Aktorius Žakas Šernas (Jacques Sernas) penktajame dešimtmetyje buvo vadinamas gražiausiu pasaulio vyru. Kai po Antrojo pasaulinio karo Rusija ištrynė Lietuvos vardą iš Europos žemėlapio, 1918 – ųjų Nepriklausomybės akto signataro Jokūbo Šerno sūnui prasidėjo gražiausias gyvenimo etapas.

Liepos 30-tą dieną Kaune gimusiam aktoriui būtų suėję 90 metų, tačiau jo gyvybė užgeso liepos 3-ąją netoli Romos, vos kelios dienos po šio paskutinio savo interviu.

Ž. Šerno vardas pokariu buvo gerai žinomas Amerikos, Italijos ir Prancūzijos kine. „Iš pragaro patekau į rojų“, – taip netikėta linkme pasisukusį savo gyvenimą apibūdino Ž. Šernas. Lietuvos ir Prancūzijos pilietybes turėjęs vyras iš koncentracijos stovyklos Vokietijoje pateko į Holivudą, į žymiosios aktorės Marilyn Monroe glėbį. Jo gyvenimas buvo ilgas ir permainingas: anksti neteko tėvo, susprogdino fašistų būstinę, pergyveno karą, dalyvavo Prancūzijos pasipriešinimo judėjime, dvejus metus praleido neleisvėje, stebėjo Niurnbergo procesą, tapo geidžiamiausiu vyru ir mėgavosi pasauline aktoriaus šlove.

Gimė lietuviu, užaugo prancūzu

Ž. Šernas lietuviškai išmoko tarti pirmuosius žodžius, tačiau Lietuvoje gyveno tik trejus metus. Teisininkas Jokūbas Šernas po antrų vedybų su žydų, kailių pirklių iš Sankt Peterburgo dukra Vera Fainberg 1925 m. susilaukė sūnaus Jokūbo Bernardo ir po metų mirė nuo skrandžio vėžio. J. Šerno našlė vėliau įsikūrusi Paryžiuje iš Lietuvos atsivežė sūnų, kuris Prancūzijoje gavo Jacques Sernas vardą. „Su mama nekalbėdavome apie Lietuvą, o jei bandydavau prakalbinti, keisdavo temą. Jai buvo liūdna. Mama Lietuvoje buvo labai laiminga, kol tėvą ištiko absurdiška mirtis, jis mirė po trijų mėnesių”, – pasakojo Ž. Šernas.

Savo namuose Romoje, kurioje gyveno nuo 1957-ųjų, ant darbo stalo aktorius tebelaikė tėvo nuotrauką ir įrėmintą pašto ženklą su jo atvaizdu. Šalia – mamos ir judviejų nuotrauka, daryta, kai Ž. Šernui buvo penkeri. „Man labai svarbu, kad esu J. Šerno sūnus ir labai didžiuojuosi savo tėvu. Mama sakė, kad tėtis buvo didis vyras, ir jai labai pasisekė, kad jį sutiko. Kai jis mirė, buvo palaidotas Biržų rajone. Mama atsisakė važiuoti į kapines automobiliu, ėjo paskui karstą pėstute dešimtis kilometrų“, – pasakojo Ž. Šernas. Jo manymu, tėvai susipažino Sankt Peterburgo operoje, ir savo mamą apibūdino kaip tikrą rusę. „Dvasinga, mylėjo gyvenimą, buvo labai pasaulietiška ir graži mėlynakė juodaplaukė. Mokėsi šokti baletą, parašė kelis romanus prancūzų kalba ir labai gerai žaidė bridžą. Būtent žaisdama bridžą ji išgyveno po karo”, – nepėsčią mamą prisiminė sūnus.

Paleido į orą fašistų būstinę

Vera Šernienė Prancūzijoje ištekėjo už gydytojo gastroenterologo Nicola Goldenstein, kuris žiemos metu dirbdavo savo studijoje Paryžiuje, o vasaromis darbus perkeldavo į Viši miestą. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenei užėmus dalį Prancūzijos šeima liko Viši mieste. Čia taip pat sklandė fašistinės nuotaikos, ir jų paveiktas būsimasis aktorius įsitraukė į Prancūzijos pasipriešinimo judėjimą. Pasak Ž. Šerno, viskas prasidėjo nuo to, kai būdamas 15 – kos su kitu draugu apgynė fašistų mušamą žydų tautybės vaikiną. „Davėme jiems kaip reikiant, ir nuo to karto tarp mūsų ir jaunųjų fašistų prasidėjo mėnesius trukęs karas“, – sakė nuo vaikystės bokso treniruotes lankęs Ž. Šernas. „Vieną dieną ant mūsų šeimos vilos atsirado raudonas užrašas „Čia gyvena purvinas žydas”.

Mano patėvis buvo žydas. Pasiutau iš pykčio, taigi padedamas chemijos mokytojo pasigaminau bombą ir susprogdinau fašistų partijos būstinę. Negalėjo įrodyti, kad tai buvo mūsų darbas, visgi mane sulaikė ir kartu su mama, kadangi buvau nepilnametis, išsiuntė į Ussel miestą, turėdavau eiti į policijos komisariatą pasirašyti. Tuo metu policijos vadovas priklausė rezistencijai ir rinko kovotojų grupę prieš vokiečius. Nuo tada ir prasidėjo mano tikrasis dalyvavimas judėjime“, – pasakojo vyras.

Nelaisvė pakeitė požiūrį

Nors Ž. Šernas vėliau išgarsėjo ir tapo pasauline kino žvaigžde, iki tol jam teko patirti nemažai išbandymų, kurie, kaip sakė, kartais atrodydavo nebepakeliami. Vokiečiams suėmus policijos komisarą, 17-metis Ž. Šernas pabėgo į Paryžių, tačiau po metų jį areštavo. Kurį laiką praleidęs skirtinguose kalėjimuose, 1943 m. vaikinas buvo išvežtas į Vokietiją, į vieną didžiausių Antrojo pasaulinio karo metų belaisvių stovyklą Buchenvaldą. Čia kalėjo įvairių tautybių politiniai kaliniai, į nelaisvę patekę kareiviai, homoseksualai, neįgalūs žmonės. Ž. Šernas Buchenvalde praleido dvejus metus, atliko priverstinius darbus. Jam sunkiai sekėsi dalintis išgyvenimais apie matytus vaizdus, atlaikytus smūgius ir patirtą alkį. „Tai buvo kova už būvį, iš kurios nesitikėjau ištrūkti gyvas“, – atviravo Ž. Šernas.

Taisydamas vokiečių kareivinių stogus vaikinas įsigudrino vogti bulves, jam jos padėjo nemirti iš bado. „Kai SS kariai tai suprato, mušė, tačiau neužmušė“, – ironiškai šyptelėjo 70 metų senumo įvykius prisiminęs vyras. Po istorijos su bulvėmis Ž. Šernas buvo perkeltas dirbti į geležinkelį. Viename įrenginyje radęs tamsią angą, dienomis pradėjo joje slėptis ir taip praleido apie tris mėnesius. „Tai buvo kančių laikotarpis. Žadindavo 4 valandą ryto. Tuomet atveždavo puodą viralo, jame nieko nebuvo, duodavo gabalėlį duonos ir truputį margarino. 5 val. visi jau stovėdavome aikštėje, mus skaičiuodavo ir tikrindavo, ar kas nepabėgo”, – pasakojo Ž. Šernas.

Koncentracijos stovykloje jis neteko 30 kilogramų, prieš tai sportiškas jaunuolis svėrė 80 kg. „Tie metai pažymėjo mane visam gyvenimui. Pakeitė charakterį ir požiūrį. Prieš tai buvau linksmas vaikas iš geros šeimos, kuris mažai mokėsi ir daug sportavo“, – sakė Ž. Šernas.

Diena, kai sugrįžo į gyvenimą

Kai Sąjungininkai 1944 m. pradėjo šalia Buchenvaldo stovėjusių ginklų fabrikų bombardavimą, stovykloje susiformavęs pasipriešinimo judėjimas pasinaudojo kilusiu sąmyšiu, paslėpė vokiečių ginklų ir laukė tinkamos progos jiems panaudoti. Proga pasitaikė po metų balandžio mėnesį. „Kai mus atėjo išvaduoti sąjungininkai, SS bandė „išvalyti” Buchenvaldą, pradėjo žudyti kalinius. Mes užsibarikadavome stovykloje. Atsilaikėme savaitę, šturmavome Buchenvaldo bokštą, užmušėme visus ir sulaukėme amerikiečių. Pamenu, budėjau lauke sargyboje. Tankais atvykę amerikiečiai man numetė cigarečių. Surūkiau vieną, ir pasidarė taip bloga, sirgau dizenterija. Taigi rado mane nusmukusiomis kelnėmis“, – šyptelėjo Ž. Šernas.

Nuo tada jis kasmet balandžio 11-ąją atkimšdavo šampano butelį ir paminėdavo išsivadavimą. „Tai buvo mano grįžimo į gyvenimą diena“, – sakė Ž. Šernas. Kai dar po mėnesio grįžo į Paryžių, ten jo laukė mama. „Mano patėvis buvo deportuotas į Aušvico stovyklą. Ieškodami manęs, suėmė jį. Rado mano revolverį, kurį slėpiau namuose už paveikslo. Daugiau nieko apie jį nebesužinojome. Jis buvo nuostabus vyras, buvo mano kaip tėvas“, – prisipažino Ž. Šernas.

Mėgavosi skriaudikų teismu

Po karo fiziškai nusilpusiam ir psichologiškai sužalotam jaunam vyrui pradėti naują gyvenimą padėjo tas pats rezistencijos judėjimas, suteikęs finansinę pagalbą ir padėjęs susirasti darbų. Ž. Šernas pirmiausiai ėmėsi žurnalisto darbo, dalyvavo Niurnbergo procese (Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių teisme – aut. past.) ir rašė straipsnius judėjimo laikraščiui „Combat“. „Buvo neapsakomai gera matyti tas siaubingas žmogystas ir žinoti, kad daugelis jų teisiami myriop. Gaila, kad turėjau po savaitės išvažiuoti, jaučiausi prastai, vėl prasidėjo dizenterijos priepuolis. Būčiau mielai pasilikęs iki pačios pabaigos. Kita vertus, nebūčiau turėjęs tokio gyvenimo“, – svarstė Ž. Šernas.

Išsilaikęs reikalingus egzaminus vaikinas pradėjo studijuoti mediciną Sorbonos universitete ir siekė tapti plastikos chirurgu. Tuo pat metu pragyvenimui dirbo padavėju, sargu naktiniame hostelyje, boksavosi už pinigus.

Debiutavo prancūzų kine

Būtent bokso įgūdžiai ir mamos pomėgis žaisti bridžą atvedė Ž. Šerną į kino pasaulį. Kartą jo mama kortuodama su vienu kino prodiuseriu sulaukė pasiūlymo atsiųsti sūnų į statomo filmo „Miroir“ atranką, vienai scenai ieškojo boksininko. Filme taip pat turėjo vaidinti prancūzų žvaigždė Jean Gabin. „Mane apžiūrėjo sekretorius, po to prodiuseris, po to režisierius, ir lemiamą žodį turėjo tarti J. Gabin. Pamenu, laukiau jo atvykstant porą valandų ir buvau beišeinąs, turėjau vykti į paskaitą, kai sutikau J. Gabin tarpduryje“, – šypsojosi Ž. Šernas, kalbėdamas apie savo pirmąjį filmą 1947- isiais. „Filmavimų metu operatorius pradėjo meilintis ir pasiūlė nusifilmuoti kitame jo filme, atlikti epizodinį slidinėjimo instruktoriaus vaidmenį. Supažindino su režisieriumi, tas dar pasitikslino, ar tikrai dabar vaidinu su J. Gabin”, – palankiai susiklosčiusią situaciją prisiminė Ž. Šernas.

Tais pačiais metais jis nusifilmavo ir trečiame prancūzų filme „L’idole“, jame vaidino kitas garsus prancūzas Yves Montand. Ž. Šernui vėl teko boksininko vaidmuo. „J. Gabin buvo labai malonus, Y. Montand – priešingai. Kai filmavimo metu boksavomės, jis, žinoma, turėjo, laimėti, Montand iš tikrųjų mane stipriai aptalžė. Šiaip ar taip, išgyvenau”, – šyptelėjo Ž. Šernas.

Sulaukė lemtingo skambučio iš Romos

Vaikinas pasisamdė agentę ir toliau tęsė medicinos studijas, kol vieną rytą sulaukė skambučio. „Mama pažadino 8 val. ryto, o aš visą naktį studijavęs, ir sako, skambina kažkas iš Romos. Sakau, mama, baik, atmesk, turbūt universiteto draugai pokštauja. Ji grįžo po 10 minučių ir patikino, kad skambina kažkoks prastai prancūziškai kalbantis italas. Atsiliepiau ir išgirdau – laba diena, esu prodiuseris Carlo Ponti (vienas garsiausių italų kino prodiuserių, vėliau vedęs Sophia Loren – aut. past.), norėčiau pasiteirauti, ar jūs galėtumėte šią vasarą atvykti į Romą ir suvaidinti mūsų filme? Kai sužinojau, kiek už tą vaidmenį man sumokės, šokinėjau iš džiaugsmo”, – laimingą dieną prisiminė aktorius.

Išsiskyrė savo šiaurietiška išvaizda

1947 m. Ž. Šernas atvyko į Italiją filmuotis italų režisieriaus Pietro Germi filme „Gioventù perduta” („Paklydęs jaunimas“). Jis suvaidino pagrindinį personažą – šaltakraujį nusikaltėlį jaunuolį Stefano. Už šį vaidmenį tuomet 22 metų Ž. Šernas gavo italų Sidabrinės juostos apdovanojimą – vieną seniausių kino apdovanojimų pasaulyje – kaip geriausias užsienio aktorius itališkame filme. „Tąkart pirmą kartą pajutau norą būti aktoriumi, filmuodamasis šiame filme iš tikrųjų mėgavausi”, – prisipažino Ž. Šernas.

Iš kitų aktorių savo šiaurietiška išvaizda išsiskyręs mėlynakis blondinas po šio vaidmens sulaukė daugiau pasiūlymų ir nutraukė studijas universitete. 1950 – 1960 metais, vadinamais itališko kino aukso amžiumi, Ž. Šernas dirbo garsiausių režisierių filmuose su tuometinėmis kino žvaigždėmis. Pavyzdžiui, 1949 m. filmuodamasis Alberto Lattuada filme „Il mulino del Po“ susipažino su scenarijaus autoriumi Federico Fellini, pastarasis netruko išgarsėti ir tapo vienu geriausių režisierių pasaulyje. F. Fellini po dešimties metų pasikvietė Ž. Šerną į savo filmą „Dolce vita“ („Saldus gyvenimas“) atlikti kino žvaigždės vaidmenį. 1950 m. Prancūzijos lietuvis nusifilmavo Giorgio Bianchi filme „Cuori sul mare”, ir kartu pirmą kartą suvaidino su kita kylančia kino žvaigžde Marcello Mastroianni. Šis filmas taip pat tapo aktorės Sophia Loren debiutu. Italijoje Ž. Šernas per metus sukurdavo po kelis vaidmenis ir neilgai trukus sulaukė kvietimo į Holivudą.

Pateko į Holivudą

Ž. Šernas pasirašė sutartį su amerikiečių Warner Bros. studija ir 1954 m. išvyko į Ameriką. Vyras pabrėžė, kad į Holivudą atskrido su lietuvišku pasu. „Ten gyvenau labai gerai, buvau žvaigždė. Mano kambarėlyje Holivude, Warner Bros. studijoje, dešinėje sėdėjo Gary Cooper, o kairėje James Dean. Mes buvome draugai. Gary Cooper buvo labai simpatiškas. Atvykau į Ameriką tik su vienu lagaminu, tačiau gavau daugiau darbo, tad trumpam turėjau grįžti į Italiją susitvarkyti reikalų: stačiausi namą, turėjau automobilių, sekretorių. Prieš išvykstant J. Dean iš Italijos paprašė parvežti jam Ferrari automobilį. Tačiau po mėnesio jis man paskambino ir pasakė, nebevežk Ferrari, nusipirkau Porsche! Tą pačią Porsche, su kuria užsimušė. Jis gi nematė gerai, buvo trumparegis. Tas jo žvilgsnis buvo trumparegio žvilgsnis! Jis susidūrė kaktomuša su kitu automobiliu. Daug turėjau draugų Holivude, pažinojau visus. Tiesa, su kai kuriais susipažinome Romoje, pvz., Frank Sinatra, Ava Gardner”, – prisiminė Ž. Šernas, kuris artimais savo draugai vadino aktorius Gregory Peck, Kirk Douglas, Doris Day.

Užkariavo Marilyn Monroe širdį

Tik interviu pabaigoje vyras atskleidė draugavęs su sekso simboliu, aktore Marilyn Monroe. Jis pravėrė vieno savo namų kambario duris, kuriame kabėjo kelios jaunystės nuotraukos. Vienoje iš jų Ž. Šernas su garsiąja M. Monroe.

„Buvome pora tik kurį laiką, tris mėnesius. Ją pažinau po pirmo apsilankymo Holivude. Išėjome pavakarieniauti į mažą restoraną. Buvome dviese, jaukiai leidome laiką, ir atėjo šitie mums trukdyti (rodo į 1954 m. gruodį darytą nuotrauką, kurioje jis, M. Monroe, komikas Sammy Davis Jr., džiazo dainininkas Mel Tormé ir fotografas Milton H. Greene – aut. past.). Vėliau trumpam išvykau į Romą ir ten sutikau savo pirmąją žmoną. Ją pašėlusiai įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, buvo labai graži. Kai grįžau į Ameriką vedęs, sutikau Marilyn pas Jack Warden vienos vakarienės metu. Ji neparodė jokios emocijos. Turiu pasakyti, kad šio susitikimo metu pasijutau labai nesmagiai. Marilyn buvo miela, labai paprasta ir labai patikli. Neambicinga. Ir visada dėl to nukentėdavo, tapdavo auka. Likome draugais”, – nedaugžodžiavo Ž. Šernas. Paklaustas, kiek gyvenime sudaužė širdžių, kiek sutrikęs atkirto: „Aš sudaužiau, bet ir man sudaužė. Laimei, dabar esu laimingas su savo antrąja žmona“.

Palaikė draugystę su Grace Kelly

Ž. Šerną dažnai supo gražiausios pasaulio moterys. Štai kitoje nuotraukoje jis Kanuose kartu su aktore Grace Kelly ir jos tuometiniu vaikinu prancūzų aktoriumi Jean-Pierre Aumont. „Su Grace buvome tik draugai. Susipažinau su ja savo bičiulio žurnalisto Rupert Allan namuose. Vėliau susitikdavome Monte Karlo Rožių šventėse arba kai Grace atvykdavo į Romą. Ji buvo labai įdomi ir protinga. Daugelis ją laikė tiesiog gražia, tačiau pažvelgus giliau, galėjai pamatyti, kad ji buvo didi moteris. Padarė Monakui daug svarbių dalykų, jį prikėlė. Tikroji princesė buvo ji. Buvo metas, kai Grace norėjo grįžti į kiną, A. Hitchcock jai siūlė vaidmenį „Marnie” filme. Ji man paskambino ir paklausė, Žakai, kaip manai, ar man grįžti į kiną? Sakau, gal tu išprotėjai, juk atvažiavai į Monaką būti princese! Simpatiška!” – šypsojosi Ž. Šernas.

Nušluostė K. Douglasui nosį

Aktorius Holivude praleido trejus metus, vaidino nuotykių filmuose ir kostiuminėse dramose, kurios tuo metu buvo itin populiarios. 1956 metais jis nusifilmavo režisieriaus Robert Wise filme „Helen of Troy”, kuriame atliko pagrindinį gražuolio Paris vaidmenį. Eleną suvaidino italė Rossana Podestà, pats filmas sulaukė didelio pasisekimo. Beje, šiame filme tarnaitės vaidmenį sukūrė ir žavioji prancūzė Brigitte Bordot. „Kirk Douglas norėjo suvaidinti Paris, bet vaidmenį gavau aš. Jam patiko šis žanras ir vėliau suvaidino filme „Spartacus”. Kai susimatydavome su juo vakarėliuose, pasisveikindavome „Labas, Paris, kaip tu? O kaip tu, Spartacus?” – juokėsi Ž. Šernas. „Helen of Troy” filme vienu iš režisieriaus padėjėjų buvo Sergio Leone, kuris vėliau pats tapo garsiu režisieriumi. „Sergio ateidavo į kambarį kviesti manęs į filmavimo aikštelę. Kai jis išgarsėjo ir mes kartą susitikome Ispanijoje, juokėmės tai prisiminę”, – pasakojo Ž. Šernas.

Nors vyras kine, teatre ir televizijoje sukūrė apie šimtą vaidmenų, reikšmingiausi, pasak paties aktoriaus, jam buvo „Gioventù perduta” ir „Helen of Troy” filmai. Iš režisierių jis išskyrė P. Germi, L. Visconti, D. Risi, R. Wise, Chr. Jaque, F. Fellini.

Mėgavosi saldžiu gyvenimu

Ž. Šernas 1957 m. ketino filmuotis šešių Oskarų laureato Billy Wilder filme, tačiau Amerikoje prasidėjo krizė, kino industrija buvo blokuota ir Ž. Šerno filmą teko atšaukti. Jis laikinai išvyko į Italiją, toliau sėkmingai tęsė karjerą ir pasiliko čia gyventi. „Ir kuo ilgiau buvau Italijoje, tuo labiau tolau nuo Amerikos. Bel Air parke, virš Beverly Hills’o, turėjau didelį namą su daug žemės ir baseinu. Iš pradžių jį nuomojau, vėliau pardaviau. O kai pardaviau, jis sudegė dėl iš Malibu atsiritusio gaisro”, – pasakojo aktorius. 1960 m. Ž. Šernas nusifilmavo jau minėtoje kino klasika tapusioje F. Fellini juostoje „Dolce Vita”. „Tas laikotarpis buvo tikrų tikriausias dolce vita, nes intensyviai dirbau, gerai laikiausi, turėjau gražų namą prie jūros ir Romoje. Kai nesifilmavau, keliavau po pasaulį. Tai buvo laimingas laikotarpis Italijai ir man. Manau, man sekėsi, nes gerai atlikau savo darbą ir buvau fiziškai patrauklus”, – paklaustas, kur slypėjo jo sėkmės priežastis, sakė aktorius.

Jautėsi pasaulio piliečiu

Sėkmingą karjerą po Antrojo pasaulinio karo padaręs Ž. Šernas teigė žinojęs apie Lietuvos okupaciją ir sekęs naujienas: „Nesutikau su tuo, bet nieko negalėjau padaryti“. Save pasaulio piliečiu vadinęs aktorius, kaip pats sakė, stipresnį ryšį su Lietuva užmezgė paskutiniaisiais metais, kai ambasada Romoje jam pradėjo siųsti kvietimų į renginius. „Nepažįstu daug lietuvių. Tiesa, 50 – aisiais turėjau du draugus brolius Lozoraičius, buvome panašaus amžiaus. Tuomet dažnai susitikdavome Romoje taip vadinamuose „jet set‘uose” (turtingų ir svarbių žmonių vakarėliai – aut.pats.). Lozoraičiai ten visuomet būdavo. Tačiau nežinau, kas jiems vėliau nutiko”, – sakė Ž. Šernas ir atidžiai išklausė Stasio ir Kazio Lozoraičių istoriją.

Apleido idėją sukurti filmą apie šeimą

Ž. Šernas pirmą ir vienintelį kartą į Lietuvą atvyko 2004 m. Nemunėlio Radviliškyje jis aplankė tėvo kapą, jo namus Biržuose, susitiko su giminaičiais, apžiūrėjo šalį. „Tai man buvo nauja aplinka. Lietuvoje praleidau dešimt dienų. Šalis man pasirodė besivystanti. Sužavėjo Kuršių Nerija ir gintaras. Nupirkau žmonai gintarinių papuošalų, o sau lininių pižamų. Aš dar čia sugrįšiu, dabar, kai turiu daugiau laiko. Lietuva – maža šalis, bet jos dvasia didelė”, – įspūdžiais dalinosi Ž. Šernas. Aktorių po Lietuvą lydėjo jo giminaitis, vienintelis po Medininkų tragedijos išgyvenęs Tomas Šernas. Nors vyrai nekalbėjo viena kalba, tačiau, pasak Ž. Šerno, suprato vienas kitą.

„Žmogus, mano nuomone, yra kraujo trokštantis žvėris ir jam sunku pažaboti šią gyvulišką dominuoti trokštančią pusę. Kodėl išžudė šiuos vargšus žmones, kurie saugojo pasienį ir niekam netrukdė? Tomas stebuklingai išgyveno, liko visam gyvenimui paralyžuotas. Gerai, kad jis sukūrė šeimą, turi simpatišką žmoną, labai mielą dukrą. Jam pavyko išgyventi ir nugalėti šią gyvulišką siaubingą situaciją”, -savo nuomonę apie 24 – tus metus minimą Medininkų tragediją išsakė Ž. Šernas. Vizito Lietuvoje metu jam kilo mintis pastatyti filmą apie savo tėvą ir T. Šerną. Visgi su laiku jos atsisakė. „Man neišėjo parašyti gero scenarijaus. Buvo ir pavojinga komerciniu požiūriu. Italijoje užėjo krizės metas, nesisekė rasti rėmėjų, daug platintojų bankrutavo. Būčiau turėjęs investuoti savų lėšų, tačiau po sunkaus gyvenimo darbo nedrįsau rizikuoti”, – priežastis įvardino taip pat ir prodiuseriu dirbęs Ž. Šernas.

Paskutiniame vaidmenyje suvaidino lietuvį

Galantiškumu garsėjęs aktorius gyvenime vedė du kartus. Pirmą kartą 1955 m. susituokė su itale žurnaliste Maria Stella Signorini, su ja santuokoje išgyveno 42 metus ir išsiskyrė. Antrą kartą Ž. Šernas vedė 2001 – aisiais italę Marina De Santis, su kuria gyveno iki savo mirties. „Su pirmąja žmona turėjau dukrą, kuri, deja, mirė. Ir turiu problematišką anūką”, – paklaustas, kiek turi vaikų, sakė Ž. Šernas. Visgi buvo pasigirdę kalbų, kad aktorius dar karo metais susilaukė dukros su prancūze. Ž. Šernas planavo papasakoti apie save autobiografijoje. „Sunku viską vėl prisiminti. Ties kai kuriais dalykais labai išsiplėsiu. Pradėjau rašyti prieš metus, tačiau reikės dar bent metų, parašiau tik mažą skyrių”, – sakė Ž. Šernas.

„Esu gana uždaras žmogus, nedalinu savo draugystės bet kam. Bet jei susidraugauju, tuomet visam laikui. Mėgstu dirbti, tik dabar jau esu ramioje pensijoje. Aš gyvenau. O dabar toliau gyvenu tyloje ir ramybėje. Ir nebenoriu daugiau sunkumų”, – save apibūdino Ž. Šernas. 60 metų su pertraukomis vaidyba užsiėmęs vyras sakė su malonumu prisimenantis dienas, kai buvo pasaulinė žvaigždė. „Kur beeitum, visur tave atpažįsta, pasiūlo gražiausias vietas, sako komplimentų, palengvina dalykus, esi kaip karaliaus. Deja, aktoriaus gyvenimas yra tarsi ciklas, tam tikru metu jis užsidaro. Laimei, man pasisekė nueiti gana toli”, – kalbėjo Ž. Šernas. Paskutinis jo vaidmuo, 2006 – aisiais, buvo simboliškas. Ž. Šernas italų mini seriale „Il sorriso di Dio” suvaidino lietuvį monsinjorą, Vatikano banko vadovą Paulių Marcinkų, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje buvo įsipainiojęs į banko skandalą. Ž. Šernas P. Marcinkų pažinojo ir asmeniškai, Romoje vyrai susitikdavo golfo lauke.

Mirė ten, kur jautėsi laisvas ir laimingas

Golfą širdies problemų turėjęs aktorius žaidė iki paskutinių savo gyvenimo dienų, tai buvo vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų. Vasaras jis leido pajūryje Fregene miestelyje netoli Romos ir mėgo plaukioti savo laiveliu. Į Fregene atidaryti vasaros sezono Ž. Šernas išvyko ir po šio interviu. Buvome sutarę susitikti dar kartą ir apžiūrėti jo nuotraukų archyvą, tačiau vyras mirė liepos 3 dieną savo pajūrio namuose, kuriuose, kaip vėliau žurnalistams teigė jo draugai, jautėsi laisvas ir laimingas. „Būnant pasaulinio garso aktoriumi išsipildė daug svajonių. Apkeliavau pasaulį, pažinau įvairių žmonių. Fantastiška patirtis. Žinoma, jei neįpuoli į narkotikų ir alkoholio liūną, kas aktoriams, deja, dažnai nutinka. Laimei, to išvengiau. Visuomet gyvenau sportišką ir linksmą gyvenimą. Tie baisūs metai, kuriuos ištvėriau, mane sustiprino. Buvo sunku, tačiau iš pragaro patekau į rojų. Iš Buchenvaldo į Holivudą. Ir dabar bandau atsilaikyti kuo ilgiau. Štai neužilgo man bus 90 metų. Pamenu, kai būdamas 30 – ties skutausi barzdą ir pagalvojau, kaip norėčiau sulaukti 60 –ties! Anais laikais gyvenimas buvo trumpesnis. Taigi išpildžiau savo svajonę. Būtų gerai, jei galėčiau metus nugyventi dar kartą, bet tik tuos, kurie man buvo malonūs”, – juokdamasis patikslino Ž. Šernas.

Agnė Buckutė, DELFI.lt
2015 m. rugpjūčio 9 d.