Home / ŽMONĖS  / Kaip lietuvės augina vaikus Italijoje. Lietuvoje pasigenda geranoriškumo

Kaip lietuvės augina vaikus Italijoje. Lietuvoje pasigenda geranoriškumo

Kaip Italijoje vaikus augina lietuvės? Kalbiname tris mamas Dalią, Tolvaidą ir Juliją, moteris, kurios dėl motinystės neatsisako savo darbų ir pomėgių, turi palaikančius vyrus ir stengiasi vaikus auginti taip, kad itališka kultūra derėtų su lietuvišku charakteriu.

Dalia Kopustinskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Dalia Kopustinskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

41 m. Dalia Kopustinskienė yra ne tik mokslininkė biologė, bet ir 5 vaikų mama iš Taino miestelio (Lago Maggiore), kartu su matematiku vyru Vyčiu augina 11 m. Paulių, 8 m. dukrą Liną, 6 m. Dainą, 4 m. Giedrę ir 10 mėnesių Valdą ir Italijoje gyvena beveik devynerius metus.

Dalia apie save: Lietuvoje dirbau Biomedicininių tyrimų institute, tyrinėjau ląstelių energijos apykaitą, širdies veiklą gerinančių vaistų veikimo mechanizmus, dažnai vykdavau į konferencijas ir stažuotes užsienyje. Aukso amžius moksle tęsėsi tol, kol sulaukus 30 metų po truputį pradėjo užsiverti durys – jauniesiems mokslininkams būdavo nesunku gauti įvairių fondų paramos savo darbui ir tobulinimuisi, o vėliau visa parama nutrūkdavo. Todėl reikėjo galvoti apie pokyčius. Gimė pirmas sūnus, motinystė nepasirodė labai džiuginantis ir lengvas darbas. Tiesa pasakius, verkiau. Nesuprasdavau, kaip kiti džiaugiasi tais lėliukais, o maniškis tik rėkia ir rėkia nuo ryto iki vakaro, ir nuo vakaro iki ryto. Auginti buvo tikrai nelengva, bet pati augusi viena šeimoje, norėjau dar vieno vaiko, kad sūnus nesijaustų vienišas. Kaip tik tuo laikotarpiu vyras gavo darbo pasiūlymą Italijoje, tarptautiniame mokslinių tyrimų centre. Žinojome, kad gali tekti važiuoti gyventi į Italiją, todėl tam ruošiausi – kartu su VDU studentais mokiausi italų kalbos. Vyras išvažiavo pirmas, mes atvažiuodavome į svečius, o gimus dukrytei persikėlėme visi į Italiją. Jau 8,5 metų gyvename tarp dviejų šalių Italijos ir Lietuvos. Savo specialybės taip pat nepamiršau – rašau mokslinius straipsnius, šiuo metu nuotoliniu būdu Švedijos Uppsala universitete studijuoju farmacinę bioinformatiką, kad galėčiau biologinius eksperimentus daryti ne laboratorijoje, o modeliuoti kompiuteriu, ir toliau tęsti mokslinį darbą.

Tolvaida Gilytė su vyru Giacomo. Asmeninio archyvo nuotr.

Tolvaida Gilytė su vyru Giacomo. Asmeninio archyvo nuotr.

33 m. Tolvaida Gilytė „visiška meilės emigrantė“ su vyru Giacomo Motta San Giovanni (Redžio Kalabrija) augina 5-rių Jokūbą, 3-jų Aydą ir gyvena Italijoje 6-rius metus.

Tolvaida apie save: šiuo metu baiginėju lingvistikos magistrą Mesinos universitete, turiu nedidelę anglų kalbos mokyklėlę mažiesiems italiukams mūsų miestelyje. Veiklos užtenka per akis, dar darbuojuosi ir su vyresniais mokiniais popamokiniuose anglų kalbos užsiėmimuose, įvairiais vertimais ir akademiniais projektais, rašau edukacinę knygą. Esu laiminga, nes galiu sau leisti dirbti namuose, „įjungti“ savo vaikus į dalį užsiėmimų. Ko gero, Dievas žinojo mano pašėlusį gyvenimo būdą ir atsiuntė man būtent šiuos vaikus, kurie yra auksiniai ir… užkietėję miegaliai: mano kasdieninė veikla vyksta popietinėmis valandomis, kuomet jie ilgai ir saldžiai snaudžia. Yra dar viena, kitiems nematoma, bet man neįkainojama gyvenimo pusė, be kurios tikrai nesugebėčiau atlaikyti tokio tempo – tai mano vyras Giacomo, kuris mane palaiko ir padeda visame kame.

Julija Reklaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Julija Reklaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

33 m. architektė Julija Reklaitė yra 4-rių Motiejaus ir 2-jų metukų Jokūbo mama ir eina Lietuvos kultūros atašė Italijoje pareigas. Kartu su vyru, taip pat architektu, Mindaugu Romoje gyvena nuo 2015-ųjų.

Julija apie save: Save laikau architekte, nors senokai šio darbo tiesiogiai nebedirbu, esu baigusi architektūros teorijos magistrą ir apsigynusi disertaciją. Kone 10 metų dirbau parodų architekte, bendradarbiavau su Gediminu ir Nomeda Urbonais, su kitais menininkais ir įvairiomis institucijomis. Esu vadovavusi Architektūros fondui ir prisidėjau inicijuojant jame daugelį architektūros kultūros veiklų. Galiausiai tai mane atvedė į Italiją dirbti su kultūra. Dažnai čia esu pristatoma ir kaip dviejų vaikų mama, nes atvykau su dar labai mažais vaikais, bet man tai ne itin patinka: nesvarbu, kokio amžiaus tavo vaikai, labiau arba mažiau mama dėl to netampi. Darbe esu kultūros atašė ir stengiuosi, kad šie du poliai vienas kitam netrukdytų. Tai suderinti nėra lengva, bet įmanoma.

Taigi paklausėme Italijoje gyvenančių lietuvių mamų, ką joms reiškia būti mamomis, kuo jos džiaugiasi, su kokiomis problemomis susiduria ir kaip gi jos auklėja savo vaikus!

Ką jums reiškia būti mama?

D. Kopustinskienės asmeninio archyvo nuotr.

D. Kopustinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Dalia: Penki vaikai – penkis kartus daugiau atsakomybės, bet ir penkis kartus daugiau džiaugsmo. Kad vaikus auginti yra džiaugsmas, supratau augindama antrą vaiką – dukrytę. Ji buvo tikras knyginis vaikas – pavalgydavo, pamiegodavo, o kai nemiegodavo – šypsodavosi. Viską suspėdavau, nors pirmajam buvo tik 3 metai, nežinojome, kaip viskas veikia Italijoje, kokie darželiai, kaip tvarkytis, viską teko atrasti patiems. Kai gimė trečia ir ketvirta mergytės, vaikus auginti ir tvarkytis namuose padėdavo auklytės iš Lietuvos. Tačiau didesnieji vaikai augo, ir nors ir kokios nuostabios buvo mūsų auklės, jie stengdavosi visaip išvengti mažų darbelių namuose, nes buvo, kas už juos tuos darbelius padarydavo… Todėl išleidę mažiausią mergytę į darželį, su vyru susitarėme, kad bandysime tvarkytis patys. Iš pradžių nebuvo lengva, kol visi išmoko, kad teks padėti mamai ir tėtei, bei savo daiktais bei rūbeliais pasirūpinti patiems. Prisimenu, sūnus grįžo iš futbolo treniruotės, persirengė, ir purviną aprangą nutrenkė į kampą. Po dviejų dienų einant į treniruotę teko iš to paties kampo pasiimti ir vilktis tuos pačius rūbus. Pamoką išmoko, vėliau rūbus sukraudavo į skalbinių krepšį, ir primindavo, kad išskalbčiau. Apsipratę, kad tvarkomės patys, vaikai paprašė… broliuko. Buvo didelis šeimos pasitarimas. Sūnus labai norėjo šuniuko, dvi dukrytės – broliuko, mažiausia nelabai suprato, koks skirtumas tarp šuniuko ir broliuko, bet vyresnioji dukra pažadėjo atiduoti jai savo saldainius, jei ir ji paprašys broliuko. Džiaugiamės, kad būtent broliuko ir sulaukė. Mažylis Valdas visų numylėtinis, visi jį nešioja, myluoja, žaidžia kaip su mažu meškučiu. Tvarkomės ir toliau patys.

Tolvaida: Būti mama man reiškia viską, o tuo pačiu man tai – labai natūralus gyvenimo etapas, kurio pernelyg nesureikšminu. Labai dažnai matau savo aplinkoje arba perskaitau įvairiuose portaluose, žurnaluose panašią mintį „kai tik man gimė vaikas, atsisakiau darbo, pomėgiu, vyro t.t. ir tapau tik mama“, o jos vaiko elgesys dažnai tai tik ir paliudija – tokie vaikai būna labai išlepinti, nemoka elgtis kitų vaikų draugijoje, būna savanaudžiai, o kartais ir labai agresyvus. Tai yra visiškai priešinga filosofija manajai motinystės idėjai: aš dėl vaikų neatsisakiau beveik nieko, atvirkščiai – mano gyvenimas net praturtėjo naujomis veiklomis, su jais elgiuosi, kaip su suaugusiais, jie man – draugai. Dažnai jiems pasakoju visiškai vaikams nebūdingas istorijas, su vaikais namie užsiimame buitiniais darbais, kartu gaminame valgį, kviečiame jų draugus į savaitgalinius pusryčius, kuriuos patys visi ruošiame. Be abejo, tai užima daug daugiau laiko, nei tą patį atliktum viena pati, bet jau dabar matau, kaip maniškiai išsiskiria iš savo bendraamžių kitokia pasaulėžiūra ir elgesiu. Jokūbas, pavyzdžiui, niekada neišmainytų dokumentinio filmo apie gyvūnus į animacinį filmuką ar popietės senelio ūkyje į kompiuterinį žaidimą.

Julija: Nesu iš tų mamų, kuri užsidarytų su vaiku namuose ir jaustųsi gerai. Man netinka ramus gyvenimo būdas, nes esu tinginė ir greitai apkerpėju. Jau susilaukusi pirmagimio dirbau beveik be pertraukos, po poros mėnesių po jo gimimo su kolega išleidome knygą, gana aktyviai projektavau parodas, viską darydavome kartu su sūnumi. Su antruoju vaiku ketinau daugiau pabūti namuose, bet aplinkybės susiklostė taip, kad greitai teko grįžti į itin aktyvų darbą. Būti mama yra kažkas stebuklingo ir kartu tai labai natūralu. Man atrodo, visais laikais mamos dirbdavo ar laukuose, ar namuose. Jei pavyksta suderinti tai, kas tau prie širdies, ir motinystę – puiku. Išmokau viską daryti čia ir dabar, priimti sprendimus labai greitai, nesiblaškyti, ir to mane išmokė vaikai. Be to, mano vyras Mindaugas labai palaiko ir labai padeda. Kai tik atvykome į Romą, ir mažasis buvo vos pusmetinukas, jis lankydavo su mažyliu mane darbe, kad vaikas jaustų kuo mažesnį mamos trūkumą. Vyras sukūrė labai glaudų ryšį su abiem vaikais. Tai išėjo į naudą mums visiems, nes iš tiesų kartais mamos prisiima visą atsakomybę, ir tėčiui vaikų gyvenime vietos nebelieka. Mūsų atveju tėtis gavo pilną etatą ir puikiai susitvarkė. Dabar jau abu vaikai lanko darželį, todėl Mindaugas studijuoja doktorantūroje ir derina visus vaidmenis.

Ką manote apie vaikų auginimą Italijoje? Jei teko auginti ir Lietuvoje, kokius skirtumus matote?

Dalia: Italija – nuostabi šalis auginti vaikus. Čia taip šiltai žmonės priima vaikus, visada pašnekina, nusišypso. Net policininkai, pamatę, kad mašinoje vaikai, paleidžia netikrinę dokumentų. Ir patys italai rūpinasi vaikais iš visos širdies. Vieną kartą, dar tada turėjome tik tris vaikus, vyresnieji buvo darželyje, aš su mažyle tvarkiausi kieme. Norėjau sutvarkyti ir iš gatvės pusės. Uždariau vartelius, ir šluoju skubėdama šaligatvį… O mažylė įsikibusi į vartelius verkia, prašosi į gatvę – paleisti negaliu – palįs po mašina, dar mažas zuikis… Netoliese dirbo darbininkas – vedė kaimynams vandentiekį. Išgirdo kaip verkia mano mažylė, metė visus savo darbus, atėjo prie vartelių, ir kalbina ją, o mane bara, sako, negalima, signora, taip vaikučio palikt, jis mažas, jam širdelę skauda… Lietuvoje, deja, šypsenų vaikams pasigendame. Trūksta vietų visai šeimai pavalgyti, papramogauti. Ir labai trūksta žmonių geranoriškumo – ne tik vaikams, visiems aplinkiniams.

T. Gilytės asmeninio archyvo nuotr.

T. Gilytės asmeninio archyvo nuotr.

Tolvaida: Vaikus auginti Italijoje yra pasaka! Man ši šalis, o tiksliau kraštas, kuriame mes gyvename, suteikia tobulas sąlygas auginti 2 vaikus, o gal net ir daugiau. Kalbu apie maistą, orą, gyvenimo būdą. Pietų Italija yra neturtingas kraštas, tad mano vaikų kasdienybė yra labai artima mano vaikystei – vietiniai vaikai be galo paprasti; nesivaikomas pinigų, naujų technologijų kultas, mažieji prieš bendraamžius giriasi įmuštu įvarčiu, o ne nauju Ipad ar tablet (Jokūbas su Ayda jų net matę nėra), turtingųjų čia mažuma, tad jie nelyderiauja, o ir neišiskiria. Visi žaidžia tiesiog piazzoje – su dviračiais, paspirtukais ar kamuoliu, jokių kompiuterinių žaidimų ar išmaniųjų telefonų. Nesakau, kad esu prieš juos – šiandien kompiuterinė technologija yra neišvengiama, o ir teisinga gyvenimo dalis, bet, jei mano vaikai su ja susipažins vėliau, man tai tik pliusas!

Vienintelio dalyko, kurio pasiilgstu Lietuvoje, tai aktyvaus bendravimo tarp mamų-draugių su vaikais: kavos pasisėdėjimų, bendrų vakarienių gaminimo, išėjimų į parkus ar tiesiog apsipirkti kartu su vaikais – pietų italėms tai svetima. Nesakau, kad nebūna, o ypač jų rate tai tikrai pasitaiko, bet aš asmeniškai neturiu tokio pavyzdžio. Išvis labai ilgiuosi savo draugių Lietuvoje!

Kitas nuostabus dalykas auginti vaikus, vėlgi kalbu apie savo kraštą, – nuostabus oras ir maistas. Mes valgome savo užaugintą produkciją, spaudžiame savo aliejų, gaminame vyną, tad pirktinė produkcija ant mūsų stalo – minimali. Tokio gyvenimo būdo rezultatai – gera savijauta visus metus. Jokūbas ir Ayda jau dveji metai kaip negavę paracetamolio ir antibiotikų! Gyvename ant kalno, esančio ant jūros kranto, tad oras grynas visus metus, o kur dar saulė ir jūros vanduo.

Julija: Italai dievina vaikus. Jie juos labai išlepina. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jų vaikai nevaldomi, kita vertus mane labai žavi toks labai giedras požiūris į vaikystę. Vaikai čia netrukdo (sąmoningai renkuosi šį žodį, nes man atrodo, kad mūsų kultūroje yra svarbiausia, kad vaikas netrukdytų), visi jais žavisi, bendra kultūra yra tokia, jog vaikas yra kone šventas. Man labai patinka, kad visi be išimties vaikai čia yra labai mylimi, globojami, visa aplinka labai padeda. Nedaug galiu palyginti, nes mes gyvename nemišrioje šeimoje, bet čia gatvėje man niekada nereikėjo laiptais nešti vežimėlio, niekada neturėjau problemų su verkiančiu vaiku, nes visi aplink puola jį šnekinti, užleidžia eilę, sustabdo, jei vyresnėlis per toli nuvažiuoja paspirtuku ir pan. Italijoje yra gal net mažiau privilegijų – veikiančių liftų mamoms su vežimėliais, atskirų kasų parduotuvėse, bet yra aukštesnis bendras pastabumo, pagalbos ir globos lygis. Čia jaučiamės labai saugūs. Manau, kad Italijos aplinka labai daug duoda mano mažyliams.

Su kokiomis problemomis susiduriate augindamos vaikus Italijoje? Kokių privalumų pastebite?

Dalia: Pradžioje buvo nelengva, reikėjo susikurti savo socialinę aplinką, susirasti vaikų gydytoją, suprasti, kaip viskas veikia, kokia tvarka. Keistai atrodė šventas pietų laikas nuo 12 val., nes buvome įpratę pietauti 15-16 val. Neįprastas buvo darželių darbo laikas – iki 16 val. – nei pusė dienos, nei pilna darbo diena. Dabar jau pripratome prie itališkos dienotvarkės, turime labai gerą pediatrę. Labai džiaugiamės katalikišku vaikų darželiu su auklėtojomis vienuolėmis. Mūsų šeima lietuviška, tai namuose yra kaip lietuvybės sala. Darželyje vaikams teko patiems mokytis italų kalbos, nes namuose jos visai negirdi. Vyresnieji net ir primiršo itališkai, nes mokykloje mokosi anglų kalba. Šitą trūkumą stengiamės ištaisyti, būrelius lanko tik itališkus, bendrauja itališkai su kaimynų vaikais.

Tolvaida: Mano pati didžiausia problema – tai ateinantys ir kiti likę 12 metų mokymosi įstaigose. Esu visiškai nepatenkinta Italijos švietimo sistema, net bijau pagalvoti, kaip Jokūbui, o tada ir Aydai reikės mokytis. Jų 36 – šios mokymosi valandos per savaitę (tiesa, atrodo, mums teks 30) ir nesibaigiantys namų darbai man prilygsta vaikų kankinimui! O kur dar šeštadienis mokyklos suole… Matau savo sūnaus gabumus, bet jaučiu, kad itališka mokykla juos užmuš, vaikas praras norą mokytis. Rezgu mintį (jei pavyks teisiškai tai išspręsti) „nuimti“ vaikus nuo pamokų šeštadieniais, prisiimant visišką atsakomybę už jų pasiruošimą savarankiškai. Na, bet vis tikiuosi, kad sistema pasikeis, taps labiau šiaurietiška, humaniška – skirta vaiko interesams ginti, o ne mokytojams darbo vietas garantuoti.

Julija: Problemas kuria nebent kultūriniai skirtumai. Pvz., čia darželyje vaikai nuo 3 – jų metų nemiega pietų miego, o mano didysis yra labai aktyvus, todėl gerokai nuvargsta. Regis, italų kalba pradžioje buvo problema, bet kuo toliau, tuo mažiau jos lieka, ir vaikai puikiai integruojasi. Matau daug kultūrinių skirtumų, mūsų vaikai neturi tokių žaislų prifarširuotų namų ir aplink šokinėjančių auklių ir tvarkytojų. Italų vaikai dažnai yra tikrai begalo išlepinti. Iš šios aplinkos, kokią matome čia, stengiamės pasisemti daugiau teigiamų dalykų, pavyzdžiui – italų šeimos valgymo tradicijos. Tai, kad visa šeima gyvena vienu ritmu ir būtinai kartu vakarieniauja, man atrodo labai žavu, tai puikus įprotis, kurį, tikiuosi, parsivešime ir į Lietuvą.

Ar turite vaikų auginimo filosofiją? Jei taip, ar galėtumėte ja pasidalinti?

Dalia: Visada mėgau eiti prieš srovę ir laužyti įprastas taisykles. Pasaulis pritaikytas šeimoms su vienu, daugiausia su dviem vaikais. Jau su trimis vaikais yra iššūkis – kur rasti viešbutį keliaujant, kaip sutilpti su vaikais ir daiktais į mašiną. Mes stengiamės, kad vaikai mūsų šeimoje būtų ne popinami žaisliukai, o pagalbininkai. Skatiname, kad savo svajonėms ir svajonių žaislams susitaupytų pinigų patys, kad prieš draugus didžiuotųsi ne naujais iPhone‘ais, o baidarių žygiais ar kopimu į kalnus, ar brolio padovanota plačia šypsena.

Tolvaida: Esu labai atsipalaidavusi mama. Mes labiau draugeliai, nei mama su vaikais: jei jau žaisti, tai kartu teplioti, ardyti, dažyti. Mano ir kalba su jais tikrai ne kaip mamos. Stengiuosi nerodyti, o dar geriau – net neturėti to Pietų Italijai būdingo nerimo, jaudinimosi dėl kiekvienos smulkmenos, įbrėžimo ar dėmės. Man kiekvienas jų klupsnis yra teigiamas dalykas (priešingai nei mano vyrui). Labai daug dirbau su savimi, kol išmokau net per didžiausią susierzinimą nekelti balso (kartais vis tiek nepavyksta susivaldyti), o juolabiau rankos. Mokau gero elgesio per savo pavyzdį. Mes su vyru namie nuolatos apsikabinę, susiglaudę, vienas kitą vadiname tik malonybinias žodeliais (jei vyras mane juokais pavadina Tolvaida, Jokūbas iškart sureaguoja), pastebėjau, kad ir vaikai savo meilę demonstruoja. Džiaugiuosi, kad man puikiai sekasi nesusikoncentruoti į vaikų materialiuosius poreikius, o stengtis plėsti jų akiratį per meną, kalbas, įspūdžius. Galima sakyti, aš juos auginu taip, kaip tėvai mane augino – be dvidešimt pirmam amžiui būdingos pompastikos. Vienintelis dalykas, kurio nestabdau, tai mano meilės išraiška jiems – aš juos nuolat bučiuoju, apkabinu, uostau, kramtau – man to niekad negana. Tiesa, yra vienas dalykas, dėl kurio esu nepalaužiama – tai taisyklės. Mano mažieji labai gerai žino, kokios mano taisyklės ir, neduok Dieve, jų nesilaiko.

Julija: Domėjausi įvairiomis vaikų auginimo filosofijomis, jei galima taip pavadinti, bet stengiuosi aklai taisyklių nesilaikyti. Manau, svarbiausia yra būti atviram, matyti ir jausti savo vaiką, nes tai, kas tiks vienam, nebūtinai tiks kitam. Jie tokie skirtingi! Svarbu išlikti savikritiškam ir daryti išvadas, keisti aplinkybes, kai matai, kad reikia. Dar manau, kad svarbu, jog neprasilenktų taisyklės ir realybė. Mes negalime versti savo vaikų gyventi labai griežtu ritmu, jei patys taip negyvename, negalime jų vesti į superekologinį ar labai religingą darželį, jei patys tuo netikime. Manau, kad labai daug lemia pavyzdys. Stengiuosi vaikams suteikti tiek laisvės, kiek jiems jos reikia, gaila, kad nemoku būti griežta, bet negaliu apsimesti griežtesne, negu esu. Mes dažnai sukuriame labai daug ribų vien dėl to, kad mums jų reikia. Italai šios problemos neturi, jei vaikas bėga su mašinėle ir slysta ant kilimo, jie nedraus jam to daryti, o tiesiog patrauks kilimą. Kita vertus, stengiuosi, kur reikia, atstovėti savo, tad mes nuolat balansuojame.

Ar turite visos šeimos mėgstamą užsiėmimą?

Dalia: Visa šeima labai mėgstame keliauti. Aišku, su 5 vaikais tą daryti nėra lengva ir paprasta. Esame buvę Sardinijoje, Pulijoje, Bolzano regione, prie Gardos ežero, Genujoje. Kiekvieną savaitgalį vaikai klausia, kur dabar važiuosime.

Aš nesportuoju, todėl sportiniu vaikų ugdymu užsiima mano vyras. Žiemos sezono metu kiekvieną savaitgalį vežasi vaikus slidinėti į kalnus, šįmet jau buvo trys slidininkai. Paulius ir Lina slidinėti pradėjo būdami 4, Daina – 5 metų. Kitais metais slidinės ir Giedrė. Pasibaigus slidinėjimo sezonui, vaikai su tėčiu važiuoja dviračiais į žygius aplink Varese ežerą. Aš tuo metu pasilieku su mažiausiais namie. Ramybės valandėlę lieka truputis laiko ir mano hobiams – veriu papuošalus iš gintaro ir sidabro, kartais prisijungia padėti ir sūnus – su juo gręžiame akmenukus etno stiliaus papuošalams.

Tolvaida: Net ne vieną! Didžiausia mūsų šeimos aistra – aktyvus poilsis: šeštadienį tiesiog sėdame į mašiną ir traukiame, kur akys mato. Kartais maršrutą pakeičiame bevažiuodami. Mėgstame apžiūrėti senovines vietoves (Kalabrija – tarsi atviras muziejus), ragauti gurmaniško maisto ar 200 km nuvažiuoti tiesiog pakvėpuoti kažkur prie jūros. Dabar mąstome visi keturi įsigyti dviračius – su mašina jau daug ką pamatėme.

J. Reklaitė su šeima. V.Dagilio nuotr.

J. Reklaitė su šeima. V.Dagilio nuotr.

Julija: Mano vaikai dar per maži stalo žaidimams, net kartu vakarieniauti mums yra sunkoka užduotis, bet kai tik galime, kartu keliaujame. Bent vieną savaitgalio dieną kur nors visi važiuojame. Pirmus metus visur važiuodavome kartu, vaikai labai priprato ir dabar vis prašo važiuoti į kurį kitą miestą. Nežinau, kiek jie atsimins, bet manau, kad tai labai plečia jų akiratį, ir labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę jiems tai suteikti.

Agnė Buckutė
ITLIETUVIAI.IT,
2016 m. gegužės 8 d.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI