Home / KOMENTARAI  / Kai Italijoje ne italas, o Lietuvoje irgi nebe savas

Kai Italijoje ne italas, o Lietuvoje irgi nebe savas

Ar kada pagalvojote, jog kiekviena visuomenė turi savo „veidą“, tokią išskirtinę ypatybę, kurią pamatai, tik jon atvykęs ilgalaikiu svečiu?

Man Pietų Italijoje esanti Sicilija – tikra Senbernių ir Stebuklų sala. Kodėl, galite suprasti „pasivaikščioję“ po mano tinklaraštį. Aš visą gyvenimą mylėjau mokslą, vienu metu net atrodė, jog iš akademinės aplinkos niekada nepasitrauksiu (taip ten buvo smagu :). Žinoma, buvo liūdna atsitraukti nuo mokslo, atitrūkti nuo įdomių, laisvai mąstančių žmonių, tačiau manau, jog iš to savo gyvenimo etapo pasiėmiau svarbiausia – žiūrėti ir matyti aplinką, pajausti ją, žiūrint pro „tyrėjo akinius“. Mano įrašai yra suasmeninti, jame mokslo nerasite, bet principai, kuriais remdamasi parašau vieną ar kitą tekstą jau visada bus išmoktieji universitetinio gyvenimo laikotarpiu.
Su šeima gyvename tarp Sicilijos ir Lietuvos. Esu lietuvių bendruomenės pirmininkė Sicilijos ir Kalabrijos regionams, tačiau ne tai yra svarbu. Man svarbu atkreipti dėmesį į dalykus, kurių nenorime matyti ar negalime matyti. Man svarbios lietuvybės, lietuviškos tapatybės, vaikų pilietybės temos. Dabar jūs skaitysite tekstą, kurį įkėliau beveik prieš metus, kai ką jame šiandien keisčiau, bet jis išlieka aktualus. Jis aktualus ne vien mums, „itlietuviams“, jame lygiai taip pat save gali atpažinti Airijos, Norvegijos, Ispanijos, JAV ar kitos šalies lietuviai. Mes, apsispręsdami išvykti (nesvarbu, laisvu noru ar dėl kažkokių aplinkybių, ilgesniam laikotarpiui ar visam laikui), pasirenkame tapti niekieno zonos piliečiais. Tais, kurie ne tik geria naujos aplinkos savybes, bet, pirmiausia, išlieka savo gimtosios šalies veidais toje aplinkoje, į kurią atvykstame. Ir netiesa, kad mūsų meilė Lietuvai tampa nenatūrali, ir netiesa, kad mums nesvarbu, kas vyksta joje. Mes ir mūsų vaikai, kur bebūtume, turime teisę išlikti lietuviais – tai užtvirtinta ir Konstitucijoje. O tai, kad gauname ir daugiau – ne trūkumas, o tam tikra dovana.

Emigrantai – Niekieno zonos piliečiai: kai Italijoje esi ne italas, o Lietuvoje irgi nebe savas

Neseniai perskaičiau italo, gyvenančio Lietuvoje, tekstą apie lietuves. Vienas autoriaus komentaras teigė, jog šis tekstas – pagyros lietuvaitėms. Man labiau atrodė pagyros sau pačiam, jog pasirinko į žmonas savo tautietę. Visa kita buvo stereotipinės frazės apie tai, kaip lietuvės „meta“ viską ir „skrenda“ paskui [nelabai ko vertą] savo mylimąjį į baisiąją Italiją, kur, autoriaus žodžiais tariant, geriausiu atveju dirba vyro ar draugo bare. Viską įrėmina kažkurios krepšinio komandos gražuolių šokėjų nuotrauka trumpučiais sijonais. Apie meilę, sutiktą savo žmogų, norą būti žmogiškai laiminga – nė žodelio…

Autoriaus laimei, mūsų, išskridusių į Pietus, ne tiek ir daug. Net labai mažai. Periodiškai, bent kartą (ar du) per metus, mes, „skraiduolės“, stengiamės su savo šeimomis susirinkti kokioje naujoje vietoje. Su vienomis labiau suartėjame, su kitomis – mažiau, bet, svarbiausia, jog visos nors kartais parodome iniciatyvą bendrauti. Lietuviškai. Itališkai. Jau – ne taip ir svarbu. Dar geriau, jog tokioms iniciatyvoms nesipriešina, o dažnai – palaiko mūsų vyrai. Tai – ypač svarbu. Ir jie skatina susitikti ne todėl, kad nuramintų niurzgiančias „vargšeles“ savo žmonas. Net ne dėl patriotiškų jausmų. Manau, jie, patys sau netikėtai, jau yra kitokie, nei buvo „iki šeimos“. Juk tiesiog buvimas su kitu žmogumi keičia net ir patį kategoriškiausią žmogų (taip bent pasirodė, žiūrint buvusio Murzos interviu po jo ir jo rusės žmonos vaikelio gimimo). O mūsų, lietuvių, vyrai tikrai – ne iš kategoriškiausių (nes negali tokiu būti, kai šeimos kūrime nesivadovauji nacionalistinėmis nuostatomis, ir vedi žmogų, o ne jo tautybę). Taigi, normalu, jog mūsų vyrai yra kitokie, nei buvo anksčiau. Kaip ir mes – kitokios.

Viena naujai sutikta bičiulė išsakė pačios ilgai širdyje nešiotą mintį, jog „čia, Italijoje, nesame italės, o ten, Lietuvoje, jau irgi – nebe savos“. Tiksliai apibrėžė visų išvykusių būseną (ir nesvarbu, dėl kokių priežasčių ir kokiai trukmei – visam, o gal tik keleriems metams). Išties, ne tik savo vaikams „uždėjome“ sunkią naštą „būti nei šen, nei ten“ (Lietuvoje jie – italai, o Italijoje – lietuviai), bet ir pačios atitrūkome ir kartu su jais išskridome į tą neutraliąją, niekieno, zoną. Kartu su savimi pasiėmėme ir savo vyrus. Kartu su šeima jie gavo vizą „į niekur“.

Dažnai tai nėra blogai. Dažnai tai būna tiesioginis bilietas į žvilgsnio praplėtimą, nuostatų kaitą, požiūrio išplėtimą ir nuostatų tolerantiškėjimą. Žinoma, su sava kaina. Niekada nebebus jausmo „aš esu tik šios tautos“, dažniau iš tokių „neutraliosios zonos piliečių“ girdėsi: „Esu pasaulio pilietis“. Ir tai bus pasakoma be jokios išdavystės. Be pasididžiavimo. Tiesiog – paprastai. Nes kai nebesi tik vieno, nebepriklausai ir kitiems.

Kita vertus, žmonėms reikia nors minimalios priklausomybės. Tai suteikia saugumo. Tegul – iliuzinio, bet jis – gyvybiškai svarbus. Todėl ir mes, tokie „neutraliosios zonos piliečiai“, buriamės. Pamažėl, lyg kadaise išsibarsčiusi žydų tauta, lyg klajojantys romai, kuriamės savo tautą už valstybės ribų iš naujo. Lipdome lyg bitės save po truputį. Lipdome Italijoje, lipdome Ispanijoje, Prancūzijoje, JAV, Australijoje, Kinijoje ir Rusijoje, Kanadoje ir Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje… Visur, kur yra bent trys lietuviai, norintys bendrauti, norintys būti.

Žiūriu savo draugų, gyvenančių pasaulyje, nuotraukas ir galvoju, jog aplinka, kurioje esame, formuoja mūsų veidus, laikyseną, būtį. „Amerikiečiai“ plačiai šypsosi. „Britai“ ir „airiai“ santūriai ir elegantiškai žiūri. „Vokiečiai“ – susimąstę, panirę gilion egzistencijon… Taip ir mes, gyvenančios Italijoje, perimame šios kultūros dalį. Mūsų akyse, tikriausiai, jau matyti šeima ir maistas 🙂 Juk ir apie maistą pasikalbame, ir vyru bei vaikais pasirūpiname. Kaip italai, užklausiame žmogaus drąsiai to, ko anglas, galbūt, niekada neužklaustų, bet kai kurių temų (šiukštu!) net ir mes neliečiame. Pasibučiuojame susitikusios ar kai reikia atsisveikinti. Ir žvilgsnį „užapvaliname“. Ir fizinio kontakto mažiau vengiame, priešingai – vis arčiau viena kitos glaudžiamės. Ir šiaip apie nieką, „apie orą“ pasikalbame… Būna, nebendraujame metus, o susitikę džiaugiamės taip, lyg vaikystės draugą susitikę. Na, tiesiog visiškai lyg tikri italai 🙂 Net nuotraukose , „itališkai“ pozuojame. 🙂

Taigi, kiek mokslininkai beieškotų naujų tendencijų, liaudies išmintis apibendrina viską: „su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“. Žinoma, iki tam tikrų ribų. Niveliacija beveik neįmanoma. Todėl, manau, teks ilgokai laukti, kol mūsų vyrai tiek taps lietuviais, jog pasigardžiuodami valgys šaltibarščius ar kiaulės vėdarus. Bet, tikiu, iki balandėlių ar cepelinų kada „pritrauksime“. 🙂

Įrašas iš Italijos lietuvės Simonos Crisafulli asmeninio tinklaraščio „Sicilija. Užrašai iš Le Giare balkono“.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI