Danutė Jokubėnienė
2004 m. archyvas

Premjeras Algirdas Brazauskas praėjusį ketvirtadienį Romoje su Italijos premjeru Silvio Berlusconi nesugebėjo padėti taško Lietuvos prieškario ambasados pastato Romoje byloje.

Italai vis žada išmokėti mums kompensaciją už šį pastatą. Lietuva su savo paskutine okupuota teritorija užsienyje galutinai turėtų atsisveikinti rudenį, S.Berlusconi vizito Vilniuje metu. „Villa Lituania“ ir toliau naudosis Rusijos diplomatai. Vilniaus derybos su Roma dėl ambasados grąžinimo prasidėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tačiau ilgus metus jos buvo nerezultatyvios. Buvusi „Villa Lituania“ – ne tik pastatas prestižinėje Romos gatvėje šalia buvusio Italijos diktatoriaus dučės B.Mussolini vilos, tai dalelė Lietuvos istorijos, kurioje susipina ir šviesios jaunos tarpukario valstybės viltys, ir asmenybės, ir jų tragiški likimai. Apie tai „Ekstros“ pokalbis su Liučija Čarneckaite-Jasiukevičiene, kurios vaikystė prabėgo šiuose prabangiuose Lietuvai priklausiusiuose rūmuose Romoje.
1939 metų žiemą Lietuvos diplomatas – įgaliotasis ministras Italijoje Voldemaras Čarneckis su šeima grįžo į Lietuvą. Italijoje jį pakeitė Stasys Lozoraitis. „Tėvelis Italijoje dirbo 14 metų, paprastai tokie pakeitimai nevykdavo taip staiga, leisdavo vaikams pabaigti mokslo metus, – prisimena Liučija Čarneckaitė, kuriai tada jau ėjo dvylikti metai. – Susiruošti turėjome tik mėnesį. Prieš išvykstant iš Romos mūsų šeimai audienciją suteikė popiežius Pijus XI. Jis, pasisodinęs ant kelių mažuosius dvynukus Petrą ir Paulių, ilgai kalbėjosi su tėveliais, palaimino visą mūsų šeimą“.
Skirtingai susiklostė Lietuvos prieškario diplomatų Italijoje likimas. Čarneckius pakeitę Lozoraičiai liko Vakaruose. 1941 metų birželį Eleonora Čarneckienė, taip mėgstama Romos aristokratų salonuose, su penkiais mažamečiais vaikais gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta į Sibiro gulagus. Pateko į patį pragarą – prie Laptevų jūros. „Tėvai nebėgo į Vakarus, nors mama turėjo Amerikos pilietybę, todėl galėjo nesunkiai ja pasinaudoti, – prisimena Liučija. – Tėvelis irgi pasitraukti kategoriškai atsisakė, teigdamas, kad Lietuvos sunkiausiu metu nepaliks, o jei jį ir nužudys, tai vaikams nebus gėda dėl savo tėvo“. Atskirtas nuo šeimos Voldemaras Čarneckis buvo sušaudytas 1942 m. Sverdlovsko kalėjime. Vienintelis daiktas, kurį perdavė iš Sibiro tik 1958 metais grįžusiai šeimai artimieji, buvo jo mėgstama pypkė. Per suėmimą V.Čarneckis ją pamiršo namie. Vėliau seserys enkavedistų išsiprašė leisti ją pasiimti. Taip po karo dar pabuvusi Amerikoje, kur pasitraukė abi seserys su vaikais, sugrįžo šeimai kaip brangiausia relikvija.
Via Nomentana
Šiandien Liučija Čarneckaitė-Jasiukevičienė niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad puikieji rūmai Via Nomentana gatvėje, kur prabėgo gražiausios jos vaikystės dienos, jau niekada nebepriklausys Lietuvai. „Anuomet ši vila neatsitiktinai turtingos ponios Page buvo pasiūlyta mano tėvams, – aiškina L.Čarneckaitė. – Ji nuolat lankydavosi mūsų namuose ir buvo nuoširdžiai prisirišusi prie mano tėvų. 1933 metais tėvelis ieškojo kur išsinuomoti patalpas Lietuvos atstovybei, nes nuo 1926 metų Nicolo Porporos gatvėje įsikūrusiai Lietuvos atstovybei (šias patalpas surado dar Vasario 16-ios Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas) šeimininkai atsakė nuomą.
Ponia Page buvo našlė. Pardavęs arbatos plantacijas Brazilijoje, 1912 metais jos vyras šią vilą jai pastatė pagal vieno garsiausių to meto Romos architektų Giovanni Piacentini projektą. Vilą su visais baldais ir beveik hektaro ploto parku ponia Page pasiūlė išnuomoti Lietuvai už juokingai menką sumą – tiek, kiek mokėjome nuomos už daug mažesnį pastatą Nicolo Porporos gatvėje. Ir nekreipdama dėmesio į tėvų protestus (Lietuvos galimybės tuo metu buvo pernelyg kuklios tokiems prabangiems rūmams), mėgdavo kartoti, jog mylinti „i signori Carneckis e la loro Lituania“ (ir ponus Čarneckius, ir jų Lietuvą, – liet.), kurią ji pamilusi iš tėvų pasakojimų, ir todėl vėliau atsisakiusi vilą parduoti kur kas didesnę kainą siūliusiems pirkėjams. Tvirtino, kad svarbu ne kaina, o kokie žmonės joje įsikurs.
Iki mes įsikėlėme, ant marmurinės lentos buvo iškaltas pavadinimas „Villa Maria Luisa“ – ponios Page vardai. Šiandien už ją, besipuikuojančią pačiame Romos centre, siūloma sumokėti kompensaciją – tai absurdas. Mano tėvas Atkuriamajame Seime 1920 metais sakė: „Jeigu kas yra užgrobta ar pavogta – negali būti jokių kalbų apie kompensacijas. Kas atimta – privalo būti grąžinta“.
Liučija Čarneckaitė net ėmėsi žygių įtikinti Lietuvos valdininkus pabandyti dar pakovoti už šį Lietuvos nepriklausomybės simbolį, nenuleisti rankų. Net buvo nusipirkusi bilietą skristi į Romą. „Puikiai suprantu, kad manęs ten S.Berlusconi nebūtų išklausęs, bet… Tegul ne iš karto atgautume, tegul po kažkiek metų, bet rūmai liktų Lietuvai“, – sakė ji.
Lietuvos nuosavybė
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę susirūpinta ir Lietuvos prieškario pasiuntinybių Romoje ir Paryžiuje likimu. Kalbų ir pažadų buvo daug. Tik prieš porą metų išsisprendė pastato Paryžiuje likimas. Prancūzija sumokėjo 12,1 mln. litų kompensaciją, už kurią Lietuva įsigijo naujas ambasados patalpas Paryžiuje. Romoje situacija sudėtingesnė. Nuo 1933 metų vilą pasiuntinybei nuomoję Čarneckiai sutarė, kad ponia Page ją 1937 Lietuvai parduos už 3 mln. lirų (apie 1 mln. tuomečių litų). Buvo atvažiavęs pirkinio pasižiūrėti net to meto Lietuvos ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Lietuva sumokėjo trečdalį sumos, o likusią dalį įsipareigojo išmokėti dalimis. Taip vila galutinai būtų buvusi išpirkta 1952 metais. Po 1940 metų okupacijos Lietuva savo įsipareigojimų jau nebegalėjo vykdyti, iki to laiko buvo sumokėjusi 46,6 proc. pastatų tuometės vertės.
Rusai reikalavo atiduoti „Villa Lituania“ sovietų diplomatams. S.Lozoraitis vyresnysis sugebėjo dar tris mėnesius užvilkinti šį procesą, bet 1940 m. rugpjūčio 26 dienos vakarą į ambasadą paskutinį kartą susirinko būrelis Romoje gyvenančių lietuvių. Vincenta Lozoraitienė prieš išvykstant visam laikui nuėjo į gėlyną ir nupjovė visas žydėjusias gėles. S.Lozoraitis atsisakė raktus atiduoti sovietų ambasadai, o įteikė Italijos užsienio reikalų ministerijos valdininkams.
Želia akacijos
Liučija Čarneckaitė tik daugiau kaip po 50 metų pirmą kartą aplankė „Villa Lituania“. „Į tą pirmą susitikimą su vaikyste mane lydėjo Daniela Lozoraitienė, – prisimena Liučija. – Pavyko įeiti į vidų, kai pamelavau, kad čia gimiau. Iš tiesų šiuose rūmuose 1933 m. gimė broliukai dvyniai Petras ir Paulius, o aš – pirma nuomotame pasiuntinybės pastate Nicolo Porporos gatvėje (1927 m. gimusią Liučiją krikštijo 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys Šv.Petro bazilikoje, – red.).
Iš vaikystės prisimenu puikiai sutvarkytą parką, kuriame augo magnolijos, palmės, pinijos. Laiptai iš centrinio salono išeidavo į užpakalinę parko dalį, kur kiaurus metus dėl švelnaus Italijos klimato žydėdavo gėlės, o vešlūs laurų krūmynai skleisdavo jiems būdingą kvapą. Užsimerkusi matau ir jaučiu jį dar ir šiandien. Tėveliai mums liepdavo padėti sodininkui Giusellino, kuris atiteko mums su vila iš ponios Page. Iš šio sodo priskindavau gėlių ir kai pas mamą arbatėlės susirinkdavo ponios iš diplomatinio korpuso. Parke buvo įrengta krepšinio aikštelė, fontanuose plaukiojo auksinės žuvelės, visų dėmesį traukė puikūs kalinėto metalo vartai, o vilos stogą puošė didžiulė šv.Jurgio, ietimi smeigiančio slibiną, skulptūra“. „Dabar visas parkas užžėlęs akacijų krūmais kaip kokiomis šiukšlėmis, fontanai ištrupėję, apgriuvę, kažkokių kalkių pripilta, sustatytos mašinos – viskas taip apleista“, – pasakoja L.Čarneckaitė, prisimindama apsilankymą čia įsikūrusio Rusijos pasiuntinybės Italijoje konsulato pastate. Apie sodininko Giusellino ir jo žmonos likimą taip ir nepavyko nieko sužinoti. Jie jau buvo pagyvenusių žmonių pora, kai čia įsikėlę rusai išmetė juos į gatvę. Ilgą laiką Lietuvos pasiuntinybės vairuotoju dirbo Pietro Bucci. Jo dvi dukros Annunziata ir Lucia buvo geriausios Čarneckių vaikų draugės. „Mamai labai patiko Lucia, todėl ir mane taip pavadino. Prikrėsdavome visi drauge nemažai eibių. Mėgstamiausias žaidimas po vakarienės mums, vaikams, buvo eiti slėpynių didžiuliuose rūmuose. Berniukai mus, mergaites, gąsdindavo, paslaptingi didelių langų šešėliai, kolonos, laiptai – puikiausios vietos taip mūsų pamėgtam žaidimui „Momone“ („momone“ vaidmenį dažniausiai atlikdavo pasiuntinybės vairuotojas Pietro Bucci)“, – pasakoja L.Čarneckaitė. Jai pavyko Romoje susitikti su draugėmis Annunziata ir Lucia, kurios puikiai prisiminė tas vaikystės išdaigas ir negalėjo patikėti, kad taip žiauriai galėjo susiklostyti Čarneckių likimas.
Čia lankėsi Italijos aristokratai
Dar kartą grįžti į savo šviesaus ir laimingo gyvenimo namus Italijoje Eleonora Čarneckienė jau nepajėgė, nors ir sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ji mirė Vilniuje 1995 metų gruodžio 30 dieną, eidama 98 metus, palaidota Kaune, Panemunės kapinėse. Dar ir šiandien visi prisimena jos eleganciją, žavumą ir neišsenkantį optimizmą. „Gerai prisimenu, kaip 1938 metais buvo švenčiama vasario 16-oji – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 20-osios metinės. Laukėme net 800 svečių, tad tėvai priiminėjo atvykstančius svečius ir sveikinimus beveik tris valandas. Mums maišytis buvo nevalia – stebėjome viską per plyšelius balto marmuro laiptų baliustradoje. Pasiuntinybės parku vingiuojantys takai buvo apgaubti didžiulių medžių išvešėjusios žalumos, pro kurią švietė paslaptinga senovinių žibintų šviesa. Iškilminga šventės iliuminacija bei vakaro atmosfera traukė praeivių dėmesį. Šis jubiliejus plačiai nuskambėjo visoje Romoje, įvairiuose visuomenės sluoksniuose.
Po šventės pas tėvus atvyko kunigaikščiai Barberini ir paprašė, kol jų rūmuose vyksta dalinis remontas, sudaryti galimybę Lietuvos ambasadoje ketvirtadieniais rengti Italijos aukštuomenės vaikams (nuo 12 iki 16 metų) pramoginių šokių pamokas. Tėvai sutiko, nes mano vyresnieji broliai Algirdas ir Vytautas (vieninteliai iš diplomatų šeimų) jau lankė šias pamokas Barberini rūmuose, ko aš jiems labai pavydėjau. Taip visus metus Lietuvos pasiuntinybėje rinkosi Italijos aristokratų vaikai“.
Paklausta, ar mama dažnai prisimindavo gyvenimą Italijoje, kai jie buvo Sibire, Liučija patyli ir atsako: „Ne. Ten buvo svarbu išgyventi, mus lydėjo badas ir katorgiškas darbas, barake glaudėmės po 10-15 žmonių, ką ten pasakosi. Kai nenorėdavo, kad aplinkiniai suprastų, kreipdavosi į mus angliškai, itališkai ar prancūziškai. Rusiškai yra pasakiusi tik „čaj kipit“ ir „kto poslednij? (arbata verda, kas paskutinis, – liet. k). Suprato, bet nekalbėjo. Charakteris? Taip!“
V.Čarneckis didžiavosi žmona ir sakydavo, kad ji jam labai padedanti deramai atstovauti Lietuvai – mokėjo bendrauti su žmonėmis, buvo nuoširdi ir su tarnais, ir su karaliais, kai tekdavo dalyvauti priėmimuose. Buvo artima kunigaikštienės Ruspoli-Dampierre draugė. Kai viešėdama Romoje L.Čarneckaitė paskambino telefonu jos dukteriai Emanuelai, ši iš karto prisiminė: „O, jūsų mama buvo geriausia mano mamos draugė. O kaip laikosi dvynukai Pietro ir Paolo?“ Tada Italijoje E.Čarneckienė padėjo draugei rengti Emanuelos vestuves. Vestuvės buvo prašmatnios, nes Emanuela ištekėjo už dabartinio Ispanijos karaliaus Juano Carloso I dėdės.
Nelengvas sugrįžimas
Kai 1958 metais Eleonora Čarneckienė su vaikais grįžo iš Sibiro, Kauno geležinkelio stotyje juos pasitiko dailininkas A.Žmuidzinavičius su prof. J.Nemeikša. Su vadinamaisiais liaudies priešais tada tautiečiai vengė bendrauti, bijodavo net sveikintis. „Pas juos ir apsistojome, – prisimena L.Čarneckaitė. – A.Žmuidzinavičius dalyvavo tėvų vestuvėse Amerikoje ir buvo padovanojęs savo paveikslą, kuris po karo kartu su kitais mūsų vertingais daiktais pateko į Kauno karo muziejų. Dailininkas tada nepabūgo liudyti, kad tie daiktai yra mūsų. O paveikslą nupirko muziejus, mums tada pinigų labai reikėjo. Jis ir dabar yra M.K.Čiurlionio muziejuje“.
L.Čarneckaitė-Jasiukevičienė Sibire ištekėjo, tad į Lietuvą grįžo su dviem vaikais – Liučija ir Vytautu. Jakutske buvo baigusi dailės mokyklą, būdama 40 metų bandė stoti į Vilniaus dailės institutą. Pagelbėjo tuometis rektorius V.Mackevičius, nes tokiems kaip ji aukštojo mokslo durys buvo užvertos. Vilniuje pradėjo dirbti dailininke dekoratore Operos ir baleto teatre. Apie metus glaudėsi teatro kambarėlyje. „Mama – ant sofos, o mes su vaikais – ant grindų. Kokia laimė buvo, kai gavome kambarį Gogolio gatvėje, kur bendra virtuve draugiškai dalijomės su dirigento E.Domarko šeima. Tik 1989 metais V.Laurušo dėka persikėlėme į padoresnį dviejų kambarių butą“, – pasakoja Liučija. Ji pati jau pensininkė, nors žiūrėdamas į ją sunkiai patikėtum, kad jai jau 77-eri. Tokia pat guvi ir linksma – kaip ir motina.
Pagarba Lietuvai
Šiandien iš penkių Černeckių vaikų gyvi tėra du – Liučija ir vienas dvynukų – Paulius Čarneckis, gyvenantis Kaune. Jo sūnus Algirdas ilgai dirbo „Amerikos balso“ redakcijoje, gyvena JAV, turi sūnų ir dukrą. Petras Černeckis mirė prieš pusantrų metų. Dar 1971 metais mirė Vytautas. Londone gimusio vyriausiojo – Algirdo jau irgi nebėra. „Čarneckių genai geri, išliksime, – tvirtina L.Čarneckaitė. – Kai mirė mama, JAV ambasadoje mums, vaikams, pasiūlė amerikonišką pasą: „Neatsisakykite, ką gali žinoti, kas laukia gyvenime“. Mamos amerikietiškas pasas liko spintoje, kai mus vežė į Sibirą. Nieko ta pilietybė tada nepadėjo, tik aplinkiniai daugiau tyčiojosi iš mūsų. Dabar kiti laikai. Tegul šitas guli spintoje kaip mamos atminimas“.
L.Čarneckaitė papasakojo ir dar vieną epizodą, kurio svarbą dažnai pabrėždavo motina: „Anglijos ambasadoje 1939 metais buvo surengtas atsisveikinimo vakaras su išvykstančiais Čarneckiais. Tuometis Didžiosios Britanijos ambasadorius Italijoje lordas Drummondas parodė pagarbiai ant rašomojo stalo stovinčią P.Rimšos skulptūrėlę, kurią jam padovanojo Lietuvos atstovai, kai baigė darbą Tautų Sąjungoje Ženevoje. Ją jis užrašė testamentu savo vaikams kaip vieną brangiausių jam dovanų“.
Voldemaras Čarneckis testamento savo vaikams nepaliko, tačiau juos mokė meilės Lietuvai ir Dievui, pagarbos žmonėms. Švęsdama 2000 krikščionybės metų jubiliejų, Bažnyčia pagerbė jį, įtraukdama į paskutinio šimtmečio kankinių sąrašą. Gal jo atminimui atsiras vietos ir naujajame Lietuvos ambasados pastate Romoje?
O „Villa Lituania“ vardas Amžinajame mieste neišnyks. 1959 metais Šv.Kazimiero Lietuvių kolegija nupirko Romoje svečių namus, kurie buvo irgi pavadinti „Villa Lituania“.