sugebėjimais. Užsakėme ir ledų tortą! Bus puiki proga atsiplėšti nuo darbų, pakeisti aplinką, paplepėti, pasijuokti ir pasimėgauti kompanija.

 

Ar galėtumėte daugiau apie save papasakoti?

 

Agnė:
Vilniaus universitete esu baigusi žurnalistikos studijas, dirbau reportere ir redaktore radijuje, mobiliosiose žiniose, televizijoje, spaudoje ir interneto portaluose, tęsiu žurnalistinę veiklą jau gerą dešimtmetį. Be to, šiuo metu rašau magistro darbą Bolonijos universitete, kuriame studijuoju komunikaciją ir marketingą, ir, be darbo ITLIETUVIAI.IT, vis dažniau imuosi turinio rinkodaros projektų.

 

Sima:
Dirbu web dizaino agentūroje Romoje ir nuotoliniu būdu Lietuvoje, kuriu interneto svetaines, e-komercijos sistemas, mobiliąsias aplikacijas. Padedu jauniems verslams atsirasti internete, o seniems – atsinaujinti, taip pat prisidedu prie socialinio verslo iniciatyvų.

 

Portalo Facebook paskyroje esate sulaukusios ir skaitytojų klausimų. Štai Lina jų turi net kelis. Kada ir kaip atsiradote Italijoje? Ar iškart tikėjotės likti ilgam?

 

Agnė:
Labai dėkojame skaitytojams už klausimus! Facebook’o pagalba išlaikome gyvą ryšį su savo auditorija, nes jis suteikia galimybę bendrauti su žmonėmis tiesiogiai. Tad norėčiau pakviesti sekti ITLIETUVIAI.IT ir Facebook’e! Atsakant į klausimą, Italijoje gyvenu nuo 2010-ųjų ir persikėliau čia, kad galėčiau būti su savo mylimu draugu ir partneriu, italu Pietro. Negaliu pasakyti, ko tikėjausi, t.y. ar liksiu Italijoje visam. Tiesą sakant, niekada nesvajojau persikelti į Italiją ir apskritai neturėjau nei minčių, nei poreikio išvykti iš Lietuvos. Tiesiog norėjau būti su juo, geriau jį pažinti ir pamėginti kurti bendrą gyvenimą, nes iki to laiko matydavomės tik retkarčiais. Galėčiau pasakyti, kad išvykti gyventi į Italiją man buvo tikrų tikriausia avantiūra. Širdis nutildė protą, ir jis kuriam laikui išėjo atostogų. Bet jau sugrįžo (juokiasi).

 

Sima:
Ilgiau užtrukti neplanavau, traukė Skandinavija, mokiausi švedų kalbos, visada patiko minimalizmas, mažiau spalvų, švara tiek gatvėse, tiek galvose. Į Italiją atvykau vasaros atostogų po bakalauro studijų, po to užsirašiau į italų kalbos kursus, po kelių mėnesių nusprendžiau paieškoti darbo Romoje ir Milane. Darbą radau sostinėje, ten pradėjau dirbti telekomunikacijų agentūroje. Po pusės metų pratęsė kontraktą, tad pasilikau. Kadangi atvykau visiškai nieko nesitikėdama, tai mėgstu sakyti, kad mano statusas „komplikuotuose santykiuose su Italija nuo 2009-ųjų“. Žinoma, kaip ir visose draugystėse buvo visko: ir pykomės, ir taikėmės, ir bandėme per atstumą, bet galiausiai apgludinome kampus.

 

Kokie buvo adaptaciniai periodai? Ar jau baigėsi? O jei dar tebevyksta, kuriame esate?

 

Agnė:
Pirmieji treji metai buvo nejaukūs. Kadangi širdis išsiveržė gyventi į Italiją nemokėdama italų kalbos ir neturėdama jokio supratimo, kokia tai šalis, normalu, kad už tai anksčiau ar vėliau turėjo sumokėti. Jei Lietuvoje turėjau šeimą, mylimą, tiesa, tai nereiškia, kad lengvą, darbą, draugus ir, galų gale, aplinką, kurioje užaugau, ir kuri mane suformavo kaip asmenybę, Italijoje mokiausi „vaikščioti“ ir kurti save iš naujo, o kadangi nebuvau ir netapau tobula, visuomet yra, ką šlifuoti. Turiu galvoje, išmokau būti pakantesnė, atviresnė ir supratau, kaip svarbu diskutuoti, ko, man atrodo, Lietuvoje buvau mažiau mokyta, atvirkščiai, mokyta patylėti, paklusti (čia vertėtų nepamiršti, kad mūsų šalis tebesivaduoja iš buvusio režimo pasekmių). Todėl Italijoje iš pradžių jaučiausi nejaukiai, netgi erzindavo ilgos lėtos italų diskusijos. Nesakau, kad prie jų pripratau, bet bandau siekti vidurio – išklausyti ir neužstrigti diskusijų lygyje. Grįžtant prie adaptacijos, patirtis nebuvo lengva, bet tuo pačiu ir įdomi, sustiprinanti, išmokau naujų dalykų ir praturtėjau kaip žmogus. Adaptacinis metas yra pasibaigęs, ir jaučiuosi nusiraminusi. Tiesa, sakyčiau, mano santykis su Italija prilygsta poros santykiams: būna visko – ir myluojamės, ir pykstamės. Banguojame (juokiasi).

 

Sima:
Į Italiją išvykau visiškai atvira širdimi, be jokių išankstinių nuostatų, toks švarus baltas popieriaus lapas. Dabar jau šiokia tokia istorija užrašyta. Jau kaip ir ne kartą minėjau, man svarbus ryšys su žmonėmis, jais tikiu ir pasitikiu, turbūt, jeigu panaši aplinka suptų Portugalijoje, sakyčiau, gera, važiuokit, pagyvenkit, pabandykit, grįžkit, keliaukit. Pirmais metais namų durys neužsidarė – vis atvažiuodavo draugai ir bičiuliai, jei ne pas mane apsistodavo, tai būtinai pasimatydavome mieste, pusė Facebook’o (juokiasi). Tada prasidėjo pirmieji skrydžiai į Romą, o aš buvau tik atvykus, tad neliūdėjau. Jau turėjau ir italų draugų, pradėjau daugiau keliauti po Italiją, pažinti šalį, darbas patiko, tad viskas įsuko ir nebepaleido. Adaptacija nebuvo skausminga, nors esu iš tų, kurie mėgsta prisėsti prie aplyto lango ir pagalvoti apie gyvenimą (juokiasi). Šiandien Italijoje jaučiuosi gerai. Gyvenu mieste, kuriame galiu jaustis ir vietine, ir turiste, galiu tuose žmonių srautuose tapti nematoma arba kaip tik rajono kavinėje atkreipti dėmesį. Kartais labai pykstu, o kartais netyčia aplankius Caravaggio paveikslais nukabintą bažnyčią sakau – o va, ir nebegali pykti! Vilnių ir Romą skiria dvi su puse valandos, ir jeigu gerai pasiseka, 40 eurų bilietas, tad kai galiu, skrendu. Apskritai Europa tokia tobulo dydžio šalis!

 

S. Šilingytė ir A. Buckutė. P. Maltoni nuotr.

S. Šilingytė (kairėje) ir A. Buckutė. P. Maltoni nuotr.

 

Agne, koks skirtumas tarp gyvenimo Romoje ir Bolonijoje?

 

Kalbant vaizdingai, manau, Roma yra tarsi gražus patrakęs vyras, kuris visuomet turi, ką pasakyti, traukia aplinkinius, yra dėmesio centre ir myli visas moteris. Jam jos visos gražios ir jis jų visų nori. Tai štai, gyvenimas Romoje man asocijavosi su tokiu šauniu vyruku, kuris nors ir leidžia laiką su tavimi, rimtai į santykius nežiūri. Tad vieną dieną atėjo laikas išsiskirti. Be didelių lūkesčių persikėliau į Boloniją ir galiu pasakyti, čia pasijutau visai kitaip, atradau namus. Šis viduramžiais klestėjęs ir iki šiol jų dvasia alsuojantis miestas dydžiu, nuotaika ir, sakyčiau, kažkuo net ir klimatu, ypač šaltesniu laikotarpiu, primena mylimą Vilnių, yra studentiškas ir daugiakultūris, gerai organizuotas ir pasižymintis ekonomikos augimu, alsuojantis menu, stiliumi ir idėjomis, išsaugantis ryšį su savo žmonėmis. Pvz., savaitgaliais miesto centre eismas uždaromas, į jį suplūsta miestiečiai, gatvėse groja muzikantai, aikštėse vyksta mugės,  ore tvyro pakili nuotaika. Kalbant apie žmones, man pasirodė, kad jie čia, palyginti su savo patirtimi Romoje, kuklesni, santūresni ir daugiau jaučia atsakomybės, bet tuo pačiu ir žino, kaip mėgautis gyvenimu. Tiesa, esu gyvenusi ir Florencijoje.

 

Sima, į kiek kalnų įkopei, koks labiausiai patiko, ar turi savo mėgstamiausią vietą ne ten, kur gyveni?

 

Laisvalaikį leidžiu gamtoje, esu kalnų ir piligriminių žygių mėgėja. Ilgi pasivaikščiojimai pėstute per Toskaną, Via Francigena keliu yra mano numeris vienas vieta ir nuotaika. Tokioje kelionėje gali gerai pasitikrinti savo fizinio ir dvasinio išlepimo laipsnį. Patinka atsidurti neturistinėse Italijos vietose, šiek tiek užmirštuose kaimuose, mėgstu stebėti žmones, dar vis neatsibosta Italijos senukai, žavi jų gyvenimo būdas, lengvos emocijos ir tie prisėdimai miestų aikštėse priešais saulutę. Norėčiau ir aš senstelėjusi panaši į juos būti, bet nežinau, ar išeis (juokiasi).

 

Neabejoju, kad Italijoje radote ko išmokti, tad koks kiekvienai asmeniškai naudingiausias čia išmoktas ar užgyventas dalykas?

 

Agnė:
Itališka virtuvė ir produktai (juokiasi), ir supratimas, kad galima mylėti save ir išmokti mėgautis akimirkomis. O kai esi sotus ir sveikas, pailsėjęs ir patenkintas, gali imtis darbų ir iššūkių.

 

Sima:
Nežinau, kiek pati Italija išmokė, kiek natūraliai augant susidėliojo į lentynas daug dalykų. Dabar viskas paprasčiau ir aiškiau. Kartais šilčiau gyvenime pasidaro ne dėl oro temperatūros, o dėl to, kad šalia artimi žmonės, draugai, įsukantis darbas, ilgesnės ir trumpesnės kelionės, kad yra savi namai Italijoje ir Lietuvoje.

 

Ar yra kas nors, kas vis dar erzina, o gal pradėjo erzinti su laiku taip smarkiai, kad norisi kelti sparnus kitur?

 

Sima:
Anksčiau erzindavo biurokratinių institucijų lėtumas, skirtingi atsakymai į tą patį klausimą, bet dabar prieš eidama į paštą, banką, polikliniką padarau „namų darbus“ ir gaunu tuos atsakymus. Sunkiai priimu viešojo transporto „laisvus grafikus“, bet ir dėl to kažkaip baigiau nerimauti, žinau, kada streikas (o jis būna dažniausiai penktadienį), tad susidėlioju dieną taip, kad niekas nenukentėtų. Per tuos aštuonerius metus radau sprendimus, o gal tiesiog pradėjau koncentruotis į kitus dalykus.

 

Agnė:
Lėtas arba visai neveikiantis internertas (juokiasi), nes be jo jaučiuosi, kaip be rankų. Nors, tiesą sakant, dabar jau nebegaliu juo skųstis, panašių problemų iškildavo anksčiau Romoje ir Florencijoje. Kaip ir Simą, ir daugelį kitų Italijos gyventojų, erzina jau klasika tapę dalykai: biurokratija (net nenoriu prisiminti, kaip kadaise Romoje keičiau vairuotojo pažymėjimą), tiesa, priklauso ir nuo regiono, kuriame esi, t.y. vienur biurokratija yra geriau organizuota, kitur vis dar veda iš proto. Erzina ribotos jaunų žmonių perspektyvos. Daug italų išvažiuoja dirbti į kitas šalis. Erzina paplitęs seksizmas, maskulinizmas, vadinkite, kaip norite, turiu omenyje, kad vyrai čia užima stipresnes pozicijas. Iki šiol keista, kokia Italija yra susiskaldžiusi, neturinti bendros vieningos vizijos, žmonės svetimi vieni kitiems, nors šypsenų čia netrūksta. Iš kitos pusės, šalis pakankamai neseniai susivienijusi, dar tiksliau, suvienyta jėga ir neturinti bendro priešo, tad pykstamasi tarpusavyje.

 

Grįžtant prie portalo temos. Papasakokite, kaip gimė idėja ir poreikis sukurti Italijos lietuviams skirtą naujienų portalą? Koks buvo kūrybinis procesas – kryptingai vystėte idėją ar visgi teko palaukti, kol ji „susigulės“?

 

Agnė:
ITLIETUVIAI.IT buvo sukurtas kaip Italijos lietuvių bendruomenės puslapis, ir jo pradinę idėją vystėme keturiese – Sima Šilingytė, Skaistė Kerušauskaitė, Ervinas Klimavičius ir aš. Jį sukūrus, darbuotis likome dviese, o po metų intensyvios savanorystės atėjo laikas pasirinkti, ar sustoti, ar perkelti jį į kitą lygį ir vystyti. Bendru sutarimu esame atsiskyrę nuo bendruomenės, kuri išlieka mūsų svarbus ir brangus partneris, ir profesionaliai rūpinamės jos komunikacija, rengdami pranešimų ir reportažų iš bendruomenės gyvenimo (Italijoje veikia 6 bendruomenės apylinkės). Ši komunikacijos misija, mano supratimu, yra labai svarbi. Matome, kaip dažnai lietuvių bendruomenių aktyvistai atiduoda save ir savo laiką organizuodami ir be jokio užmokesčio dirbdami bendruomenės labui, bet jeigu apie tai nėra pranešama viešojoje erdvėje, tokiu atveju šie darbai ir iniciatyvos lieka žinomos tik siauram žmonių ratui ir su laiku apskritai pasimiršta. Be to, kuo daugiau žmonės sužino apie vieni kitų iniciatyvas, kuo daugiau informuojame, tuomet ir kitiems kylas ūpas ko nors imtis. Pvz., jei mes rašome apie vienur veikiančią lituanistinę mokyklėlę, žiūrėk, jau ir kitame Italijos krašte žmonės ima diskutuoti, kad ir jų vaikams jos reikėtų, ir imasi veiklos. Todėl labai džiaugiamės galėdami rūpintis bendruomenės komunikacija, įkvėpti ir tame matome didžiulę prasmę.

 

Kokia yra pagrindinė portalo užduotis? Kokių tikslų turite?

 

Agnė:
Pateikti portalo auditorijai kokybišką turinį, informuoti, kalbėti apie problemas, pralinksminti ir, žinoma, būti skaitmeniniu lietuvybės atramos tašku, kuris vienija ne tik Italijos lietuvius, bet ir Lietuvą ir Italiją, tapti savotišku šių dviejų šalių informaciniu tiltu, taip pat siekame būti įdomūs ir likusiems pasaulio lietuviams. O tikslų ir norų turime nemažai: norėtume portale pasiūlyti dar daugiau ir kuo įvairesnio, skirtingų formatų turinio. Taip pat kurti portalą ir italų kalba, t.y. versti lietuvišką turinį. Galime pasakyti jau dabar, jei kas nors susidomėtų šia idėja ir norėtų bendradarbiauti, kviečiame susisiekti.

 

Sima:
Italija ilga kaip batas, tad portalas sujungė Italijos lietuvius, nebeliko atstumų, visi galime lengviau susitikti, sužinoti, kas kur vyksta, pasidalinti komentarais, rūpima informacija, užmegzti pažintis, o galiausiai perkelti pasimatymus į realybę. Ateityje norime, kad portalas taptų įdomus ne tik Italijoje gyvenantiems, bet ir šią šalį aplankantiems.

 

Portalą kuriate dviese. Kas už ką yra atsakingas?

 

Agnė:
Esu ITLIETUVIAI.IT redaktorė, kuriu ir rūpinuosi portalo turiniu, komunikacija socialiniuose tinkluose, organizuoju darbą, apmokau ir kuruoju portale praktiką atliekančius žmones. Taip, jį kuriame dviese. Tiesa, labai džiaugiamės bendradarbiaudami su Lietuvos universitetais, kurių studentai atvyksta į portalą atlikti praktikos, taip pat su kai kuriais Italijos lietuviais, kurių tekstai praturtina portalo turinį, kultūros ataše Julija Reklaite, kuri informuoja apie Italijoje vykstančius lietuviškos kultūros renginius.

 

Sima:
Agnė rūpinasi žmogiškuoju faktoriumi, o aš tais dalykais už kadro. Konkrečiau esu atsakinga už socialinius tinklus, portalo administravimą ir jo vaizdą, informacijos tvarkymą ir paleidimą į eterį, skaitytojų analizę, reklamą. Kai nutinka konkrečios situacijos, ar reikia sprendimų – pasitariame ir veikiame išvien.

 

Kas jums svarbu kuriant portalą?

 

Agnė:
Svarbu pažinoti, jausti ir įsiklausyti į mus skaitančią auditoriją, nes mes esame dėl jos ir dirbame jai, stengiamės įsigilinti į jos poreikius ir gerbti mums skiriamą laiką, pateikiant prasmingą ir kokybišką turinį, pasiūlant reikalingas paslaugas, pvz., turime Skelbimų rubriką, kuri Italijos lietuviams vienu ar kitu atveju pagelbėja darbo, turizmo, apgyvendinimo ar kitais klausimais.

 

Kadangi labai mėgstu gaminti, skanauti ir lavinti skonį, pasakysiu taip: man ITLIETUVIAI.IT portalas yra tarsi didelis balta staltiese padengtas stalas, prie kurio norisi pakviesti visus ir pasiūlyti nenuviliantį meniu, šiuo atveju turinį. Daugelis esame susipažinę su italų stalo kultūros tradicija, kuomet pradedama užkandžiais, tęsiama pirmu, antru patiekalu, daržovėmis, desertu, vandeniu, vynu, likeriais ir užbaigiama kava. Tai štai, norisi, kad kiekvienas mūsų portale rastų tai, ko jam norisi, ką mėgsta, nuo ITLIETUVIAI.IT stalo pakiltų skaniai pavalgęs, pakilios nuotaikos, patyręs ir sužinojęs kažką naujo ir norėtų vėl ir vėl sugrįžti. Visai, kaip restorane: jei nepatiko maisto kokybė, aptarnavimo lygis ir aplinka, greičiausiai į jį nebetrauks grįžti. Taigi man asmeniškai kuriant portalą yra labai svarbu turinio kokybė, portalo estetika ir pagarba savo lankytojui.

 

Sima:
Su Agne darbiniame režime esame panašios – reiklios sau ir kitiems, tad turime šiokias tokias taisykles. Gerbiame visus skaitytojus, stengiamės neapkrauti informacija ir pateikti tai, kas įdomu, kokybiška ir tuo metu svarbu. Man svarbu, kad portalas būtų tvarkingas, veikiantis, struktūriškai patrauklus, kad žmogus užsuktų ne vieną kartą, o jeigu patiko, pasikviestų ir savo draugus. Kaip ir Agnė sako – kad į tą restoraną sugrįžtų (juokiasi).

 

Kas publikuojama portale, ir kaip gimsta turinys, istorijos? Kaip atsirenkate pašnekovus?

 

Agnė:
Portale publikuojame su Italijos lietuviais, Lietuva ir Italija susijusias naujienas, pasakojame apie Italijoje gyvenančius lietuvius arba vienaip ar kitaip su Lietuva susijusius italus, pranešame apie Italijoje organizuojamus lietuviškus laisvalaikio renginius, Italijos lietuvių bendruomenę, ruošiame kelionių, maisto, gyvenimo būdo reportažų ir pan. O istorijas ir pašnekovus padiktuoja pats gyvenimas ir jo situacijos. Tarkime, renginiuose, socialiniuose tinkluose ar tiesiog gatvėje susipažįstu su naujais žmonėmis, jų veiklomis, džiaugsmais ir problemomis. Kiekvienas žmogus yra svarbus ir unikalus, turintis savo istoriją, kuria ir bandome pasidalinti su platesne auditorija. Nesiplečiant galėčiau pridurti, kad naujienų portalo kūrimas yra žurnalistikos mokslas, kurio šaknį Lietuvoje mes graužiame mažiausiai ketverius metus (juokasi).

 

Kas yra jūsų auditorija? Kokį ryšį su ja jaučiate dabar, kuomet portalui – treji?

 

Sima:
Pagrindinė auditorija Italijoje gyvenantys lietuviai. Taip pat, mūsų duomenimis, portalą skaito Amerikoje, Anglijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Treji, tad jau išaugo pirmi dantukai, ir jau pradedame vaikščioti (juokiasi).

 

Agnė:
Galėčiau tik pridurti, kad Italijoje didžiąją lietuvių diasporos dalį sudaro moterys, taigi ir mūsų auditoriją. Per trejus metus geriau susipažinome ir, sakyčiau, įgavome daugiau pagarbos ir pasitikėjimo vieni kitais.

 

Kaip pasiskirstote pareigas ir sprendžiate situacijas nuomonėms išsiskyrus?

 

Sima:
Nuomonėms išsiskyrus mėgstu iš karto sakyti: „Nesutinku, bet galime diskutuoti“. Pasitariame, išplečiame mintį, nusprendžiame, dedame tašką ir judame toliau. Nelabai dėl ko ir turime peštis, abi esame laisvos, gerbiame viena kitos laiką ir darbą, mėgstame pasijuokti iš savęs. Agnė daro tai, ką geriausiai išmano, o aš iš paskos.  Redaktorė visada turi ką pasakyti, tad nebūna nuobodu. Turi geras akis, tad viską puikiai mato. Pasitaiko, suseka ir mano nuklydimus, tada atsiunčia tokią simbolinę akį, ir aš žinau, kad kažkur kažkas neveikia, arba liko klaidų. Labai patinka (juokiasi).

 

Agnė:
Abi pasižymime skirtingomis kompetencijomis, ir tai mums padeda dirbant komandinį darbą. Užduotis pasiskirstome pagal tai, kas ką sugeba. Štai Sima yra profesionali interneto svetainių kūrėja ir dizainerė, pati į šį daržą nosies nekišu ir prie Simos morkų nesiartinu, bet gaunu jų paskanauti ir išsakyti savo nuomonę. Žinoma, tai nereiškia, kad palieku ją ramybėje (juokiasi). Esu gana atidi detalėms, tad jei matau, kad kažkas portale neveikia, nesiderina, informuoju Simą. Tiksliau, kaip Sima jau minėjo, pirmiausia nusiunčiu jai savo akį. Žinote, tuos simbolius, kurių galima rasti bendravimo programėlėse (juokiasi). Pati taip pat sulaukiu pastebėjimų. Be to, svarbu, kad mūsų skoniai, vertybės ir estetikos pojūčiai sutampa, tai palengvina bendradarbiavimą. Kai nuomonės išsiskiria, kas yra normalu ir pasitaiko, tokiais atvejais kalbame ir diskutuojame, kol surandame abiems pusėms priimtiną problemos sprendimo strategiją.

 

Periodiškai tiek redakcija, tiek portalo publika sulaukia ir naujų vėjų – praktikantų. Kodėl į veiklą nusprendėte įtraukti studentus, ir kuo jie praturtina ITLIETUVIAI.IT?

 

Agnė:
Praktiką atliekantys žmonės yra mūsų turtas ir dar vienas tiesioginis ryšys su Lietuva, jos pulsas. Šio sumanymo ėmėmės norėdamos plėsti mūsų kolektyvą, suteikti jaunam žmogui galimybę pritaikyti universitete įgytas žinias ir pažinti naują kultūrą ir, žinoma, jie yra mūsų dešinioji ranka, kuri padeda kurti portalo turinį. Taip, tiesa, iš pradžių juos reikia įvesti į itališką kontekstą, kuris visiškai skiriasi nuo lietuviškojo. Įdomu ir tai, kad Italijos lietuviai skiriasi nuo gyvenančiųjų Lietuvoje, Italijos kultūra visgi padaro savo įtaką. Taigi praktiką atliekantis žmogus turi pajusti šį taktą, kas nėra taip jau ir lengva, be to, reikalauja laiko. Tuo pačiu metu labai įdomu stebėti Lietuvos jaunimą (vidutinis mūsų praktikantų amžius yra 25-eri metai), kaip jis keičiasi, didžioji jų dalis jau yra gimę laisvoje Lietuvoje, yra drąsus, smalsūs ir nesuvaržyti. Jie praturtina mūsų portalą savo jaunatvišku požiūriu, idėjomis ir entuziazmu.

 

Sima:
Praktikantus laikome atokiau nuo redaktorės – Romoje, tad jie pakankamai laisvi (juokiasi). O kalbant rimčiau, mums labai pasisekė, nes iki šiol visi atlikę praktiką portale buvo atsakingi ir kruopštūs žmonės. Kiekvienas kažką paliko, bet tuo pačiu tikimės, kad ir pasiėmė.

 

Agnė:
Taip taip, praktikantus ir mane skiria fizinis atstumas, bet ta akis aprėpia ir tolimiausius tolius (juokiasi).

 

Skaitytoja Simona klausia, kada jaučiatės labiau lietuvės: būdamos Italijoje ar būdamos Lietuvoje?

 

Agnė:
Tiesą sakant, nejaučiu skirtumo, nes žinau, kas esu. Galbūt šis jausmas, tiksliau, savo kilmės gynyba sustiprėja Italijoje, ypač tuomet, kai kas nors, ne iš piktos valios, ima ir sumaišo tave su rusų tauta. Neturiu nieko blogo prieš rusų tautą, bet natūralu, kad žmogus turi poreikį būti pripažintam, šiuo atveju, kad būtų pripažįstamas jo identitetas ir aplinka, iš kurios jis atėjo. O realybė tokia, kad italai nebuvo mokomi Europos istorijos, bent jau tos dalies, kurioje kalbama apie Baltijos šalis ir jų okupaciją, ką jau kalbėti apie ankstesnius amžius, todėl natūralu, kad jie nesiorientuoja ir, nenorėdami, sugadina nuotaiką ne vienam lietuviui. Pamenu vieno Bolonijos universiteto dėstytojo žodžius, kad komunizmas ir buvusi Italijos draugystė su Sovietų Sąjunga šioje šalyje išlieka jautriu politiniu klausimu, ir jo yra vengiama. Kaip suprantu, vaikai mokyklose iki šiol apie tai nemokomi, bet bent jau gerai yra tai, kad italų jaunimas yra atviras, smalsus ir pasaulį pažįsta keliaudamas.

 

Sima:
Jaučiuosi taip pat tiek Italijoje, tiek Lietuvoje. Ta pati Sima, tik gal yra situacijos, kuriose išlenda itališki prieskoniai, kaip intuityvus sutiktų žmonių pabučiavimas į skruostus, toks itališkas momentas ištinka. Išlenda ir lietuviški dalykai – tarkim, santūresnės pirmos pažintys. Italai labai greitai gali tapti geriausiais draugais, o mums, baltams, reikia nors kelių susitikimų. Visiškai nebelimpa itališki pažadai, perspausti komplimentai, toks realizmas dabar aplankė.

 

Tomas domisi, jei ne Lietuvoje ar Italijoje, tuomet kur?

 

Sima:
Į Lietuvą grįžtu dažnai, per šventes ar per mamos gimtadienį, jeigu išeina suderinti darbus ir atostogas – vasarą slepiuosi nuo itališkų karščių ir pabūnu ilgiau. Be galo mėgstu keliauti po Lietuvą. Tad atsakysiu šitaip – už Europos ribų rinkčiausi keliauti, o pagyventi mėgčiau arti namų. Mielai grįžčiau ir su aiškiu laiko limitu užtrukčiau Porte ar Sevilijoje. Dabar rezgu planą prasukti ratą Pietų Amerikoje ir Gruzijoje, bijau, kad ir ten gali patikti.

 

Agnė:
Ten, kur būtų itališkas klimatas ir virtuvė, lietuviškas atsakingumas, draugiškumas ir darbštumas, amerikietiškos svajonės galimybė ir rinka, vokiška tvarka, angliškas organizuotumas, indėniškas santykis su gamta. O pradžiai norėčiau aplankyti Japoniją ir suvalgyti visus jų sušius.

 

S. Šilingytė ir A. Buckutė. P. Maltoni nuotr.

S. Šilingytė ir A. Buckutė. P. Maltoni nuotr.

 

Snieguolė rašo: mačiau labai įdomų klausimą, kada ir kur jaučiatės labiau lietuvės. O aš paklausiu kiek iš kitos pusės, kada ir kur jaučiatės labiau… savimi?

 

Agnė:
Savimi jaučiuosi tuomet, kai esu ištikima savo vertybėms ir įsitikinimams. Ir dar tuomet, kai esu išsimiegojusi, pavalgiusi, gerai atlikusi darbą, pasportavusi, vilkėdama mėgstamus drabužius ir būdama kartu su maloniais ir neagresyviais žmonėmis.

 

Sima:
Savimi jaučiuosi su draugais, su kuriais jau yra buvę nuotykių ir istorijų, kuriems nesvarbu, kaip ir kokia kalba kalbi. Visada atsigaunu su savo šeima, yra keletas kolegų ir kelionių bičiulių. Veiksmas gali vykti ir Italijoje, ir Lietuvoje. Kaip brolis kažkada sakė: „Nesvarbu, kas ant stalo, svarbu, kas prie“. Nors dabar pagalvojau, kad per tą Italiją pasidarė svarbu, ir kas ant stalo padėta.

 

Skaitytoja Agnė domisi, o ką dar veikiate?

 

Sima:
Lietuvoje mėgtą teatrą iškeičiau į parodų galerijas, o lygumas – į kalnus. Esu keliautojų asociacijos narė – gera proga pasitraukti nuo kompiuterio. Anksčiau rašiau šiokį tokį blogą apie Italiją, dabar liko tik adresas (italijoje.lt), trumpi komentarai Facebook’o puslapyje ir nuotraukos Instagram’e.

 

Agnė:
Mėgstu keliauti, vaikščioti gamtoje, gaminti, skaityti, lankytis kultūriniuose renginiuose, tarnauti savo dviems katėms. Septynerius metus vaidinau teatre, kuris ir lėmė mano persikėlimą į Italiją. Baigiu magistrantūros studijas Bolonijos universitete. Užsiiminėju joga ir jaučiuosi labai patenkinta ją atradusi.

 

Na ir paskutinis klausimas – kokią informaciją portalui gali pateikti skaitytojai, ir kaip prisijungti prie jūsų komandos?

 

Sima:
Portale informacija yra skirstoma pagal rubrikas, perteikiančias publikuojamo turinio esmę. Šiuo metu aktyviausios – aktualijos, žmonės, kelionės, skonis, laisvalaikis, bendruomenė ir skelbimai. Netolimoje ateityje norime išjudinti erdvę skirtą italų kalba paruoštiems tekstams ir pranešimams, kurią pavadinome Italiano. O prisijungti kviečiame, kad ir tuoj pat, perskaičius šį interviu. Galima susitikti su Agne Bolonijoje, o su manimi Romoje ar parašyti adresu: info@itlietuviai.it. Taip pat norime paminėti, kad į portalą atlikti praktikos kviečiami žurnalistikos, fotografijos, rinkodaros, informacinių technologijų, italų kalbos studentai. Sekite naujienas Facebook’e, Instagram’e.

 

Dėkoju už pokalbį!

 

Giedrė Zubrickytė
ITLIETUVIAI.IT

4 COMMENTS
  • Lina 2017-11-29

    Merginos, jūs abi esate šaunios ir šaunuolės! Būkite ir toliau! Sveikinimai ir linkėjimai iš Neapolio 🙂

  • Žvitrioji akis 2017-12-13

    rėžimas, rėžimo? aj aj, kur ta išgirtoji redaktorės akis, ar visai nemato? 🙂

      • Ir vėl akis ;-) 2017-12-16

        pasitaiko visiems! linkiu redaktorei saugot save ir nepamiršti ilsėtis!

        linkėjimai nuostabiai Bolonijai!

POST A COMMENT