Šie žodžiai skirti įvardinti Maggiore( Madžore) ežero širdį- Borromeo salas. Italijos šiaurėje mėlynuojantis ežeras plona gyslele jungia Lombardijos ir Piemonte regionus. Siauras 65 km ilgio ežeras yra antras pagal dydį visoje Italijoje, o jo viduryje plūduriuojančios salos Bella- Graži, Dei Pescatori- Žvejų ir Madre- Motina yra vartai į nuo realybės atitrūkusį pasaulį.

Bella sala – Graži

Sala, kokią matome šiandien- Karlo Borromeo III šeimos nuopelnas. 1632 aisiais pradėjęs salos tobulinimo darbus, Karlo sūnus kunigaikštis Vitaliano VI šį nedidelį žvejų nameliais nusėtą plotelį ežero viduryje pavertė tikru meno kūriniu. Naujam gyvenimui prikelta sala buvo pavadinta sala Isabella, mylimos motinos ir Karlo Borromeo III iojo žmonos garbei.

Išmoningai suderinus gamtą ir architektūrą, buvo pasiektas stulbinantis rezultatas, vertas dabartinio salos pavadinimo: Bella-Graži. Savo forma sala primena pasakišką žalią laivą, ramiai plūduriuojantį mėlynuose ežero vandenyse. Šio nepaprasto laivo priekyje iškilmingai stovi barokinio stiliaus šeimos rūmai. Didingas pastatas buvo ne tik Borromeo šeimos namai, bet ir daugelio žymių žmonių traukos centras. Įkvėpimo čia sėmėsi Dostojevskis, Thomas Mann, Charles Dickens, George Bernard Shaw, E. Hemingway…

Pro atvirus rūmų langus sklindnanti saulės šviesa ir svaiginantis gėlių aromatas tarsi nukelia dabartinį lankytoją dešimtimis ar net šimtmečiais į praeitį. Smalsu pasidairyti po Napoleono salę, kurioje jis 1797 metais viešėjo kartu su žmona Giuseppina. Ištaikingumu stebina Ginklų, Medalių, Šokių salės, pasakojančios apie Borromeo šeimos pomėgius, nuopelnus ir čia vykusius pobūvius. Itin didelę vertę turi rūmuose įrengta Muzikos salė, kurioje 1935 metais įvyko Sresos konferencija. Mussolini, Laval ir Mac Donald, atstovavę Italiją, Prancūziją ir Didžiąją Britaniją, nuvertinę Hitlerio keliamą grėsmę tikėjosi garantuoti taiką Europoje. Laimei, praūžęs karas salos nepalietė. Didžiulės vertės gobelenai, paveikslai, statulos sustingę laike ir toliau ramiai skaičiuoja bėgančias dienas. Nepakitę išliko ir nuostabą keliantys pastato požemiai- tikra vandens pasaulio karalystė. Ši pastato dalis buvo skirta pasislėpti nuo alinančių vasaros karščių ir tvankumo. Šešios žemos skliautuotos požemio salės dedikuotos dievui Neptūnui. Delfinai, žuvys, vandens augalai- visa meistriškai sudėliota iš smulkių juodai baltų akmenukų ir kriauklelių. Kai palikus šį vėsų paslaptingą pasaulį laiptais pakylama į Šventinę salę, sunku patikėti, kad viename pastate gali tilpti tiek daug neįtikėtinų ir skirtingų dalykų.

Pažvelgus pro langą smalsumą sužadina gėlėmis liepsnojantis Borromeo šeimos moto: “Humilitis”- kuklumas. Tikriausiai sunku būtų surasti kitą taip aiškiai jį supančiai aplinkai prieštaraujantį žodį… Kas žino, gal giliai širdyje Borromeo šeimos nariai ir puoselėjo šią dvasinę vertybę, tačiau akivaizdu, jog viskas šioje nedidelėje vos 320 metrų ilgio ir 180 metrų pločio saloje sukurta stebinti, sudominti, užburti…

Sala grožiu gerokai pranoksta savo pavadinimą. Geriausi Italijos sodininkai visus metus rūpinasi salos sodo grožybėmis. Kiekvieną mėnesį, pradedant ankstyvu pavasariu ir baigiant vėlyvu rudeniu, Bella salą užlieja vis nauja žydinčių gėlių banga. Stebina milžiniški magnolijų žiedai ir orchidėjų įvairovė, galva svaigsta nuo rožių, levandų, rododendrų kvapo. Rūmai, sodo takeliai- viskas skendi šimtais spalvų raibuliuojančioje augalų jūroje.

Dar vienas salos stebuklas- įspūdingas kriauklės formos amfiteatras, karūnuotas heraldiniu Borromeo šeimos simboliu- išdidžiai šuoliuojančiu Vienaragiu. Amfiteatrą supantys barokinio stiliaus sodai žaliuoja ant dešimties skirtingo dydžio terasų, imituojančių kybančius Babilonijos sodus. Nuo aukščiausiai, net 37 metrus virš ežero pakibusios terasos, atsiveria nuostabūs vaizdai. Ne veltui ši jauki vieta yra pavadinta “Meilės sodu”.

Visas jėgas paskyręs salai, kunigaikštis Vitaliano VI gyvenimą baigė vienišas… Aistringai mylėjęs ir puoselėjęs Bella salą, vyras vadino ją savo dama. Kaip ir dera didžios meilės paliestam žmogui, salai jis dovanojo savo širdį. Relikvija iki šiol mėgaujasi ramybe vienoje iš Bella salos koplytėlių.

Sala Madre – Motina

Vidurinė ir didžiausia iš visų Madžore ežero salų garsėja užburiančiais sodais. Prancūzų rašytojo Gustave Flaubert žodžiais, jei Edenas egzistuoja, jis neabejotinai tarpsta būtent šioje Madžore ežero saloje.

Tai vieta, kurioje norisi pasiklysti… Ir nors fiziškai to padaryti 330 metrų ilgio ir 220 metrų pločio saloje praktiškai neįmanoma, gera jausti patekus į patį motinos gamtos glėbį. Aplink viskas čiulba, dūzgia, šlama ir siūbuoja šimtais keisčiausių garsų, spalvų ir formų.

Kaip ir visos Borromeo šeimai priklausančios salos, taip ir ši savo gyvavimo pradžioje priminė tik iš vandens kyšantį akmenų ir žemių kupstą. 1583 metais Renato Borromeo nusprendė saloje pasistatyti namus ir užveisti nedidelį citrinmedžių ir apelsinmedžių sodelį. Pūškuodami laiveliai plukdė į salą tonas derlingos žemės. Saulė, šiltas ežero oras ir darbščios rankos sukūrė stebuklą: ištisus metus žaliuojantį, kvepiantį ir vaisius brandinantį sodą. Smalsumo vedami sodininkai kasmet pasodina vis naujų, egzotiškesnių gėlių, krūmų, medžių. Iš viso saloje priskaičiuojama daugiau kaip 2000 skirtingų rūšių augalų. Geltonuojančius apelsinus ir citrinas papildė arbatos, kavos medžiai, bananai. Dabar į dangų stiebiasi eukaliptai, žemę žiedais barsto magnolijos, saldžius vaisius rudenį brandina palmės. Seniausia jų- Jubaea spectabilis, sulaukė net 130 ojo gimtadienio.

Sodas kaip milžiniskas orkestras žydinčiais akordais skambina odę keturiems metų laikams. Tikras fejerverkas pavasarį- azalijų krūmai, liepsnojančios buganvilijos, tulpės. Vasarą galva svaigsta nuo jazminų, gardenijų kvapo… Saloje vingiuojantys takeliai pranyksta tarp 150 skirtingų rūšių kamelijų žiedų. Tik atvykus į salą paaiškėja paslaptis, kodėl šie bekvapiai žiedai taip žavi viso pasaulio damas.

Jau nuo XVIII amžiaus pabaigos Madre sala laikoma tikru tropikų rojumi. Specialiuose vandens baseinuose stebina milžiniški lotosų lapai, lelijos. Laimingieji gali pasigrožėti ir itin trumpai žydinčiu tropinių kraštų simboliu- Hibiscus žiedu. Šiltųjų kraštų moterys juo mielai puošia plaukus, o užplūdusias aistras vyrams siūlo atgaivinti raminančia šio augalo arbata Karkadè.

Salos širdis- beveik 200 metų skaičiuojantis seniausias Europoje Cupressus cashmeriana, kilęs iš Himalajų ir čia žaliuojantis jau daugiau nei 200 metų. Net 30 metrų aukščio medžio šakos nuo menkiausio vėjelio pūstelėjimo virsta žaliomis vėduoklėmis. Gaila, jog 2006 aisias ežeru praūžusi audra medį gerokai nuniokojo. Dabar senolis į gyvenimą kabinasi dešimtimis plieninių lynų ir visai nežada pasiduoti.

Šis įspūdingas augalas- tarsi Borromeo šeimos namų sargas. Poilsiui ir pramogoms skirta rezidencija aprūpindavo šeimos stalą egzotiškais vaisiais ir gėlėmis, o nuobodulį išblaškydavo spektakliais. Nuo 1978 metų lankytojams duris atvėrusio pastato salėse saugoma ištaikingų livrėjų kolekcija, nesenstančios porceliano lėlės ir įspūdingas namų teatras. Grotestiški ir keisti gyvūnai bei žmonės dar ir dabar kelia nuostabą savo iki smulkmenų tobulais rūbais bei išraiškomis.

Užburiančią ir beveik mistišką Madre salos atmosferą praturtina išdidžiai pievose vaikštinėjantys tetervinai, fazanai, ant šakų krykštaujančios papūgos, spalvotomis uodegomis besivėduojantys povai. Drąsiai soduose vaikštinėja ir itin retai sutinkami baltieji povai. Sniego baltumo paukščiai, pasak salos prižiūrėtojų, apdovanoti stebuklngomis galiomis. Sugalvojus norą, patikėkite jį baltajam povui: jei nuostabioji uodega išsiskleis, būkite tikri, noras tikrai išsipildys!

Dei Pescatori sala – Žvejų

Paklaidžiojus Bella salos rūmuose, pasigrožėjus Madre salos sodais, dieną tinkamiausia baigti Dei Pescatori saloje. Tai Žvejų sala, kurioje gyvenimas verda ištisus metus. Viduramžiško stiliaus kaimelis susigūžęs aplink vienintelę XI amžiaus salos bažnytėlę, saugančią žvejų globėjų: šventojo Petro ir Andriejaus skulptūras. Kaimelio gatvės- siauros ir trumputės. Statūs ir siauri laipteliai, staigūs posūkiai ir netikėtai atsiveriantys nostabūs ežero vaizdai suteikia salai nepakartojamo žavesio. Balti aukštoki namai puošti spalvotomis mozaikomis. Išskirtinis jų bruožas- ilgi balkonai, kuriuose moterys ant virvių sauleje džiovindavo žuvis žiemai.

Tai vienintelė ežero sala, kurioje nuo seno gyveno ir iki šiol gyvena žvejai- tikrieji salos šeimininkai. Mažytėje, vos 300 metrų ilgio ir 100 metrų pločio saloje šiandien gyvena apie 40 žmonių. Žiemą, švęsdami Kalėdas, salos gyventojai susiburia prie bendro vaišių stalo tapdami viena didele šeima.

Salos senbuviai, kurių dešimt- užkietėję žvejai, tikina nei už jokius pasaulio turtus nepaliksiantys Pescatori salos. Seniausias jų- Pierbattista Ruffoni, iki šiol saugo žuvingiausių ežero kampelių paslaptis ir kasdien plaukia žvejoti tipine brezentu dengta valtele. Į užmestus tinklus pakliūva ešeriai, lydekos, upėtakiai…

Skirtingai nuo Bella ir Madre salų, galva šioje saloje svaigsta visai ne nuo gėlių, bet nuo maisto kvapo… Itin romantiški restoranai- tikras salos gyventojų turtas ir turistų džiaugsmas. Nelengvas galvosūkis pasirinkti tarp“Risotto al pesce persico”, ant grotelių keptos žuvies file ar lydekos, įdarytos ryžiais, slyvomis ir kiaušiniais … Išgėrus vėsaus baltojo vyno, nenustebkite tarp tolumoje juoduojančio kranto medžių išvydę aukštai iškeltą ranką. Tai didžiulė Madžore ežero globėjo kardinolo Carlo Borromeo statula.

Carlo Borromeo statula

Borromeo giminė nuo seno garsėjo bankininkais ir Dievo tarnais. Aronos mieste 1538 spalio 2 dieną gimęs Carlo Borromeo taip pat pasirinko dvasininko kelią. Visą savo neilgą gyvenimą šis vyras paskyrė vargšams ir nukentėjusiems nuo maro. Sulaukęs 22 metų amžiaus, buvo paaušktintas iki kardinolo, o 1565 metais tapo Milano arkivyskupu. Amžininkai šį žmogų prisimena kaip asketišką, griežtą ir itin dorovingą bei skaistų vyra. Buvo kalbama, jog net minėti savo giminės moterų vardus jam būdavo nepadoru… Tikriausiai ši savybė ir įkvėpė šmaikštų italų rašytoją Piero Chiara į dienos šviesą iškelti hipotezę, išgarsinusią ant kalvos Aronos mieste stovinčią milžinišką Carlo Borromeo statulą.

Milano arkivyskupas praėjus keliems dešimtmečiams po mirties buvo paskelbtas šventuoju. Jo pasekėjas pusbrolis Federico, taip pat vyskupas, nusprendė pagerbti giminaičio atminimą pastatydamas jam paminklą- didžiulę statulą. Kūrinio autorius- Giovanni Battista Crespi. Milžiniška, nuo kalvos gerai matoma Carlo Borromeo statula turėjo tapti kelrodžiu ežeru plaukiantiems laivams ir sulaikyti nuo nusikaltimų keliuose siautėjusias plėšikų gaujas. Statulą buvo nutarta lieti iš bronzos ir geležies, tačiau darbams įpusėjus pritrūkta lėšų…

Rašytojo Piero Chiara teigimu, 35 metrų aukščio statulai užbaigti buvo panaudotas Rodi salos uoste stovėjusio dievo Helio bronzinis vyriškumo organas. Praūžusios audros, žemės drebėjimai metams bėgant nubloškė Rodi kolosą į jūros gelmes. Apsukrūs prekeiviai gabalais supjaustė bronzinę skulptūrą, taip išnešiodami skirtingas kūno dalis po visą Europą. Būtent vyriškumą simbolizuojanti net 4 metrų ilgio ir metro skersmens koloso dalis atsitiktinai pateko į Borromeo šeimai priklausančio Aronos miesto žemes. Laimingo atsitiktinumo dėka vietinio valstiečio dirbamame lauke rastas bronzinis vyriškumo simbolis buvo palaikytas likimo siųstu ženklu ir įspūdinga šventojo Carlo Borromeo statula 1698 metais buvo sėkmingai baigta.

Kūrinio vidaus struktūra vėliau tapo pavyzdžiu projektuojant Laisvės statulą Amerikoje. Italų moterys, įkvėptos graikų mitologijos, keliauja paliesti šventojo Carlo Borromeo statulos tikėdamos patirti motinystės džiaugsmą, netekėjusios- prišaukti sėkmę ieškant vyro, o viso pasaulio keliautojai- pasigrožėti nuostabiais ežero vaizdais.

Dabar, sumokėjus nedidelį mokestį, siaurais laipteliais galima patekti į statulos vidų ir pakilti net iki šventojo galvos. Pro Carlo Borromeo akis pažvelgus į ežerą atsiveria kvapą gniaužiantys trijų salų vaizdai: dešinėje- sala Bella, kairėje-Dei Pescatori, o per vidurį- sala Madre. Ne veltui 1828 metais čia viešėjęs klasikas Stendhal Borromeo ežero salas apibūdino kaip vieną iš gražiausių pasaulio vietų: ”Jei tavo krūtinėje plakančią širdį dengia apsiaustas, parduok jį ir už gautus pinigus keliauk pasigrožėti Borromeo salomis. Tavo širdis bus tau dėkinga…”

Ernesta Mažalskaitė Parma, tinklaraščio Inter friends  autorė
Medžiaga spausdinta žurnale “Ieva”

ITLIETUVIAI.IT,
2016 m. rugsėjo 29 d.