Saulius Augustinas Kubilius
2004 m. archyvas

Ką tik šventėme Nepriklausomybės Akto paskelbimo – Vasario 16-sios – šventę. Netrukus, po mažiau kaip po pusantro mėnesio – tiksliau, po 41 dienos – minėsime dar vieną datą: į mūsų gyvenimus, į mūsų, kaip europiečių, sąmonę, įsirašys dar viena, gal būt istorinė data, būtent Gegužės 1-sios data.

Tai diena, kai su devynių kitų kraštų piliečiais taip pat Lietuvos žmonės tarsis įžengę pilnateisiais į Europą. Tačiau šiandien turime progą minėti dar vieną datą – Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Kovo 11-ją. Ši data mena mums istoriškai kur kas artimesnius nei su Vasario 16-ja susijusius įvykius, nors 1918 metų datas turbūt galim laikyti jau galutinai įsišaknijusiomis į Tautos sąmonę.
Minėdami Kovo 11-ąją mename tuos įvykius, kurie ne tik išsivadavo Lietuvą iš sovietinės okupacijos, bet ir totaliai pakeitė Lietuvos žmonių, tautos ir valstybės perspektyvas; įvykius, apie kuriuos didžioji dalis čia, susirinkusiųjų, gali tarti buvę jų dalyviais, rėmėjais, stebėtojais. Dabar gi vėl būsime liudininkais esminio pasikeitimo, šį kart svarbaus ne vien Lietuvai, bet visai Europai, mums lietuviams ir Lietuvos piliečiams: Europos gyventojams ir ES piliečiams. Gal būt Kovo 11-oji kažkuo panaši į būsimą Gegužės Pirmąją – juk vėl žengimas per slenkstį: pirmąsyk atgal į savus, jau laisvus, namus, o dabar – kur link?
Savaime suprantama, kad gyvendami Italijoje, mes į Lietuvos žengimą tiek į ES, tiek į NATO, – pilnateise NATO nare Lietuva taps balandžio 2-ąją – žvelgiame jau kitomis akimis, nes tiesiogiai matome ir girdime kaip į europinius plėtros klausimus atsiliepia italai ir Italijos valstybė, esame veikiami pasaulėvaizdžio, kuris yra kuriamas čia – Italijoje.
Sakyčiau, jog itin reikšminga tai, kad pirmasis visų Italijoje gyvenančių lietuvių Visuotinis Susirinkimas vyksta minit kaip tik Kovo 11-sios šventę. Kovo 11-oji beveik visus mus sieja tuo, kad didžioji dalis mūsų – čia šiandien susirinkusiųjų – galėjo atvyki iš Lietuvos ir įsikurti Italijoje tik todėl, kad tuomet – 1990 metais – pati Lietuvos tauta Kovo 11-sios Aktu gebėjo apsaugoti ir įtvirtinti atkurtos nepriklausomos, laisvos ir demokratinės Valstybės gyvenimą bei kurti pilietinę ir europinę Lietuvos žmonių sąmonę.
Kovo 11-oji, be kita ko, ženklina pradžią naujos lietuvių emigracijos į Vakarus, beje, bene primą kartą prasiskynusios kelius taip pat į Italijos pusiasalį, emigracijos, kuri ne per prievartą, o jau savarankiškai, ieškojo ir ieško naujų patirčių svetur.
Tačiau vis dėl to – esame ne pirmieji lietuviai, susikūrę sau namus čia, Italijoje, ir atradę šioje nuostabioje šalyje Antruosius Namus. O kas buvo anie, pirmieji, išdrįsę atitolti taip, sąlyginai ir palyginus, toli nuo Baltijos krantų, iki pat Viduržemio erdvės? Jei mums, pagal V. Kudirką, stiprybės reikia semtis iš praeities, tada, manau, itin svarbu užtikrinti istorinės atminties tęstinumą: Apie mūsų – kaip lietuvių bendruomenės Italijoje – praeitį žodį tarti kviečiu bene ilgiausiai šioje šalyje gyvenantį lietuvį, buvusį ilgametį ILB krašto valdybos narį, dabartinį Lietuvos Respublikos Ambasadorių prie Šv. Sosto ir Maltos Ordinui, J. E. p. Kazį Lozoraitį.