Home / ŽMONĖS  / Lietuvio veidas švyti: jo mokinys taps šventuoju

Lietuvio veidas švyti: jo mokinys taps šventuoju

Agnė Buckutė, „Lietuvos rytas“
2013 m. gruodžio 23 d. archyvas

Prelatas S.Žilys A.Buckutės nuotr.

Prelatas S.Žilys A.Buckutės nuotr.

Šių metų balandžio 27-tą dieną Vatikanas šventaisiais ketina paskelbti popiežius Joną XXIII ir Joną Paulių II. Juos pažinti yra tekę Italijoje gyvenančiam kunigui prelatui Stasiui Žiliui, dar žinomam kaip popiežiaus Jono Pauliaus II lietuvių kalbos mokytoju. Įdomumo dėlei verta paminėti, kad 89-rių S.Žilys yra pergyvenęs septynis popiežius, ir dabartinis Katalikų bažnyčios vadovas Pranciškus yra aštuntasis lietuvio gyvenime.

Prelatas S. Žilys beveik šešiasdešimt metų gyvena Popiežiškojoje lietuvių šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir yra jos dvasios tėvas. Inteligentiškas, santūrus, nedaugžodžiaujantis, bet turintis, ką pasakyti ir kuo pasidalinti, pasirengęs padėti ir patarnauti. Mielas ir gražiai besišypsantis, ramaus balso, vikrus ir tvirtas. Tokį įspūdį bendraujant sukelia šis žmogus, kurio didžiausia aistra, kaip pats sako, yra tapyba.

Kiekvienam – savas kelias

„Mūsų gyvenimas turbūt ir yra toks: kiekvienas esame veikiami aplinkybių eiti savo keliu. Ir taip nesuklysi, ir galbūt būsi naudingesnis. Aš aistringai veržiausiu į vieną sritį, galvojau apie tapybą, tačiau turėjau ją nustumti į antrą ar trečią eilę. Radau kitų dalykų, kur taip pat galėjau save šiek tiek išreikšti. Man visada reikėjo, kad kas nors mane pastatytų, kur aš galėčiau stovėti“, – samprotavo kelis šimtus paveikslų aliejine ir mišria tapyba sukūręs kunigas.
Antrosios rusų okupacijos metais dvidešimt vienerių S.Žilys buvo priverstas palikti Lietuvą ir trauktis į Vokietiją, iš ten į Italiją, dar vėliau į Kanadą, kol pagaliau vėl grįžo į Italiją ir pasiliko čia visam.
Vadino savo mokytoju
Daugiau nei prieš dvidešimt metų popiežiui Jonui Pauliui II kunigą Stasį Žilį kalbos mokytoju rekomendavo Jo Eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Šventuoju tapsiantis lenkų kilmės popiežius norėjo 1993-čiųjų vizito Lietuvoje metu skaityti pamokslus lietuviškai. „Jaučiau, kad jis mane pamilo, pajutau ryšį. Ir tas išorinis dėmesys visuomet išliko. Kartais, jau po vizito, bendruose susitikimuose patraukdavo mane per dantį, sakydamas „il mio professore“ (mano mokytojas-Red.). Matydavo, kad tai mane labai sujaudina“, – prisiminė prelatas.

Vaikystė Žemaitijos kaime

Stasys Žilys gimė Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, 1924 metais, Žemaitijos Dargalių kaime. Vaikystę praleido gamtos apsuptame vienkiemyje. „Labiausiai man patiko ganyklose esantis miškelis, jį tiesiog buvo galima apkabinti. Viena kita laukinė obelis, groviai, o už apušroto – durpynas ir aštuoniolika hektarų mūsų žemės. Ten buvo mano pasaulis. Vasaros metu, kai nusibosdavo, išeidavau iš namų ir galėdavau ten sėdėti. O kartą rudenį iš to miškelio grįžo tėvas su pilna kepure raudonikių. Buvo lietinga diena, turbūt pas gyvulius buvo išėjęs“, – į vaikystę ir gimtąją tėviškę prisiminimais leidosi dvasininkas.

Šeimoje – antras vaikas

Prelato tėvas, bendravardis Stasys Žilys, Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo rusų caro armijoje ir buvo pakliuvęs į vokiečių nelaisvę, kurie jį išsiuntė darbams į Rūro srities anglių kasyklą. Pasibaigus karui, vyras iš nelaisvės grįžo į Lietuvą ir vedė Elzę Jonikaitę. „Mama buvo iš turtingos šeimos, kilusi iš Palūksčio, netoli Varnių. Buvau susižavėjęs jos tėviške. Nuvažiuodavau prie Lūksto ežero. Jos tėvų namas priminė pilaitę. Daug jausmų ten liko, – apie senelius iš mamos pusės kalbėjo S.Žilys, pridurdamas, kad seneliai buvo stambūs ūkininkai ir turėjo beveik devyniasdešimt hektarų žemės. – Esu kartą jojęs iš namų į Palūkstį pakviesti juos į javų kūlimą. Jie atvažiuodavo su arkliais, turėjo kažkur dešimt arklių, ir aš atjodavau paskui, – šypsojosi prelatas. – Labai mylėjau ir tėčio mamą. Ji ir našlaitė pusseserė gyveno su mumis. Eidavome su pussesere kartu į mokyklą, man ji buvo artimiausias žmogus. Senelio nebepažinau.“
Žiliai susilaukė trijų sūnų. Pirmasis vaikas, Jonas, mirė dar kūdikis, po to gimė Stasys, dar po dešimties metų kitas berniukas, taip pat gavęs Jono vardą.

Padėdavo ūkyje

Tėvas, kaip sako pats prelatas, buvo sumanus ūkininkas, dirbo aštuoniolika hektarų žemės ir užsiėmė arklių veislininkyste. Iš valdžios paramos sulaukęs žemaitis veisė ardėnų veislės sunkiuosius arklius: „Aš tai mėgdavau kartais pajodinėti, bet tėvas labai drausdavo. Už du arklius žemaičių parodoje esame laimėję antrą vietą.“
Prelato tėvų namuose sukdavosi tarnaitė, kuri atlikdavo namų ruošos, ūkio darbus, pagelbėdavo mamai virtuvėje. Tuo metu mama, kaip sako S.Žilys, mielai ausdavo, siūdavo šeimai drabužius. Būsimasis kunigas taip pat nedykinėdavo basas ir laisvu nuo mokslų metu padėdavo tėvui ūkyje.
„Vasarą kirsdavome rugius, pjaudavome pievą. Buvau geras šieno krovėjas. Paprastai šieną kraudavo moterys, bet tėvas nenorėdavo, sakydavo, tu geriau krauni. Reikėdavo, kad šienas neišslystų iš vežimo.
Labiausiai nemėgdavau sėti laukų. Eidavau su tėčiu ir man reikėdavo su koja pažymėti. Paskui paraleliai grįžtant jis žiūrėdavo, ar viskas apsėta. Man toks būdavo neįdomus darbas (juokiasi-Red.). Šerti gyvulių arba juos ganyti beveik neteko, turėjome piemenį, bet tekdavo parnešti šėko. Būdavo susidedu į drobulę ir nešu, sunki šviežia žolė, – kalbėjo dvasininkas ir čia pat prisiminė tėvo patarimus per Vasario 16-osios Nepriklausomybės šventes. – Kai išeidavome dirbti į laukus, tėvas liepdavo būti atsargiems, nes galėjo nubausti, kad nešvenčiame. Sakydavo, geriau per šventę nedirbti.“

Karas privertė trauktis

Tik baigęs Šilalės gimnaziją, ilsėdamasis žolėje ir žiūrėdamas į dangų, S.Žilys akimirksniu nusprendė stosiąs į Telšių kunigų seminariją. Žinią tėvai sutiko dvejopai. Mama norėjo, kad sūnus taptų gydytoju, tuo metu tėtis buvo patenkintas sūnaus apsisprendimu. „Tėtis buvo labai gilus žmogus, nors to neparodydavo. Jam buvo labai svarbus ūkis, buvo aplinkinių parapijų klebonų geras draugas. Esame su juo apie gyvenimą išsikalbėję, kad jis yra mįslė“, – prisiminimais apie tėvą dalijosi S.Žilys.
Po pirmo kurso vasaros atostogų jaunuolis grįžo į seminariją tęsti studijų, tačiau prasidėjus antrajai sovietų okupacijai S.Žilys su kitais kurso draugais buvo priverstas trauktis į Vokietiją neįspėjus ir neatsisveikinus su šeima. „Tėvai irgi ruošėsi bėgti, bet jiems nepavyko. Žinau, kad rūkė mėsą, galvojo susikrauti, žinojo, kad badas Vokietijoje. Aš niekada jų nebesusitikau. Esame tik susirašę, ir dar reikėjo saugotis, nes laiškai buvo skaitomi“, – kalbėjo prelatas ir pridūrė, kad Lietuvą paliko nematęs nei Vilniaus, nei Kauno, o Vokietiją pasiekė keliaudamas ant traukinio platformų ir atsilaisvinusiuose vagonuose.

Tęsė studijas užsienyje

Vokietijos Eichšteto mieste S.Žilys tęsė teologijos studijas ir puoselėjo viltį grįžti į Tėvynę. „Ar tu laisvai pasirenki išvykti, ar esi priverstas aplinkybių, tik tada pajunti, kokia tai netektis, ir koks yra ilgesys, nieko nežinoti apie savuosius. Atrodo, jei tik galėtum nuvykti ten, kur Dyvyčio miškas ir ežeras, kur taip mėgdavai eiti grybauti, kad tik galėtum pamatyti. Ypač kai pasikeičia metų laikai, prisimeni, kaip ten viskas atrodo. Toks ilgesys apima… Paskui truputį tas gyvas jausmas užgesta, bet niekuomet neišblėsta. Ir kada pirmą kartą nuvykau į Lietuvą… Iš pradžių nenorėjau važiuoti, galvojau, kad nepakelsiu, nes per skaudu, buvo ašarų“, – susigraudinęs kalbėjo išeivis, kurio gimtųjų namų ilgesys atsispindi ir paties tapytuose paveiksluose.
Po metų S.Žilys persikėlė į Italijos sostinę Romą, Grigaliaus universitete baigė teologijos studijas ir buvo įšventintas į kunigus. „Su draugu prelatu Antanu Rubšiu parašėme laišką mano tėvams. Dar tuomet tėvas turėdavo kas savaitę eiti į miliciją. Jo klausinėdavo, kur sūnus, matyt, „užuodė“, kad galėjau būti pasilikęs miške. Bet kai mes parašėme laišką, tėvas jau turėjo įrodymą, kad esu išvykęs“, – palengvėjimą prisiminė dvasios tėvas.

Kunigystė ir tapyba

Tapęs kunigu S.Žilys pasirinko darbą rytų Kanadoje, Kvebeko provincijoje. Septynerius metus ėjo vietos vyskupo sekretoriaus pareigas, lydėjo jį kelionėse, dirbo kurijoje, padėjo inicijuoti mokyklų statybas ir laisvalaikiu tapydavo. „Tapydavau savo malonumui įvairiomis temomis: peizažus, šeimos gyvenimo akimirkas, vaikystės prisiminimus, pvz., duonos maišymą, kepimą, audėjas. Visas mano gyvenimas buvo toks: kur gyvenau tą ir tapiau“, – kalbėjo S.Žilys.

Mokėsi pas italų profesorių

Nuo vaikystės teptuku miklinęs ranką į tapybą vyras rimčiau pasinėrė grįžęs iš Kanados atgal į Romą. Įstojo į Romos dailės akademiją, tačiau čia pasijuto suvaržytas ir nusprendė netęsti studijų. Ilgainiui vienoje ekspozicijoje susipažino su italų tapytoju, iliustratoriumi, tuometiniu Romos dailės akademijos profesoriumi Carlo D‘Aloisio da Vasto, kuris, pasak S.Žilio, ir pasiūlė bendradarbiauti: „Man pasirodė, kad negalėsiu studijuoti akademijoje, nes kunigui čia buvo ankšta, jaučiau, kad nebūsiu labai laimingas. Romoje lankydavausi ekspozicijose ir kartą užsukau į da Vasto parodą. Susitikome, išsišnekėjau ir jis mane pakvietė. Norėjau, kad kas nors pamokytų technikos. Da Vasto akademijoje dėstė piešimą. Bendradarbiavome metus, jis man duodavo užduočių. Kartą per savaitę važiuodavau į Romos muziejų, kuriam jis vadovavo, ir mes diskutuodavome, tapydavome kartu“.

Išleido savo knygų

Prelatas yra parašęs dvi teologines knygas: „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, kurios sovietmečiu slaptai platintos Lietuvoje. S.Žilys negalėtų pasakyti, kas ir kaip siuntė knygas į Lietuvą, nes tai nebuvo derinama su juo. Spėja, kad daugiausia iniciatyvos ėmėsi Amerikos lietuviai.
Prelatas taip pat yra iliustravęs keletą knygų, parašęs eilėraščių. Kaip pats sako, rašyti pradėjo dar mokykloje, įkvėptas pasaulinės literatūros ir tokių rašytojų kaip L.Uhland, F. Hölderlin, R.M.Rilke. Kai kurie prelato eilėraščiai tapo liturginėmis giesmėmis, tačiau savo kūrybos rinkinio išleidęs nėra.

Pamokos truko beveik metus

S.Žilys, apsigynęs teologijos daktaro laipsnį ir daugiau nei trisdešimt metų dirbęs Vatikane, Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvaru, iš pradžių pabūgo sužinojęs, kad jam teks lietuviškai mokyti į Lietuvą vyksiantį popiežių Joną Paulių II. „Nenorėjau, labai spyriausi. Jaudinausi, ar sugebėsiu, kad nebemoku kalbos, kad kalbu pasenusia lietuvių kalba. Ko popiežius manęs paklausdavo, atsakydavau, bet pats nieko jo neklausdavau, niekur nekišdavau savo nosies“, – prisiminė lietuvis.
Prelatas S.Žilys turėjo išmokyti Joną Paulių II skaityti lietuviškai, kad pastarasis į Nepriklausomybės nuotaikomis gyvenančią tautą galėtų kreiptis lietuviškai. „Jis mus visus pralenkė. Jis nugalėjo lenkišką paternalizmą, kuris mus tarsi norėtų laikyti po savo sparnu . Popiežius stengėsi padėti mums, ir kaip lietuviai mes turėtume būti jam labai dėkingi“, – teigė dvasios tėvas.
Skaityti ir tarti lietuviškai Jonas Paulius II mokėsi beveik metus. Pamokos vykdavo kartą per savaitę Vatikane arba popiežių vasaros rezidencijoje Castel Gandolfo ir vidutiniškai trukdavo valandą. Pačių pamokslų tekstus išversti į lietuvių kalbą buvo patikėta Vatikano radijo žurnalistams, tuo metu S.Žilys turėjo išmokyti popiežių juos perskaityti taisyklingai.

Patardavo ir padrąsindavo

Į susitikimus lietuvis visuomet važiuodavo vilkėdamas sutaną. Jei pamoka vykdavo už Romos esančioje Castel Gandolfo rezidencijoje, jam būdavo atsiunčiamas automobilis. „Per pamokas sėdėdavome vienas šalia kito. Praktiškai kitos kalbos nebūdavo. Kai pastebėdavau, kad jis yra neužtikrintas, tuoj pat padrąsindavau sakydamas „perfetto!“ (puiku-Red). Ir mes visai nesugaišdavome laiko. Pataisydavau, kaip reikia tarti, pažymėdavau kirčius, – pasakojo dvasios tėvas, kuris, beja, nėra nutapęs Jono Pauliaus II portreto, nes paprasčiausiai nepraktikavo šio dailės žanro. – Popiežius man sakė, kad lietuvių kalba jam lengvesnė negu latvių. Nors man atrodė, kad latvių kalboje dažniausiai kirtis yra ant pirmojo skiemens, o lietuvių kalboje kirtis šokinėja. Kas girdėjo popiežių Lietuvoje, sakė, kad jam ne visuomet pavykdavo ištarti L raidę, bet aš to nepastebėjau“.

Į Lietuvą grįžo tik trumpam

Pasak S.Žilio, iš viso įvyko dvidešimt pamokų, tačiau su popiežiumi susitikdavo ir neformalioje aplinkoje, pvz., prie pietų stalo. Jonas Paulius II pageidavo, kad S.Žilys, kuris padėjo organizuoti 1993-ųjų popiežiaus vizitą į Lietuvą, vyktų kartu. Prelatui pasitaikė proga pirmąkart grįžti į Tėvynę po beveik penkiasdešimties metų. „Lietuvoje, vizito metu, pietavome drauge. Kartą Telšių vyskupas Antanas Vaičius prie dvidešimties svečių stalo kreipėsi į popiežių ir pasakė: norėčiau, kad Žilys būtų mano pavaduotojas. Popiežius pamatė mane nustebusį ir nusigandusį ir paklausė: bet ar jis to norėtų? Visi nusijuokė. Visuomet bėgau nuo tarnybinės karjeros. Galėjau padėti, tarnauti, bet paaukštinimai nedomino. Norėjau suderinti kunigystę ir tapybą, norėjau turėti laiko kūrybai, – teigė S.Žilys ir prisiminė daugiau linksmų situacijų su popiežiumi. – Bet toks paprastas jis buvo. Ir pajuokaudavo. Kartą į pamoką atėjo turėdamas kažką burnoje ir sako: „Gelo gelo”. Nesupratau, ką jis turi galvoje, kodėl „gelo“, lyg ir „ledas“. Po to užuodžiau mėtinį kvapą ir supratau, kad omenyje turėjo ledinuką“.
Kai pirmą kartą 1994-tų metų gruodį Vatikane lankėsi Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, S.Žilys vertėjavo. „Ką popiežius pasakė, susimaišęs persakiau A.Brazauskui itališkai. O jis ir sako: sakyk lietuviškai! Popiežius suprato situaciją ir pradėjo juoktis“, – šypsodamasis prisiminė dvasininkas.

Tikėjo, kad taps šventuoju

S.Žilys, kuriam yra tekę pažinti kelis Katalikų Bažnyčios vadovus, džiaugėsi, kad po ateinančių šv. Velykų du jo mylimi popiežiai bus paskelbti šventaisiais, ir prasitarė, kad jau mokydamas Joną Paulių II tikėjo vienądien jį tapsiant šventuoju: „Susitikimų metu sutelkdavau dėmesį į popiežių, į tekstą ir į tai, ką darysime. Kad jis bus šventasis, pagalvojau Castel Gandolfo rezidencijoje. Belaukdamas pastebėjau vėjo judinamą langinę, ji šiek tiek bildėjo. Tuomet įėjo popiežius: su šliurėmis, be kojinaičių, su sulopyta, sudėvėta, bet švaria sutanėle, be kalnieriuko, „atsileidęs“, nes atostogauja, bet vis tiek dirba. Kai šį vaizdą prisimenu, norisi verkti. Toks paprastumas sujaudina“.

Žavisi naujuoju vadovu

Pavasarį išrinkto popiežiaus Pranciškaus asmeniškai kunigas S.Žilys dar nėra sutikęs, tačiau apie šį argentinietį, kaip ir daugelis, atsiliepia gražiai ir su pagarba: „Labai žaviuosi Prančiškumi ir labai džiaugiuosi, kad toks popiežius yra išrinktas. Jis gyvena su žmonėmis ir kartu nenutolsta nuo savo popiežiškų šaknų. Jis randa galimybių kitaip pristatyti dalykus“.

Staiga pajuto tuštumą

Tarpukariu Šventajam Sostui vadovavo italas Pijus XI. Paauglys S.Žilys tuomet, kaip pats sako, dar neturėjo supratimo apie bažnyčią ir nenumanė, kaip susiklostys gyvenimas: „Buvau prie Šilalės bažnyčios ir eidamas sužinojau, kad mirė popiežius. Gal gimnazijos kapelionas pasakė, nepamenu, bet jokio kontakto neturėjau, žinojau tik Pijaus XI vardą, nieko daugiau. Negalvojau apie Šventąjį Sostą ir kokios jo pareigos, bet prisimenu, kad pajutau tuštumą. Žinojau tik žodį „popiežius“. Tuomet dar neturėjau gyvosios Bažnyčios vaizdo“.

Pirma pažintis su popiežiumi

Pirmą kartą Katalikų Bažnyčios vadovą S.Žilys sutiko po Antro pasaulinio karo, gyvendamas Romoje. Tuo metu popiežiavo italas Pijus XII. Jį lietuvis prisiminė kaip daug dirbusį ir retai viešumoje pasirodžiusį Šventąjį Tėvą. „Laikėsi atokiai, bet labai tvarkingai ir ryžtingai dirbo. Buvo karo metai, žydų problema, ir jis buvo labai „suspaustas“, bet drąsus žmogus. Pijus XII atnaujino priešvelykinę liturgiją, tai buvo didelis dalykas, nes katalikams Kristaus prisikėlimas yra labai reikšmingas“, – teigė prelatas.

Prieš mirtį pabučiavo

Po Pijaus XII popiežiumi buvo išrinktas italas Jonas XXIII, kartu su Jonu Pauliumi II jau greitai tapsiantis šventuoju. Susitikti su juo lietuvių dvasininkui pavyko keletą kartų. „Prisimenu, padarė ispūdį, kuomet mes visi buvome atvykę iš kolegijos. Kalbėdamas jis truputį mindė kojomis. Buvo labai tėviškas ir gyvas, elgėsi kaip su vaikais, – pasakojo S.Žilys, kuris vėliau, jau popiežiui gulint mirties patale, atėjo su juo atsisveikinti ir pabučiuoti paskutinįkart. – Labai jį gerbiau, nes jis buvo artimas rytiečiams, vykdė aukštąją Bažnyčios politiką ir ieškojo būdų, kaip palengvinti katalikų būvį“.

Liko bendra nuotrauka

Vėlesnį popiežių, Paulių VI, S.Žilys prisimena, kaip aukštos inteligencijos žmogų. „Žinau tik, ką kiti apie jį sako, kad buvo labai veržlus ir norėjo visus tuo keliu vesti, bet jam nesisekė. Jis man pasirodė mielas, šiltas, visuomet su šypsena, bet santūria. Taip pat labai rimtas“, – žiurėdamas į bendrą nuotrauką su italu Pauliumi VI kalbėjo prelatas.

Pribloškė netikėta žinia

Jonas Paulius I, kol kas paskutinysis italas vadovavęs Katalikų Bažnyčiai, mirė po trisdešimt trijų dienų nuo jo išrinkimo. „Važiavau tramvajumi į kongregaciją ir viena nepažįstama ponia sako: girdėjai? Popiežius mirė!“- pasakojo S.Žilys, kuris taip ir nespėjo su juo susitikti. Geriausiai pažinti lietuviui pasisekė Joną Paulių II, popiežiavusį beveik dvidešimt septynerius metus ir į Vatikano istoriją įėjusį, kaip vieną ilgiausiai dirbusių Katalikų Bažnyčios vadovų. Prelatas prisiminė ir atsistatydinusį vokiečių kilmės popiežių Benediktą XVI, pas kurį keletą kartų yra lankęsis audiencijoje: „Dažniau jį matydavome liturgijoje, šv. Petro bazilikoje. Į kai kuriuos dalykus jis grįžo, galbūt klystu, bet man atrodė, kad jis turėtų eiti pirmyn. Labai vertinu jo knygas, bet nemėgstu skaityti. Jis viską logiškai ir nuosekliai dėsto. Visuomet pasigendu kažko šilto“.

Į Lietuvą nebegrįš

Popiežiškojoje lietuvių šv.Kazimiero kolegijoje Romoje gyvenantis S.Žilys, taip pat ėjęs šios kolegijos studijų prefekto pareigas, po popiežiaus vizito Lietuvoje vėliau lankėsi dar ne kartą. Prelatas prasitarė savo krašte neberandantis vaikystės vietų, bet vertina pokyčius ir mato gražėjančią šalį. „Gyvenimas svetur yra įdomus, bet jau nenorėčiau niekur kitur gyventi, jau ir nebelieka daug, esu čia labai patenkintas. Nebėra dėl ko grįžti į Lietuvą. Romoje yra mano tarnybos šaknys, čia buvau įšventintas“, – sakė S.Žilys, mėgstantis bažnyčioje pasigrožėti vargonais išpildomų J.S. Bacho fugų didybe, klausytis smuiko ir akordeono muzikos.

Nenutolo nuo gamtos

Iš Žemaitijos kaimo kilęs dvasininkas nuo gamtos niekada nenutolo. Anksčiau vasaras leisdavo kolegijai priklaususiame ūkyje netoli Tivoli miesto. Valdas sudarė aštuoni hektarai žemės ir vila. Iki Lietuvos Nepriklausomybės čia seminarijos studentai leisdavo vasaros atostogas. „Monsinjoras Kazimieras Dobrovolskis, sumanus vilos ūkvedys, įkūręs šalia parapiją ir kuriam gruodį suėjo šimtas treji, pats sėsdavo į traktorių ir dirbdavo. Turėjome trisdešimt galvijų ir veislinį bulių, gautą dovanų iš Popiežiškosios Gandolfo vilos“, – pasakojo vyras. Pasirodo, Begėdžiumi ir Šelmiu vadintas bulius turėjo savo istoriją. Kadais keli jo protėviai atskraidinti iš laukiniais buivolais garsėjusios Kanados ir padovanoti popiežiui.

Nepamirštami ūkio gyventojai

Kitas žymus ūkio gyventojas – vietinio piemens dovanotas avinas. „Metus gyvenau viloje ir važinėdavau į Romą pas profesorių da Vasto. Per tą laiką mes su avinu tapome gerais bičiuliais ir pasibadydavome kartu (juokiasi-Red.). Pamenu, kartą į ūkį atvyko arkivyskupas J.J. Skvireckas. Stovime kieme ir ateina avinas. Arkivyskupas maloniai jam ir sako: „Buriukas buriukas”. O tas kaip skėlė jam į koją! Nesužeidė, nes nebuvo įsibėgėjęs, bet nesitikėjau, kad jis toks pasiutęs“, – avino išdaigomis stebėjosi prelatas.
Kolegijos ūkyje gyveno ir Jono Paulius II dovanotas baltutėlis ėriukas. „Visą laiką ūkyje keitėme kultūrą, bet gyvulius auginome ilgiausiai, pieną ir daržoves veždavome į Romą – pasakojo S.Žilys, kuris nenutolo ne tik nuo gamtos, bet ir nuo lietuviškos virtuvės: kolegijoje dvasininkai ir studentai dažnai skanauja lietuviškų patiekalų. – Bet mes be itališkos pastos neišgyventume“, – juokėsi prelatas. Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įsigytą ūkį ilgainiui teko parduoti, nes pastarasis reikalavo vis daugiau investicijų.

Atostogaudavo vienas kalnuose

Labiausiai mėlyną ir raudoną spalvas mylintis kunigas tapytojas anksčiau atostogauti traukdavo į šiaurės Italijos ir Šveicarijos kalnus ir, kaip pats sako, jausdavosi it medžiotojas. „Man labai patinka už miesto, o labiausiai kalnuose. Kai dar dirbau Vatikane, stengdavausi išvažiuoti kuo toliau. Atostogas praleisdavau vienas ir visuomet su spalvų dėžute. Eidavau į kalnus ryte septynias valandas. Ten vaizdas vis keičiasi, vis gali atrasti naujų motyvų, kas domina. „Pagauti“ pavykdavo ne visuomet, bet gaudyti labai įdomu, kaip medžiotojas“, – jausmingas akimirkas prisiminė menininkas, laisvalaikiu su malonumu žiūrintis kelionų laidas ir prancūzų rengiamas pasaulio naujienas.

Buitis liko šešėlyje

S.Žilys, kuris tapo ir teologinėmis temomis, bet labiausiai mėgaujasi peizažais, daugelį savo darbų yra padovanojęs. Daugiausia jo paveikslų saugo Telšių kunigų seminarija, kurioje prelatas ir žengė pirmuosius kunigystės žingsnius. Žmogų ir pasaulį tebesiekiančio nutapyti S.Žilio parodų surengta Kanadoje, Italijoje ir Lietuvoje: „Esu laimingas, kad gyvenu šiuo metu ir esu dėkingas Apvaizdai. Visai nesvarbu, kuo džiaugiausi. Mano buitis liko šešėlyje, ir jei buvau kuo nors nusikaltęs, jau atradau ramybę. Vizija į žmoniją tapo skaidresnė ir liko tik fundamentiniai nusiteikimai. Mes, kunigai, studijavę teologiją, turime labai plačią viziją: žmogus, Dievas ir pasaulis. Tame pasaulyje gyvename“.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI