Home / KOMENTARAI  / Kaip myli italai, arba kokia ta meilės kalba?

Kaip myli italai, arba kokia ta meilės kalba?

 Prieš mane – parimusi ant stalo figūra. Matau, kenčia, dvejoja:
– Kas tau, sūneli?
– Mama, man patinka Viola, bet Džiordža sako, jog esu jos ,,fidanzato“ (liet. k. ,,vaikinas“)…
– Ką jai atsakei?
– Sutikau. Nenorėjau jos liūdinti…

Tuomet jam buvo ketveri. Dabar sūnui penki ir situacija – radikaliai pakitusi. Džiordžos nebėra, užtat yra dvi ,,fidanzatos“ vienu metu, kurios aną rytą net susimušė, kuri yra ,,tikresnė“ (,,Kaip išsprendei situaciją?“, ,,Pasakiau, kad galiu draugauti su abiem. Nurimo“), viena net klausė mano vyro, kodėl jiems neleidžiame susituokti. Džiordža – seniai užmarštyje, pamiršusi. Situacija – nepaprasta. Mano asmeninės nuostatos sako, kad tokia situacija penkiamečių pasaulyje yra ne visiškai teisinga (vaje, ar mažiukams turėtų rūpėti suaugusiųjų santykiai, juolab, kad iki tol apie tai namie niekada nekalbėjome?!), o kultūrinė realybė sako, kad yra skirtingų sociumų ir esame viename iš tų kitokių, nebūtinai man priimtinų, bet kurių negaliu ignoruoti, nes tokiame sociume reikės gyventi mano vaikams. Taip, pakandžiodama kumštį, būnu šalia, tam tikra prasme kontroliuoju situaciją, kad neįsisiūbuotų. Ir svarstau, kaip kultūrinė, socialinė aplinka veikia meilės reiškinį.

Ar meilė turi tautinį charakterį? Ar lietuvis myli savaip, o italas – kitaip? Ar, pamilę žmogų, priimame ir jo kraitį: tautą, šeimos istoriją, odos spalvą ar tikėjimą? Kaip nutinka, jog sakome: ,,Myliu Jį/Ją, tokį, koks tiesiog yra“? Ar tai reiškia, jog mylime kažką, ko nesuprantame? Kas nutinka tiems, kurie pirminę trauką (aistrą) kažkuriuo gyvenimo etapu pradeda vertinti labiau, nei lemtingo susitikimo metu užsimezgusį gyvenimo ryšį, augantį kartu su kasdienybės istorija: kai su savo žmogumi [per]einami kalnai, [iš]brendamos kančios upės, [nusi]metamos rožinės antklodės nuo realybės?

Ir visada norisi išsiaiškinti, meilei pritaikyti kažkokį modelį. Tai taip žmogiška! Štai tais atvejais ir norisi tikėti, jog italai dievina savo šeimas ir išrinktąsias (dievaž, tikrai tokių yra! Kaip yra daug lietuvių vyrų, per gyvenimą nešančių savo žmonas ant rankų, jei ne tiesiogine, tai gyvenimiškų veiksmų ir sprendimų prasme!). Tuomet norisi tikėti, jog lietuviai – vyriškų vyrų tauta (o taip, pažįstu jų ne vieną ir ne šimtą! Kaip sutikau ir daug subrendusių italų – ne mamyčiukų, o santūrių, vengiančių rėkti emocijas vyrų, savo meilę demonstruojančių tyliai, bet nuolat).

Negaliu atsakyti į klausimą, kaip moteris myli visi italai. Žinau, kaip savo meilę reiškia tie, kuriuos pažįstu ir gerbiu. Šie žmonės savo moteris stengiasi apsaugoti nuo ,,išorės triukšmo“: jie kažką veikia, su kažkuo susitinka, bet niekada to kažko nedetalizuoja, jei žino, jog tokia informacija be būtinybės žeis mylimus žmones ar vers sunerimti mylimąją. Jie nemeluoja, tiesiog neužkrauna papildomo svorio ir taip atsakomybės kupinoje sutuoktinės dienoje. Juk jų mylimosios valdo namų kasdienybę, tad bent stengiasi, kad jų karaliavimui netrūktų būtinų priemonių. Italai dažniausiai reikalus derina ,,pro šeimos gerovės prizmę“. Jie, kai tik gali, grįžta vakarienės į šeimas, jei yra pasirinkimas: laikas namuose su artimaisiais ar vakarienė su draugais, pirmenybę teikia namams. Ne dėl to, jog yra ,,po žmonos padu“ (kaip ir žmona nėra ,,auka“), o todėl, jog to laiko kartu – labai maža ir jo nesinori švaistyti net smagiausiems susitikimams su kitais. Kai namie gera, iš namų nebėgama (nebent kartu :))

Mano pažįstami italai leidžia savo moterims būti silpnomis: paburbėti, paverkšlenti, pasiskųsti ir priekaištauti. Nedaro iš jų supermoterų, galinčių ir privalančių viską. Gerai moters savijautai, būna, to pakanka. Po moters verksmų ir priekaištų geri vyrai ne bando jas įtikinti, kad ji jaučiasi neteisingai, o tiesiog tyliai, nesidemonstruodami, daro viską, kad pašalintų mylimosios nerimo ar skausmo priežastį. Mylimosios, savo ruožtu, atsidėkoja šiltais ir jaukiais namais bei gardžiu maistu. Sakysite, tiek nedaug reikia? O man atrodo, jog reikia tiek daug: nemylimam žmogui kliūties iš jo gyvenimo nešalinsi ir užuovėjos nuo išorės negandų nekursi. Meilei svarbu ne tauta, ne tikėjimas, ne kalba. Meilei reikia gebėjimo susikalbėti nekalbant. Tos būsenos, kai, išsiuntęs žinutę, sulauki atitinkamo, tikslaus grįžtamojo ryšio (net jei siunti klaidingai). Meilė yra, kai gauname būtent tai, ko prašome (nors kartais patys tiksliai negalime įvardinti, kas tai yra), o, gavę žinutę, jai atliepiame tokiu būdu, kurio siuntėjui labiausiai tuo metu reikėjo. Tad, ne kalbos, tikėjimo ar tautos tai yra klausimas, o paprasto susikalbėjimo. Sielomis, mat kalbos susikalbėjime – maža…

Todėl ir netildau kylančio savo vaiko sielos šauksmo (ar poreikio atliepti kito žmogaus meilei), netrukdau mokytis meilės kalbos, net jei ir rodos maži tie darželių žmogučiai… Juk meilės kalbos, kai pagalvoji, mokomės nuo mažens. Ją būtina išmokti teisingai. Gerai išmokęs pats, ir kitus be vargo pamokysi.
Meilės kalba, jos neužgožiant, turėtų sklisti lyg virusas. Kuo daugiau mylinčių ir mylimų, tuo mažiau konfliktų, skyrybų, karų. Tad švęskime Meilę. Ji, galbūt, – vienintelis išsigelbėjimas iš pražūties.

Įrašas iš Italijos lietuvės Simonos Crisafulli asmeninio tinklaraščio „Sicilija. Užrašai iš Le Giare balkono“.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI