Kas nieko nejaučia jūrai? Vieni jos ieško, kai gera, kiti – kai siaučia gyvenimo audros, kai ilgisi šilumos ar nori pabėgti nuo pasaulio ir yra reikalinga saugi užuovėja. Kitiems vien mintis apie jūrą yra nemaloni: visi apie ją svaigsta, o aš – ne toks, kaip aplinkiniai!

Kas nors prie jos užaugo, o gal šiaip, iš prigimties, jaučia – jūra = namai. Aš iki šiol nežinau, ką labiau myliu – jūrą ar kalnus. Prisimenu pokalbį su artima drauge apie tai, jog būtų smagu gyventi krašte, talpinančiame jūrą ir kalnus. Prisimenu ir tai, kaip anuomet tik nusijokėme iš paistalų, nusprendusios, jog tokių vietų beveik nebūna. Kas galėjo pamanyti, jog po penkiolikos metų tokioje vietoje bus mano namai, nes tokių vietų, vis dėl to, esama…

Jūra – charakteringa. Visada mylėjau vasarinę Nidos jūrą, žieminę Palangą ir Klaipėdą ištisus metus. Baltija savo šniokštimu, šnopavimu ir net tuo savo urzguliu ramindavo sielą. Jos rudai-žaliai-pilki atspalviai glostydavo akį, o tolimi ir lengvi pasivaikščiojimai smėlėtu pajūriu grąžindavo kūnui gyvybę. Vykdavau pajūrin, pasitaikius menkiausiai galimybei. Ypač gerai prisimenu žaibišką meditaciją, kuomet gyvenimo ritmas įsukdavo į velnio karusėlę – minutė prie jūros prilygdavo nakčiai saldžiausio miego.
Dėl to visada norėjau, kad užaugtų kuo mažiau žmonių, nepamačiusių jūros – juk nuostabu pirmą kartą išvysti bangas, negalėti suvokti didingos jūros platumos. Tos akimi neaprėpiamos Baltijos bangos – ypatingos. Net vandenynuose tokios negimsta…

Ir dabar skubu pajūrin – visada, kai tik galiu. Sicilijoje toli keliauti nereikia, nes šią salą skalauja trys: Tirėnų, Viduržiemio ir Jonijos. Gyvenu prie Jonio jūros, kaip ją vadindavo senovės siciliečiai. Man, žemaitei, tas pavadinimas – išskirtinai mielas 🙂 Patinka ir kiek įžūlus, nevaldomas, kiek laukinis Jonio jūros charakteris. Ji nėra miela, jos akmenuotas dugnas duria, ypač, kai jai priešiniesi. Jos šaltokas vanduo gelia, tegul ne taip skaudžiai, kaip gimtosios Baltijos, o vėjo sukeltos bangos ūbauja: ,,Tu čia – tik svečias… Nepamiršk to…”. Ir čia pat, lyg susigėsdama savo netakto, Jonijos jūra atsiprašydama šnibžda: ,,Bet aš esu sūri. Mano druskos tave saugos – tu niekada niekada niekada nenuskęsi…..”

Jonijos jūros spalvos – užburiančios, ji – ,,meravigliosa”: žiemą – smaragdinė, dabar – pasidabinusi perpus turkio ir gėlo mėlio spalvomis. Gegužę ji dar vėsoka, bet vasaros karščiuose savo gaiva atlygina daugiau, nei atima kitais metų laikais. Juolab, kad jūra atima retai. Ji – dosni, net ir tuomet, kai tegali jon žiūrėti. Jonijos jūrą myliu, nes ji – mano namai, nes iki jos nereikia krapštytis ilgas valandas, o atvykus nėra to nusivylimo, kurį patyriau Turkų laiptuose (į Scalla dei turchi vykome su didžiuliais lūkesčiais, o radome tik krūvą vokiečių ir socialinę dykumą aplink, su viena paskui kita miestų centruose stovinčiomis naftos perdirbimo įmonėmis). Ir jos akmenuota pakrantė man patinka, ir smagu, kai gali plaukti, o ne vien bristi… Nors čia, kaip žinia, kiekvienam – pagal skonį… Kol kas kviečiu į kelionę akims – pasidairykite, o gal kas patiks 🙂

Pasidairyti galite čia.

Įrašas iš Italijos lietuvės Simonos Crisafulli asmeninio tinklaraščio „Sicilija. Užrašai iš Le Giare balkono“.