Home / DVIKALBYSTĖ  / Kaip įdėti lietuvišką žodį į vaiko lūpas?

Kaip įdėti lietuvišką žodį į vaiko lūpas?

Birutė Lenktytė-Masiliauskienė
2005 m. archyvas

Patys didžiausi mūsų pasaulio stebuklai dažniausiai vyksta nepastebimai ir natūraliai: šitaip ateina pavasaris, šitaip šviečia saulė, šitaip auga vaikai… ir kažkaip tarsi netyčia prabyla ta kalba, kuria kalba jų tėvai. Tačiau jei pavasaris ir saulė – dalykai visiškai nepriklausomi nuo mūsų valios, tai vaikų kalbėjimui tėvai visgi turi lemiamos įtakos. Ir paprasta bei natūralu tikėtis, kad mažylis prabils lietuviškai, būtų tik tuo atveju, jei vaikas gimęs šeimoje, kurioje abu tėvai lietuviai, jei lietuviška visa jį supanti aplinka. O jeigu ne?

Kaip į vaiko lūpas įdėti lietuvišką žodį, jei šeimoje ar visoje aplinkoje vyrauja kita kalba (o kartais ir ne viena)? Ir ką savo vaikų labui galėtų padaryti nuolat užimti, skubantys ir dažniausiai specialaus pedagoginio pasiruošimo neturintys tėvai? Apie visa tai ir kalbėjomės vasario 19 bei 26 dienomis vykusiuose susitikimuose su Italijos lietuvių bendruomenėmis Romoje ir Milane. Abiejų šių miestų bendruomenės gana nedidelės, o vaikų tiek vienur, tiek kitur nesusirinktų nei poros dešimčių. Be to, skiriasi jų amžius, kalbėjimo įgūdžiai: nuo visiškai mažulėlių iki beveik pilnamečių, nuo temokančių kelis žodžius iki laisvai kalbančių, skaitančių, rašančių. Tokiomis sąlygomis organizuoti lietuvių kalbos klases yra gana nelengva. Todėl didžiausia atsakomybė ir rūpestis tenka tėvams. Norom nenorom jiems tenka tapti kalbos mokytojais, rinktis mokymo priemones, išradinėti savus būdus ir metodikas. Toli gražu ne kiekvieni tėvai turi pakankamai noro laiko ir polinkio studijuoti specialią pedagoginę literatūrą. Dėl šios priežasties neretai viskas paliekama likimo valiai: kaip bus, taip, kai reikės, tai ir išmoks. Juk kažkaip vaikai to išmoksta ir tai atrodo taip natūralus ir savaime vykstantis dalykas kaip ir pavasario atėjimas… Visgi jei vaikas auga kitakalbėje aplinkoje, jam reikia šiek tiek padėti. Ir tam nereikia nei sudėtingų sistemų, nei titaniškų pastangų, nei didelių pinigų – pakanka žinoti kelis paprastus principus.

Kaip vaikai mokosi?

Kaip maži vaikai išmoksta to, kas būtina jų gyvenime? Be abejo, šio bei to tėvai ar kiti suaugusieji moko specialiai. Tačiau didžiąją dalį jiems reikalingos informacijos vaikai gauna tarsi iš niekur. Juk kūdikių niekas nesodina į suolus, nemoko linksniavimo, asmenavimo, žodžių darybos, sintaksės ar kitų gramatikos vingrybių, be kurių suaugusieji neįsivaizduotų kalbos mokymosi. Vaikai visa tai atranda patys. Maža to, atranda stebėtinai greitai. Ketverių metų mažylis dažniausiai jau gana laisvai čiauška savo gimtąja kalba. O ar kiekvienas suaugęs, kuris atėjęs į aukštąją mokyklą pradėjo studijuoti jam naują užsienio kalbą, gaudamas diplomą galėtų pasakyti, kad kalba ja taip pat gerai kaip tas keturmetis? Kartais taip, bet labai dažnai ne… Beje, nepamirškim, kad mažyliui iškyla ir aibė „techninių kliūčių“: jam reikia išsiaiškinti, kaip veikia jo paties kūnas, kaip išgauti vienokį ar kitokį garsą ir t.t. Todėl nors atrodo, kad vaikas kalbos specialiai nesimoko, tai nėra tiesa: viskas, ką jis daro, iš tikrųjų yra mokymasis, tyrinėjimas, eksperimentavimas ir nuolatinis atradinėjimas. Be abejo, taip jis tyrinėja ne tik kalbą, bet ir visą aplinkinį pasaulį, savo paties galimybes. Vaikas stebi aplinką, klauso kitų žmonių kalbėjimo, mėgina tai kartoti pats. Aplink jį nuolat sklando žodžiai, sakiniai – ištisas kalbos srautas. Labai panašu į upės tėkmę, nešančią daug smulkių akmenukų ir smiltelų – gramatikos struktūrų, taisyklių, formų ir t.t. Tai pats paprasčiausias ir lengviausias tiesioginis kalbos mokymosi metodas, kai visa to srauto nešama gramatika tiesiog nusėda mažo žmogučio galvoje ir susidėlioja į aiškią ir tikslią sistemą. Žinoma, taip visų pirma yra mokomasi gimtosios kalbos. Tačiau turbūt visi yra pastebėję, kad vaikai lengvai išmoksta ir kitų, iki tol negirdėtų kalbų. Pavyzdžiui, pakliuvę į svetimą šalį, jie labai greitai randa bendrą šneką su bendraamžiais, susiranda žaidimų draugų. Ir išmoksta kalbėti ta kalba kur kas greičiau nei jų tėvai. Kodėl? Žinoma, ir todėl, kad jie to mokosi tiesiogiai ir natūraliai. Tačiau ne tik. Labai svarbu ir tai, kad vaikams tai yra malonu, įdomu ir reikalinga. Juk reikia susikalbėti su kitais vaikais, kad su jais žaistum! Žaidimas ir bendravimas teikia malonumą ir yra natūralus ir puikus atlygis už gerą mokymąsi. O tai, kas susiję su malonumais ir džiaugsmu, priimama ir įsisavinama kur kas paprasčiau, greičiau ir kokybiškiau. Jau nekalbant apie tai, kad vaikai dažniausiai nesigėdija ir nesivaržo to, kad gali ką nors pasakyti ne taip. Suprantama, jei kas nors jų nepuola specialiai barti ir gėdinti už ne taip pasakytą žodį. O būtent gėda, varžymasis, baimė suklysti suaugusiems labai dažnai kliudo greitai ir veiksmingai mokytis kalbų. Be to, sulig nerūpestingos vaikystės pabaiga prarandamas ir sugebėjimas kalbos mokytis tiesiogiai. Suaugusieji kalbos mokosi logiškai ir sąmoningai. Tai, ką vaikas tiesiog priima natūraliai, suaugusiajam jau reikia išmokti, įsiminti, suklasifikuoti ir t.t. Suaugusieji kalbos mokosi loginiu principu, todėl jiems reikia ir daugiau laiko, ir pastangų. Ir jei aplinkybės susiklostė taip, kad jūsų vaikui natūraliai yra savos dvi kalbos (o gal ir daugiau), pasistenkite nepraleisti progos padėti jam kuo geriau išmokti jų visų. Šiuo atveju, be abejo, kalbame apie lietuvių kalbą ir jos mokymąsi.

Kam jūsų vaikams reikalinga lietuvių kalba?

Mokytis visada kur kas lengviau, kai žinai, kam to reikia. Ir kuo tikslas artimesnis, aiškesnis, suprantamesnis, tuo geriau. Tarkim, vaikui kurios nors kalbos reikia kalbos tam, kad galėtų žaisti… Arba kad suprastų, ką kalba kiemo draugai. Tokiu atveju jam įrodinėti kalbos reikalingumą tikrai neteks. Tuo tarpu pasakymas, kad jis yra lietuvis ir todėl privalo mokėti lietuviškai daugeliui vaikų labai jau miglotas ir sukelia aibes papildomų klausimų. Todėl iš pradžių tėvams reikėtų labai sąžiningai patiems sau atsakyti į klausimą, kam jų vaikams reikalinga lietuvių kalba. Kaip ir kur jie galės tai panaudoti? Kuo jiems tai bus malonu ir naudinga? Šie klausimai ypač svarbūs, jei šeima yra mišri, jei lietuviškoje aplinkoje būnama retai. Tikslai turėtų būti pakankamai aiškūs ir realūs. Ar pakaks, jei vaikas supras lietuviškai ir mokės susikalbėti paprastomis buitinėmis temomis? Jei planuojate tik kas kelerius metus atvykti į Lietuvą aplankyti giminaičių, galbūt gana ir tiek. Tačiau visada vertėtų pagalvoti ir apie gal ir tolimą, bet visai realią ateitį. Galbūt vaikas kada nors norėtų studijuoti Lietuvoje? O gal baigęs mokslus kitur, norėtų ten dirbti ar palaikyti dalykinius ryšius? Gebėjimas bendrauti keliomis kalbomis – didis turtas, kuris atveria daugybę papildimų galimybių. Pasikalbėkite su vaiku apie tai. Pasvajokite, pafantazuokite sykiu. Žinoma, svajonės ir fantazijos priklauso nuo vaiko amžiaus, tačiau bet kokiu atveju, jei šalis, kurioje kalbama lietuviškai, vaikui atrodys sava, įdomi ir reikalinga, ir kalbą jis mokysis kur kas noriau bei lengviau. O tada gal ir pats paprašys, kad pamokytumėte lietuviškai skaityti, rašyti. Tačiau nereikalaukite per daug iš karto. Verčiau pasistenkite, kad vaikas nuolat turėtų ką nors įdomaus ir lietuviško, kad kuo dažniau girdėtų ir pats būtų skatinamas kalbėti lietuviškai, kad jam nepristigtų „medžiagos“ jo lietuvių kalbos „gramatikos studijoms“. Kitaip tariant, kad jis nuolat girdėtų kalbant lietuviškai, o jei vyresnis ir moka skaityt pats, kad turėtų jam įdomios ir patrauklios literatūros.

Kaip mokytis, kad to nepastebėtum?

Gyvenant kitakalbėje aplinkoje, praktiškai viskas, kas vaikui įdomu, malonu ir patrauklu, yra ne lietuviškai, o ta kita kalba: bendravimas su kiemo draugais, žaidimai, filmai, žurnalai, gatvių užrašai… Kitaip tariant, visas į jį plūstantis kalbos srautas yra kitakalbis. Ir tik retos „salelės“ tame vandenyne – lietuviškos. Todėl pirmasis tėvų uždavinys būtų padaryti jas vaikui ne varginančia prievole, o žaismingu malonumu. Be abejo, galima tam paskirti specialų laiką, rengti pamokėles ir t.t. Tačiau apie tai jau būtų atskira kalba. Jei norite, kad vaikas kuo geriau pramoktų kalbos namuose, nepraleiskite progos su juo pažaisti, pajuokauti, papasakoti kokį nors pokštą lietuviškai. Arba drauge pamėginti ką nors atrasti: kalbos dėsningumus, panašumus, sutapimus, išdaigas. Dėstant lietuvių kalbą rusakalbiams, teko ne kartą linksmai stebėti, su kokiu azartu atradinėjami panašiai skambantys, bet skirtingos reikšmės žodžiai. Ir kiek daug iš to tarsi visai netyčia galima prifantazuoti. Pvz., rusiškai „lipa“, lietuviškai – „liepa“. Vadinasi, liepa – „medis, į kurį lipa“? Kas lipa? Galbūt meška medaus… O kas yra meška? Aaa, beveik tai, kas rusiškai vadinama „miška“ (meškiukas). O jei pridėsi prie rusiško žodžio „miška“ raidelę, gausi lietuvišką žodį „miškas“… Ir t.t. Daugeliui vaikų patinka kurti, žaisti, fantazuoti, vaidinti. Ypač jei tai daroma drauge su tėvais ir jei abi pusės įsitraukia į žaidimą. O jei vienas iš tėvų lietuviškai moka prasčiau arba visai nemoka, vaikai labai mielai imasi mokytojo vaidmens… ir šitaip labai daug išmoksta patys. Svarbiausia – išnaudoti progas pasikalbėti su vaiku lietuviškai ir paskatinti jį tai daryti. Tačiau vien buitinės aplinkos tam nepakanka. Kiek gi galima kalbėtis vis apie tuos pačius puodus, namus ar žaislus? Juo labiau, kad tėvai, gyvenantys kitakalbėje aplinkoje, taip pat yra veikiami tos kalbos, kinta jų tarimas, mažėja aktyviai vartojamų lietuviškų žodžių, neretai kinta ir sakinių struktūra. Todėl vien kasdieninio buitinio bendravimo per maža, kad vaikas gautų pakankamai „kalbinės medžiagos“. Reikia savotiškų „kalbos vitaminų“ – papildomos literatūros bei mokymo priemonių.

Kas yra mokymo priemonės?

Vaikų literatūros leidybos srityje dirbu jau daugiau nei dešimtį metų. Pastaruosius penkerius ar šešerius metus didžioji tų leidinių dalis yra edukacinio pobūdžio. Konsultuojamės ir kuriame bendrus leidinius su praktinį darbą dirbančiais pedagogais: darželių auklėtojais, pradinukų mokytojais, logopedais, specialiojo ugdymo pedagogais ir pan. Metodikų ir galimybių tikrai yra daug ir įvairių. Įdomu tai, kad tėvai paprastai mieliau renkasi tai, kas jiems primena vadovėlius. Kitaip tariant, leidinius, kuriuose mokoma skaityti, rašyti, skaičiuoti ir t.t. Greičiausiai taip yra todėl, kad taip lengviausia pamatyti rezultatus: tiek puslapių, tiek pratimų, tiek raidelių… Tuo tarpu vaikų požiūris priešingas: kuo mažiau leidinys primena vadovėlį, tuo geriau. Ką gi, juos galima suprasti: mokykloje mokaisi, tai dar ir namuose mokytis? Tačiau mokant vaiką kalbos (ypač šnekamosios), mokymo priemonė yra praktiškai bet kas, iš ko jis gali pasisemti naujų žodžių, išgirsti sakinių. Ir kas jį skatintų kalbėti, mąstyti, žaisti, kurti, kas galėtų tapti pokalbio tema. Ir, be abejo, kas būtų jam malonu, naudinga. Apie vadovėlius šį kartą nekalbėsime – jų privalumai ir taip aiškūs.

Kas dar gali būti mokymo priemonės?

Pasakos. Tiesa, kurios nereikia įrodinėti: pasakos – neatsiejama vaikų pasaulio dalis. Yra gausybė liaudies pasakų. Tereikia naudotis tuo, ką turime. Tačiau nepamirškite, kad vaikams, augantiems kitakalbėje aplinkoje, kai kurios liaudies pasakos neadaptuotos gali pasirodyti per sudėtingos. O vieno kito žodžio ar reiškinio gal ir patys tėvai nelabai sugebėtų paaiškinti (pvz., kas yra baudžiava, akivaras ar verpstė). Geriau, jei vaikas supras, apie ką kalbama, tegul ir ne viską. Jei pats siužetas iš esmės aišku, spragas nesunku užpildyti pačiam ar padedant tėvams. Pagaliau juk tam ir mokomasi… Ir, žinoma, svarbu, kad knygelė būtų graži. Mažesni vaikai mėgsta, kad tame pačiame puslapyje, kur yra tekstas, būtų ir jo iliustracija. Jiems reikia matyti tai, apie ką kalbama. Be to, vaikus reikėtų paskatinti pasakas atpasakoti, jungti, kurti kitokius jų variantus, inscenizuoti, vaidinti spektakliukus (tai lengva padaryti net namuose, kai prie pasakos pridedamos karpomos jos veikėjų figūrėlės). O vyresniems ir jau mokantiems skaityti vaikams galite pasiūlyti ir apsakymų, pasakojimų – visko, kas jiems įdomu.

Eilėraščiai. Eilėraščiai ar eiliuotos pasakėlės ne tik padeda turtinti žodyną, bet ir pratina vaiką pajausti kalbos ritmą, įprasti taisyklingai kirčiuoti. Tą daryti skatina pati forma: ne taip sukirčiavus, ne ten sudėjus akcentus, eilėraštis tiesiog neskamba. Be to, daugeliui vaikų patinka neilgus eilėraštukus mokytis mintinai. Dažnai to net nereikia daryti specialiai. Pvz., jei tėvai kiekvieną vakarą skaitys vaikui prieš miegą po eilėraštuką, po kurio laiko bent kelis jų vaikas ir taip įsimins. Beje, taip lavinama ne tik kalba, bet ir atmintis.

Žaidimai. Žaidimas – pagrindinis ir maloniausias būdas pasauliui pažinti. Paprasčiausius stalo žaidimus galima panaudoti kaip mokymo priemonę. Svarbu tai daryti kryptingai ir sąmoningai. Skatinkite vaiką kalbėti, pasakoti, fantazuoti. Klauskite, atsakinėkite, patys dalyvaukite žaidime. Žaidimo aplinka, jo įvykiai ir situacijos praplečia įprasto, tradicinio bendravimo ribas ir skatina prisiminti naujų žodžių, kalbėti apie tai, apie ką kasdieniniame buitiniame bendravime tikrai vargu ar kalbėtumėtės.

Žurnalai. Vaikiški žurnalai – taip pat mokymo priemonė, nes jie skatina domėtis tuo, kuo domisi kiti to paties amžiaus vaikai Lietuvoje, pasijusti tos pačios didelės kalbinės bendruomenės dalimi, pritapti prie jos. Juo labiau, kad vaikiškuose žurnaluose dažnai būna ir galvosūkių, kryžiažodžių, anekdotų, komiksų – visko, kas patrauklu, įdomu. O azartas, susidomėjimas ir yra pats geriausias stimulas stengtis suprasti, kas parašyta. Ir visiškai netyčia išmokti dar vieną kitą lietuvišką žodį, atrasti taisyklę…

Muzika. Pasistenkite, kad namuose būtų lietuviškos muzikos – tokios, kokią klauso jūsų vaikų bendraamžiai, kokia patiktų jiems. Net jei atrodo, kad vaikas to sąmoningai nesiklauso, o tiesiog žaidžia ar užsiima savo vaikiškais reikalais. Savo gerą darbą muzika ir lietuviški žodžiai tikrai padarys…

Internetas. Šiuolaikinės technologijos pasaulį labai sumažino. Nuostabi interneto savybė: kad ir kokioje pasaulio vietoje būtum, visada gali tuo pačiu metu būti ir bent šiek tiek Lietuvoje. Tiesiog parodykite vaikams vieną kitą jiems įdomų interneto puslapį, kur jie galėtų ką nors paskaityti, susirasti draugų, pabendrauti. Ir nors interneto kalba anaiptol ne visada yra taisyklingumo etalonas, pats faktas, kad lietuvių kalba reikalinga ir padeda susikalbėti, susirasti draugų, yra geras ir vertingas. Tokiu būdu internetas taip pat gali tapti lietuvių kalbos mokymosi priemone – kaip ir viskas, kas vaikui malonu, patrauklu… ir lietuviška!

Bendravimas. Taip, tai pati svarbiausia ir veiksmingiausia mokymo priemonė. Jei norite, kad vaikas išmoktų lietuvių kalbą, reikia, kad jis kuo daugiau būtų lietuviškoje aplinkoje. Jei nėra galimybės lankytis Lietuvoje, vertėtų bent jau nepraleisti progos pabendrauti su atvykstančiais lietuviais, lankytis lietuviškuose bendruomenių renginiuose, stovyklose ir pan.

Viena kalba + antra kalba =… ?

Kai šeimoje ir aplink ją vartojamos kelios kalbos, vaikai dažnai ir patys visai neblogai atsirenka, kur kokia kalba kalbėti. Tarkim, su tėčiu kalba viena kalba, su mama kita, apie maistą viena, apie mokslus – kita. Tėvams svarbu stengtis išlaikyti kiekvieną tą kalbą kuo grynesnę ir nepainioti vaiko, neišradinėti „savakalbės“, t.y. kalbos, kuria kalbama tik toje šeimoje ir kuri yra dviejų ar daugiau kalbų mišinys. Tokiu atveju vaikui tiek lietuvių, tiek kitos kalbos teks mokytis iš naujo, kaip dar vienos kalbos.

Be abejo, kiekviena šalis, kiekviena bendruomenė, kiekviena šeima – tai atskira ir unikali situacija, savos problemos, galimybės, džiaugsmai ir rūpesčiai. Tačiau jei norite savo vaikui padovanoti galimybę kalbėti lietuviškai, daugiausia lems pats jūsų požiūris. Ir jei ta kalba jūsų šeimoje bus gerbiama ir vertinama, visada atsiras ir priemonių bei galimybių jos išmokti ir išmokyti kuo geriau. Kartais tam pakanka ir visai nedidelių pastangų – tiesiog pasidomėti, paklausti, išsakyti nuomonę. Todėl būtų labai malonu sulaukti tėvų pasiūlymų, pageidavimų, norų, atsiliepimų ir t.t. Kaip jūsų šeimoje mokomasi lietuvių kalbos? Kas padeda, kas kliudo? Kokių mokymo priemonių ar pagalbos stinga? Ir nors sako, kad gerais norais pragaras grįstas, tačiau be gero noro apskritai niekas, kas gera, šiame pasaulyje nevyksta. Ir pinigais matuojama toli gražu ne viskas. O suteikti galimybę kalbėti lietuviškai visiems, kas to nori, visgi yra visų mūsų, kalbančių ta sena, gražia, nors gal ir ne visada lengva kalba, pareiga.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI