Prieš 10 metų į Italiją atsikrausčiusi aktorės išsilavinimą turinti Rūta Papartytė (42) visiškai neplanavo išvažiuoti iš savo šalies, mesti sėkmingai pradėtos aktorės karjeros ir niekada nebuvo susimąsčiusi apie santuoką su užsieniečiu. Tačiau piligrimystės kelionėje akimirksniu užsimezgęs ypatingas ryšys tarp dviejų tikinčių sielų sujaukė ilgai moters dėliotus planus. Už tai Rūta šiandien likimui dėkoja kasdien. „Aš ne praradau, o gavau – gavau tiek naujų patirčių! Tokių patirčių, kurių Lietuvoje gyvendama nebūčiau net įsivaizdavusi. Tai yra Dievo malonė“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT sakė moteris.

 

Rūtos pažintis su Italija prasidėjo dar pirmame kurse – jau tada aktorė važiavo į Eimunto Nekrošiaus režisuojamą spektaklio „3 seserys” gastroles Turine ir Prate, kur ji pakeitė aktorę dėl motinystės laikinai pasitraukusią aktorę Aušrą Pukelytę. Kaip sako pati moteris, tada jai trūko patirties, pasitikėjimo savimi ir žinių, todėl vaidindama negalėjo atskleisti savęs: „3 valandų spektaklį išmokau mintinai, tai man buvo lyg koks autopilotas. Aš tada kopijavau, ką darė Aušra, ir dar nelabai įsivaizdavau, kas yra teatras.“

 

Tačiau pirmas, iki galo neiškepęs, vaidybos blynas ambicingos moters nesustabdė – ji sėkmingai baigė aktorystės bakalauro ir magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vaidino E. Nekrošiaus, O. Koršunovo, G. Padegimo, D. Tamulevičiūtės spektakliuose, filmavosi televizijos seriale. Aktorė sukūrė šeimą su kitu menininku, žinomu dainuojamosios poezijos atlikėju, režisieriumi Sauliumi Mykolaičiu, susilaukė sūnaus Adomo. Šeimą aplankęs tragiškas įvykis, kai S. Mykolaitis savo noru pasitraukė iš gyvenimo, Rūtą įkvėpė ieškoti stiprybės tikėjime ir maldoje. Iki pat šiol ji kiekvieną dieną skiria laiko pokalbiui su Dievu, vaikščiodama kalnuose, prie kurių ir gyvena. „Jei turiu laiko, valandai išeinu, apeinu 7 kilometrus, tai man mankšta-meditacija. Dažniausiai eidama meldžiuosi,“ – būdą atitrūkti nuo rūpesčių įvardija Rūta.

 

Būsimą italų tautybės vyrą Rūta taip pat sutiko melsdamasi, kaip pati sako: „Galiu teigti, kad man tikėjimas padovanojo ir meilę, ir, apskritai, pasuko mano gyvenimą visai kita puse. Nors buvo visokių sunkumų ir išbandymų, iš tikrųjų, visai tai yra didžiulė dovana.“ Piligrimystės keliais išvykusi savaitei į Romą, pirmąkart mylimąjį pamatė Laterano Šv. Jono bazilikoje. Dvi sielos, suprantančios vieną kitą be žodžių, du žmonės, nešnekantys jokia bendra kalba, be ilgų dvejonių, vos po pusmečio nuo pirmo žvilgsnio, pasiryžo būti kartu. Iniciatyvą parodė vyras, bandęs įsidarbinti Lietuvoje, deja, nesėkmingai. Priversti ieškoti kitos vietos bendros ateities kūrimui, pora pasirinko vyro gimtinę. Rūta pasakoja, iš pat pradžių nebuvo lengva susitaikyti su mintimi, kad gyvenimą teks kurti nuo nulio Italijoje, tačiau greitai pajuto lengvumą, nusiramino ir toliau leido įvykiams klostytis savaime.

„Mes prisirišame dažnai – čia teatras, čia darbas, čia žmogus, o, iš tiesų, kai laikai užspaudęs savo delną, niekas negali įdėti jokių dovanų. Kai tai supratau, man pasidarė lengva ir gera atidaryti tą delną, o tada man Dievas su kaupu prikrovė visko“, – ITLIETUVIAI.IT portalui pasakoja Toskanos lietuvė.

 

 

Tačiau pradžia nebuvo lengva. Moteris prisimena, kad vos tik atvykus į Europos Pietų šalį, jos vaikas pradėjo stipriai sirgti, o Italijoje dirbantys daktarai vargiai kuo tepadėjo, tada jai atrodė, kad Lietuvoje viskas geriau. Trūko ir žmonių iš Lietuvos, tėvų, draugų, ilgėjosi ir darbo. Rūta įsitikinusi, kad vyras moteriai negali atstoti viso pasaulio: „Tu atvažiuoji į vidinę dykumą, nors ir yra daug džiaugsmo – teigiamos emocijos, įsimylėjimas, skanus maistas, geras klimatas ir graži aplinka – atvyksti, palikusi didelį bagažą. Ir tiesiog tų atmosferų, tų emocijų, kurias patyriau ir turėjau Lietuvoje, kurias pradėjau vertinti tik būdama toli, tų žmonių, draugysčių, santykių – aš jų čia neturėjau, turėjau viską kurti iš naujo,“ – pirmus mėnesius Italijoje mena Rūta.

 

Visgi nuo pat pradžių moteris juto didelę meilę ir rūpestį iš mylimojo italo: „Man labai patiko mūsų namas, kur galėjau šeimininkauti. Labai patiko ir man rodomas vyro dėmesys – jis mane padarė gražia moterimi, laiminga žmona, buvo labai atidus. Galbūt, po tos sunkios istorijos su Sauliumi, man atrodė, kad galiu save sukurti kitą. Tiesą sakant, buvau truputį pavargusi būti, kaip pati save susikūriau, našle, o atvykimas čia padovanojo man terpę susikurti save tokią, kokią visados ir norėjau matyti.“

 

Nors antroji pusė jai drauge su kasdiene malda buvo didelis ramstis pereiti per sunkumus, visgi moteris pateikia tokią išvadą: „Vis dėlto, per visą šitą laiką vis labiau suprantu, kad niekas tavęs nesukurs, tik tu pats, kantriai dirbdamas su savimi.“ Aktorė juokdamasi sako, kad vyras gali tiek padėti, kiek trukdyti, o kelias santykiuose – tikrai nebūna vien rožėmis klotas, todėl reikia mokėti pabūti ir su savimi, svarbu medituoti ir išmokti priimti gyvenimo duotus sunkumus. Rūta teigia, kad nuo tada iki pat dabar ypač daug laiko skiria savęs pažinimui ir kasdien stengiasi tobulėti tam, kad taptų geresnis žmogus ne tik sau, bet ir kitiems, pirmiausiai, savo kuriamai šeimai. „Aš pati sau svarbi, nes jeigu savęs nemylėsiu ir nieko sau pačiai neduosiu, negalėsiu nieko duoti ir savo vaikams,“ – įsitikinusi Rūta.

 

 

R. Papartytė, vykdama gyventi į Italiją, buvo įsitikinusi, kad apie teatrą privalo visiškai pamiršti – liks tik šeimos kūrimas, namų židinio puoselėjimas, italų kalbos mokymasis… Pasak jos, darbas teatre Italijoje tuomet atrodė tikra utopija. Bet nutiko, pasak moters, neįtikėtina istorija – šalia jos namų, praėjus vos porai savaičių nuo atvykimo, ją užkalbino gerokai įkaušusi moteris. Kai nepažįstamoji sužinojo, kad Rūta aktorė, iškart jai pasakė: „Tai tu važiuok į Luką, ten yra teatras.“ Ir, nors kaip pati juokiasi, koks dar teatras, juk gyvena penkių žmonių kaime tarp kalnų, kur apie teatrą ar kultūrą niekas net nekalbėjo, ta mintis jos niekaip neapleido beveik savaitę, neleisdama ramiai užmigti. Nepaisant to, kad idėja prašytis į teatrą, nemokant nei italų kalbos, nei turint patirties toje šalyje, rodėsi tikrai beprotiška, pabandyti drąsos užteko. Įkalbinusi vyrą, Rūta drauge su juo nuvyko pas teatro direktorių. Kaip pati juokiasi, tądien jos vyras, nors ir nieko nenutuokdamas apie teatrą, dėjo visas pastangas tinkamai pristatyti Rūtą ir tai nenuėjo veltui – teatro vadovas, gavęs moters gyvenimo aprašymą ir jame išvydęs žymių režisierių vardus, iš karto jai paskambino ir teigė lauksiąs jos teatre nedelsiant, kai tik ji pramoks kalbos. Direktoriui ypač didelį įspūdį padarė tai, kad Rūta dirbo su ryškiu teatro veidu, Italijoje žinomu režisieriumi, E. Nekrošiumi, kuris jau buvo dalyvavęs viename projekte Lukos teatre. Po metų nuo atvažiavimo aktorė sulaukė skambučio ir, jau mokėjusi laisvai kalbėti itališkai, pradėjo vesti teatro laboratoriją suaugusiems. Sėkmė lydėjo nuo pradžių – vietoje vienos planuojamos grupės atsirado dvi.

 

Čia veikli moteris dirba iki pat šiol. Kalbėdama apie užsiėmimus su suaugusiais, R. Papartytė stebisi mėgėjų aktorių žingeidumu, atvirumu ir entuziazmu: „Būna, pagalvoju, kad teatro mėgėjai savo hobiui kartais yra atsidavę daugiau nei profesionalai aktoriai, kurie būna ne tokie atviri naujiems patyrimams ir naujiems teatriniams metodams“. Suaugusiuosius mėgėjus teatro gudrybių moko ir kitoje teatro laboratorijoje Versilijos teatre, o institute Lukoje veda užsiėmimus, kuriuos lanko ir sveiki, ir neįgalūs, autizmu ar Dauno sindromu sergantys, vaikai. Tokios veiklos tikslas, pasak jos, mažinti atskirtį tarp sergančiųjų ir sveikųjų, mokyti vaikus tolerancijos, o neįgaliuosius – drąsinti integruotis visuomenėje. „Ypač tai svarbu jų tėvams – pamatyti savo vaikus ant scenos, kad ir darant mažus dalykus, jiems labai svarbu jausti pasididžiavimą savo vaiku. Vaikai, kurie turi protinę negalią, turi kitų galių – jie moka mylėti, moka cituoti, moka klausyti, tai irgi labai daug ką duoda. Dirbdama visada stengiuosi pabrėžti jų galią, ne jų negalią,“ – pasakoja patyrusi mokytoja.

 

Vykdomos teatro terapijos prasmę moteris mato labai aiškią: „Mane labai įkvepia mano veikla, aš jaučiuosi naudinga, aš jaučiuosi ypatinga, reikalinga, įdomi. Tai ne tas darbas, kur einu tik užsidirbti pinigų.“ Nors Rūta teigia esanti įvertina ir gaunanti ją tenkinantį finansinį atlygį, jai darbe svarbiausia kurti ir puoselėti žmogišką santykį, perduoti šiltus jausmus. Rūta Papartytė, mokydama italus, su jais dalinasi įgyta patirtimi, kurią jai padovanojo lietuviškas teatras, studijos ir darbas su profesionalais.

„Aš nešu dalį ir Lietuvos, nes mūsų teatrinė mokykla yra ypatinga, o pati teatro kultūra – tokia svarbi, kad aš visada save pristatau kaip lietuvę ir perduodu tai, ką išmokau iš savo šalies. Teatras yra mano disciplina, mano mentalitetas, mano požiūris į darbą. Viską atiduodu ir jaučiu didžiulį džiaugsmą, kad visa tai buvo priimta kaip kažkas išskirtinio ir įdomaus. Man, kaip Rūtai, savo tautos atstovei, tai yra pasididžiavimas savimi ir savo šalimi, iš kur atvažiavau.“

 

Kartą aktorystės mokytoja išmokė suaugusiuosius teatro laboratorijoje deklamuoti vienos S. Mykolaičio dainos žodžius. Kaip kilo idėja mokyti italus lietuviško teksto? „Kuriame spektaklius iš asmeninių istorijų, improvizacijos, remiantis vaidintojų patirtimi. Klausydavausi Sauliaus dainų ir viena daina labai atitiko spektaklio emociją ir prasmę, todėl nusprendžiau ją pritaikyti.“ Nors, pasak Rūtos, italams pasirodė sunkus lietuvių kalbos tarimas, jie labai stengėsi ir galutinis rezultatas buvo puikus: „Man tai buvo labai emocionalu, nes tai buvo daugiau nei tik kalba, tai buvo Sauliaus dainos tekstas, sujungtas su jaudinančiu veiksmu scenoje, kur kiekvieno veiksmas jungėsi į dinamišką, besisukančią, jausmingą karuselę.“

 

Rūta sako kartais jaučianti nuovargį, būna, kad po darbų į namus grįžta net pirmą valandą nakties. Štai neseniai gavo dar vieną darbą batų butike. Turint omenyje, kad aktyvi teatro terapijos mokytoja keliasi apie septintą ryto, augina du vaikus, Adomą ir Jokūbą, kasdien juos išlydi į mokyklą, šeimai ruošia namuose gamintą šviežią maistą, tvarko namus ir aplinką kieme, natūraliai kyla klausimas, ar nesinori daugiau laiko sau, ar nekyla noras sumažinti darbų apimtis. „Štai prieš keletą dienų, po teatro laboratorijos, prie manęs priėjo laime švytintis vyras ir sako, Rūta, ačiū tau už tokią nuostabią teatro pamoką. Regis, atrado stebuklą – taip jam ta pamoka patiko. Todėl, nors ir pavargstu, nenoriu atsisakyti nei vienos savo mėgstamos veiklos – juk gaunu atgal tokį didelį ryšį.“

 

Nors važinėti į darbą užtrunka iki pusantros valandos, Rūta mieste gyventi nenorėtų. „Bandžiau persikraustyti, štai gyvenau 5 mėnesius prie jūros, Versilijoje, bet tiek man, tiek mano vaikams nepatiko jūrinis klimatas, uodai, karštis, miesto šurmulys, turistai… Mūsų šeimai labai patinka kalnai, kur daug laisvės vaikams, o geriausia pramoga – ilgi pasivaikščiojimai po miškus ir kalnus. Jau neįsivaizduoju savęs be gamtos, kur kaskart atrandu didžiulį poilsį ir džiaugsmą, – sako Rūta ir džiaugiasi galimybe kasdien matyti kalnų vaizdus pro savo namo langus.

 

 

Aktorė neslepia – ilgisi profesionalios scenos, ypač šiais metais vaidybai jaučianti stiprią nostalgiją. Pasiilgsta kūrybinio proceso ir vadinamųjų kūrybinių kančių, jausmo ant scenos, ypač, jei spektaklis pavyksta taip, kaip buvo tikėtasi. Vis dėlto primena, kad dirbti aktoriumi – nei pischologiškai, nei fiziškai nėra lengva: „Tai taip sunku, kaip gimdant vaiką, tau sunku, skauda, bet, kai gimsta tas kūdikis, tai viskas pasimiršta. Dirbant itin svarbu gera atmosfera. Va, štai ko nepasiilgstu – tai konkurencijų arba apkalbų arba blogo santykio vieno su kitu, nes, manau, tada visai neverta, tada tai tampa kažkoks beprasmis amatas.“ Rūta teigia, kad jai didžiausias džiaugmas – santykiai tarp žmonių, o jie, šilti ir draugiški, būtini ir kūrybiniame procese.

 

Italijoje moters aktorystės patirtis kol kas – nedidelė. Tačiau ji jau filmavosi trumpo metro filme Milane, reklamoje, kartą dalyvavo pasaulinio garso režisierių Neapolio teatro festivalyje, kur ją teatro dirbtuvėms iš daugelio konkurentų, nežinodamas jos darbų, išsirinko slovėnų režisierius Tomi Janežič. Moteris šypsodamasi prisimena, kad tąkart net pati stebėjosi savo sėkme ir puikiu pasirodymu ant scenos, džiaugiasi ir vėliau įvykusia workshop’o savaite Slovėnijoje. Rūta dalinasi, kad Tomi Janežič negailėjo aktorės kūrybai komplimentų ir teigė, kad jos bandymus, vaidybinius eskizus neš kaip pavyzdžius kitiems. „Lietuvoje niekad negavau tokio pagyrimo, bet Lietuvoje ir nebuvau tokia atsipūtusi. Nenoriu girtis, tik noriu pabrėžti, kiek kita šalis ar kita terpė gali atskleisti žmogų“, – nuoširdžiai tikina Rūta.

 

2014-aisiais Italijoje Rūta tapo viena iš spektaklio kūrėjų ir organizatorių. Tais metais jai pavyko pasikviesti Oskarą Koršunovą į Lukos teatrą statyti spektaklio „Žiema“ . Teatro direktorius, lengvabūdiškai davęs leidimą ir, kaip teigia aktorė, tikrai netikėjęs lietuvės ambicija atsivežti Lietuvos teatro žvaigždę į Italiją, O. Koršunovui sutikus, buvo ištiktas lengvo šoko. Už sutvirtėjusį charakterį ir ryžtą be dvejonių eiti pirmyn ji dėkoja Italijai: „Mes pastatėme nuostabų, puikų, nerealų spektaklį, ko aš niekada nebūčiau padariusi Lietuvoje, nes čia gavau ne tik daug drąsos ir pasitikėjimo savimi, bet ir varžtų atsipalaidavimo. Todėl man visai nebebaisu paskambinti Oskarui ir paklausti, gal galime daryti projektą. Be to, vaidindama aš nebevertinu taip savęs, kaip, tarkime, Lietuvoje, kur visada bijodavau ir bandydavau kažkam įtikti.“ Spektaklyje ji vaidino dviese su italu aktoriumi Marco Brinzi. Pasirodymas sulaukė didelės sėkmės, į jį noriai rinkosi žmonės, bet neilgai trukus teko jį sustabdyti: „Susidūrėme su italų teatro politika – po 3 spektaklių sustabdė „Winter“, nes jis buvo tikrai geras, sakyčiau, net per geras. Ko gero, jiems pasirodė, kad čia konkurencija. Bet visa tai yra žmogiška“, – be pykčio kalba Rūta, primindama, kad Lukos operos teatras jiems, leisdami statyti dramos spektaklį, padarė išimtį.

 

 

Paklausus, ką Rūta mano apie konkurenciją tarp aktorių Italijoje, ji atsako visiškai ramiai: „Taip, čia yra labai didelė konkurencija, daug kas per pažįstamus, bet aš nei pykstu, nei nusiviliu – arba pamatai, kas tau tikrai tinka, ir randi būtent tokio tipo aktorę, arba dirbi su jau pažįstamu žmogumi, kuriuo visiškai pasitiki ir žinai, ko iš jo laukti. Manau, tai yra normalu“, – neskuba smerkti aktorė.

 

Rūta atkreipia dėmesį ir į aktorių profesijos nepakankamą valstybės įvertinimą finansiškai, pasak jos, ta pati problema slegia ir Lietuvos, ir Italijos teatro darbuotojus. „Aktorių darbas yra labai blogai apmokamas, jis tikrai ir kruvinas, ir sunkus, ir prasmingas, todėl jie turėtų gyventi bent jau oriai. Man atrodo, mes tikrai išėjome iš tų laikų, kai menininkas – tai tik tas, kuris badauja, ir dėl to gali sukurti kažką gero“, – su rūpesčiu problemą portalo ITLIETUVIAI.IT skaitytojams apibūdina moteris.

 

Nors Italijoje moteris po dešimties metų jaučiasi kaip namuose ir šią šalį tikrai pamilo, pusė jos – tebėra Lietuvoje.

„Aš labai myliu Lietuvą. Man patinka viskas Lietuvoje. Tai nuolat auganti šalis. Taip, aš suprantu, kad ekonomiškai žmonėms ten nėra lengva, bet kokie kūrybingi žmonės, kokie įdomūs, kokie besidomiantys viskuo…“

Rūta iš Lietuvos kiekvienąkart parskrenda kupina naujų minčių: „Kiekvienąkart, pabuvus savo žmonių rate, pabendravus su jais, matau, kokie jie įkvėpti, ir pati pasisemiu labai daug naujų idėjų. Atrodo, viskas jiems įmanoma – projektus rašo, važiuoja, mokosi… Čia, Italijoje, atrodo, žmonės deda mažiau pastangų į gyvenimą, atrodo, kad jiems užtenka tiek, kiek turi.“

 

Aktorė negaili gražių žodžių lietuviams ir pabrėžia jų pranašumą prieš italus: „Lietuva man yra tokia šalis, kurioje visose srityse dirba labai aukšto lygio specialistai: tiek medikai, tiek aktoriai, tiek režisieriai, tiek informatikai.. Man atrodo, kad ten žmonės, skirtingai nei Italijoje, labai daug mokosi… Italijos problema – daug kur vyrauja paviršutiniškas išsilavinimas. O štai Lietuvoje žmonės dažnai turi labai aukštas ambicijas.“

 

 

Moters akimis, kiekvieno Italijos regiono gyventojai skiriasi, todėl stereotipu apie nusistovėjusią italų charakteristiką tikėti nekviečia. „Kartais man atrodo, kad mes esame daugiau italai negu patys italai pagal mūsų stereotipą, kad jie labai draugiški, atviri, svetingi. Yra labai skirtingų italų. Pavyzdžiui, Lukos miestas yra aptvertas siena ir Lukos gyventojai man kartais atrodo kaip ta siena, vidumi uždari, lyg apsitvėrę. Pradžioje, dirbant su jais, buvo labai sunku, kad jie atsivertų, būtų nuoširdūs ir pasakytų savo vidinius, asmeninius dalykus, savo paslaptis. O kartais, kai skrendu į Lietuvą, būna, lietuviai atvirai iškloja visą savo gyvenimo istoriją tiesiog man, nepažįstamajai bendrakeleivei lėktuve,“ – patirtimi dalinasi Rūta.

 

Ji įvardina ir vieną panašumą tarp italų ir lietuvių. „Lietuviška virtuvė – labai panaši į itališką. Dar mano močiutė darydavo makaronus iš tešlos ir juos pjaustydavo, o mūsų virtinukai su varške ar koldūniukai – tai juk taip panašu į jų tortellini!“ – tvirtina moteris, pabrėždama, kad jos gyvenime šviežio naminio maisto kultūra, kaip ir daugeliui italų, yra neatsiejama kasdienybės dalis.

 

Rūta, palygindama save tada, vos žengusią pirmus žingsnius Italijos žemėje, ir dabar, užtikrintą moterį, dviejų sūnų mamą ir laimingą žmoną, taria tokius žodžius: „Atsigręžus atgal, matau tą Rūtą, kuriai buvo labai sunku pradžioje, ir dabar ta Rūta, kuri per tuos sunkumus praėjo, yra tapusi jau visai kitoks žmogus. Buvau tikrai nesubrendus, išlepus, išlepinta savo tėvų, mylimųjų, draugų, draugių, o čia turėjau jau pati sutvirtėti ir įgauti kažkokią brandą…“ Ji pastebi ir dar vieną pokytį – dabar taupo laiką tik tiems žmonėms, su kuriais jaučia malonumą bendrauti, nes laiko, pasak jos, vis mažiau ir jis tampa vis brangesnis. Rūta palaiko glaudų ryšį su Italijoje gyvenančia seserimi, dažnai paskambina pasikalbėti su draugėmis lietuvėms iš Versilijos miesto, stengiasi kuo daugiau laiko skirti savo sūnums.

 

 

Ji tikina, kad bijoti gyvenime pokyčių neverta, nes tai stabdo bet kokį judėjimą į priekį.

„Aš čia atvykus nebijojau, bet sunkumų, žinoma, buvo, tačiau tu juos nugali, kitaip sakant, dramblį valgai mažais gabaliukais ir suvalgai. Galima arba nematyti dramblio, arba jį praryti visą, arba bėgti nuo jo. Tačiau bėgimas ir baimė neveda niekur, jie tik sukausto“, – drąsina tautietė.

 

Teatro laboratorijų mokytoja planuoja ir toliau dirbti su žmonėmis, juos, pasitelkdama teatro terapijos metodą, mokyti vaidinti ir statyti spektaklius. Ir nors aktorių peržiūroms daug lėšų skirti negali, to ateityje visiškai neišsižada. „Galiu vietoje svajoti… Kad suvaidinčiau kokiam kine, pilno metro filme, ir gaučiau įdomų vaidmenį teatre pas puikų režisierių – visa tai būtų net labai nuostabu. Gal net iš Lietuvos pasikviesti kokį režisierių čia, į Italiją… Tokios svajonės – susitikti su režisieriais ir semtis iš jų patirties – visada labai gerai. Mane labai įkvepia žmonės iš bet kokių kitų profesijų, kurie nuolat mokosi, niekad nesustoja ir yra kažkokiame vidiniame augime. Aš pati toje nuolatinėje transformacijoje jaučiuosi laiminga. Šiuo metu mokausi anglų kalbos, tobulinu įgūdžius groti pianinu, ruošiuosi įsigyti sportinį dviratį ir pradėti treniruotis. Jaučiu, kad naujiems dalykams įsisavinti būtent dabar yra labai tinkamas metas – tam, kad galėčiau ir save ir kitus auginti bei praturtinti,“ – nuotaikingai pokalbį baigia Rūta.

 

ITLIETUVIAI.IT
Miglė Lopetaitė