Home / ŽMONĖS  / Lietuvė iš Italijos į gimtinę nutiesė gintaro kelią

Lietuvė iš Italijos į gimtinę nutiesė gintaro kelią

R. Kupšytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenamoji vieta ar kitos aplinkybės niekaip nepakeičia žmogaus, tik jis pats gali tai padaryti, įsitikinusi Italijoje gyvenanti ir ten gintaro dirbinių parduotuvę atidariusi Ramunė Kupšytė. Ji, net pati to nejausdama, tapo savotiška Lietuvos ambasadore: „lietuviškas auksas“ jai tapo ne tik galimybe palaikyti glaudesnį ryšį su gimtine, bet ir plačiau ją pristatyti vietiniams.

Šiaurinėje Italijoje, Veneto regione, visai greta Venecijos esančio Bassano miesto siauroje gatvelėje galima pamatyti nedidelę parduotuvėlę su iškaba „La via dell’ambra“. Lietuviškai – „Gintaro kelias“. R. Kupšytei jis turi ne tik simbolinę reikšmę.

 

Apie tai ir apie viską, su kuo susiduria Italijoje gyvenanti lietuvė, – pokalbyje su „Tiesa“.

 

Papasakokite, kaip lietuviams sekasi gyventi Italijoje.

 

Italijoje gyvenu jau 10 metų, ir per šį laikotarpį požiūris į viską labai pasikeitė. Tiek vietinių – į atvykėlius, tiek mano – į aplinką.

 

Kai tik atvykau, ieškojau kitų lietuvių. Manau, kiekvienam svarbu savo aplinkoje rasti žmonių, turinčių kažką bendro, ypač kai nemoki vietos kalbos, neturi draugų ir nori suvokti, kaip naujoje vietoje viskas vyksta.

R. Kupšytė. Asmeninio archyvo nuotr.

R. Kupšytė. Asmeninio archyvo nuotr.

O kai pripranti ir adaptuojiesi, ieškai žmonių, su kuriais tave sieja nebūtinai tautybė. Pasikeičia prioritetai: svarbiau, koks jis yra, o ne iš kur. Beje, lietuvių šiame regione nėra labai daug. Žinoma, kad mano draugų rate jų yra. Italija – ne ta šalis, į kurią važiuojama norint daugiau užsidirbti, ypač pastaruosius penkerius metus.

 

Kalbate apie ekonominę situaciją šalyje?

 

Taip. Situacija galbūt drastiškai ir neišsiskiria, palyginti su visa Europa, jai apibūdinti šiandien geriausiai tiktų žodis „stagnacija“: pagyvėjimo nematyti, žmonėms trūksta entuziazmo – pagrindo bet kokiam ekonomikos pakilimui. Jaučiama, kad žmones apėmusi depresija.

 

Depresija ten, kur žmonės visada atsipalaidavę, neskuba, daug kalba ir juokiasi – Italijoje. Ar tai klaidingas šalies stereotipas?

 

Veneto regione žmonės yra nežmoniški darboholikai, kur kas didesni nei lietuviai. Jie nėra tie italai, kuriuos mes įsivaizduojame atsipalaidavusius – tokie yra pietiečiai, o čia, Šiaurėje, jie santūresni.

 

O kaip buvo Jums? Ar atvykus nelūžo stereotipai, prieš atvažiuojant susikurtas Italijos paveikslas, ar išsipildė turėti lūkesčiai?

 

Aš neatvažiavau į Italiją gyventi nė karto prieš tai nebuvusi, dvejus metus reguliariai čia lankiausi. Tiesą pasakius, neturėjau jokių lūkesčių, man buvo vos per dvidešimt, o kai toks amžius – galima važiuoti bet kur, tiesiog atrasti pasaulio. Jaudulys buvo tik dėl to, kad dar beveik nemokėjau kalbos.

 

Veneto regionas yra įspūdingas visapusiškai. Kaip gyvenimas tokioje vietoje pakeičia žmogų?

 

Ne aplinka keičia žmogų, o tai, kaip jis sugeba joje integruotis. Įdomių žmonių ir įdomios veiklos galima rasti bet kurioje pasaulio vietoje, viskas priklauso nuo paties žmogaus. Esu drąsi ir komunikabili, bet pirmuosius metus susidūriau su bendravimo sunkumais. Reikėjo įdėti beprotiškai daug pastangų norint įrodyti savo vertę, o tai keliskart sunkiau, kai tavęs niekas nepažįsta, nežino, iš kur tu, nes vis dar egzistuoja nusistatymas: ei, tu iš Rytų Europos.

 

Gyvendama Lietuvoje manai, kad esi pasaulio centras, bet išvykusi supranti, kad esi niekas. Vis lygindavome vieni kitus – pas mus taip, pas jus anaip, taip geriau, taip blogiau. Ir kai nustoji lyginti, supranti, kad integravaisi. Nėra valstybės, kurioje arba viskas gerai, arba viskas blogai. Reikia ne lyginti, o mokytis vieniems iš kitų.

 

Taigi mano atveju buvo sunku, tačiau galiausiai suradau širdžiai mielą veiklą. Bet Italija ar regionas dėl to nepasikeitė.

 

Svetur išvykę lietuviai gimtinėje dažnai turi tik vieną vertinimą – ekonominis emigrantas, o neretai kabinamos ir įvairios etiketės. Ką apie tai manote?

 

Judėjimas po pasaulį yra toks natūralus procesas, kad man net neatrodo tikslinga jį vertinti, o etiketės – juokingos. Lygiai taip pat atrodo ir svetur išvažiavę, pinigų užsidirbę ir iš likusiųjų Lietuvoje besijuokiantys žmonės.

 

Žmonės keičia gyvenamąsias vietas dėl įvairių priežasčių. Reikia tik džiaugtis, kad mes turime tokią galimybę iš arti pažinti pasaulį. Gyventi ten, kur tau tuo metu geriausia.

R. Kupšytė. Asmeninio archyvo nuotr.

R. Kupšytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Aš iš Lietuvos išvažiavau ne dėl to, kad man ten buvo blogai, priešingai – labai gerai. Ir jeigu neturėčiau asmeninių priežasčių likti Italijoje, tikriausiai grįžčiau. Be abejonės, po čia praleisto dešimtmečio ir susikūrus namus keisti gyvenamąją vietą būtų sunkiau nei prieš, pavyzdžiui, penkerius metus.

 

Kaip apibūdintumėte dabartinį savo ryšį su Lietuva?

 

Lietuva man – tai ta vieta, kur gera grįžti, nes ten neprivalai niekam nieko aiškinti, visi žino, kodėl elgiesi taip, o ne kitaip. Grįžtu bent porą kartų per metus, nes to reikia ir dėl mano profesinės veiklos: važiuoju pas savo gintaro tiekėjus. Tos kelionės yra puikus pretekstas aplankyti brangius žmones. Man svarbu pamatyti ir Baltijos jūrą, prie kurios gyvena mano močiutė.

 

Domiuosi aktualijomis, politiniu gyvenimu.

 

Papasakokite apie savo gintaro parduotuvėlę.

Gintaro dirbinių parduotuvėlė. Asmeninio archyvo nuotr.

Gintaro dirbinių parduotuvėlė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ji nebuvo mano svajonė, o mintis apie tai gimė labai keistomis aplinkybėmis – sumaniau pabandyti dar dirbdama ankstesnėje darbovietėje, žinodama, kad ją netrukus uždarys ir aš liksiu be darbo. Kita vertus, tai man buvo šansas užsiimti su Lietuva susijusia veikla: būdama lietuvė turiu ir daugiau galimybių įsigyti gintaro.

 

Ir patys italai, žinodami, kad aš lietuvė, į mūsų „lietuviškąjį auksą“ žvelgia kitaip, vertina jį.

 

Antra, tokia veikla aš galiu perteikti savo meilę Lietuvai, supažindinti su ja italus. Gintaras jiems įdomus ne tik dėl to, kaip atrodo, bet ir dėl kitų savybių.

 

Tai ne tik gintarinių suvenyrų parduotuvė.

 

Italijoje gintaro nėra?

 

Ne. Be to, Baltijos gintaras yra pagrindinė žaliava pasaulyje, Italijoje jo niekas nepažįsta, todėl man čia yra labai daug erdvės apie jį kalbėti.

 

Ir Jums puikiai sekasi?

 

Man sekasi gerai. Džiugu, kad daug klientų sugrįžta, man tai labai svarbu – su šiais žmonėmis galima labai daug kalbėtis apie lietuvišką gintarą. Jiems tai įdomu, juk tai ne bulvės ar pienas.

 

Skųstis negaliu, nors tik tai aplinkiniai dabar ir daro. Bet turiu su jais sutikti – Italijos mokesčių sistema yra absurdiška, pagal ją kone visą uždirbtą pelną turi atiduoti mokesčių pavidalu: didžioji dalis pelno atitenka valstybei.

 

Pastarąjį faktą turėtų įsidėmėti tie, kurie kalba apie didelius mokesčius Lietuvoje…

 

Taip. Čia lyg ir dirbi, bet visada esi ant ribos. Ir taip gyvena visas smulkusis šalies verslas. Dirbu pati, 6 dienas per savaitę, parduotuvėlę uždarau 19.30 val., nes be proto sunku įdarbinti žmogų.

 

Tai visas gyvenimas darbe?

 

Ne, dar dalyvauju įvairiuose renginiuose, dainuoju, šoku argentinietišką tango, vaidinu teatre. Net nežinau, kaip suspėju, bet noras tikriausiai stipresnis už viską.

 

Valdas Pryšmantas  

tiesa.com

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI