Ar žinojote, kad Vatikano širdyje, Šv. Petro bazilikoje, galite atrasti ir lietuvišką salelę? Bazilikos grotose, šalia Šv. apaštalo Petro kapo, čia kadaise įkurta Cappella Lituana – Lietuvių koplyčia, popiežiaus, Šv. Pauliaus VI pašventinta 1970 m. Be Lietuvos, vos kelios kitos šalys (Lenkija, Vengrija ir Airija) gali pasidžiaugti čia turėdamos savo koplyčias. Bet kaip gi įvyko, kad okupacijos laikotarpiu, kuomet mūsų valstybė faktiškai neegzistavo, Lietuvos vardas buvo įamžintas vienoje švenčiausių pasaulio vietų?

 

Kaip Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo Vatikano radijo žurnalistas Saulius Augustinas Kubilius, koplyčia nebūtų galėjusi atsirasti be nuoširdžios viso pasaulio lietuvių pagalbos, reikšmingų mūsų kunigų pažinčių Vatikane, tautiečių tikėjimo Dievu ir šviesesne tėvynės ateitimi.

 

 

Įėję į koplyčios vidų, priešais pagrindinį altorių išvystame kiekvienam lietuviui katalikui artimą ir savą Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą. Atidžiau įsižiūrėję į visos koplyčios dekorą, atrandame svarbias Lietuvos istorines ir katalikiškosios bendruomenės asmenybes.

 

Šventovės meninę koncepciją sukūrė išeivijos dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. Interjero sienų reljefai, iškalti iš šviesaus travertino akmens, vaizduoja Lietuvos valdovus, kankinius ir šventuosius. Įdomu tai, kad šie bareljefus į Romą atkeliavo iš Niujorko, kur juos anuomet sukūrė V. K. Jonynas. Rytinėje koplyčios sienoje esančiuose bareljefuose yra įamžinti istoriniai Lietuvos valdovai – karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Jogaila, ir jų statytos pirmosios Lietuvoje Vilniaus, Trakų bei Kauno bažnyčios. Priešingoje sienoje – šventieji ir kankiniai – Šv. Kazimieras ir Juozapatas Kuncevičius, Kražių skerdynių aukos, Sibiro tremtinių kankinių maldos knygelėje „Marija, Gelbėki mus!“.

 

 

Todėl šventovė dar yra žinoma „Lietuvos kankinių koplyčios“ vardu. Kaip anksčiau yra rašęs S. A. Kubilius, V. K. Jonynas parinko šviesųjį travertino akmenį koplyčios sienoms būtent todėl, kad šis akmuo jam priminė tufo uolieną, kurioje buvo kasamos katakombos. Katakombų, kaip kenčiančios Bažnyčios simboliu, buvo norėta priminti tuometinę Lietuvos padėtį, paliudyti, kad tauta, kuri yra okupanto stumiama iš savo šventovių Lietuvoje, sugeba krikščionybės centre – Šv. Petro bazilikos požemių grotose – sukurti šventovę, į kurią kryptų viso krikščioniškojo pasaulio žvilgsnis.

 

Pasak S. A. Kubiliaus, šioje garbingoje ir ypatingai saugomoje vietoje, koplyčios projektas buvo įgyvendintas žaibiškai – per trejus metus. Pasidalinus žinia su pasauliu, išeivijoje gyvenantys lietuviai panoro prisidėti prie koplyčios atsiradimo ir dosniai siuntė aukas. Koplyčia nebūtų atsiradusi ir be Romoje gyvenusių lietuvių kunigų iniciatyvos, reikšmingų jų pažinčių Vatikane.

 

 

„Mūsų kunigai Romoje neturėjo asmeninių kontaktų su popiežiumi, tačiau „amerikietis“ arkivyskupas Paulius Kazimieras Marcinkus – taip, turėjo, ir buvo aktyvus šios idėjos užtarėjas. Jis galėjo tarpininkauti ir Vatikano žinybose, kurios buvo tiesiogiai atsakingos už statybos darbus, koplyčios interjero įrengimą ir t.t. Marcinkus taip pat buvo oficialaus komiteto Koplyčios inauguracijai pirmininkas, lydėjo į ją atėjusį popiežių, Šv. Paulių VI, dalyvių vardu jį pasveikino ir įteikė lietuvių dovanas. Kita vertus, Lietuvių kolegijos Romoje rektorius prelatas Ladas Tulaba irgi turėjo artimų pažinčių Vatikane, kurio darbuotojai geranoriškai vykdė ir dalykiškai prižiūrėjo lietuvių užsakymus (daugelį apdailos daiktų koplyčioje atliko „Švento Petro fabriko“ darbuotojai)“, – portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo S. A. Kubilius.

 

 

„Didžiu Lietuvos bičiuliu buvo ir kardinolas Antonio Samorè (jo vardo gatvė yra Kaune). Tuomet A. Samorè, Sakramentų kongregacijos prefekto, asmeninis sekretorius buvo prel. Vincas Mincevičius. V. Mincevičius buvo pagrindiniu koordinatoriumi visais su koplyčia susijusiais reikalais: tariantis su vysk. Vincentu Brizgiu, tarpininkaujant V. Brizgio ir V. K. Jonyno susitikimams su Vatikano atstovais, ieškant ir samdant dailės ekspertus italus, informuojant kardinolą A. Samorè, kuris turėjo tiesioginį ryšį su popiežiumi. A. Samorè per prel. V. Mincevičių palaikė ryšius ir labai rėmė Lietuvos vyskupus jų vizituose į Vatikaną“, – pasakojo S. A. Kubilius.

 

„Turbūt svariausi lietuvių užtarėjai koplyčios projekte buvo du ganėtinai įtakingi Apaštalų Sosto kardinolai, labai artimi Šv. Pauliui VI; abu save laikė ir buvo viso pasaulio lietuvių vadinami „Lietuvos bičiuliais“. Vienas jų – kardinolas Giuseppe Pizzardo, kuris ypač pirmaisiais pokario metais rėmė Romoje namų neturėjusius lietuvių kunigus ir padėjo jiems įsteigti popiežiškąją lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją. Jis mirė nepraėjus mėnesiui po Lietuvių koplyčios pašventinimo. Beje, vos keletą savaičių prieš koplyčios pašventinimą Romoje mirė kitas koplyčios projekte dalyvavęs asmuo, Lietuvos Respublikos diplomatas ir pasiuntinys prie Šventojo Sosto, Stasys Girdvainis“, – savo žiniomis dalinosi S. A. Kubilius.

 

 

Vatikano radijo žurnalistas portalui ITLIETUVIAI.IT atskleidė, kad šventinant koplyčią iš Lietuvos neatvyko nei vienas dvasininkas, tik vysk. Vincentas Sladkevičius, vėliau paskirtas kardinolu, atsiuntė sveikinimo telegramą. Lietuvos okupacijos laikais tai buvo labai drąsus gestas, už kurį V. Sladkevičius sovietų buvo represuotas ištrėmimu iš vyskupijos. V. Sladkevičius nepabūgo ir rado galimybę už koplyčią padėkoti popiežiui ir pasveikinti jos statytojus.

 

Lietuvos koplyčia užėmė svarbią vietą ir vieno ypatingo žmogaus – Šv. Jono Pauliaus II – gyvenime. 1978m., iš karto po jo išrinkimo popiežiumi, Bažnyčios tėvas atėjo pasimelsti būtent į Lietuvos koplyčią. Čia jis ne kartą lankėsi ir vėliau, būtent čia jam ir kilo troškimas aplankyti Lietuvą.

 

 

„Esu tikras, šiandien perstatant lietuvių koplyčią, joje rastume vietos paminklui Šv. Jonui Pauliui II. Kurį laiką po mirties jis buvo vadinamas „didžiuoju popiežiumi“. Dabar, šventumo šešėlyje, Jono Pauliaus „didumas“ tarsi išnykęs. Bet mums, lietuviams, Jonas Paulius II yra iš tikrųjų didis. Jis neslėpė, kaip sielojosi dėl Lietuvos, lietuvių katalikų gerovės. Manau, popiežiaus nutiestas draugystės tiltas yra išskirtinis atvejis lietuvių ir lenkų santykiuose ir, tikiuosi, tvers dar ilgai. Jei ir būta kažkokių spėliojimų apie Karolio Voitylos lietuvišką kilmę, mano žiniomis, jis pats atsakydavęs sąmoningai nieko apie tai nežinąs. Tačiau būdamas mūsų vyskupu Romoje elgėsi tarsi būtų atvirkščiai!“ – apie artimą Jono Pauliaus ryšį ne tik su Capella Lituana, bet ir visa mūsų šalimi ir Lietuvos žmonėmis pasakojo S. A. Kubilius.

 

„Prisiminkime, daugelį dešimtmečių iki pat jo išrinkimo popiežiumi lietuviai Vatikane negalėjo jaustis jaukiai, nes vos ne visose srityse susidurdavo su lenkų nedraugiškumu. Jono Pauliaus II dėka tai visiškai pasikeitė. Pamenu, kartą, apie 1980 metus, kai po Velykinio „Urbi et Orbi“, pasveikinęs lietuviškai, kaip ir kasmet per Velykas ir Kalėdas, popiežius priėjęs prie mūsų, Vatikano radijo darbuotojų, turėjusių laimę būti Palaminimų salėje, pasveikinęs su Velykomis ir susirūpinęs paklausė, ar teisingai ištarė (lietuvišką sveikinimą – aut. past.). Mes dėkojome, atsakėme, kad, aišku, teisingai, ir sveikinome su šventomis Velykomis, o jisai, apžvelgdamas visus ten buvusius, pasakė: „O kaip dar galėčiau padėti?“. Taip išsakytas jo rūpestis mums giliai įsismelkė į širdis, nes tuomet dar pagalvojau, ką į tai galėtume jam atsakyti?! Tačiau tuomet jis tarsi savęs klausė, lyg būtų garsiai mąstęs „O kaip dar galėčiau jums (lietuviams/Lietuvai) padėti?“ – prisiminimais dalinosi S. A. Kubilius.

 

 

Jonui Pauliui II labai rūpėjo ir jis užjautė katalikų diskriminacijos ir represavimo faktus. Juos skaitė iš „Lietuvos katalikų Bažnyčios Kronikos“ itališko vertimo, periodiškai kas mėnesį leidžiamame „Elta-Press“ (leidėjas ir vertėjas buvo mons. Vincas Mincevičius)“, – pasakojo S. A. Kubilius.

 

Pasak žurnalisto, pirmieji popiežiaus draugiškumo ženklai buvo labiau simboliški, pradedant pasisakymu „pusė mano širdies yra Lietuvoje“. S. A. Kubilius taip pat prisimena, kad oficialiame Vatikano kalendoriuje, prie kovo 4-sios, Šv. Kazimiero šventės, būdavo įrašas „Lenkijos kunigaikštis“. Jonas Paulius II pakeitė šį užrašą, ir nuo tada kalendoriuje yra įrašyta „Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas“. Tai buvo apie 1979-1980 metus. Jau pačią pirmąją popiežiavimo dieną Jonas Paulius II numatė kelionę į Lietuvą, kuomet buvo užėjęs pasimelsti į Lietuvos koplyčią! Ir atvykęs į Vilnių 1993 metais viešai prie Aušros Vartų Marijos paveikslo prisipažino „kaip troškau šios dienos“ ir prisiminė, kad tą pirmąją dieną buvo užėjęs būtent į Capella Lituana.

 

 

S. A. Kubilius portalui ITLIETUVIAI.IT taip pat atskleidė, kad begalinis draugiškas Jono Pauliaus II prielankumas mūsų šaliai turėjo ypatingą reikšmę ne tik tikinčiųjų bendruomenei, tai buvo ir žinia visam pasauliui apie mažą ir kenčiančią, bet tikėjimo nepraradusią Lietuvos valstybę.

 

„Simboliškas sutapimas, kad Sovietų Sąjunga užbaigė okupacinės Raudonosios armijos pajėgų pasitrauki-mą iš Lietuvos Respublikos teritorijos likus mažiau nei savaitei iki popiežiaus atvykimo į Lietuvą! Dabar nuo tų dienų jau praėję 25 metai… Beje, nereikėtų užmiršti ir popiežiaus „diplomatinio akibrokšto“, kuomet jis ryžosi kelionei dar ankščiau, į tuomet sovietų dar okupuotą Lietuvą. Pasaulyje nedaug tada turėjome draugų, o niekieno neprašytas ir nekviestas Jonas Paulius II ėmė ir nelauktai paskelbė visam pasauliui, kad sovietai neleido nei jam, nei jo atstovui nuvykti į Lietuvą. Tai įvyko 1984 metais, minint Šv. Kazimiero mirties jubiliejų. Tai buvo savotiškas žemės drebėjimas politiniame pasaulyje: kas gali išdrįsti neleisti popiežiui kur nors keliauti! O jis pasakė, kad nori į Lietuvą. Šitaip Jonas Paulius II išėjo į tarptautinę areną kaip Lietuvos draugas daugelį metų prieš Lietuvos išsivadavimą, kovo 11-ąją, prieš Lietuvos Sąjūdį, gorbačiovinę „glosnost“ ir „perestrojka“, ir dar prieš Lietuvos Laisvės Lygos pirmąjį viešą mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Šitaip, per Joną Paulių II visa Vatikano „sistema“ pasuko „artumo Lietuvai“ kursu: tai paveikė Italijos visuomenę, italų spauda pradėjo aiškintis, kas yra ta „Lituania“ ir kodėl popiežius į ten veržiasi, nors italams tuomet egzistavo tiktai Rusija, Lietuvą italai buvo vos ne visai užmiršę. Beveik tris dešimtmečius turėjome tikrai ypatingą draugą Popiežiaus soste. Jo nuopelnų sąrašas ilgiausias“, – ITLIETUVIAI.IT pasakojo gyvasis laikotarpio liudininkas, Romos lietuvis Saulius Augustinas Kubilius.

 

 

*************************************************

 

Lietuvių koplyčią, lietuviškumo salelę Vatikane, galima aplankyti iš anksto susitarus dėl jos atidarymo (paprastai koplyčia yra užrakinta). Į ją patekti padeda popiežiškajai lietuvių Šv. Kazimiero kolegijai priklausančių svečių namų „Villa Lituania“ administracija. Svečių namai taip pat apgyvendina turistus iš viso pasaulio (lietuviams taikomos nuolaidos), pasirūpina bilietais į popiežiaus audienciją ir padeda susigaudyti Romos mieste ir Vatikane. Daugiau informacijos apie „Villa Lituania“ rasite ČIA.

 

Rėmėjo turinys. Tekstas parengtas bendradarbiaujant su lietuviškais svečių namais „Villa Lituania“

ITLIETUVIAI.IT