Home / KOMENTARAI  / Kalabrijoje gyvenanti Tolvaida Gilytė: „Aš čia esu labai laiminga, bet tikrai ne dėl Italijos“

Kalabrijoje gyvenanti Tolvaida Gilytė: „Aš čia esu labai laiminga, bet tikrai ne dėl Italijos“

Tolvaida Gilytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Po beveik septynerių metų sėdžiu tame pačiame Le Giare balkone, kur prasidėjo užrašai iš Senbernių salos. Atrodo, gyvenu kasdieną, panašią vieną į kitą, o laiko perspektyva, pakitę santykiai su aplinka, kitokia aš baksnoja, kad ta kasdienybė nebuvo tokia jau monotoniška, kaip maniausi.

 

Aikštėje prieš mano balkoną žaidžia ūgtelėję vaikai. Ne vien suprantu, bet jau ir susikalbu su čia gyvenančiais, suprantu frazes, ne tas tiesiogines, o tai, kas jomis, o ypač – tarp žodžių – sakoma. Galiu nuspėti vieno ar kito žmogaus elgesį, žinau, su kuo būti nuoširdžia, o kam tiesiog ištarti mandagų „Buongiorno“. Jau atpažįstu žvilgsnius, net pramokau tylėjimo, kas visiškai nėra mano savybė. Jau pradėjau išgirsti neištariamus ženklus, pamatyti nerodomą. Į šeimos kasdienybę, į mano gyvenimą įsėlino ir liko tingūs sekmadienių pietūs, griežtos sicilietiškos dienotvarkės, dar griežtesni reikalavimai santykiams, – ne kaip neišvengiamas dalykas, tiesiog tai yra gyvenimas. Susikūriau savo pasaulį, kartu su kitais kuriame mūsų bendrą. Bendrus.

 

Simboliška – būtent Le Giare (Italoje) prieš šešerius metus, 2011 metais vasario 16 d. (tądien anapilin iškeliavo Justinas Marcinkevičius) pirmą kartą susibūrėme su pietų Italijoje gyvenančiomis lietuvėmis ir jų šeimomis. Tos šeimos iki šiol man yra mūsų bendruomenė. Kai kurių seniai nemačiau, kažkas jau nebegyvena Sicilijoje ar Kalabrijoje, anuos buvusius žmones pakeitė kiti, bet tas pirmasis Sicilijoje ir Kalabrijoje vykęs pirmasis lietuvių susitikimas, ta amžinai saulėje blunkanti ir vėjo plėšoma trispalvė, įsispraudė ir labai natūraliai įsigyveno į Italą.

 

Čia, Mažojoje Sicilijoje, nejučia sukūrėme ir Mažąją Lietuvą. Italos bendruomenė džiaugiasi, jog apie ją sužino vis daugiau lietuvių, aš laiminga, kad italai kaskart, su kiekvienu atvažiuojančiu, vis daugiau sužino apie Lietuvą, apie tai, kas ji yra. Ne apie tautines juostas, seniai nebenaudojamas klumpes, bet apie tai, kas Lietuva yra dabar, per jos žmones, pažindami mus, individualų Lietuvos veidą. Tegul trumpa ta pažintis, bet palieka žymę. Visi keičiamės. Žinoma, pažinties metu nutinka kurioziškų situacijų: siciliečiai pirmuosius kelerius metus galvojo, kad pas mus atvyksta vien mano giminaičiai, bet kai vadinamų „giminaičių“ skaičius viršijo net gausiausius sicilietiškus šeimų mąstelius, pradėjo pažinti kaskart kitokius Lietuvos veidus. Tautos turi savo charakterius.

 

Pirmasis lietuvių susitikimas savo reikšmę atskleidžia laike, o geriausiai matomas – skaičiais. Tais negūdžiais 2011 metais, Eglės Juškaitės, Tolvaidos Gilytės ir Gretos Grigaitytės iš Kalabrijos regiono dėka, buvo sukurta mūsų „Lietuviai Pietų Italijoje“ facebuko grupė, jos sukūrimo pradžioje subūrusi apie 60 narių, dabar jau siekia daugiau nei 670 lietuvių ar jų šeimų narių.

 

Tolvaida Gilytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Tolvaida Gilytė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Simboliška, jog pirmoji į paprastą kvietimą pavakarieniauti lietuviškai atsiliepė Tolvaida Gilytė. Nuo to susitikimo, į kurį ji atvyko su vyro Giacomo ir vos poros mėnesių pirmagimiu sūneliu Jokūbu, kažkaip su Tolvaida visai nejučia susidraugavome. Šiandien noriu pakalbinti savo draugę, Italijos lietuvių bendruomenės apylinkės Sicilijai ir Kalabrijai sekretorę, anglų kalbos mokyklėlės Motta San Giovanni (Redžio Kalabrijoje) steigėją, dviejų angeliškai gražių vaikų labai gražią mamą Tolvaidą Gilytę. Ir labai šiltą bei mielą jauną moterį, kuri savo pavyzdžiu rodo, kad grožis ir vidinė šiluma, motinystė, moterystė ir karjera – gražiai suderinami dalykai.

 

Tolvaida, papasakok apie save – kaip tu atsidūrei Kalabrijoje? Kokie vėjai tave čia atpūtė?

 

Į Kalabriją vėjai mane pirmą kartą atpūtė prieš 17 metų, 2000-aisiais, kuomet dar septyniolikmetė smuiku grojau tėvų tautinių šokių kolektyve „Svajoklis“. Pamenu, kai tėvai gavo kvietimą į tarptautinį festivalį Pietų Italijoje, mažame miestelyje ant kalno, netikėjome, kad pavyks per trumpą laiką vasaros metu surinkti šokėjų ir muzikantų. Į festivalį visgi išvykome ir dar tokią programą paruošėme! Jau po pirmųjų dienų nedidelis mūsų merginų būrelis susidraugavo su vietinės folkloro grupės vaikinais. Nors mes italų nemokėjome, o vaikinai angliškai nekalbėjo, visų akys žibėjo ir visi viską puikiai supratome. Aš tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo šokėjo ir muzikanto Giacomo, o ir jam, pasirodo „kritau į akį“. Niekada nepamiršiu, kaip rugpjūčio 11 dienos šiltą vakarą pasibučiavome pirmą kartą – žemė tiesiog slydo iš po kojų. Tokia buvo ta mano pirmoji meilė – vaikiška, beprotiška ir, kaip tuo metu atrodė, iki gyvenimo galo. Grįžusios į Lietuvą manęs laukė 12 klasė, tada studijos universitete, baigusi mokslus pradėjau dirbti vadovaujamą darbą – atrodė, kad jau Lietuvos tai neišmainysiu į jokį kitą pasaulio gėrį, bet kažkokie pamiršti jaunystės pažadai, matyt, dievuliui giliai įstrigo ir, visiško atsitiktinumo dėka, prieš 8 metus viešėdama pas sesę Sicilijoje, susitikom su Giacomo puodeliui kavos ir juokaudami pasižadėjom susituokti. Juokas juokais, bet grįžusi į Lietuvą nebesugebėjau apie nieką kita galvoti tik apie tą pažadą, kurį su kaupu iki dabar ir pildome: turime 2 vaikučius – Jokūbą ir Aydą ir, simboliškai, lygiai po 17 metų, rugpjūčio 11-tą, savo pirmojo bučinio dieną, planuojame susituokti.

 

Ką veikei Lietuvoje? Kokia veikla užsiimi Reggio Calabria mieste ir savo miestelyje?

 

Lietuvoje turėjau svajonių darbą, nuostabių draugų, gyvenimas buvo daugiau nei gražus. Man, gimusiai prie Baltijos jūros ir augusiai didmiestyje, buvo be galo sunku palikti Lietuvą, mat lietuvybės jausmas manyje be proto didelis. Giacomo jau susitaikė, kad namuose ir automobilyje neretai skamba patriotiškos dainos, o ir jis pats nemažai jų moka groti gitara. Atvykusi čia patyriau neįsivaizduojamą kultūrinį, klaustrofobinį šoką, kai visas gyvenimas apsiribojo mažo kalnų miestelio gabaritais. Mano dievinamas mados pasaulis liko „už borto“, tad teko savyje ieškoti kitų savirealizacijos būdų – iš stalčiaus išsitraukiau anglų filologijos diplomą, apsigyniau kalbų magistrą Mesinos universitete ir atsidariau savo miestelyje anglų kalbos mokyklėlę vaikams ir ne vaikams. Pirmi metai buvo be galo sudėtingi, nes dirbau septynias dienas per savaitę, praktiškai nemokamai, stengiausi kuo daugiau sužinoti apie kalbos mokymą mažiesiems, neskaičiuodama pirkau įvairiausių ugdymo ir metodinių knygų, nedariau jokios dirbtinės reklamos, norėjau, kad už mane kalbėtų rezultatai. Šiandien džiaugiuosi turėdama didžiulį būrį mokinių nuo darželinukų iki suaugusiųjų, o galva pilna naujų projektų. Man mano mokyklėlė niekada nebuvo tik pragyvenimo šaltinis, bet man tai pats nuostabiausias darbas, nes esu nuolatiniam kūrybos procese!

 

Motta San Giovanni. Asmeninio archyvo nuotr.

Motta San Giovanni. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Su kokiomis kliūtimis, kurdama savo verslą, susidūrei? Kas tau gelbsti?

 

Didžiausia kliūtis plėtojant mokyklėlę, be abejo, buvo uždaras vietinių žmonių mentalitetas, kurio iš tikrųjų net nesistengiau pralaužti, bėgant laikui mokiniai patys mane susirado. Anglų kalbos lygis Pietų Italijos mokyklose yra gana žemas, tad dabar jau nemažai tėvų nori, kad jų vaikas papildomai tobulintų kalbos žinias, be kurių šiandieninis pasaulis yra neįsivaizduojamas. Labiausiai mane gelbsti mano vyresnysis sūnus Jokūbas – jis taip puikiai moka anglų kalbą, kad yra mano vizitinė kortelė! Man patinka, kai visi galvoja, kad čia – mano nuopelnas. O jei rimtai, be vyro pagalbos mano mokyklėlės nebūtų.

 

Papasakok, prašau, apie „klasikinį“ kalabrietiškos šeimos modelį. Ar daug to „modelio“ tavo šeimoje?
Kalabrietiškos šeimos modelis, laimei, keičiasi beprotišku greičiu. Tai, ką matau savo uošvių namuose, yra gerokai nutolę nuo jaunų šeimų, o dabartine moksleivių karta, tikiu, bus dar šiuolaikiškesni. Mano šeimos modelis yra labai paprastas – viskas dalinama perpus ir, svarbiausia, – savo noru . Giacomo labai mėgsta tvarką ir švarą namuose, tad šioje vietoje man reikėjo pasitempti, o jis turėjo prisitaikyti prie mano nuolatinio noro keliauti, „išeiti iš namų“, ieškoti naujų įspūdžių už namų durų. Jis, be to, yra tobulas tėtis – būtų klaidinga sakyti, kad jis man padeda auginti vaikus, nes mes juos auginame kartu. Kadangi Giacomo dirba pirmoje dienos pusėje, o mano darbas yra po pietų, jam tenka sekti Jokubo namų darbus, vežioti vaikus į būrelius, aš grįžtu tik vakarienei. Dabar pagalvojau, kad mes net neturim pasidalinę namų užduočių, kažkaip viskas vyksta spontaniškai: jei ryte nutariam, kad Giacomo gamins vakarienę, tai, kol jis sukasi virtuvėje, aš tvarkau namus, padengiu stalą ir atvirkščiai; jei žinome, kad vakare žiūrėsime filmą, dviese kimbame į susikaupusius darbus, kad, prasidėjus filmui, vaikai jau būtų savo lovose, indaplovė įjungta, arbata užplikyta. Tad ne, jei kalbi apie senąjį kalabrietiškos šeimos modelį, pas mus jo nėra.

 

Kaip jautiesi savo miestelio bendruomenėje? Jautiesi jos nare?

 

Ne, tikrai nesijaučiu. Man bendravimas būtinas kaip oras, tad pradžioje stengiausi visais būdais užmegzti naujas pažintis, deja, pažįstamos Pietų italės gan uždaro būdo, atsargiai žiūri į svetimtaučius, o laikui bėgant supratau, kad ir bendrų interesų tarp mūsų nedaug, tad po kurio laiko pati nebeįstengiau veržtis į tokias draugystes. Atradau begales būdų, kad pagrindiniu laisvalaikio praleidimo būdu taptų laikas su šeima. Atidarius mokyklėlę, mokinių mamos pradėjo labai draugiškai bendrauti – tai taip tipiška italams. Tiesa, studijuodama universitete sutikau daug įdomių žmonių, su kuriais iki šiol palaikome puikius ryšius, gaila kad iki jų – 20 km., tad susitinkam tik retkarčiais. Džiaugiuosi, kad klesti mūsų lietuvių bendruomenė Pietų Italijoje – tai dar viena neišpasakyta atgaiva emigranto širdžiai.

 

Motta San Giovanni. Asmeninio archyvo nuotr.

Motta San Giovanni. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Jei galėtum pasakyti ką nors, svajojantiems apie gyvenimą Italijoje, ką tu, remdamasi savo patirtimi, jiems pasakytum?

 

Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie svajoja apie gyvenimą Italijoje. Aš čia esu labai laiminga, bet tikrai ne dėl Italijos. Manau, kad kiekvienas turi stengtis būti laimingas savo širdyje, savo šeimoje, realizuoti save, kurti, svajoti, stengtis, kad jo laimė nepriklausytų nuo šalies, kurioje gyvena, o nuo to, kaip gyvena. Per šešerius metus išmokau nesusikoncentruoti ties neigiamais dalykais, kurių kiekvienoje šalyje netrūksta, o stengtis pastebėti šalies šviesiąją pusę. Man Italija, pirmiausia, dovanoja puikų orą, sveiką maistą, be to, gyvenu mažame miestelyje, o tai, auginant vaikus, yra super dalykas. Atradau begales pomėgių, kurių Lietuvoje, galbūt, net nebūčiau pradėjusi – pasinėriau į maisto gaminimą, groju smuiku bažnyčios chore, rašau knygą. Italija yra neišsemiama – dažnai tiesiog važiuojame, kur akys veda, ir kaskart atrandame nematytų vietų.

 

Simona Crisafulli, „Sicilija. Užrašai iš Le Giare balkono“

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI