Home / ŽMONĖS  / Lietuvė papasakojo, kodėl italai žvalgosi į rytų šalių moteris

Lietuvė papasakojo, kodėl italai žvalgosi į rytų šalių moteris

Nerija Marciukaitė (46) Italija žavėjosi nuo pat paauglystės. Vos pasitaikius progai moteris nusprendė įgyvendinti savo svajonę ir gyvenimą bei mokytojos darbą Telšiuose iškeitė į Italiją.

N. Marciukaitė papasakojo apie italų įpročius ir pasidalino naudingais patarimais, ko vertėtų nedaryti Italijoje.

Kaip kilo mintis atvykti gyventi į šią šalį? Kas atviliojo?

Į Romą atvykau būdama 25-erių. Jau nuo paauglystės metų tai buvo mano svajonė. Beprotiškai žavėjausi italų dainomis, jų kalba, visada svajojau pamatyt savo svajonių šalį. Dvi mano kurso laikų draugės jau buvo išvykusios į Romą pagal aur – pair programą į italų šeimas prižiūrėti mažų vaikų ir taip pat mokėsi italų kalbos. Vienos iš jų dėka ir aš buvau pakviesta padirbėti vienoje italų šeimoje ir prižiūrėti vienerių metų mergaitę. Tuo pat metu dar lankiau Dante Alighieri mokyklą, kur mokiausi italų kalbos. Kaip aš sakau, kalbos mokiausi ir kartu su mažąja itale. Po metų planavau grįžti į Lietuvą, į savo buvusią mokyklą Telšiuose, kur dirbau istorijos bei anglų kalbos mokytoja. Tačiau likimas taip viską sutvarkė, kad susipažinau su savo būsimu vyru italu ir pasilikau. Jau 22 metai praėjo.

Taigi Italijoje gyvenate jau gana ilgai. Ar dar yra dalykų, kurie šioje šalyje Jus vis dar stebina?

Per 22 metus pripratau prie italų gyvenimo būdo, kultūros, tačiau, žinoma, vis dar yra dalykų, kurie mane stebina, o kartais ir erzina. Pirmiausia, tai italų gyvenimo būdas labai priklauso ir nuo regiono. Italijoje iš viso yra dvi dešimtys regionų, kuriuose vyrauja skirtingas dialektas, papročiai, kultūra ir patiekalai. Prisiminkime, kad Italija buvo suvienyta tik 1861 m. Šiaurė ir Pietūs – du skirtingi dalykai, vieni kitų nelabai ir mėgsta. Visgi minusų yra tiek italų, tiek lietuvių gyvenime, bet gyvendama svetimoje šalyje turėjau priimti tos šalies kultūrą ir gyventi pagal jų būdą. Iki šiol negaliu pakęsti didelės italų biurokratijos. Jei reikia kokio dokumento, pavyzdžiui, savivaldybėje, tai reikia apsišarvoti kantrybe ir laukti eilėse. O eilės visur: ir pašte, ir bankuose. Gana prastai veikia Romos viešasis transportas, dažnas reiškinys – viešojo transporto streikai, o ypač penktadieniais. Tada žmogus vykstantis į darbą nežino, ar spės jį pasiekti laiku.

Yra dar daug dalykų, kurie mane erzina. Manau, kad prasta yra ir valdžia. Ji per mažai dėmesio skiria tam, kad užtikrintų normalų gyvenimą eiliniam piliečiui. Mano nuomone, Italija labai graži šalis, bet italai nemoka reikiamai tvarkytis, nėra organizuoti. Be to, italai yra dideli pažadukai, jie gali labai daug ką pažadėti, bet kai reikia išpildyti, labai greitai pamiršta apie duotą pažadą.

Nerija Marciukaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Nerija Marciukaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Vos pagalvojame apie Italiją, prieš akis išnyra skaniausios pasaulyje picos, gardžiausi ledai. Tačiau tai turistams puikiai pažįstama šalies pusė. Tikriausiai ilgiau pagyvenus, Italija atrodo visai kitokia ir asocijuojasi ko gero, jau su kitais dalykais. Kokia tai šalis Jums? 

Tikrai sutinku, kad Italijoje picos yra skaniausios pasaulyje, ledai ypatingo skonio, o jau makaronų įvairovė! Italai turi daugiau negu 100 makaronų rūšių. Išties, Italijos virtuvė viena iš geriausių pasaulyje, bet pagyvenus ilgiau, supranti, kad tikrai ne tik picomis ir makaronais jie gyvi. Italai valgo daug jūros gėrybių, žuvies, be galo platus vaisių, daržovių pasirinkimas, gausybė įvairių sūrių, kumpių, dešrų, mėsos patiekalų, saldumynų įvairovė.

Tačiau yra produktų, kurių mes lietuviai gyvenime nevalgytume. Pavyzdžiui, Sardinijoje didžiausias delikatesas yra sūris su kirminais. Prisipažinsiu, pirmą kartą buvo nejauku jį ragauti, bet skonis toks aštrus, kad aštrių patiekalų mėgėjams tikrai turėtų patikt. O kur itališkas alyvuogių aliejus? Nesumeluosiu sakydama, kad pats geriausias pasaulyje. Italai sako, kad jų ilgaamžiškumo paslaptis slypi pirmo spaudimo (extra vergine) alyvuogių aliejuje.

Ar Italijoje žmonės mėgsta džiaugtis gyvenimu? Kaip tai daro? 

Italai moka džiaugtis gyvenimu ir tai daro gan paprastai. Jie tiesiog gyvena šia diena. Savaitgaliais jie mėgsta išeiti pasėdėti picerijose, restoranuose. Yra italų, kurie vaikšto į teatrus, koncertus, vasarą važiuoja prie jūros arba į kalnus. Italija turi labai gražių vietų. Žmonės keliauja ir po pačią Italiją, į užsienį vyksta mažiau. Vyresnio amžiaus italai mano, kad jiems nebūtina keliauti svetur, nes Italija juk pasaulio „bamba“, ir niekur gražiau už ją vis tiek nerasi. Jie labai didžiuojasi savo istorija, kultūra, menininkais, išradėjais ir man belieka ir sutikti, kad jie teisūs.

Visgi dauguma žmonių italus įsivaizduoja kaip paskui kiekvieną sijoną bėgiojančius ir savo žavesiu galinčius pakerėti vyrus. Kokie iš tiesų yra Italijos vyrai? 

Anksčiau italų vyrai buvo patys gražiausi, galantiškiausi, sugebantys pakerėti moteris savo žavesiu. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Italijoje prasidėjo greitas ekonomikos pakilimas. Tada italai pradėjo gyventi geriau, o į saulėtą ir karštą šalį vis dažniau atvykdavo turistai ir, žinoma, turistės. Tuo metu italų moterys buvo uždaros, šeimoms atsidavusios moterys, o užsienietės gerokai laisvesnio būdo. Tad vyrukams italams tapo tarsi pareiga „suvedžioti” užsienietę, o užsienietes italai pakerėdavo savo nerūpestingumu, linksmumu ir romantiškumu. Puikiai tų metų atmosferą atspindi garsaus italų režisieriaus Federico Fellini filmas – komedija „Dolce vita“.

Laikui bėgant italės pasikeitė, tapo emancipuotomis, savo vertę žinančiomis moterimis. Tad italų vyrai tarsi išsigando, pasikeitė vaidmenys – jie tapo moteriškesni, pažeidžiamesni, tarsi maži vaikai, o italės moterys tarsi suvyriškėjo. Bendraujant su italais vyrais supranti, kad jie myli ir įvertina grožį, gražias moteris, tik labiau jų prisibijo, o ir šiuolaikinės moterys nebe taip lengvai pasiduoda jų kerams. Nors ir dabar žiūrėti į gatvėje praeinančią gražią moterį ir komentuoti italui vyrui tarsi pareiga. Daug italų šiais laikais žvalgosi į rytų šalis, nes jų nuomone, mūsų moterys švelnesnės, sukalbamesnės, gražesnės.

Jūsų širdį taip pat užkariavo italas, turite sūnų ir tikriausiai jau seniai mokate italų kalbą. Ar laikote save tikra itale, ar vis dar prisimenate Lietuvą? 

Taip, ištekėjau už italo, išmokau italų kalbą, turime nuostabų sūnų, tačiau niekada savęs nelaikiau ir nelaikysiu itale. Esu tikra lietuvė, užsispyrusi žemaitė, o Lietuvą myliu ir dažnai į ją grįžtu. Turiu ten daug draugų, tuo labiau, kad ir sūnus tęsia mokslus Lietuvoje. Italijoje, beveik visos mano draugės yra lietuvės, visada stengiuosi aktyviai dalyvauti Italijos lietuvių bendruomenės veikloje, puoselėti lietuvybę. Mano vyras italas pamilo Lietuvą ir mokosi lietuvių kalbos, niekada neatmetame galimybės grįžti gyventi į Lietuvą.

Jei paprašyčiau apibūdinti tikrą italą (nuo išvaizdos iki būdo savybių), koks jis būtų? 

Tikras italas – gražus vyras, dažniausiai nedidelio ūgio, tamsus, žavingas, protingas, diplomatiškas, linksmas, nerūpestingas, jautrus, svajotojas, kartu ir išdidus. Taip pat romantiškas, dosnus, elegantiškas, bet kartais ir „mammone“ – mamyčiukas, nepasitikintis savimi, pavydus, egoistas, nekantrus.

Kokias išskirtines ir ne stereotipines vietas siūlytumėte aplankyti turistams, kurie ieško tikrosios Italijos? 

Išskyrus visiems žinomus Italijos miestus, siūlyčiau aplankyti mažus Italijos miestelius, pavyzdžiui, “mirštantį“ miestą Civita di Bagnoregio, šalia Romos esančius miestelius: Castel Gandolfo, kur yra įsikūrusi popiežiaus vasaros rezidencija, taip pat Ariccia, Frascati, Nemi, Calcata ir nuvykti į nuostabią Amalfio pakrantę, Sardinijos ir Sicilijos salas. Visa Italija yra nuostabi šalis.

Ar yra dalykų, kurių čia atvykęs turistas geriau jokiu būdu nedarytų, arba atvirkščiai, kažką, ko neaplankęs gailėtųsi visą gyvenimą? 

Kadangi vedžioju lietuvių turistus po Romą, galiu išvardyti keletą dalykų, kurių negalima daryti Romoje: pirmiausia, tai eiti į Šv. Petro baziliką Vatikane ir į kitas didžiąsias bažnyčias netinkama apranga, t.y. marškinėliai be rankovių, trumpi sijonai, šortai. Taip pat nepatarčiau atvažiuoti į Romą nuosavu automobiliu, nes daugelyje miesto vietų eismas yra draudžiamas, o Romos centrą puikiai galima apžiūrėti pėsčiomis. Vasarą, kai labai karšta, negalima braidyti ar praustis fontanuose. Taip rizikuojate gauti nemažą baudą. Siūlyčiau nevaikščioti su pinigine, kurioje daug pinigų. Romoje pilna kišenvagių, kurie tik ir laukia kol turistas atsipalaiduos, užsisvajos. Taip pat nestovėkite bereikalingų eilių, kaip pavyzdžiui, prie Teisybės burnos, ilgai teks laukti, geriau skirti laiko kitoms miesto vietoms. Ir paskutinis patarimas: nepirkite vandens, juk Romoje pilna fontanėlių, iš kurių bėga geras geriamasis vanduo.

Raminta Baguckytė

DELFI www.perpasauli.lt,
2016 m. vasario 8 d.

1PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ
  • Rugilė 2016-08-26

    Super interviu. Labai buvo įdomu paskaityti žmogaus kuris Italijoje gyvena jau ilgą laiką pasisakymus. Beje besiruošiantiems vykti keli pateikti patarimai tikrai pravers turistaujant.

SKELBTI