Pietro Umberto Dini, Adriano Cerri (kairėje). G. Zubrickytės nuotr.

Maišydami Romos gatvėmis ir žvalgydamiesi nuo vienos barokinio namo sienos prie kitos su viltimi perskaityti reikalingos gatvės pavadinimą, italai, lietuvių kalbos tyrinėtojai ir vertėjai – profesorius Pietro Umberto Dini ir jo studentas, lingvistikos mokslų daktaras Adriano Cerri Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT lietuviškai pasakojo apie šios kalbos archajiškumą moderniame pasaulyje, apie mėgstamų Lietuvos rašytojų kūrinius ir ryšį su Lietuva. „Apie Lietuvą buvau girdėjęs ir daugiausia matęs iš pašto ženkliukų. Mano tėvelis kolekcionavo tarpukario metų pašto ženkliukus, tarp kurių buvo ir Lietuva“, – lietingą Romos vakarą pasakojo Pietro U. Dini, Pizos universitete dėstantis baltų filologiją, lietuvių kalbą ir kultūrą, bendrąją lingvistiką bei vertimo teoriją.

Iš Toskanos, Pietrasantos miesto kilęs 57-erių Pietro U. Dini jau daugiau kaip 30 metų dėsto baltų filologiją ir yra vienas aktyviausių vertėjų iš lietuvių kalbos į italų. Šio žmogaus pastangų dėka lietuvių kalba yra žinoma ne tik Italijoje, bet ir pasaulyje. „Tai sena istorija, kuri prasidėjo praktiškai 1983 metais, o teoriškai dar anksčiau. Apie Lietuvą buvau girdėjęs ir daugiausia matęs iš pašto ženkliukų. Mano tėvelis kolekcionavo tarpukario metų pašto ženkliukus, tarp kurių buvo ir Lietuva. Pagal Italijos Sovietų sąjungos kultūrinių ryšių protokolą buvo galimybė įvažiuoti į Sovietų sąjungą. Konkurse vietų skyrė labai mažai ir skyrė ne tik filologams, bet ir smuikininkams, fizikams – visoms disciplinoms. Man pavyko, gavau stažuotę ir 9-ajame dešimtmetyje aš pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą. 10 mėnesių praleidau Vilniuje, parašiau savo diplominį darbą apie Mažvydą ir nuo to prasidėjo visa ši istorija, kurios tuo metu neįsivaizdavau tokios, kokia ji yra šiandien“, – ITLIETUVIAI.IT pasakojo baltų filologas Pietro U. Dini.

Pasak profesoriaus, mokytis kalbėti lietuviškai teko kiek avantiūristiškai. „Aš buvau vienas iš nedaugelio užsieniečių, kurie tuo metu buvo Vilniuje. Todėl viena dėstytoja, ponia Strimaitienė, kuri mokėjo italų kalbą, dėstė ispanų – buvo lietuvė iš Argentinos ir dirbo tuomet Vilniaus universitete, buvo skirta man vienam. Kiekvieną dieną mes susitikdavom ir skaitėm. Skaitėm Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“. Išsirinkau šią dramą, nes tuo metu ketinau parašyt savo diplominį darbą Mažvydo tema. Tais laikais nebuvo jokio žodyno, jokios gramatikos, jokių, toli gražu, vadovėlių užsieniečiams, kaip kad yra šiandien. Skaitydami vertėm ir iš teksto atkūrėm gramatiką. Gramatiką galėjau studijuot tik iš anglų kalbos vadovėlių, kurie buvo spausdinti Amerikoje, jų nebuvo galima gauti šiaip sau, turėjau specialiai prašyti iš fondų. Todėl viskas buvo padaryta, jei norite, avantiūristiškai arba pionieristiškai“, – būdamas reiklus sau, profesorius dar ir šiandien nesijuntąs laisvai kalbantis lietuvių kalba, tačiau sako, kad po penkių mėnesių mokymosi jau galėjęs susikalbėti lietuviškai. Anot P. U. Dini, netaisyklingai ir su klaidomis jis gali bendrauti dar aštuoniomis pasaulio kalbomis: latviškai, rusiškai, lenkiškai, angliškai, prancūziškai, kataloniškai, ispaniškai, vokiškai.

Sovietmečiu viešėdamas Baltijos šalyse, jis ne tik mokėsi lietuvių kalbos, bet ir dalyvavo Baltijos kelyje. „1989 metais aš gavau galimybę stažuotis Rygoje latvių rašytojų sąjungos kvietimu ir galėjau sekti Pabaltyje vykstančius procesus. Dažnai būdavau ir Vilniuje, į kurį keliaudavau traukiniu. Taigi rugpjūčio 23 dieną kaip tik buvau prie Rygos, vietovėje pavadinimu Kekeva, kur ir dalyvavau Baltijos kelyje. Tuo metu man jau nebuvo svetimi Baltijos įvykiai ir tapo pakankamai aišku, kad Baltija ir Lietuva yra mano gyvenimo dalis. O prieš porą metų teko iš naujo išgyventi tą jausmą, kadangi tas pats įvyko Katalonijoje, kitame man labai artimame krašte, mano žmona iš čia kilusi, taigi žinau, kad pabaltiečiai atvažiavo padėstyti, kaip geriau organizuoti kelią. Tai pasikartojo, bet kol kas katalonai nesulaukė tokio pat pasisekimo“, – laisvės troškimo ir Baltijos kelio prisiminimais su ITLIETUVIAI.IT portalu dalijosi profesorius.

Pietro Umberto Dini. G. Zubrickytės nuotr.

Išvertęs daugelio žymių lietuvių autorių, tokių kaip Justino Marcinkevičiaus, Kazio Bradūno, Tomo Venclovos, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juozo Apučio, Broniaus Radzevičiaus, Jurgos Ivanauskaitės, Jono Meko, Leonido Donskio ir kitų kūrinius, Pietro. U. Dini ir šiandien nepamiršta vieno iš asmeniškai mėgstamiausio lietuvių poeto – Vytauto Mačernio kūrybos. „Dar būdamas Lietuvoje susipažinau su Vytauto Mačernio kūryba. Kai pradėjau skaityti, mano lietuvių kalba dar buvo silpna, beveik nieko nežinojau apie lietuvių literatūrą. Taigi mano bičiulis Gintaras Aleknonis patarė šį poetą. Per jį aš susipažinau su Mačernio kūryba, kurią vieną iš pirmųjų ir išverčiau. Pačioj pradžioj išverčiau paskirus, asmeniškai patikusius eilėraščius, o paskui nusprendžiau, kad reikia paruošti antologijas, informatyvias knygas. Kartais dar ir šiandien atsiverčiu Mačernį“, – apie savo ir ryškios lietuvių poezijos figūros asmeninį ryšį šypsodamasis pasakojo Pizos universiteto profesorius.

Apibūdindamas lietuvių kalbą kaip „archajiškausią ir konservatyviausią gyvą indoeuropiečių kalbą“, lingvistas tikino, kad ji kinta, tačiau lėčiau nei kitos kalbos. „Tai, kas vyksta lietuvių kalboje dėl anglų kalbos įtakos, vyksta visame Vakarų pasaulyje, taip pat ir italų kalboje bei vis dažniau. Tačiau neturime žiūrėti į žodžius – žodis yra paviršutinis reiškinys, jei būtų galima taip pasakyti. Žodžius žmonės skolinasi. Aš galiu jums paskolinti šitą skėtį, galiu paskolinti vieną žodį, ir nebūtinai jis bus grąžintas, skėtis, tikėkim, taip. Kalbos keičiasi ne dėl to, kad yra daug pavienių žodžių (žinoma, jeigu jų plinta labai daug, tai gali daryti įtaką ir struktūrai), o būtina atkreipti dėmesį į kalbos struktūrą, morfologiją. O lietuvių kalbos struktūra vis dar yra tokia pati archajiška. Žinoma, viskas kinta, bet kinta lėčiau negu kitų kalbų. Pats faktas, kad lietuvių kalboje yra tiek daug ir tebevartojamų linksnių, pats faktas, kad žodžio pabaigoje vis dar yra galūnė -s, -as, -us, kuri kitose, pavyzdžiui, slavų kalbose dingo, yra archajiškas ženklas“, – lietuvių kalbos kitimo situaciją bendrajame pasaulio kalbų kontekste apibūdino P. U. Dini.

Kalbėdamas apie savo studentus profesorius pripažįsta, kad baltų kalbotyros disciplina neprimena lengvo pasivaikščiojimo, ir išlieka tie, kurie yra išties pasiryžę ir motyvuoti. „O tų, kurie atsitiktinai atsiranda, po poros kartų jau ir nebematau. Išmoksta, ką turi išmokti, išlaiko egzaminus, ir tuo viskas baigiasi. Tačiau daug studentų lieka ir stipriai domisi. Vienas mano studentas dabar yra profesorius Vilniaus universitete, dėsto italų kalbą, Adrianas yra Pizos universiteto daktaras ir netrukus bus stipendistas“, – savo studentų pasiekimais džiaugėsi Pizos universiteto baltų lingvistikos katedros profesorius.

Į italų kalbą išverstos Donelaičio poemos „Metai“ pristatymas Romoje. G. Zubrickytės nuotr.

Adriano Cerri, 2015 m. į italų kalbą išvertęs ir šiemet, vasario 23-iąją Romoje pristatęs K. Donelaičio poemą „Metai“, yra Pietro U. Dini studentas, lingvistikos mokslų daktaras, dėstytojas bei vertėjas, susidomėjimą Lietuva perėmęs iš savo mokytojo. „Susidomėjimas Lietuva prasidėjo 2004 metais, kai įstojau į literatūros ir kalbos kursą universitete, ir ten profesorius dėstė ir tebedėsto baltų filologiją. Aš domiuosi filologija ir kalbotyra. Man buvo labai įdomu sužinoti lietuvių kalbos ypatumus, tai, kad ši kalba yra labai archajiška ir sena. Lietuvoje pirmą kartą apsilankiau po bakalauro darbo gynimo – gavau puikią progą keliauti į Lietuvą su Švietimo ir mokslo ministerijos stipendija semestrui, kur galėjau mokytis lietuvių kalbos Vilniaus unversitete. Pirmą kartą išgirdus lietuvių kalbą man susidarė grožio įspūdis, tai nebuvo mokslinė nuomonė, tai buvo įspūdis – ši kalba mane sužavėjo“, – ITLIETUVIAI. IT portalui kalbėjo A. Cerri.

Pasak A.Cerri, lietuvių kalba jam yra komunikavimo, darbo įrankis ir taip pat išskirtinumas. „Sakyčiau, kad tai savas kampas, vieta, kurioje man gera. Tai mano ypatumas“, – ir tęsdamas mintį pridūrė, kad lietuviai jam atrodo draugiški ir mažiau konservatyvūs už italus. Dėstytojas pateikė Lietuvos šimtmečio pavyzdį. „Aš matau, kad lietuviams tai yra labai svarbus įvykis, jie išėjo į gatves ir šventė, nežinau, ar mes taip būtume padarę. Gal jums laivė yra vienas iš svarbiausių dalykų, mums taip pat, bet mes nejaučiame, kad tai yra labai aktualus reikalas, jums vis dar yra, ir tai labai gerai“, – pamąstymais apie lietuvio portretą dalijosi A. Cerri.

Pirmojo lietuviškos grožinės literatūros kūrinio vertimas A. Cerri truko ne vienerius metus. Versti poemos tekstą į italų kalbą Pizos universiteto lingvistikos daktaras pradėjo savo iniciatyva ir savam malonumui. „Visas šitas darbas man buvo, drįsčiau pasakyti, pramoginis. Neturėjau sutarties su leidykla, tai pradėjau daryti savo noru, o profesorius mane labai ragino eiti toliau. Tik po 6 metų atsirado galimybė baigti ir išleisti vertimą, kas dar labiau skatino baigti darbą“, – apie išsipildžiusią iniciatyvą pasakojo lingvistas.

Netrukus italų kalba turėtų pasirodyti ir jo verstas Giedros Radvilavičiūtės romanas „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Šiuo metu vyras verčia Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“. Pasak vertėjo, abi knygos yra gavusios Europos Sąjungos literatūros prizą, dėl kurio italų leidėjai jomis ir susidomėjo. A. Cerri pagyrų taip pat negailėjo ir dar vienam, paties mėgstamam lietuvių rašytojui. „Ričardas Gavelis yra nuostabus autorius, deja, dar neišverstas į italų kalbą, tikrai vertėtų išversti jo pagrindinį romaną „Vilniaus pokeris“. Manau, kad šis romanas būtų įdomus ir italų skaitytojams“, – svarstė lietuvių kalbos entuziastas A. Cerri.

Giedrė Zubrickytė
ITLIETUVIAI.IT