Home / KELIONĖS  / Ravena: užburiančių mozaikų miestas

Ravena: užburiančių mozaikų miestas

Ravena (Ravenna – it.) yra mažai kam girdėtas Italijos miestas. O gal taip ir turi būti su ypatingų lobių saugotojais? Grožiui neabejingi sako, jog aplankyti Raveną – tai leistis į mistikos pilną piligriminę kelionę. Kelias vingiuoja tarp bažnyčių, tačiau melstis čia norisi tik siekiant atgauti iš nuostabos prarastą žadą!

 

Paslėptų lobių ieškojimas

 

Prisipažinsiu. Sužinojusi, jog savaitgalio kelionės tikslas yra mozaikų sostinė Ravena, dideliu entuziazmu netryškau. Todėl iki dabar džiaugiuosi, jog mano skeptišką nuotaiką pakeitęs susižavėjimas vis dar gyvas. Net ir kriptos ar mauzoliejai čia prarado bauginančią aurą ir virto netikėta pasakiškos tikrovės ištrauka. Ne veltui lobių saugotojas UNESCO globoja net aštuonis šio miesto pastatus. Tiesa, dėmesio vertų objektų tikrai žymiai daugiau, bet viskam apžiūrėti užtenka ir vieno ilgo savaitgalio.

 

Mūsų pažintis su Ravena prasidėjo nuo Šv. Apolinaro bazilikos Klasėje. Klasė – senas miesto uostas, kuriame švartuodavosi senovės romėnų laivynas. Kažkada galingo miesto liekanos jau daugybę metų slepiasi po žeme, tačiau archeologiniai kasinėjimai sparčiai juda į priekį. Net keletą kilometrų nuo miesto centro ir jūros nutolusios bazilikos vidus mus pribloškė… tuštuma. Tikriausiai taip norėta atspindėti laikiną ir todėl dėmesio nevertą krikščionių gyvenimą žemėje. Siekiamybė – rojus, todėl visas dėmesys tenka viršutinei pastato daliai. Pro bazilikos langus besiskverbianti šviesa ypatingai nušviečia didžiulį skliaute atkartotą altoriaus kryžių. Svarbiausias jo akcentas – net devyniasdešimt devynios auksinės mozaikos žvaigždės. Aplink žaliuojančiame Edeno sode tikinčiųjų laukiantis Kristus, paukščiai ir dvylika avelėmis paverstų apaštalų meistriškai sudėtioti iš mažyčių spalvotos mozaikos gabalėlių atrodo tikrai įspūdingai.

 

Šv. Apolinaro bazilika Klasėje. Pixabay nuotr.

Šv. Apolinaro bazilika Klasėje. Pixabay nuotr.

 

Atsidūrę mieste, susirandame kitą – Naująją Šv. Apolinaro baziliką. Smalsu, kuo skiriasi du vienodo pavadinimo maldos namai. Pasirodo, skiriasi. Žymiai mažesnė Naujoji bazilika saugo didžiausią pasaulyje mozaiką. Trijų dalių piešinys tarsi mirga besikeičiančiais vaizdais, o bendras įspūdis tikrai gniaužia žadą. Neapleidžia jausmas, jog esi patekęs į meistriškai iliustruotą senovinę knygą. Auksu spindintys apatiniai bazilikos skliautai primena Klasės uosto didybę. Vidurinės dalies mozaikos duoklę atiduoda valdovo Teodoriko laikams, o viršutinė mozaika skirta Dangaus Karalystei. Keista, palikus tokį grožį, vėl atsidurti siaurose apytamsio miesto gatvėse, bet apdairiai nusipirkę net pen-kis lankytinus objektus įskaičiuojantį bilietą, traukiame toliau.

 

Įsukę į siaurą ir iš pirmo žvilgsnio akligatviu besibaigiančią gatvelę, atsiduriame prie garsiausio viduramžių Florencijos poeto Dantės Alighieri kapo. „Dieviškosios komedijos“ autorius užgeso Ravenoje taip ir nespėjęs sugrįžti į gimtąjį miestą. Ilgai įtakingi valdovai ir popiežiai stengėsi susigrąžinti poeto palaikus, tačiau veltui. Dabar tik nedidelis žalias kauburėlis šalia pilko mauzoliejaus žymi amžiną Dantės poilsio vietą, kuria jau keletą amžių rūpinasi pranciškonų ordino vienuoliai. Tai jie specialiai iš Florencijos atgabentu alyvuogių aliejumi nuolatos kursto senovinio žibinto liepsną, mirgančią mauzoliejaus palubėje.

 

Ravenoje palaidotas italų poetas Dante. E. Mažalskaitė Parma nuotr.

Ravenoje palaidotas italų poetas Dante. E. Mažalskaitės Parma nuotr.

 

Palikę ilsėtis Dantę, traukiame į visai šalimais esančią Šv. Pranciškaus bažnyčią. Užsukti į ją verta vien dėl ypatingos, po altoriumi įrengtos kriptos, kurioje tyvuliuoja… ežeriukas! Nedidelis langas, pro kurį galima dirstelėti į skaidrų vandenį, iškirstas pačiame altoriaus centre. Šiai bažnyčiai vardą suteikęs šventasis garsėjo kaip didis gyvūnų mylėtojas, todėl tarp kolonų ramiai plaukioja ir nedidelis būrys žuvų. Beje, kol įkišę galvą pro belangę erdvę stengiatės įžiūrėti, kur jos plaukia, gali užklupti tamsa. Tai ženklas, jog į šalia esantį specialų plyšį reikia įmesti vieno euro vertės monetą. Žuvų gyvybei palaikyti.

 

Užklupusias blogas mintis geriausia patikėti Šv. Vitalijaus bazilikai. Bažnyčią 547 m. pašventinęs arkivyskupas skyrė ją miesto globėjui ir krikščionių kankiniui Šv. Vitalijui. Kukliai atrodantis pastatas viduje primena didingai išsiskleidusį gėlės žiedą, užburiantį spalvomis, piešiniais ir simboliais. Centrinė apvali bažnyčios erdvė apsupta aštuonių gausiai dekoruotų arkų. Mistikai tikina, jog toks skaičius pasirinktas neatsitiktinai. Begalybę, amžiną sielos gyvenimą, prisikėlimą simbolizuojanti aštuntoji arka tikrai pribloškia ypatingu mozaikų grožiu. Akimis prisilietus prie šventovės, daugeliui kyla noras išsivalyti ir sielą. Toli eiti nereikia. Šv. Vitalijaus bazilika – vieta, kurioje įveikus grindinyje iš mozaikų sudėliotą net trijų su puse metro skersmens labirintą, galima atsikratyti nuodėmių. Išduosiu paslaptį… Pradėti reikia nuo centrinės labirinto dalies.

 

Galla Placidia mauzoliejus Ravenoje. E. Mažalskaitės Parma nuotr.

Galla Placidia mauzoliejus Ravenoje. E. Mažalskaitės Parma nuotr.

 

Kaip padėką bei gyvybės triumfą prieš mirtį, senovės romėnai pastatė ir Galos Placidijos mauzoliejų. Šiurpiai skambantis žodis tikrai netinka nusakyti nedideliam kryžiaus formos pastatui. Legenda pasakoja, jog grįždama iš Konstantinopolio, Romos imperatoriaus Honorijaus sesuo Gala Placidija pateko į baisią audrą. Tik per plauką likusi gyva, moteris pažadėjo atsidėkoti dievams ir pastatyti bažnyčią. Mažytis raudonų plytų pastatas – vienas įspūdingiausių Ravenos lobių. Diena jo viduje virsta naktimi, o naktis diena. Natūraliai saulę filtruojantys plonyčio alabastro lakštai užpildo patalpą mistiška šviesa. Prieblandoje pakėlusi akis į kupolą, iš nuostabos prasižioju: sodriai mėlyname danguje mirga beveik 600 auksinių žvaigždžių! Ranka pasiekiamas vaizdas – tiesiai virš galvos. Įspūdis toks stiprus, jog gali apsisukti galva. Kadaise čia apsilankęs amerikiečių kompozitorius Cole Porter net išgirdo dievišką muziką, kurią vėliau įamžino didžiulės sėkmės sulaukusiame kūrinyje „Naktis ir diena“.

 

Galla Placidia mauzoliejaus mozaikos. Pixabay nuotr.

Galla Placidia mauzoliejaus mozaikos. Pixabay nuotr.

 

Mažai kas žino, jog amžius skaičiuojanti Ravena net tris kartus buvo skirtingų imperijų sostine. Pirmieji čia įsitvirtino senovės romėnai. Vėliau miestui vadovano ostgotų karalius Teodorikas, už akių vadintas barbaru. Galiausiai, valdžią į rankas vėl perėmė Bizantijos imperija. Laimei, iš rankų į rankas keliavęs miestas nenukentėjo. Priešingai! Visi valdovai dosniai papildė vieni kitų palikimą paversdami Raveną tikra lobių skrynele. Puikus pavyzdys – viena šalia kitos esančios beveik identiškos Arijonų ir Neono krikštyklos (baptisterijos). Abi mažytės, plytų kupstą primenančios šventyklos pasakoja tą pačią Jėzaus krikštymo istoriją. Tik svetimšalio Teodoriko laikais statytoje Arijonų krikštykloje Jėzus vaizduojamas kaip paprastas žmogus, eilinis vyras, kuris tik po krikšto tapo dieviškuoju. Kupolo mozaikoje aiškiai matomas ir būsimo šventojo nuogumas. Papiktintas tokio eretiško požiūrio, vyskupas Neonas šalimais pastatė „teisingą“ baptisteriją, kurioje dieviškoji Jėzaus prigimtis buvo aiški jau nuo gimimo. Nuogo kūno Neono krikštykloje, aišku, jau nesimato.

 

Neono krikštyklos (baptisterijos) mozaikos. Pixabay nuotr.

Neono krikštyklos (baptisterijos) mozaikos. Pixabay nuotr.

 

Šiandien nemokamai galima apžiūrėti tik eretiškąją Arijonų krikštyklą. Beje, ją pastačiusio barbarų karaliaus Teodoriko mauzoliejus saugomas UNESCO, todėl už įėjimą reikia susimokėti. Svetimšalis valdovas Ravenoje karaliavo net 33 metus ir užtikrino miestui taiką bei gerovę. Pasakojama, jog pats vyras gyvenimą baigė didžiulėje raudono granito vonioje. Pro mauzoliejaus stoge esančią kryžiaus formos angą įskriejęs žaibas nutrenkė valdovą, o juodas sparnuotas arklys išsinešė nelaimėlio kūną Etnos vulkano kryptimi.

 

Pagunda kai ką išsinešti iš Ravenos kyla ir mums. Didžiuliame Arkivyskupijos pastate esanti vos kelių metrų skersmens koplyčia yra tai, dėl ko sudreba širdis. Ypatingo grožio ir jaukumo vieta, į kurią įžengus apima keista sielos ramybė. Pasvajojusi, jog norėčiau tokį kambarį turėti ir savo namuose, turiu pripažinti patekusi į sostinės vardo vertą miestą. O ar tai yra mozaikų, jūros ar tiesiog dieviško maisto sostinė – spręsti jums.

 

Ravena – nedidelis senovinis miestas, į kurį kasdien užsuka daugybė turistų. Vienus čia traukia senovinės unikalios mozaikos, kitus ilga, net 35 kilometrus besitęsianti Adrijos jūros pakrantė. Dar viena puiki priežastis aplankyti miestą – vietinė virtuvė. Juokaujama, jog laikytis dietos Ravenoje tiesiog draudžiama. Posakis „pilnas skrandis – rami siela“ čia suprantamas paraidžiui. Tik išragavus daugybę vytintos dešros ar kumpio užkandžių, įvertinus meistriškai paruoštą laukinių paukščių ir žvėrių mėsą, o mėgstantiems jūros gėrybes – šviežios žuvies patiekalus bei pietus ar vakarienę pabaigus aukščiausios rūšies sūrių degustacija, galima mėgautis unikaliais meno kūriniais.

 

Pixabay nuotr.

Pixabay nuotr.

 

Ravenos gyventojai – ypač jautrūs menui. Tikėdami, jog grožis turi būti prieinamas visiems, jie miestą ėmė puošti savomis priemonėmis. Taip parkuose ir gatvėse pasklido mozaikomis dekoruoti stulpai, suoliukai, stalai, kėdės, skulptūros. Spalvų fiesta nusidažė požeminės perėjos, miesto stadiono sienos. Savo žymę Ravenoje paliko ir visame pasaulyje garsus prancūzų menininkas Invader: iš mozaikų sudėlioti „Space Invaders“ žaidimo personažai stebi senovini miestą ir jo žmones pasislėpę pačiose keisčiausiose vietose.

 

Miesto unikalumą įvertino ir pasaulio kultūros lobyną globojanti UNESCO. Į organizacijos sąrašą pateko net aštuoni V−VI a. Ravenos statiniai: Galos Placidijos mauzoliejus, Neono krikštykla (baptisterija), Naujoji Šv. Apolinaro bazilika, Arkivyskupijos koplyčia, Šv. Vitalijaus bazilika, Arijonų krikštykla (baptisterija), Teodoriko mauzoliejus, Šv. Apolinaro bazilika Klasėje.

 

Ernesta Mažalskaitė Parma, medžiaga spausdinta žurnale „JI“
ITLIETUVIAI.IT

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI