Home / DVIKALBYSTĖ  / Kas ir kokia yra ta lietuvių kalba? LT/IT

Kas ir kokia yra ta lietuvių kalba? LT/IT

Lietuvių kalba. Lingua lituana. L.V.Maccano

Lituanistinės mokyklėlės Romos „Bitutė“, Pjemonto „Pasakų namai“ ir Sardinijos „Muminukai“ pradeda savo naujus mokslo metus ir kviečia įvairaus amžiaus vaikus į lietuvių kalbos pamokėles.

Jų metu vaikai dūzgia kūrybinėse dirbtuvėse ir bendrauja lietuviškai. Pateikiame Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros lektorės dr. Ingos Hilbig apžvalgą Kas ir kokia yra ta lietuvių kalba?

Kalba, kuria šneka tik apie 4 mln. žmonių ir kuri nepatenka į pasaulio kalbamiausiųjų šimtuką? „Esate maža tauta, todėl turite turėti diiiiidelę kalbą“, – kartą pasakė vienas mūsų studentas užsienietis. Ir ji yra didelė keliais atžvilgiais. Pirmiausia, lietuvių kalba yra labai – tikrai labai sena. Ji panaši į sanskritą (klasikinę indų kalbą), senovės lotynų ir graikų kalbas. Tai seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, išlaikiusi daugiausia fonetinių ir morfologinių prokalbės, iš kurios išsirutuliojo dauguma Europos kalbų, ypatybių. Ji labai svarbi indoeuropeistikai – atskirai kalbotyros šakai, tyrinėjančiai indoeuropiečių kalbų kilmę, raidą, panašumus ir skirtumus. Įvairių tautybių šios srities mokslininkai savo konferencijose bendrauja lietuviškai!

Balsinga ir maloni ausiai, dėl savo konservatyvumo lietuvių kalba gali pasirodyti esanti tikra proto mankšta. Ji neturi artikelių – žodžių ryšiai sakinyje reiškiami kaitant galūnes. Turime 5 daiktavardžių linksniuotes, kurių kiekvienoje yra po 7 vienaskaitos ir daugiskaitos linksnius, kaitome ir kitas kalbos dalis… Tačiau, pavyzdžiui, mūsų laikų sistema palyginti nesudėtinga. Ir pramokti skaityti lietuviškai nėra sunku – iš esmės skaitoma taip, kaip rašoma, reikia tik žinoti, kokį garsą žymi viena ar kita raidė. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba yra daug modernesnė nei, tarkime, anglų ar prancūzų. Tie keisti ant kai kurių mūsų lotyniškos abėcėlės raidžių esantys ženkliukai yra ne šiaip „papuošalai“: ą, ę, į, ų, ū, č, š, ž žymi visiškai skirtingus garsus nei a, e, i, u, c, s, z.

„Ne ne, lietuvių kalba nėra slavų, ji – baltų grupės“, – dažnai mums tenka aiškinti užsieniečiams. Dėl istorinių bei politinių aplinkybių dauguma Lietuvos gyventojų moka ar bent supranta rusiškai, o Vilniaus regione – ir lenkiškai, tačiau nei rusas ar lenkas, nei joks kitas lietuvių kalbos specialiai nesimokęs žmogus jos nesupras. Vienintelė išlikusi gyva artima lietuvių kalbos giminaitė yra taip pat baltiška latvių kalba, tačiau kalbėdami savaip nesusišnekame ir su „broliais“ latviais. Estų, kurie per klaidą irgi kartais priskiriami baltams, kalba net ne indoeuropiečių, o ugrų-finų šeimos, taigi didelių panašumų su lietuvių kalba čia ieškoti išvis neverta.

Lietuvių kalba nepaprasta ir tuo, kad… išliko. Juk istorijos sūkuriuose ji tiek kartų galėjo visam laikui dingti nuo Europos kalbinio žemėlapio, kaip ir pati Lietuva – nuo jos geografinio, politinio paviršiaus. Jai ne kartą teko spręsti: „Būti ar nebūti?“

Viduramžiais Lietuvos kunigaikščiai ir didikai kalbėjo lietuviškai (nors net ir tada lietuvių kalba nebuvo oficialia valstybės kalba). Mums susijungus su Lenkija (1569–1795), Lietuvos diduomenė iš esmės perėmė lenkų kalbą ir kultūrą. Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje (1795–1914), po 1863 m. sukilimo prieš lietuvių kalbą imtasi itin drastiškų veiksmų: uždarytos lietuviškos mokyklos, prasidėjo kelis dešimtmečius trukęs spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas (lietuviškai buvo galima rašyti tik kirilica – slaviškais rašmenimis!). Garsus XIX a. prancūzų kalbininkas A. Meillet, norinčius išgirsti, kaip kalbėjo senovės indoeuropiečiai, savo kolegas ragino vykti pasiklausyti lietuvių valstiečių šnekos, kurios dienos Rusijos užkampyje, kaip tuomet manyta, buvo suskaičiuotos…

Ir polonizacijos, ir vėlesnės rusifikacijos laikais prasčiokiška laikyta lietuvių kalba glaudėsi ir išgyveno paprastų kaimo žmonių, baudžiauninkų gryčiose. Didžiausio suspaudimo ir aktyvios kultūrinės rezistencijos metais buvo klojami bendrinės lietuvių kalbos, sukurtos tik XX a. pradžioje, pamatai.

Per trumpą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį (1918–1941) lietuvių kalbai tarpti buvo sudarytos visos sąlygos. Tačiau tas mūsų kultūros ir kalbos aukso amžius buvo neilgas – jį nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir okupacijos. Nors Lietuvai esant Sovietų Sąjungoje lietuvių kalba, greta rusų, buvo valstybinė, viešojo gyvenimo rusifikacija labai buvo stipri.

Šiuo metu lietuvių kalba yra vienintelė oficiali valstybinė Lietuvos Respublikos kalba (nuo 2004 m. – ir viena iš oficialių ES kalbų), saugoma specialių institucijų ir ginama Kalbos įstatymo. Būdama labai archaiška, ji patenkina visus šiuolaikinės Lietuvos visuomenės poreikius. Lietuvių kalba – gražus seno ir naujo derinys, naujoviškais drabužiais apvilkusi senovė.

Medžiaga paimta iš: http://www.lsk.flf.vu.lt/lt/katedra/lietuviu-kalbos-kursai/apie-lietuviu-kalba-/
Lietuvių kalbos kursai užsieniečiams ir išeivijos lietuviams Vilniaus universitete: http://www.lsk.flf.vu.lt/

Pritrūkote žodžių? Pamiršote žodžio reikšmę? Norėtumėte pasitikslinti kirčiuotę?
Apsilankykite specialiame lietuvių kalbos žodyno tinklapyje: http://lkz.lt/

——————————-

Trad. Pietro Maltoni

La lingua lituana

Riportiamo la traduzione in italiano di un brano introduttivo alla lingua lituana redatto dalla docente della cattedra di Lituanistica dell’Università di Vilnius D.ssa Inga Hilbig.

Vi starete chiedendo com’è la nostra lingua… Il Lituano viene parlato da circa 4 milioni di persone e non è incluso nella lista delle 100 lingue più usate. Uno dei nostri studenti stranieri una volta disse “Siete una nazione piccola ed è per questo che avete una lingua così grandiosa”. E ci sono un sacco di perché.

Innanzitutto, il Lituano è una lingua molto antica. E’ correlato al Sanscrito (lingua dell’India classica), al Latino e al Greco Antico. E’ la più antica lingua vivente del ceppo idiomatico indoeuropeo e ha mantenuto la maggior parte dei caratteri fonetici e morfologici della proto-lingua da cui provengono molti altri idiomi europei. E’ una lingua fondamentale nell’ambito degli studi linguistici indoeuropei, che portano avanti la ricerca sull’origine e lo sviluppo degli idiomi indoeuropei e su somiglianze e differenze tra essi. Linguisti di diverse nazionalità adottano il Lituano come lingua prevalente per comunicare tra loro alle conferenze specialistiche!

Melodico e gradevole all’orecchio, il Lituano può apparire complicato per il suo carattere conservativo. Non impiega articoli e i nessi tra le parole sono espressi declinando i suffissi. Ci sono 5 declinazioni di sostantivi con 7 casi in singolare e plurale in ciascuna declinazione e si declinano anche altri gruppi grammaticali. In compenso, ad esempio, il nostro sistema di tempi verbali è elementare ed imparare a leggere il Lituano non è difficile. Sostanzialmente si legge come è scritto, bisogna solo conoscere il suono di ciascuna lettera dell’alfabeto. Da questo punto di vista, il Lituano è molto più moderno di lingue come Inglese o Francese. Gli insoliti simboli che usiamo per alcune delle lettere latine non sono per bellezza: le lettere ą, ę, į, ų, ū, č, š, ž producono suoni del tutto diversi da quelli delle lettere a, e, i, u, c, s, z.

Spesso ci capita di dover spiegare a forestieri che “No, il Lituano non è una lingua slava, ma baltica”. La maggioranza degli abitanti della Lituania conosce o perlomeno capisce la lingua russa a causa di vicende storiche e politiche e nella zona di Vilnius il Polacco è un’altra lingua largamente conosciuta e parlata, ma né i russi né i polacchi o chiunque altro non abbia studiato appositamente la lingua lituana la potrà assimilare. L’unica lingua viva vicina al Lituano è il Lettone, anch’esso lingua baltica, anche se non ci è possibile comunicare nemmeno con coloro a cui scherzosamente ci riferiamo come “nostri fratelli baltici”. Gli estoni, che spesso sono erroneamente presentati come baltici, parlano una lingua di ceppo ugro-finnico e non indoeuropeo, perciò non vale nemmeno la pena cercare somiglianze tra l’Estone e il Lituano.
La lingua lituana è una lingua speciale anche per il solo fatto di essere sopravvissuta. Come niente, avrebbe potuto scomparire per sempre dai bordi della Storia e dai confini della mappa delle lingue d’Europa, proprio come la stessa Lituania dalla faccia geopolitica della Terra. Spesso si è stati costretti a decidere se “essere o non essere”.

I Granduchi e i nobili di Lituania parlavano il Lituano durante il Medioevo (sebbene non fosse neppure lingua ufficiale di Stato). Quando ci unimmo alla Polonia a formare una confederazione (1569-1795), l’aristocrazia lituana adottò essenzialmente lingua e cultura polacche. Con l’usurpazione della Confederazione Polacco-Lituana da parte dell’Impero Russo (1795-1914), vennero applicati provvedimenti alquanto violenti contro la lingua lituana a seguito dell’Insurrezione del 1863: le scuole lituane vennero chiuse e venne imposto il divieto all’uso dell’alfabeto latino nelle pubblicazioni, divieto che rimase vigente per qualche decade (per scrivere il Lituano doveva essere usato esclusivamente l’alfabeto cirillico, specifico invece per le lingue slave). A coloro che, tra i suoi colleghi, volessero sentir parlare le antiche popolazioni indoeuropee, il famoso linguista francese dell’800 Antoine Meillet diceva di andare ad ascoltare i contadini lituani, la cui lingua, in un piccolo angolo di Russia, a quel tempo si pensava avesse i giorni contati. Il Lituano, tenuto in poca considerazione nelle fasi di Polacchizzazione e successiva Russificazione forzata, trovò tuttavia rifugio sicuro nelle case dei servi e della gente di paese. Le fondamenta per la canonizzazione della lingua lituana, che venne normata solo all’inizio del 1900, furono gettate proprio nei periodi di oppressione sociale e resistenza culturale attiva.

Durante la breve indipendenza della Lituania tra le Due Guerre (1918-1941), la lingua lituana si avvalse di tutte le condizioni per prosperare. Tuttavia, la sua età d’oro non durò molto e venne interrotta dallo scoppio della Seconda Guerra Mondiale e dalle invasioni. Poi, la Russificazione della società si dimostrò molto violenta sotto il giogo dell’Unione Sovietica.
Oggi il Lituano è l’unica lingua ufficiale della Repubblica di Lituania (e dal 2004 è anche una delle lingue ufficiali dell’Unione Europea), patrocinato da autorità preposte e tutelato dalla Legge sulla Lingua. Sebbene arcaico, soddisfa tutte le esigenze della società lituana contemporanea. Il Lituano è una bella combinazione di vecchio e nuovo – un’antica lingua con guardaroba moderno.

Sapevate che…

…il Dizionario di Lituano c’ha messo 100 anni a comporsi?
Il dizionario, finito di pubblicare nel 2002 (ce n’è anche una versione digitale) si compone di 20 volumi, per oltre 20,000 pagine e circa 500,000 voci.

…lo strato più antico del vocabolario lituano è un lessico indoeuropeo che ha più di 5,000 anni?
Parole come vyras (uomo), šuo (cane), avis (pecora), dūmas (fumo), pirštas (dito) e parole affini in Sanscrito (la lingua dell’Induismo dell’antica India classica) sono marcatamente simili!

…spesso è facile riconoscere parole straniere in Lituano?
universitetas (università)
kompiuteris (computer)
kokteilis (cocktail)
futbolas (football)
opera (teatro d’opera)
baras (bar)

…abbiamo pensato degli equivalenti per alcune parole straniere?
verslininkas (uomo d’affari)
krepšinis (pallacanestro)
mėsainis (hamburger)
naršyklė (motore di ricerca)
spausdintuvas (stampante)
skaitmeninis (digitale)
tarptautinis (internazionale)
žiniasklaida (mezzi di comunicazione di massa)

…molti nomi propri lituani sono legati alla natura?
Eglė (abete)
Rūta (ruta)
Rasa (rugiada)
Aušra (aurora)
Linas (lino)
Gintaras (ambra)

…è facile riconoscere la versione lituana dei nomi di persone famose?
Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche)
Viljamas Šekspyras (William Shakespeare)
Bridžita Bordo (Brigitte Bardot)
Klaudija Šifer (Claudia Schiffer)
Džordžas Bušas (George Bush)

…lo stato civile di una persona si può spesso capire dal suo cognome?
Generalmente le donne sposate scelgono di adottare il cognome del marito. Il suffisso -ienė viene quindi aggiunto al cognome di lui: Butkuvienė, Kubilienė, Kazlauskienė, Jonaitienė. Il suffisso del cognome di una donna nubile, invece, varia a seconda delle terminazioni del cognome paterno: Butkus – Butkutė, Kubilius – Kubiliūtė, Kazlauskas – Kazlauskaitė, Jonaitis – Jonaitytė.

…il primo libro in lingua lituana venne pubblicato solo alla metà del sedicesimo secolo?
Fu “Il Catechismo” di Martynas Mažvydas, pubblicato nel 1547.

…la Lituania è l’unico paese ad aver eretto un monumento ai contrabbandieri di libri?
Ai tempi del divieto di usare l’alfabeto latino nelle pubblicazioni (1863–1904), alcune persone, chiamate “portalibri”, mettevano a repentaglio la propria libertà ed anche la propria vita pur di trasportare in Lituania libri lituani stampati in Lituania Minore, regione storica etnografica della Prussia Orientale.

…a molti studenti è piaciuto imparare la nostra lingua?
Adoro il suono della lingua lituana – gorgoglia come un torrentello. Siediti sulla sponda del fiume Vilnia in Vilnius e puoi ascoltare sia l’acqua che il Lituano.
(Andrew, Australia)
Il Lituano è come il cinguettio degli uccelli – bello, ma difficile da imitare.
(Anna, Polonia)
Questa lingua è bella, antica ed affascinante. E’ difficile, ma è sempre meglio del Finlandese! (Sarah, Stati Uniti)
La lingua lituana manifesta chiaramente il proprio genere femminile – è bella, delicata, ma a volte molto difficile da capire. Ha del carattere! (nota: chi parla usa un gioco di parole, partendo dal fatto che “lietuvių kalba” (lingua lituana) ha una terminazione femminile). (Jozef, Repubblica Ceca)
Il Lituano è poesia e matematica tutto in uno. (Volodia, Francia)

http://www.lsk.flf.vu.lt/en/department/courses-for-foreigners/lithuanian-language/

NO COMMENTS

POST A COMMENT