Home / AKTUALIJOS  / Laisvės gynėjų dienai 25-ri: durys, kurias išlaužė lietuviai LT/IT

Laisvės gynėjų dienai 25-ri: durys, kurias išlaužė lietuviai LT/IT

Alessandro Vitale, politologo e professore dell’Università degli Studi di Milano
Alessandro Vitale. A.Buckutės nuotr.

Alessandro Vitale. A.Buckutės nuotr.

„Lietuva mums buvo Laisvės simbolis”, – iš arti stebėjęs į pasaulio istoriją įėjusius įvykius ITLIETUVIAI.IT sakė politologas, Milano universiteto profesorius Alessandro Vitale.

Lietuvos istoriją Italijoje garsinantis A.Vitale sausio 13 dieną Bergamo universitete surengė konferenciją, skirtą Laisvės gynėjų dienai, kuriai šiemet sukanka 25 metai. Gindami vos prieš metus paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę, prie Parlamento ir Televizijos bokšto 1991 m. Sausio 13 – ąją nuo rusų tankų ir ginklų žuvo 14 lietuvių, šimtai buvo sužeisti.

„Konferencijos tikslas – stengtis paaiškinti, kaip tie įvykiai iškilo ir, svarbiausia, parodyti, kiek broliškumo ir pagarbos vienas kitam tuomet išreiškė skirtingos etnijos, susivienijusios prieš totalitarinę jėgą, antiekonominę ir nepajėgią sistemą“, – apie konferencijos tikslą pasakojo ir lietuviškai kalbantis A.Vitale.

Kodėl Jūs organizuojate šią konferenciją?

Ši Bergamo universitete rengiama konferencija yra paskaitų ciklo dalis, skirta Sovietų Sąjungos 25 – čio grūčiai. Rengiu šią konferenciją, nes Lietuvos istorija Italijoje yra mažai žinoma, šie sausio įvykiai yra užmiršti, be to, vis dar tebesklaido mitai ir klaidinančios sovietinės istorijos rekonstrukcijos, kurių studentai mokosi iš blogai parašytų senų dėstytojų vadovėlių. Dėstytojų, kurie užaugo su supuvusiomis ideologijomis ir su politinėmis neišmanėliškumu pasižymėjusiomis grupelėmis.

Italijoje nėra jokio supratimo, kiek drąsos tuomet turėjo lietuviai, kiek skausmo jiems tai atnešė, apie tuos, kurie pradėjo šią taikią revoliuciją (1988-1990), lėmusią Sovietų Sąjungos subyrėjimą, ir prieš kurią buvo panaudotas smurtas.

Daugelis vis dar tiki M. Gorbačiovo mitu ir Sovietų Sąjungos taikiu subyrėjimu, pamiršdami kritusiuosius Vilniuje, Baku, Rygoje, Tbilisyje ir Maskvoje ir visos sovietinės politikų klasės atsakomybę už jų kraują, pradedant prezidentu. Be to, yra susidarę iškraipytą nuomonę apie gyvenimą Sovietų Sąjugoje, apie bandymą sukurti „darbuotojų rojų“, kuriame viskas garantuota iš „aukščiau“, ir kad visai tai esą sunaikinta nacionalistinio egoizmo.
Konferencijos tikslas – stengtis paaiškinti, kaip tie įvykiai iškilo ir, svarbiausia, parodyti, kiek broliškumo ir pagarbos vienas kitam tuomet išreiškė skirtingos etnijos, susivienijusios prieš totalitarinę jėgą ir antiekonominę ir nepajėgią sistemą.

A.Vitale 1991 m. prie barikadų Maskvos pučo metu. Asmeninio archyvo nuotr.

A.Vitale 1991 m. prie barikadų Maskvos pučo metu. Asmeninio archyvo nuotr.

Ką Sausio 13-oji Jums reiškia asmeniškai?

Vykau studijuoti į Lietuvą, į Vilniaus universitetą, praėjus keliems mėnesiams po šių įvykių, po Sovietų Sąjungos griūties. Iki šiol prisimenu tuose įvykiuose dalyvavusių paprastų žmonių pasakojimus. Jie labai skryrėsi nuo to, kas buvo kalbėta Vakaruose ir Italijoje: apie dramatiškus tų tragiškų dienų išgyvenimus, bejėgius, beginklius žmones, apie šūvius, apie žuvusiuosius ir šimtus sužeistųjų be vaistų ligoninėse ir namuose.

Sausio 13-osios svarbą ypatingai pajutau būdamas prie barikadų Maskvoje, rugpjūčio 19-ąją, kuomet jaunimas priešinosi šalies perversmui, vadinamąjam „rugpjūčio pučui“. Lydėjau italų slavistų grupę iš Neapolio Orientalistikos universiteto. Čia atsikartojo tai, kas prieš septynis mėnesius vyko Lietuvoje, prie Parlamento rūmų irTelevizijos bokšto. Lietuva mums buvo Laisvės simbolis. Lietuviškos vėliavos plevėsavo disidentų demonstracijose Maskvoje. Pamenu, pačiu pavojingiausiu metu, 20 – tą rugpjūčio, iš Vilniaus atvyko lietuvių, kurie mus ragino priešintis pučo organizatoriams. Mane giliai sujaudino šis raginimas. Tai buvo didūs laikai, kuomet buvo galima pajusti brolybę, neišskiriant tautų, kovojant prieš bendrą priešą: totalitarinį rėžimą. Būtent tomis dienomis, tuo pat metu, lietuviai vėl grįžo į gatves, saugoti savo Parlamento.

Daugelis pamiršo, kad būtent su šia taktika, kurios 1991 m. išmokė lietuviai, buvo užkirtas kelias ginkluotam numalšinimui Maskvoje, kuris priminė 1989 m. Tiananmenio aikštėje (Kinijos Liaudies Respublikoje) kilusius protestus. KGB specialūs būriai ir aviacijos divizijos neįsikišo, nes gatvėse ir prie Baltųjų rūmų susirinko per daug civilių, kaip ir sausį Vilniuje. Lietuvių drąsa, begalinis orumas ir pavyzdys mums 1991 m. rugpjūčio barikadose buvo tarsi švyturys istorijos tamsoje.

Neužmirštuolės akcija, skirta atminti ir pagerbti Laisvės gynėjus. Organizatorių Facebook nuotr.

Neužmirštuolės akcija, skirta atminti ir pagerbti Laisvės gynėjus. Organizatorių Facebook nuotr.

Kokia yra Sausios 13 – oios prasmė globaliu mastu?

Taip, kaip Lenkijoje vykusios darbininkų klasės kovos dar iki Berlyno sienos nuvertimo lėmė sovietinės imperijos už jos sienų žlugimą, taip ir lietuvių priešinimasis sovietų jėgai, 1990 – ųjų Nepriklausomybės aktas ir 1991 m. įvykiai tapo Sovietų Sąjungos griūtį lėmusiais elementais.

Tuometinė revoliucija, imperijoje buvusių tautų ir žmonių sujudimas, lavina, nušlavusi sovietinę sistemą – totalitarizmą visa savo išraiška – visa tai prasidėjo Lietuvoje. Sovietų Sąjunga buvo militarinė valstybė, paremta pačiais baisiausiais metodais pasaulyje veikusiomis slaptosiomis tarnybomis, tai buvo didelė, uždara ir sandari koncentracijos stovykla. Bėgti ar emigruoti reiškė rizikuoti gyvybe ir palikti giminaičius valstybės rankose, kuri rėmėsi smurtu ir nesuteikė jokių teisių.

Dar ir šiandien yra daug tokių, kurie ilgisi sistemos, nes tebesilaiko įsikibę tvarkos mito: tvarkos, kuri buvo paremta teroru ir lipimu per tautų ir žmonių galvas. Sustingusi, hierarchinė ir statiška tvarka, kuri Sovietų Sąjungoje reiškė nuolatinį nesaugumą ir baimę.
Lietuviai „išlaužė duris”, parodydami, kad galima išeiti taikiai, padaryti tai ir be tarptautinio pripažinimo savo atkurtai Nepriklausomybei. Tai, kas vėliau dėjosi subyrėjus Sovietų Sąjungai (politikos performavimas Rusijoje, diktatūros Baltarusijoje, Turkmėnijoje, chaosas Ukrainoje ir t.t.) nėra susiję su ano meto įvykiais, o tik įrodo, kad lietuviai buvo teisūs dėl sovietinės politikos tęstinumo žalos.
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas yra visuotinės istorijos dalis, teisės į pasipriešinimą tironams ir į laisvę patiems spręsti savo likimą pavyzdys.

*****

Milano universiteto profesorius A.Vitale ne tik moko studentus, organizuoja įvairių konferencijų apie Lietuvą, bet ir garsina jos istoriją italų žiniasklaidoje. Neseniai spaudoje ir internete pasirodė A.Vitale tekstas apie tremtį patyrusį lietuvį Romualdą Markauską iš Kauno. Tekstą italų kalba galima rasti ČIA.

R. Pažerskio nuotr.

R. Pažerskio nuotr.

Prieš 25-rius metus Vilniuje vykusiems Sausio 13 – osios įvykiams paminėti skirta konferencija organizuojama Bergamo universitete (Bergamo Alta – naujame universiteto pastate, buvusiame vienuolyne). Laikas: Sausio 13 d., trečiadienis, 16 val. Įėjimas laisvas.

25-esimo anniversario del giorno dei difensori della Libertà: la porta che i lituani hanno sfondato

“La Lituania per noi era il simbolo della libertà”, – ha detto il professore dell‘Università degli Studi di Milano, il politologo Alessandro Vitale, che vide da vicino gli avvenimenti entrati poi nella storia mondiale.

A.Vitale, che rende nota la storia lituana in Italia, mercoledì 13 gennaio all‘Università degli Studi di Bergamo tiene una conferenza dedicata alla Lituania nel 25-esimo anniversario del giorno cosiddetto “Dei difensori della Libertà“.

Il 13 gennaio 1991, presso il parlamento lituano e la torre della televisione di Vilnius, carrarmati russi hanno ucciso 14 e ferito centinaia di lituani inermi che difendevano l‘indipendenza dall‘Unione Sovietica dichiarata l‘anno prima.

Il professore A.Vitale commenta ad ITLIETUVIAI.IT.

Perché Lei organizza questa conferenza?

Questa Conferenza fa parte di un ciclo di incontri organizzato dall’Università di Bergamo, dedicati ai 25 anni dal collasso dell’Unione Sovietica. La giornata dedicata alla Lituania – da me organizzata nel giorno esatto dell’anniversario della tragica repressione sovietica a Vilnius, nella notte fra il 12 e il 13 gennaio 1991 – è motivata dal fatto che in Italia la storia della Lituania è ancora poco nota, quegli avvenimenti sono stati dimenticati, mentre circolano ancora mitologie e false ricostruzioni della storia sovietica, che gli studenti imparano da cattivi manuali scolastici scritti da vecchi professori cresciuti con tramontate e marcite ideologie e da gruppetti politici in cui domina l’ignoranza.

Non c’è alcuna conoscenza di quello che hanno significato il coraggio e le sofferenze dei Lituani di allora, di tutti quelli che hanno dato vita a quella rivoluzione pacifica (1988-1990), decisiva per il crollo del regime sovietico e contro la quale venne usata la violenza. Molti credono ancora al mito di Gorbaciov e a una disintegrazione pacifica dell’Urss, dimenticando i caduti di Vilnius, Baku, Riga, Tbilisi e Mosca e le responsabilità per quel sangue di tutta la classe politica sovietica, a incominciare da quel Presidente.

Inoltre, hanno idee distorte sulla vita in Unione Sovietica, che immaginano come un tentativo di costruire il “paradiso dei lavoratori” – in cui tutto era garantito dall’alto – poi distrutto dagli “egoismi delle nazionalità”. La conferenza mira a spiegare come quegli avvenimenti sono emersi e soprattutto a far comprendere quanti fratellanza e rispetto c’erano in quegli anni fra etnie diverse, unite contro un potere totalitario e un sistema anti-economico e fallimentare.

Cosa significa il 13 gennaio per Lei personalmente?

Riuscii ad andare in Lituania molti mesi dopo quegli avvenimenti, per studiare all’Università di Vilnius, dopo il collasso dell’Urss. Ricordo sempre i racconti di quei giorni di coloro che avevano partecipato a quelle giornate, di tanta gente semplice. Erano racconti molto diversi da quelli circolati in Occidente e in Italia: descrizioni drammatiche di giorni terribili, di persone inermi e disarmate, di spari, di morti e di tanti feriti trasportati negli ospedali e nelle case, senza medicinali per curarli.

Soprattutto però per me il significato del 13 gennaio 1991 in Lituania era già apparso enorme quando mi sono trovato a Mosca il 19 agosto 1991 sulle barricate, con tanti giovani a resistere al colpo di Stato. Accompagnavo un gruppo di studenti slavisti italiani, quasi tutti dell’Università Orientale di Napoli. A Mosca si ripeteva quello che i Lituani avevano insegnato sette mesi prima, con la difesa del Parlamento e della torre della televisione. La Lituania per noi era il simbolo della libertà. Le bandiere lituane sventolavano spesso nelle dimostrazioni dei dissidenti a Mosca.

Ricordo che nei momenti di maggior pericolo, il 20 agosto, arrivarono da Vilnius alcuni Lituani a incitarci sulle barricate a resistere ai golpisti. Io di fronte a quell’appello fui preso da una profonda commozione. Erano momenti grandiosi, esaltanti, in cui si sentiva la fratellanza senza differenze di nazionalità, contro un nemico comune: il regime totalitario. Inoltre, proprio in quei giorni, contemporaneamente, i Lituani erano tornati per le strade e proteggevano il Parlamento di Vilnius. Molti dimenticano che è stata questa tattica, insegnata proprio dai Lituani nel gennaio 1991, a impedire una repressione armata anche a Mosca, del tipo di quella cinese a Tien An Men nel 1989. I reparti speciali del KGB e quelli aerei non intervennero anche perché c’erano troppi civili per le strade e a difesa del Palazzo Bianco, proprio come a Vilnius in gennaio. Il coraggio, la sconfinata dignità dei Lituani e il loro esempio erano per noi, sulle barricate dell’agosto 1991, un faro nelle tenebre della storia.

Che cosa rappresenta il 13 gennaio in una visione globale?

Come la caduta dell’“impero esterno” sovietico è derivata dalle lunghe lotte popolari in Polonia, molto prima della caduta del Muro di Berlino in Germania, così gli elementi decisivi del collasso dell’Urss sono stati la lotta lituana contro il potere sovietico, la dichiarazione d’Indipendenza del marzo 1990 e le manifestazioni del 1991. La rivoluzione di quegli anni, il risveglio dei popoli e delle persone in quell’impero, la valanga che ha travolto il sistema sovietico – il totalitarismo nella sua più completa manifestazione – sono iniziati in Lituania.

L’Urss era uno Stato con l’apparato militare e dei servizi segreti più soffocanti del mondo, un grande campo di concentramento fondato sulla chiusura ermetica. Scappare o emigrare significava rischiare la vita e lasciare i parenti nelle mani di un apparato statale violento e senza legge. Oggi sono ancora numerosi i nostalgici di quel sistema, così come quelli del sistema internazionale bipolare, perché hanno il mito dell’ordine: quello imposto all’interno con il terrore e dalle decisioni delle classi politiche delle due superpotenze, prese passando sopra la testa di popoli e individui. Un ordine congelato, gerarchico, immobile, che all’interno dell’Urss significava insicurezza permanente e paura. I Lituani hanno “sfondato la porta”, dimostrando che si poteva uscire pacificamente, anche senza il riconoscimento internazionale della loro riconquistata indipendenza da parte delle maggiori potenze.

Quello che di grave è accaduto dopo il collasso dell’Unione (la restaurazione politica in Russia, le dittature in Belarus, Turkmenistan, il caos in Ucraina, ecc.) è indipendente dalle manifestazioni di allora e dimostra solo che i Lituani avevano ragione sui rischi della continuità politica sovietica. La storia della riconquista lituana dell’Indipendenza è parte integrante di quella più generale del diritto di resistere a un potere tirannico e della libertà di decidere del proprio destino, contro conquistatori e prepotenti.

Il professore A.Vitale continua a rendere nota la storia lituana in Italia e sui media italiani racconta una storia sull’espatriato lituano Romualdas Markauskas, uno dei tanti deportati in Siberia nel 1941. ‘Eravamo sepolti vivi, condannati a scomparire nel vento, nel ghiaccio eterno’, – racconta R. Markauskas. L’articolo si trova QUI.

Agnė Buckutė

ITLIETUVIAI.IT,
2016 m. sausio 8 d.

2 KOMENTARAI

SKELBTI