Rašytoja ir žurnalistė Dalia Smagurauskaitė, knygos „Toskana. Florencija. Magiška žemė” autorė, išleido antrąją knygą apie Italiją. Šį kartą apie spalvingąją Italijos salą Siciliją. Iš pirmo žvilgsnio šį nuostabų UNESCO saugomą kraštą pamilusi autorė knygoje „Saulės sala Sicilija“ supažindina su turtinga Sicilijos kultūra, įvairiausiais turistiniais objektais. D. Smagurauskaitės knygoje niekur negirdėtomis istorijomis dalinasi vulkanologas, meninių vertybių vagis, mafijos nusikaltimus atskleidęs policijos saugomas žurnalistas.

 

 

„Antroji knyga apie Italiją, apie legendomis ir mitais apipintą Sicilijos salą, skiriasi nuo pirmosios. Pirmiausia todėl, kad saloje buvau ir esu turistė. Nors ir praleidau joje daug laiko, kalbėjausi su žmonėmis, skaičiau ir klausinėjau, pažinti ir suprasti šį Italijos regioną turbūt yra sunkiau (ir įdomiau) negu bet kurį kitą. Sala mane suviliojo savo daugiasluoksniu istoriniu, meniniu, kultūriniu paveldu ir kvapą gniaužiančia gamta. Sicilija – ne estetiška ir šiek tiek snobiška Toskana, čia verda kunkuliuoja emocijos, pinasi istorijos, o šalia chaoso galima rasti nepaprastų ramybės užutėkių. Tiesa, be Sicilijos žmonių salos veidas tikrai nebūtų toks spalvingas ir patrauklus“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT sakė D. Smagurauskaitė.

 

Siūlome paskaityti ištrauką iš jos knygos „Saulės sala Sicilija“.

 

Etnos ugnikalnis

 

Tutto ciò che la natura ha di grande, tutto ciò che ha di piacevole,

tutto ciò che ha di terribile, si può paragonare all‘Etna,

e l‘Etna non si può paragonare a nulla.

 

[ištrauka]

 

Etna spinduliuoja nepaaiškinamą trauką, kartą susidūrę su šiuo kalnu negalėsite jo taip paprastai pamiršti. Norėsis ten pakliūti vasarą, po to žiemą, tada iš arčiau pasižiūrėti į jos didžiuosius kraterius

(jų yra keturi), gyvai pamatyti išsiveržimą ar patekti į vulkanologijos centrą. Apie tokią nepaprastą meilę ugnikalniams ir Etnai kalbuosi su Borisu Behncke.

– Pradėkime nuo pradžių. Kas yra dr. Borisas Behncke? – klausiu vokiečio.

– Esu L’Istituto Nazionale di Geofisica e Vulcanologia (INGV) – Osservatorio Etneo (Catania) mokslininkas. Čia dirbu jau dvylika metų, stebiu Etną. Na, o gimiau Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, užaugau Kiolne. Nuo tada domiuosi ugnikalniais ir vulkanologija.

– Tai išsipildė vaikystės svajonė?

– Katanijoje išsipildė mano svajonė užaugus būti vulkanologu, – atsako Borisas.

– Katanija tolokai nuo Vokietijos. Kaip čia atsidūrėte?

– Kai buvau mažas, sekdavau visas naujienas, susijusias su ugnikalniais. Žinoma, tos naujienos nepasiekdavo taip greitai ir nebuvo tokios informatyvios kaip dabar, kalbu apie aštuntąjį dešimtmetį. Bet visgi pastebėjau, kad kartą ar du per metus kalbama apie Etną.

– Kilo įtarimas?

– Supratau, kad Etna turėtų būti nepaprastai nuostabus ugnikalnis, todėl svajojau, kad vieną dieną galėsiu jį pamatyti ir patyrinėti.

– Kada tai nutiko?

– 1989 metais pirmą kartą aplankiau Etną, kuri, mane pasveikindama, padovanojo nepaprasto grožio išsiveržimą. Nuo tada vis grįždavau į Siciliją. Susipažinau su daugybe įdomių žmonių, o vieną dieną Katanijos universiteto geologijos profesorius pasiūlė rašyti magistrinį darbą apie pačią seniausią vulkaninę salos dalį, kuri yra į pietus nuo Etnos, Monti Iblei kalnų zonoje. Taip Sicilijoje ėmiau lankytis dar dažniau ir kaskart aplankydavau ugnikalnį.

– Tada ir persikraustėte?

– Vokietijoje gavęs magistro laipsnį nusprendžiau persikraustyti į Siciliją ir siekti daktaro laipsnio. Taip jau beveik dvidešimt metų čia ir gyvenu.

– O daktaro laipsnis?

– Gavau jį 2001 metais. Tada ėmiau dirbti INGV. Tačiau patiko ir pati sala. Pavyzdžiui, dėl saulės, kurios Vokietijoj, gali įsivaizduoti pati, ne tiek ir daug pasitaiko.

– Papasakokite plačiau apie institutą.

– Institutas yra viešoji įstaiga, stebinti ir prižiūrinti seisminius bei vulkaninius procesus Italijoje, taip pat tirianti šiuos fenomenus. Stebime Sicilijos ugnikalnių aktyvumą.

– Tą darote ir jūs?

– Priklausau mokslininkų grupei, kuri sudarinėja kiekvienos naujos lavos nuošliaužos ir liežuvių žemėlapius, fiksuoja visus morfologinius ugnikalnio pokyčius, ypač naujų piltuvų atsiradimą. Pavyzdžiui, nuo 2011 m. labai detaliai fiksuojame Nuovo Cratere di Sud-Est kraterio atsiradimą ir pokyčius. Per penkerius metus jis išsiveržė apie penkiasdešimt kartų!

– Skamba tarsi kelionė į Marsą, – nesulaikau susižavėjimo.

– Panašiai, – sukikena Borisas. – Be to, aš dar užsiimu mokslo populiarinimo veikla, bendrauju su publika ir pasakoju, kas ir kodėl vyksta su mūsų ugnikalniais ir kaip šalia jų gyventi.

– Papasakokite, kas yra Sala Operativa ir koks gyvenimas ten verda?

– Tai vieta, kurioje kiaurus metus visą parą tiesiogiai stebime Sicilijos ugnikalnių aktyvumą. Joje visuomet dirba du žmonės trimis pamainomis: nuo vidurnakčio iki 8 valandos ryto, nuo 8 iki 16 val. ir nuo 16 val. iki vidurnakčio. Jei pastebimi Žemės drebėjimai Etnos ar Eolijos salų zonose ar pakinta ugnikalnių aktyvumas, siunčiami įspėjimai Civilinės saugos tarnybai ir Prefektūrai. Jei yra galimybė, kad į orą bus išmesta vulkaninių pelenų, turime perspėti ir Aviacijos saugos tarnybą.

– O ką darote, jei prasideda išsiveržimas?

– Šiais metais man teko patirti įtampą ne vieno budėjimo metu, pavyzdžiui, 2016 gegužės 18 dieną, kai prasidėjo išsiveržimas iš Voragine vadinamo kraterio. Viskas vyko labai greitai, reikėjo tuoj pat siųsti pranešimus apie pavojų. Tuo pat metu pasirodė informacija apie tai, kad ėmė vertis naujos angos žymiai toliau nuo pagrindinių kraterių. Galiausiai ir vakariniame šlaite išsiveržė lava.

– Na ir dienelė pasitaikė…

– Kai baigėsi mano pamaina, buvau labai pavargęs, tačiau tokios dienos yra ir labai jaudinančios.

– Tuokart viskas baigėsi gerai. Būkime atviri, juk ne visada taip būna?

– Kartais viską apsunkina blogos oro sąlygos, labai prastas matomumas. Tokiais atvejais turime pasitikėti vien tik kompiuteriniais duomenimis. Toks jausmas, tarsi būtum aklas. Kartais turime tik dalį veikiančių seisminių stočių, nes žiema, antenos ir Saulės baterijos padengtos storu sniego ir ledo sluoksniu. Kartais sunku nuspręsti, ar skelbti livello rosso − raudonąjį lygį. Tai reiškia, kad atmosferoje yra labai daug pelenų, kurie pavojingi orlaiviams. Kai kurių išsiveržimų metu būna išmetama daugybė pelenų, kitų – ne. Beje, jei oras labai geras, pelenus gali matyti ir patys pilotai. Kartais jie susisiekia su oro uostu ir piktinasi, kad nepaskelbtas livello rosso.

– Mačiau jūsų darytas Etnos nuotraukas. Iš labai arti. Koks jausmas priartėti prie lava besispjaudančio ugnikalnio?

– Emocijos būna labai stiprios, tačiau jas sunku apsakyti. Kiekvieną kartą, kai Etna suaktyvėja, jaučiu savotišką šventę galvoje. Sėdu į automobilį, įjungiu „Pink Floyd“ ar „Genesis“ ir ieškau vietos, iš kurios geriausiai matyti išsiveržimas. Mačiau ne vieną jų iš labai arti, tačiau visada esu pasirengęs nuo skubiau bėgti iš tokios vietos. Tiesa, ne visada kuo arčiau reiškia geriau. Kartais vaizdas iš toli yra

įspūdingesnis, nes galima matyti visumą. Pavyzdžiui, dešimtiesketuriolikos kilometrų aukščio dujų ir pelenų stulpą.

– Ir visgi, Etna kuo žavi labiausiai?

– Etna yra labai dinamiškas ugnikalnis. Fiksuojama labai daug išsiveržimų, tačiau jie visada tokie skirtingi. Etna keičiasi greičiau už bet kurį kitą ugnikalnį žemėje. Kaskart jam išsiveržus galima drąsiai laukti siurprizų, netikėtumų ir keistenybių.

– Man visada kirbėjo klausimas, ar su visomis naujausiomis technologijomis galite numatyti būsimą išsiveržimą?

– Galiu pasakyti, kad Etna ruošiasi, bet mes nežinome nei kada, nei kaip, nes pats ugnikalnis dar nenusprendė, koks tas išsiveržimas bus. Greičiausiai bus kažkas panašaus į 2015 m. gruodžio ar 2016 m. gegužės aktyvumą. Tačiau lygiai taip pat tikėtina, kad bus kažkas visiškai naujo. Galiu tik garantuoti, kad siurprizų bus.

– Kaip manote, koks yra pats geriausias būdas turistams pažinti Etną?

– Manau, kad tam labiausiai tinka žygiai pėsčiomis mažiau turistų lankomose Etnos zonose. Žinoma, jei turistai nori pamatyti aukščiau esančias vietas, geriausia naudotis dar ir keltuvais ar visureigiais. Yra daugybė kelionių organizatorių, kurie rengia „alternatyvias“ išvykas, kaip tai daro mano draugai iš EtnaExcursion ar Federescursionismo Sicilia. Bet kaip jau sakiau, Etnos šlaituose yra maršrutų, kuriems įveikti nereikia nei kalnų gidų, nei visureigių.

– Paskutinis klausimas. Kokia yra jūsų Sicilija?

– Mano Sicilija yra un paradiso impossibile, nuostabi vieta su neišmatuojamu potencialu, kuris nėra išnaudojamas taip, kaip galėtų būti. Žmonės malonūs, svetingi ir pasirengę padėti, tačiau kartais tokie abejingi, kad darosi baisu. Manau, kad didžiausia salos problema – daugybė šiukšlių gražiausiose Sicilijos vietose. Tas šiukšles išmėto patys siciliečiai. Turistai tai pastebi. Ir pats turizmo sektorius turėtų būti geriau organizuotas. Bet aš esu optimistas, Sicilija per kelis dešimtmečius tikrai labai pasikeitė ir toliau keisis. Kovojame už geresnį gyvenimą ir laimėsime šią kovą.

– Ačiū už optimistinę pabaigą!