Home / KOMENTARAI  / Sicilijos lietuvė apie dvigubos pilietybės referendumą: kodėl rėkiate, neišklausę priežasčių?

Sicilijos lietuvė apie dvigubos pilietybės referendumą: kodėl rėkiate, neišklausę priežasčių?

S.Crisafulli. Asmeninio archyvo nuotr.

 

,,Laiškas nuo ,,tautos išdavikės“, kaip kadaise mane jaukiai pavadino vienas malonus vieno naujienų portalo skaitytojas. Apie tai, kodėl mes, emigrantai, labai norime dvigubos pilietybės.

 

Sujudo, sukruto Tėvynės ,,mylėtojai“ ir ,,saugotojai“, kai, och kaip netikėtai, š.m. kovo mėnesį Seimas, pagaliau, nutarė leisti gegužės 12 d. vykti referendumui dėl vienos frazės LR Konstitucijoje pakoregavimo, kuri, tegul miglota, bet vis dėl to būtų galimybė galimybei kada nors kam nors įgijus antrąją pilietybę neprarasti gimimu ar pasirinkimu (jei – ne lietuvis, bet Lietuvoje gimęs ir iki 16 metų gyvenęs) įgytosios Lietuvos pilietybės. Ir prasidėjo sujudimas.

 

Kokį straipsnį ta tema beskaitytum, komentarai – pribloškia. Kažkas ,,iš principo“ neis į rinkimus ir nebalsuos (o pilietiškumas – kur?) ar balsuos prieš patobulintą sakinį Konstitucijoje. Kiti (net, rodos, girdi skaitydamas komentarus) rėkia, jog, neva, ,,išvažiavo – tegul džiaugiasi naujomis Tėvynėmis“. Ir vis garsiau, vis gausiau: ,,Ne! Ne! Ne!”. O kodėl – ne? Kodėl rėkiate, nepasiklausę, neišklausę priežasčių, kodėl tokia mintis pradėta puoselėti, kodėl ji atsirado tiekoje galvų, jog net referendumą pavyko išprašyti?

 

Skaitau straipsnius ir matau: ,,Ateis rusas“ ir, atitinkamai, ,,Žemes užgrobs“ ir ,,Neliks Lietuvos, žemelės mūsų“. Taigi referendume teikiamame tekste aiškiai pasakyta, cituoju: ,,Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda“. Kur šiame tekste paslėptas ,,rusas“? Ir ne, aš nesu Putino politikos gerbėja ir mylėtoja, perniek. Juolab, kad nė nežinome dar, kokie bus tie ,,konstitucinio įstatymo nustatyti <…> kriterijai“. Gal vėlgi tik labai retas tuos kriterijus atitiks? Bet vis tiek balsuokime prieš, sako pasipriešintojai. Nežinome, kodėl, bet geriau – prieš, nes kas, jei, priešingu atveju, bus gerai? Gal net didžiai daliai lietuvių ne Lietuvoje, gal net jų artimiesiems, draugams, gal – net jiems patiems ateityje. Nesvarbu. Esmė – prieš. Net didžiaisiais turintys būti protai, tautos vedliai aiškiai nesuformuluoja priežasčių – tiesiog priešinasi.

 

Skaitau toliau komentarus, kuriuose mintis: kaip dvigubos pilietybės turėtojai rinksis, už ką kariauti, jei karas vyks? O jei karas niekada neįvyks? Jei, Dievui panorėjus ir didiesiems protams prasiblaivius, gyvensime gražioje taikoje? Tuomet – kas, vis tiek dvigubos pilietybės negalima? Nesirenkant, kurioje valstybėje atlikti garbingą pareigą, jau nereikės tarnauti Tėvynei? Kiek Lietuvoje gyvenančių lietuvių per 29 metus Nepriklausomybės savanoriškai ir neverčiami atliko karinę tarnybą? Negi nebuvo nė vieno, jos vengusio ir net – išvengusio? Ar galime sakyti, jog visi tie, kurie ypatingai garsiai priešinasi, dorai atliko tai, kas dabar tampa ne tik garbe, bet ir prievole? Juk Lietuvoje gyveno, juk Lietuvoje gyvena ir jos vargus kenčia. Juk – garbinga, be to – ir teisinga?.. Ar jūs, kuris skaitote šį tekstą, atlikote karinę tarnybą?

 

Mano vaikai yra Lietuvos ir Italijos piliečiai. Dar – nedideli, bet juos auginu su mintimi, jog vieną dieną jie turės atlikti pareigą, bet, atėjus pasirinkimo momentui, jie patys, savo galva, nuspręs, kurioje šalyje tai padaryti. Palaikysiu jų pasirinkimą. Jie bus suaugę žmonės. Laisvi, tikiuosi, žmonės. Žinos, kad abi yra jų tėvų, vadinasi, abi yra ir jų Tėvynės.

 

Ir kas, jei dalis dvigubą pilietybę turinčių, gal augusių, o gal įgijusių gerą išsimokslinimą kitoje šalyje, naudodamiesi tos šalies siūlomais gerovės paketais, švietimo sistemos privalumais, sporto salėmis nuspręs visur ir visada atstovauti Lietuvai, ne valstybei, kurioje gyvena? Tarkime, mokslo olimpiadose, sporto žaidynėse? Ką tokiems ,,dvigubiems“ daryti? Atsikratyti anos, antrosios valstybės, kurios nulemtų sąlygų dėka tokie užaugo ar tapo, ir – vien dėl kažkieno principo, kad tik dviejų neturėti?

 

Dar kita populiari komentarų grupė yra apie tai, kaip ,,tie emigrantai tik naudotis Lietuvos gėriu nori, dantis nemokamai čia gydytis, kompiuterines tomografijas darosi už mūsų pinigus“. Vaje. Paklauskime privačių klinikų, kiek pinigų ,,tie emigrantai“ palieka Lietuvoje? Prisiminkime, kiek pinigų parsiunčia artimiesiems? Nevykdo įsipareigojimų Tėvynei? Nepadeda vargstantiems tėvams ir seneliams? Neįgyja nekilnojamojo turto, nes svajoja vieną dieną grįžti namo? Nelaiko santaupų Lietuvos bankuose? Ach taip – juk ir į Sibirą pinigų mūsų žmonės siųsdavo, kaip Juozaitis sako. Kas Lietuvai tas 1,1 mlrd eurų, pernai atsiųstų į Lietuvą, kai per metus 2018 m. įvairių mokesčių iš Lietuvoje gyvenančių susirinkome į biudžetą net 10 911 368 000 eur, o išleidome vos 11 400 539 000 eurų? Ne pati sugalvojau skaičius – suradau LR Finansų ministerijos metinėse ataskaitose. Mes juk – išdidūs, emigrantų pinigų mums nereikia. Mes tie, kurie balsuosime iš principo prieš pakeitimus Konstitucijoje, išdidžiai sugalvosime, kaip tų trūkstamų 489 171 000 eurų per metus susirinkti, tiesa? Tad jūs visi tie, kurie išdidūs, nuraminkite mus, gyvenančius užsienyje, kad tikrai sugalvosite, kad ir toliau pensijas mūsų tėvams vieni mokėsite, kad tą naštą nešite ir negalvosite, kaip mes, užsienyje gyvenantys ir, galbūt, kai kurie net ir antrąją pilietybę turintys, galėtume prisidėti prie savo senelių išlaikymo… Ir būtinai parašykite programą, kaip tai padarysite. Gal tuomet ir mes prieš pakeitimus nubalsuosime.

 

Rašiau, rašiau šiandien ir pavargau. Nebesiplėsiu apie kitus epitetus, komentaruose skraidančius. Tik paklausiu ir paprašysiu kiekvieno sąmoningo piliečio: jei žinote realiai PAGRĮSTĄ, o ne emocijomis ir ,,patinka-nepatinka / noriu-nenoriu“ principais grindžiamą, prieštaravimo priežastį, pasakykite.

 

Aš gyvenu ir dirbu kitoje valstybėje, nes taip susiklostė gyvenimas. Mano vaikai lanko kitos valstybės mokyklą, ir mes gydomės toje valstybėje, kurioje gyvename, nes gydytis Lietuvoje mums… kaip netikėta, tiesa?… būtų per brangu. Ne, Italijoje nėra pigiau. Bet Lietuvoje ne Lietuvoje gyvenantiems – brangiau. Pasidomėkite. Paklauskite gydymą Lietuvoje patyrusių. Aš grįžčiau į Lietuvą ir šiandien, bet ar būsiu garantuota, kad aš, už metų keturiasdešimtmetė, įsiliesiu į darbo rinką, nepaisant įgytų mokslo laipsnių, kad rasiu darbą, kai Lietuvos darbo rinkoje vyrauja jaunimo iki trisdešimties kultas? Ar jūs tuomet išlaikysite mane ir mano vaikus, kad jie neskurstų? Ar realiai veikia reintegracijos programos? Ar mano vaikai, kurių vienas, beje, nuotoliniu būdu Lietuvos mokykloje studijuoja lietuvių kalbą ir pasaulio pažinimą, nors ir taip kasdien įvairiose ugdomosiose veiklose praleidžia po 8-10 astronominių valandų, o kitas jos mokytis pradės nuo šių metų rugsėjo 1-osios dienos, tinkamai įsilies į dar abejotinai lanksčią tokių vaikų atžvilgiu Lietuvos švietimo sistemą? Ar galiu būti tikra, kad jie nepatirs patyčių iš kai kurių bendraamžių, kurie auga ultranacionalistinėmis ar pagiežos grindžiamomis vertybinėmis sistemomis šeimose? Ar jūs, kurie balsuosite prieš, ir kurie rėkiate: ,,Tegul grįžta į Lietuvą ir bus piliečiai“ prisidėsite prie tokių vaikų, tokių šeimų sugrįžimo, bent nekliudydami, nesityčiodami, geranoriškai?

 

Kalbėkime konstruktyviai. Pateikite pagrįstų argumentų prieš. Mes, savo ruožtu, pateiksime dvigubą pilietybę turinčių asmenų veiklos valstybei privalumų. Italijos pavyzdys turėtų būti gerąja patirtimi: šalyje 2018 metais gyveno 60,4 mln. Italijos piliečių, dar apie 50 mln. Italijos piliečių, gal niekada negyvenusių ir gal net joje nesilankiusių, gyvena už Italijos ribų. Ar jie Italijai – prastesni? Ne. Nes italai, ne radikalai, žino, jog tie 50 mln. prisideda prie Italijos vardo garsinimo. Ar mūsų Lietuvai, su 2,8 mln. Lietuvoje gyvenančių, to nereikia?

 

Kodėl Lietuvoje nuo neatmenamų laikų namus turėję privalo jų atsisakyti, jei, aplinkybėms susiklosčius, asmeninės savisaugos ar kitų priežasčių vediniems, jiems teko tapti kitos valstybės piliečiais? Kodėl savas, tik dėl principo, yra verčiamas tapti svetimu?

 

Aš neturiu Italijos ar kitos valstybės pilietybės. Man Lietuvos yra labai brangi, bet aš nežinau, ar gyvenime niekada neteks rinktis, todėl noriu, kad mano anūkai, kad mano artimieji, kad aš pati turėčiau teisę išlikti Lietuvos piliete ir kada nors grįžti į savo namus ne kaip pašalietė.

 

Suprantu, kad laiko diskusijoms – mažoka, bet išnaudokime racionaliai tą mums likusį iki referendumo. Ir tegul jis, referendumas, įvyksta.

 

Simona Crisafulli, Sicilijos lietuvė

ITLIETUVIAI.IT

1PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ
  • Eglė 2019-04-07

    Perskaičiau. Net du kartus, nes antrą kartą nuožmiai ieškojau argumentų UŽ. Dėl baimių, kurios buvo įvardytos, turiu atkreipti dėmesį, kad.jos nepagrįstos – vaikai, kurie gimsta dviejų skirtingų pilietybių poroje, net ir sulaukę 21-erių neprivalo pasirinkti pilietybės. Tad, nematau, kur tuomet problema? Nuoširdžiai rekomenduoju susipažinti su esama situacija, kada ir kam leidžiamos dvigubos pilietybės išimtys:
    https://www.migration.lt/dviguba-pilietybe

SKELBTI