Home / AKTUALIJOS  / Moteriška tapatybė: Kristina Inčiūraitė pristato savo pirmąją parodą Italijoje

Moteriška tapatybė: Kristina Inčiūraitė pristato savo pirmąją parodą Italijoje

„Reflecting Women“. K. Inčiūraitės paroda Italijoje

 

Rugsėjo 16 d., pirmadienį, Romos AlbumArte šiuolaikinio meno erdvėje atidaroma personalinė lietuvių menininkės Kristinos Inčiūraitės paroda „Reflecting Women“ (liet. „Apmąstant moteris“). Tai yra pirmasis kūrėjos pasirodymas Italijoje.

 

Parodos dėmesio centre – moteriškos tapatybės samprata. Kai Simone de Beauvoir pareiškė, kad „moterimi ne gimstama, bet tampama“, ji turėjo omeny, kad lytis toli gražu nėra stabili tapatybė ar nekintanti struktūra, tačiau nuolatos kuriama laikui bėgant. Paroda surengta netrukus po to, kai trys moterys menininkės laimėjo Lietuvos paviljonui 58-osios Venecijos bienalės Auksinį liūtą. Vienos iškiliausių Lietuvos meno scenos kūrėjų Kristinos Inčiūraitės akimis tyrinėjama viena prieštaringiausių pastarojo laiko temų – moteriška tapatybė. Kaip rodo parodos pavadinimas, tai yra apmąstymai apie lytį, kuri paprastai apibrėžiama per kūno stilizavimą. Apmąstymas – tai ne tik moteriškumo tyrimas; jį galima suprasti ir kaip suvokimą, kurį kiekvienas mūsų įgyjame stebėdami kitus. Iš tikrųjų nė vienas iš mūsų negalime stebėti savęs, nebent veidrodyje, tačiau veidrodis taip pat gali parodyti iškreiptą vaizdą, kaip ir tas, kurį kiekviena moteris mato bei absorbuoja iš moters ikonografijos šiuolaikinėje visuomenėje.

 

Savo kūriniuose K. Inčiūraitė dažnai tyrinėja tapsmo moterimi būvį, o paroda
„Reflecting Women“ taip pat skatina kiekvieną moterį giliau permąstyti savo vaidmenį, nušviesdama su moteriškumu susijusius socialinius ir politinius klausimus. Paradoksalu, tačiau autorės kūryboje moteris vaizduojama neparodant jos kūno, akcentuojamas jos balsas.

 

„Savo kūryboje balsui suteikiu politinę reikšmę, tačiau politinis balso „statusas“ nepasiduoda socialinės stratifikacijos dėsniams, veikiau atvirkščiai – ne per kūną, bet balsą išreikšta nepastebimumo, takumo, tapsmo strategija ardo politinės galios režimus. Paroda akcentuoja moters transformacijas. Tai būtų, pavyzdžiui, mergaitės virsmas moterimi arba moters vidinės transformacijos, kuomet jos sieloje apsigyvena įvairūs „vaiduokliai“. Šie tapsmo momentai bando naikinti ribą tarp tikrovės ir fikcijos. To siekiama tam, kad būtų pasipriešinta moterį disciplinuojantiems galios mechanizmams visuomenėje“ , – sako menininkė K. Inčiūraitė.

 

Paroda prasideda nuo audiovizualinės instaliacijos „Dykumėjimas“ (2016), kur Kanados vaikų choro balsai kyla lyg dykumos smėlio audra, reflektuojant Sirijos pabėgėlių problemas. O „Senmergės“ (2003) išreiškia paauglių atskirtį vaikų auklėjimo ir globos namuose Vilniuje.

 

Dviejų dalių video kūrinys „Birželis“ (2015) perteikia lyg spąstuose įstrigusią kinų moterį, kuri metaforiškai asocijuojama su Kinijoje populiariu vabzdžiu – svirpliu, įkalintu stikliniame indelyje.

 

Tam tikra negalios problematika atskleidžiama ir kūrinyje „Šešėlio aidas“ (2015). Kinijoje filmuotoje eksperimentinėje dokumentikoje kritikuojama sparti šalies urbanistinė plėtra. O su tuo susijęs miestų-vaiduoklių reiškinys, pasitelkus imperinės Kinijos poečių mintis ir patirtį, taip pat atskleidžia sunkumus būti moterimi Kinijoje.

 

Parodos „Reflecting Women“ metu bus išleistas menininkės kūrinius apžvelgiantis parodos katalogas.

 

Parodą kuruoja su Lietuvos šiuolaikiniu menu susipažinusi italė Benedetta Carpi De Resmini, Lietuvoje ir Italijoje pristačiusi didelio atgarsio sulaukusių meno projektų, tokių kaip „M/AG/MA. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“ (2017-2018). Kuratorė ypač didelį dėmesį skiria kuriančioms moterims, analizuoja jų kūrybos pobūdį ir plačiai viešina feministinę mintį, aktualią ne tik Lietuvos, bet ir Italijos kontekste.

 

Apie autorę

 

Kristina Inčiūraitė gyvena ir dirba Vilniuje. Ji kuria fotografijas, objektus, performansus ir garso projektus, bet dažniausiai ‒ videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius ir dokumentinius filmus. Menininkę domina realybės ir fikcijos susidūrimas, išgalvotos ir tikros istorijos sąsajos.
Balsas – vienas iš svarbiausių Inčiūraitės filmų elementų. Jis atstoja veikėją – mes taip ir nepamatome kalbančiųjų. Dažnai menininkė pasakoja moterų istorijas ir įgarsina jų patirtis – todėl sąmoningai nerodo savo herojų.

 

Kristinos Inčiūraitės kūryba buvo pristatyta meno institucijose, tokiose kaip Kinijos nacionalinis meno muziejus Pekine, Ukrainos Nacionalinis meno muziejus Kijeve, „Oi Futuro“ kultūros centras Rio de Žaneire, Kalmaro meno muziejus Švedijoje, Šiuolaikinio meno centras „Laznia“ Gdanske, „ar/ge kunst Galerie Museum“ Bolcane, KUMU meno muziejus Taline, „Muzeum Sztuki“ Lodzėje, „Mucsarnok“ Budapešte, „NGBK“ Berlyne, „Casino Luxembourg – Forum d’art contemporain“ Liuksemburge, Pori meno muziejus Suomijoje, Vilniuje ‒ Nacionalinėje dailės galerijoje, Šiuolaikinio meno centre, „Mo“ muziejuje ir kitose Lietuvos galerijose.

 

Kuratorė: Benedetta Carpi De Resmini
Vieta: AlbumArte šiuolaikinio meno parodų erdvė, Via Flaminia 122, Roma, Italija
Atidarymas: 2019 m. rugsėjo 16 d., pirmadienis, nuo 18.30 val.
Paroda veiks iki 2019 m. spalio 26 dienos.
Parodos lankymo valandos: nuo antradienio iki šeštadienio, 15–19 val.

 

Kultūros atašė Lauros Gabrielaitytės-Kazulėnienės informacija
ITLIETUVIAI.IT

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI