Home / KOMENTARAI  / Sigutės dzibdzibonai

Sigutės dzibdzibonai

I dalis

Jau įsibėgėjus rudeniui Sigutė nusprendė nuvykti atostogoms į Italiją, užkopti į Pajūrio Alpes.

Švelnaus balsvo garo šilkinis šydas plyšinėja skiautėmis kalnyno slėniuose ir kliuvinėja, pinasi, siekia sniegu lengvai nupurkštų viršūnių. Slėniuose raudonų erškėčių tinklais nesupančiojamos upės veržiasi, griūva kaskatomis ir atsimušdamos į nurudusių, įraudusių, geltonų medžių vaizdus keičia spalvą.

Pasiekusi kalno skardį Sigutė numeta ant dar tokios žalios, atrodytų, visai nerudeniškai ryškios, žolės svarią, prakaitu įsisunkusiomis petnešomis kuprinę. Pilnus plaučius įkvepia ledu kvepiančio šviežio oro, sušunka ir klausosi, kaip jos laisve trykštantį, laimingą balsą vis kartoja ir kartoja kaži kur tolyn nusinešdamas aidas.

Ant šio skardžio mėlyno be debesėlio dangaus fone – vienišas, aplipęs nunokusiais vaško spalvos vaisiais persimono medis. Priešingoje pusėje aukštėliau matyti bažnytėlė, kurios baltas bokštelis, toks puikus tarsi naujas, kyla aukštyn ir aukštyn į tą patį grynąjį bekraštį dangų. Apie bažnytėlę – dobilų pievos. „Visai tokių kaip Lietuvoje” – žybteli mintis Sigutei. Dobilienos pakraštyje lėtai trupa apleisto kalnų kaimelio akmeninės namų plytos. Bedantėmis burnomis šypsosi besileidžią link jos du paskutiniai kaimelio gyvuoniai – senučiukė ir senučiukas. Nuolat apsupti tik ožkų kaimenės triukšmo, pamatę retą praeivį, pasitinka, tiesia į jį sudžiūvusias, drebančias nuo nesuskačiuotos senatvės rankas su medumi, su ožkų pieno sūriu, su gražuolių persimonų dubeniu. Tik už žodį, tik už tai, kad pasišnekėtum.

Sigutė priima vaišes iš senučiukų akmeninio dubens. Ant skardžio krašto, atsirėmusi į obels kamieną, stebi kaip saulėlydžio liežuviai laižo aštrias, purpurines kalnų viršūnes, kaip upių vagos virsta kraujo pritvinusiomis gyslomis, gal gaivinančiomis, o gal smaugiančiomis kalnyną. Stebi ir pasakoja senučiukams apie pasaulį, kuris visas plyti jiems po kojomis, bet kasmet vis apsineša kaži kokio svetimumo rūku ir tolsta nuo jų ankančių vis žemyn ir žemyn. Ir nesvarbu, kad jie nė velnio nesupranta lietuviškai, o ji – nė velnio itališkai.

Temsta. Ledinis kalnų oras persmelkia Sigutę. Vėjas gretimoje viršūnėje sukelia sniego smilteles, jas įsuka į milžinišką sūkurį ir supurškia, supurškia atgal.

Senučiukai paruošia Sigutei gultą. Po sočios vakarienės ji, nuvargusi ir apsunkusia nuo įspūdingų vaizdų galva, jame patogiai susirango. Senučiukė ją visą apklosto, apkamšo, įsupa, tarsi norėdama paslėpti po didžiule vilnone antklode. Sigutei, kiūtančiai po antklode, pasigirsta bažnytėlės bokšto varpų skambėjimas, nesąmoningai, sulig kiekvienu dūžiu lenkdama pirštus suskaičiuoja – iš viso tarsi 9 dūžiai… bet ne, tai ne apleisto kaimo bažnytėlės varpai, tai tik žvanga ant ožkų kaklų pakabinti varpeliai…

Atmetusi nuo galvos antklodę, pamato linkstančią link savęs senučiuko keistu raudoniu žaižaruojančiais skruostais ir kakta galvą. Sukepusiomis irgi pernelyg raudonomis, net degančiomis lūpomis šnabžda jai prie pat ausies: „Dzib dzib…”. Sigutės veido oda tarsi nudeginama karščiuojančio kvėptelėjimo iš bedantės burnos: „Dzib dzib… „; ir dar kartą apklosto, apkamšo, paslepia ją visą – ir jos galvą, ir pėdas – po antklode. Sigutė užsimerkusi, snausdama pusiau sąmoningai supranta, kad kaži kokie dzibdzibonai… bet kas jie, ką veikia ir kodėl, nežinia, tiesiog kaži kokie dzibdzibonai.

Laužiasi, krebžda, krinta akmeniniai, dūžta moliniai indai gretimoje patalpoje, atstojančioje virtuvę, svetainėje ir kituose namų kampuose. Vidinis balsas Sigutei šnabžda: „Tik neiškišk pėdos iš po antklodės, tik ne už lovos krašto, nes ją palies, sugriebs, ar daug baisiau – pakutens – iš po lovos išnirusi ranka.”

Po trobos grindimis greitai laksto penkiapirščiai dzibdzibonai.

Sigutės akys didelės ir apvalios ir plačiai atmerktos. Vakarienės metu ant medininių lentų grindų nukritęs raudonos mėsos gabaliukas pro nedidelį langelį krintančioje baltoje pilnaties šviesoje primena šliaužiančią kirmėlaitę. Staiga kirmėlaitė iš tikrųjų sujuda, sujuda, o tada prasišliurpia. Klausa dabar visiškai aiškiai pagauna bažnytėlės bokšto varpų dūžius (ir Sigutė dabar jau visiškai tikra, kad skamba bažnytėlės varpai, o ne kietai įmigusių ožkų varpeliai) – nuskamba lygiai 10 kartų.

Naktis tik prasideda.

Gretimame kambaryje Sigutė girdi girgždėjimą, lėtus senatvinius žingnius. Sigutė norėtų sušukti, perspėti ar pasikviesti pagalbon senukus, bet nepavyksta – jos burna pilna salotines spalvos. Abiem rankomis kabina iš savo burnos salotinę, tokią salotinę, kad net žaižaruojančią, spalvą ir teškia, ir teškia ant grindų. O spalva tik sujuda ir prasišliurpia. Po grindimis girdėti dzibdzibonų pirščiukų susijaudinęs nervingas lakstymas ir pasipiktinęs pliaukšėjimas vienų į kitus; tarsi kovotų dėl salotinės spalvos.

Bažnytėlės bokšto varpai skamba kas valandą. Sigutės burna vis prisipildo ir prisipildo spalvos ir ji žiaugčioja, daugiau nesistengdama kažkur greta už sienos išgirsti senukų šnarėjimo, dzibdzibonai prašliurpia jos išžiaugčiotus salotinius skreplius. Kiti, ne tokie žvitrūs ir pralaimį kovas dėl spalvos, pradeda krutinti gulto kojeles. Po pirmo staigaus krestelėjimo Sigutė vos išlaiko pusiausvyrą, visgi sugeba neišpulti. Bažnytėlės bokšto varpams nuskambėjus 12 kartų, Sigutė pajunta, kad jos gultas pradeda lėtai sekti į grindis. Medinės kojelės pamažu žyra pjuvenomis, o šios po akimirksnio irgi prasišliurpia.

Per pirmą graužimo, pylavimo valandą gulto kojelės sutrumpėja 1 centimetru, antrąją valandą dzibdzibonai graužia dvigubai sparčiau, o per trečiąją valandą kojeles patrumpina jau net 4 centimetrais. Sigutė kaip galėdama smarkiau įsisupa į didžiulę vilnonę antklodę, įsirėžia kraujuojančiais nagais į gulto pagrindą, užsimerkia. Nedrįsdama atplėšti vokų, vis greičiau drebančio, traškančio, dundančio gulto vidury laukia, kada, na kada gi bažnyčios varpai praneš apie dar vieną bekraštę bet visgi praslinkusią valandą. Ji žino – per šią 4-tąją graužimo valandą tobulėjantys klastingi dzibzibonai kojeles gali patrumpinti mažų mažiausiai 8 centimetrais. O gulto kojelės tikrai jau nesiekia nė 5 centimetrų.

II

Sigutės senelių bute Kaune aiškiai būdavo girdėti monotoniškas sieninio laikrodžio tiksėjimas; tiksliai išmušdavo kiekvieną valandą. Hipnotizuojanti mechaninė švytuoklė vertikaliai dryžuotais salotinės spalvos apmušalais išmuštoje svetainėje sau švysčiojo nuo 1920-ųjų. Apie tuos laikus – kad jie buvo geri, daug geresni nei šiandien – net seneliai buvo per jauni papasakoti.

Senelė buvo kurčia, o senelis – aklas. Apvalomas kas savaitę nuo dulkių televizorius namuose buvo, bet niekas jo nežiūrėdavo ir, matyt, vis tiek neveikė. Kai per radiją transliuodavo žinias, senelis palinkdavo artyn link seno aparato dešine veido dalimi. Sigutė matydavo, kad jo veidas pagyvėdavo, pro tirštas žalsvas akių drumzles, atrodydavo, skverbėsi į pačias juodąsias gelmes ir ten kraipydavosi vaizdinų šešėlių atspindžiai. Šiurkščiomis pirštų pagalvėlėmis sukiodavo, reguliuodavo pablukusias pilkšvas radijo rankenėles, kad garsai sklistų bangomis skaidriai, be trukdžių – būtų tokie kaip grynas dangus virš kokio tolimo egzotiško kalnyno ankstų ir šaltą rytą – kad kokia grynumo atplaišėlė sugebėtų net pro jo drumzles prasiskverbti ir atsimušti pačiame juodajame jo akių dugne. Apie tai, kad tie tolimi kalnynai yra tokie nuostabiausi, stebuklingiausi ir kad juose taip viskas gryna, skaidru, kad galbūt net nelieka aklumo, nė kurtumo, nė jokių kitų trukdžių – negalių, net seneliai, niekada juose nebuvoję, žinojo. Žinojo ypač, nes niekada juose nebuvojo.

Salotiniai apmušalai senelių namuose buvo ryškūs tik iš pradžių. Kai nauja mama pagimdė gražų lėliuką, kuris galėjo daryti viską ir buvo apsiseilėjęs bet protingas, salotinė spalva pradėjo pamažu blukti. Ir bluko į Sigutės burną.

Sigutė labai retai matydavosi su tėveliu: tėvelis neturėdavo laiko dėl darbo, o kai turėdavo, tai broliukui buvo reikalingesnis, nes, kaip nauja mama sakydavo, buvo mažas ir berniukas: „Nugi, kad berniokas, berniokas…“. Salotinė spalva mergaitės burnoje kaupėsi į visai ne seilių ir ne tulžies, o į benzino plėvelės ant gatvės asfalto įskilime tilkšancios balos skonio lašelius.

Sigutė popietes leisdavo senelių bute. Darydama namų darbus čiulpdavo karameles. Veliau su senele lošdavo kortomis ar domino ir abi čiulpdavo karameles. Vėliau ateidavo kelios apkūnios giliom dekoltė ir chna nurausvintomis, dideliais suktukais apsilipintomis galvomis kaimynės ir čiaukšdamos apie šį bei tą kartu gerdavo arbatą vėlgi su karamelėmis. Drauge su karamelėmis nusirisdavo per Sigutės stemplę giliai į skrandį ir salotinė spalva; ir ten liko. Nes skrandžio sultys nevirškino chemikalų.

Vieną dieną senelė pradėjo girdėti. Ne, tiksliau tai nutiko vieną vakarą. Sigutė kaip dabar atsimena: tąkart mergaitė basa pasistiebusi ant pirštų pačių galiukų pro langą stebėjo tai apačioje gatvėje besiparkuojančius automobilius, tai pro nuo lapkričio darganos nujuodusias šlapias medžių viršūnes, tolumoje išsikišusį šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios kupolą. Bažnyčios varpai suskambino 9 kartus. Tada nutrūko dieninis gatvės triukšmas ir paliko tik aukštyn, lietaus link, kylantis paskutinio praeivio žingsnių aidas. Beveik visi automobiliai ir beveik visi žmonės tarsi kaladėlės po dieviškų vaiko žaidimų susidėliojo į savo vietas, – kiekvienas į savo kelkraščio dalį ar į daugiabučių ertmes: Kaunas vakarais toks…

Sigutė, pajutusi, kaip senelė apgaubė jos nukarusius petukus savo vilnone, karamelinių saldainių įprastu kvapu įsisunkusia skara, atitraukė žvilgsnį nuo juoduojančio lango ir pasuko galvą šios pusėn – senelė atrodė tokia maža ir liesa, beveik tokia pat maža mergaitė kaip pati Sigutė. Senelė nusišypsojo vazelinu pateptomis, vis tiek sudžiūvusiomis, lūpomis:

– Tėvelis atsiunte faksu, – Sigutei pasirodė, kad senelės atsivėrusi kalbanti burna tuoj atsikąs jos galvos tarsi sultingo pernokusio obuolio, – ir šį kartą užtruko konferencijoje.

Mergaitė vėl liks nakvoti blunkančiuose salotiniuose namuose.

Tada senelė dar paklausė, ar ir ši girdinti po grindimis nervingą pirščiukų lakstymą. Sigutė žiūrėdama jai į veidą ir aiškiai dėliodama lūpas atsakė, kad ne. O buvo visai sutemę ir senelė akimis visai nestebėjo Sigutės lūpų. Senelė girdėjo, girdėjo ir vaiko neigiamą atsakymą, ir ne šiaip sau barbenimą, o ištisą pirščiukų masių judejimą. Reikėjo greit gultis į lovą, kad savo žingsniais netrukdytum tam judėjimui po grindimis.

– Ir tik neiškišk kojytės iš po antklodės, nes ją gali lakstantys pirščiukai paliesti ar net pakutenti, – kaulėtomis, geltonomis kaip citrininiai ledinukai rankomis klodama lovą perspėjo.

Kitas rytas buvo šeštadienį. Taip, Sigutė kaip dabar atsimena, kad šeštadienį, nes šeštadieniais neskambėdavo bažnyčios varpai ir ji neturėdavo anksti keltis, kadangi nereikėdavo į mokyklą. Kai Sigutė nubudo, saulėta labai giedra diena, kaip retai Lietuvoje rudenį pasitaiko, plūdo vidun pro kambario langus, o šalia jos lovos stovėjo tėvelis! Ji taip apsidžiaugė – tėvelis.

Vėliau viduryje kambario stovėjo karstas – jame visa geltona, tokio pat citrininių ledinukų geltonumo kaip vakar vakare tik rankos, senelė. Ji gulėjo karste tokia pat maža ir liesa ir vaikiška kaip vakar, tik su burokine spalva padažytomis lūpomis, – tokia spalva lūpų senelė niekada iki šiol nedažė. Eglišakių ir lėtai vystančių lelijų kvapas mišo su karameliniu salsvumu. Pro batus iš senelės pėdų tarsi nagais išdraskytų skylučių sunkėsi plonos srovelės ir kaupėsi į vieną didelį tamsų debesį virš plūstančios pro visus kambario langus giedros saulėtos dienos.

Tą debesį matė tik senelis. Sigutė tą debesį įžiūrėjo vėliau, įžiūrėjo nusėdantį pro tirštas žalsvas drumzles senelio pačioje akių bedugnėje.

Živilė Šiškauskaitė, Ligūrijos lietuvė, teksto „Ciao, gražus gyvenime!“ autorė ir konkurso „ITLIETUVIAI.IT. Garsiau!“ nugalėtoja

Specialiai ITLIETUVIAI.IT,
2015 m. lapkričio 1 d.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI