Home / AKTUALIJOS  / Nemokamuose renginiuose noriai dalyvaujantys Italijos lietuviai juos organizuojančiai bendruomenei atsuko nugarą

Nemokamuose renginiuose noriai dalyvaujantys Italijos lietuviai juos organizuojančiai bendruomenei atsuko nugarą

Italijos lietuvių bendruomenės valdybos rinkimai.

Kovo 17 d. Romoje organizuoti Italijos lietuvių bendruomenės Valdybos (ILB) rinkimai, pritrūkus reikalingo kandidatų skaičiaus, skelbiami neįvykusiais. Pagal bendruomenės Statutą, į Valdybą turėtų kandidatuoti mažiausiai 5 žmonės, tuo metu menku Italijos lietuvių aktyvumu pasižymėjusiuose rinkimuose, kuriuose susirinko vos virš dešimt rinkėjų, iškelti trys kandidatai. Kol bus surengti nauji ILB rinkimai, lieka dirbti ankstesnioji komanda.

 

Pateikiame Valdybos nario Romano Kazakevičiaus komentarą:

 

Kovo 17 dieną Romoje, su nedideliu pavėlavimu, buvo paminėta Kovo 11 šventė, Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo diena. Tačiau Lietuvos nepriklausomybė būtų tik žodžiai – kaip ir buvo šiek tiek ankstesniais Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos (LTSR) laikais – jei tuo pat metu nereikštų pačių lietuvių laisvės. Laisvės pajuokauti, laisvės rinktis tarp šaltibarščių ir picos, laisvės klausyti muzikos, kurios nori ir kur nori. Tačiau dar daugiau – laisvės protingai ir atsakingai užimti poziciją jiems svarbiais klausimais, kai LTSR laikais buvo pamokinama, kartais ir negeruoju, jos neužimti. Taigi, atsiminėme tuos, dėl kurių turime tai, ko nebuvo iki Kovo 11-osios.

 

Tą pačią dieną Romos ir Lacijaus lietuviai, taip pat ir iš kitų miestų, buvo pakviesti į Italijos lietuvių bendruomenės susitikimą, kuris skyrėsi nuo kitų: praėjus dvejiems metams nuo jos išrinkimo valdyba, kaip ir reikalauja statutas, pristatė ataskaitą už praėjusios metus.

 

Peržvelgiant skaidres sunku buvo nesistebėti įvykių ir susitikimų gausa – o kalbama daugiausia buvo apie Romą, o kur dar kitos apylinkės. Prisiminkime: kasdienybes apsnūdimą išblaškęs bardo Gedimino Storpirščio koncertas, mintijimas apie ateitį su apžvalgininku Andriumi Tapinu, linksmas Lietuvos istorijos puslapių vertimas su istoriku Alfredu Bumblausku, rūstaus Sausio 13-osios šalčio, vikšrų žlegėjimo ir aukų prisiminimas su žurnaliste Egle Bučelyte bei kun. Algirdu Daukniu. Arba, dar, šių metų Vasario 16 dienos minėjimas su Giovanna Lozoraitis-Pignatelli, dukra Daina ir profesoriumi Alessandro Vitale.

 

Praėjusių dviejų metų apžvalgoje slinko smagūs kadrai iš piknikų, mugių, švenčių, šv. Petro aikštės. Nuotraukose tarp keliolikos ar keliasdešimties žmonių, vis kitų, atpažindavome save ir savo bičiulius. Metai bendruomenei buvo turtingi, o jei dar pridėti visus susitikimus, į kurios pakvietė LR ambasada, kultūros atašė Julija Reklaitė, kitos apylinkės, sunku būtų atrasti tokį, kuris visuose būtų spėjęs sudalyvauti. Nekalbant apie tuos susitikimus, kurie vyksta tarp susitikimų, energingiausiems skirstytis nenorint. Taip, buvo matoma, kad bendruomenė gyva, kad reikalinga, kad valdybos ir kitų narių darbas ir laikas atiduotas organizuojant, rašant, skaičiuojant, tariantis, derantis, važinėjant į oro uostą, lakstant, surenkant šiukšles – ne veltui.

 

Gal todėl vaizdų peržiūra, daugelio ir įvairių žmonių veidai, nuotaika juose dar smarkiau kontrastavo su menkai užpildyta sale kovo 17 dieną. Valdyba pilna sudėtimi, Asta iš Florencijos, Nijolė iš Sardinijos, Agnė iš Bolonijos, keletas bendruomenės veteranų, namų šeimininkas kun. Audrius. Svečiuose ambasadorius Ričardas, konsulas Robertas. Tuščios kėdės už jų nugaros ten, kur vos prieš mėnesį vos buvo įmanoma įžengti ir susikalbėti. Žinojome, kad kai kas išvažiavo, kai kas išskrido, kai kas tikrai ir labai negalėjo. Ir vis tik liūdna buvo, žiūrėti į tas tuščias kėdes.

 

Tai yra reiškinys, kurį jau ne primą kartą yra stebimas Romoje ir kitose apylinkėse. Jei mielai ateinama tai į vieną, tai į kitą susitikimą, į rinkimus nėra ateinama. Taip jau nutinka, kad reikia daryti kitką. Nuobodu. Kalbos. Pavojus kažką siūlyti. Pavojus būti pasiūlytam. Atsakomybė. Numojimas ranka, nes nėra taip ir to ko noriu. Nes žmonės ne tie. Nes jau kažką anksčiau esu padaręs ir daręs. Ir t.t. Kiekvienam tai šia ar kita proga pažįstami jausmai. Na, bet jei kitą ar dar kitą mėnesį bus kažkas įdomaus ar smagaus, gal ateisiu. Šį kartą praleisiu, o po to tikrai prisidėsiu.

 

Tačiau maloni laisvė rinktis yra viena pusė tos pačios monetos, kurios kita pusė yra vargas kurti dalykus, tarp kurių galima pasirinkti. Nebus smagių ir įdomių kelionių į praeitį ar ateitį, jei nebus diskusijų, kritikos, pasiūlymų, bendraminčių paieškų, iniciatyvų, pažadų davimo, padrąsinimo, pasakymo, kad mums to reikia, kad norime, jog tai tęstųsi. Ir suprantant, kad valdybos nariai ar bendruomenės aktyvistai energijos veiklai gali pasigaminti iš picos ir kitų dalykų, tai banknotų atsispausdinti negali, palikti narystės auką. Trumpai tariant, reikia bendruomenės rinkimų, Romoje ar kitur.

 

Romoje kovo 17-ąją jų neįvyko, nes pritrūko kvorumo, diskusijų ir kandidatų. Tol, kol nėra naujos valdybos, lieka ankstesnė, kuriai padės Raimonda Bojažinskytė. Lieka, tačiau be to energijos užtaiso, kuris paprastai lydi, bent jau pradžioje, kai pradedamas naujas etapas, naujas laikotarpis, nauji uždaviniai. Nes tos tuščios kėdės vis tik sužadino klausimų – ar tai reikalinga? Ar tai matoma? Ar būtent taip reikia? Gal reikia kitaip, bet kaip sužinoti, jei niekas nepasako? Ar mes esame lietuvių bendruomenė – šiek tiek mažiau, bet tuo pat metu ir šiek tiek daugiau už draugų būrelį, nes mus vienija ne vien simpatijos, bet ir kalba, temperamentas, atmintis, savo savasties vertinimas – ar tik naivūs (beveik) nemokamų renginių organizuotojai, kai reikia, dar ir iš savo kišenės pridedantys?

 

Labai ačiū tiems, kurie jau daug kartų žodžiais ir veiksmais parodė, kad tai nėra tiesa. Kviečiame parodyti tai kituose rinkimuose, kuriuos surengsime, Romoje ir kitur. Bendruomenė yra gabalas molio, kuriam kiekvienas gali suteikti norimą formą. Nusilipdykite tai, ko jums reikia. Protingai ir atsakingai užimkite poziciją. Tai daug didesnė laisvė, nei neužimti jokios. Su Kovo 11-ąją.

 

Post Scriptum: užrašas, pirmą kartą pamatytas ant vienos Romos užeigėlės sienos. Tinka beveik visoms gyvenimo situacijoms:

 

Questa è la storia di 4 persone, chiamate ognuno, qualcuno, ciascuno e nessuno. C’era un lavoro importante da fare e ognuno era sicuro che qualcuno lo avrebbe fatto. Ciascuno poteva farlo, ma nessuno lo fece, qualcuno si arrabbiò perché era il lavoro di ognuno. Ognuno pensò che ciascuno potesse farlo, ma nessuno capì che ognuno l’avrebbe fatto. Finì che ognuno incolpò qualcuno perché nessuno fece ciò che ciascuno avrebbe potuto fare.

 

ITLIETUVIAI.IT

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI