Kūčiukai. A.Buckutės nuotr.

Didžiųjų metų švenčių laikotarpiu siūlau ne tik susipažinti su dalele senųjų lietuvių papročių, juos geriau suprasti bei pasiskaityti autentiškų senų žmonių pasakojimų, bet ir noriu pristatyti įdomią autorę, etnologę Nijolę Marcinkevičienę, kurios rašinius mielai skaitau jau kelerius metus.

Nijolė Marcinkevičienė yra Lietuvos liaudies kultūros centro papročių ir apeigų poskyrio vadovė, daugybės straipsnių įvairiuose leidiniuose autorė, taip pat išleidusi knygas „Metai už stalo“, „Levūnų kaimo papročiai“.
Galbūt šis jos kiek sutrumpintas straipsnis mintimis jus nukels į žiemišką Lietuvos kaimą ir padės pajusti tą Kūčių vakaro dvasią, kuria neabejotinai galime didžiuotis. Rasa Vabuolaitė, Roma.

Stebuklų metas

Sakoma: sulaukėme Kūčių, Kalėdų šventės. Tyrinėtojai švente įvardija laiką, kai kolektyviai, išskirtinėmis priemonėmis paminimas neeilinis įvykis. Šventės sudėtinės dalys – apeigos, pramogos, vaišės. Būna ir kitaip. Kai kada šventinis laikas, ypač Kūčios, pirmiausia yra dvasios vyksmas, atskleidžiantis netikėčiausias sielos būsenas. Ir visai nebūtinai ta data, gal tik kai kurie ją simbolizuojantys akcentai: šerkšnas, debesų properšose mirksinti žvaigždė, palaukės eglė, tolimas šuns amsėjimas… Jau daug metų, prakalbus apie Kalėdų laiką, prieš akis iškyla viena gruodžio pavakarė, susijusi su darbo reikalais.

Įstaiga buvo ką tik gavusi filmavimo kamerą ir labai norėjosi kokiame atokiame miškų kaimelyje užfiksuoti paprastos šeimos Kūčių vakarienę. Reikėjo rasti namus, kad priimtų neprašytus svečius ir dar su anais laikais kaimo žmogų kiek bauginančia technika. Iš Puvočių išsiruošiau į gretimą Kašėtų kaimą. Atsimenu, vieškelis buvo slidus kaip stiklas. Kas juo keliavo, žino, kad platus vieškelis kerta seną gražų pušyną – jei ne sliduma, būtų buvusi puiki išvyka. Ėjau pasislidinėdama ir vienu metu aiškiai išgirdau raudant. Tada tik atsitokėjau, kad už nevingraus posūkio – tariamoji minėtų kaimų gronyčia. Tai nežymus klonelis su kiek tamsesniu nei kitur samanų patalu, tankiau susiraizgiusiu šaltekšnių krūmynu… Nuo senų senovės žmonės kalbėjo, kad būtent šitam pariby netikėtai žuvęs jaunikaitis ir nuo to laiko tai vienas, tai kitas sodietis toj vietoj matydavo juodus siluetus, girdėdavo dejones. Tada vaiduokliais dar netikėjau ir atgal nepasukau. Ir tikrai – iš už vingio išlindo man iš matymo pažįstama pati tikriausia Kašėtų kaimo moteriškė. Apsiavusi keliais dydžiais didesniais kaliošais, su lazdele rankoj, ji ant vieškelio ledo slidinėjo taip bejėgiškai, taip gailiai balsu verkė, kad sutrikau. „Vai, vaikelia, dukrala, kur ainu, ty verkiu, visi takai mano ašarom nulaiscyci. Mano vaikų toj zmeja (supraskit, marti) uždarė. Atvažiavo milicija ir išvežė… Kų gi jis ty padarįs? Gal kokį lašų ir išgėrė, gal kiek ir pasiskėrytojo, tai ar jų ims velnias? Mano vaikų uždarė…” Ir tą vaiką aš gerai pažinojau, jam jau buvo gerokai per keturiasdešimt. Einanti į krautuvę, nes apsižiūrėjusi, kad duonos neturi, o rytoj krautuvė nedirbs, o šitokia sliduma ant vieškelio… Bet ne apie tai šita daina. Mums su duona grįžtant į Kašėtas moteriškė vis apgailestavo, kad Kūčios ateina, o jos vaikų uždarė… „Teta, o kaipgi jūs vaikystėje Kūčias šventėt?” Bandžiau bent prisiminimais praskaidrinti jai nuotaiką ir, turiu prisipažinti, naudos išpešti, nes vienam laikraštukui buvau pažadėjusi parašyti apie senuosius Kūčių papročius. Tada ir išgirdau ne kartą girdėtą pasakojimą: „Kap dar ragiu, Kūcų pavalgom, tai vyresnė sesuva išbėga varažbitauc, o mes su broluku, motulė, tėvulis liekcim prie stalo, dar vištas iš po pečiaus išsilaidį, žyrniais, gruci palasinam – ir jom Kūcos, kad dėslesnės būtų… Žūrėk, dziedulis jau draba, dancis an dancies neužaina. Motulė visadu sakydavo, kad per Kūcas turi šalcis krėsc – Marija gimdzydama drabėjo… Dziedulia, lipam an pečiaus. Dziedulis an pečiaus – ir mes kap uodegaitės. Dziedulia, jau nū Kūca, papasakok, kap Mackė kumelaitės kalbų girdėjo. Diedulio ilgai prašyc neraikėjo…

„Palei Marcynuko pušynėlį gyveno Mackė. Jo pirkaitėn ne cik krūva vaikaicų, bet ir juodas vargas gyveno. Iš gyvulių cik karvaitė su dzviem sveikais speneliais, tešmuo kap kūlokaicis, raiša kumelaitė ir avis lopiniuota. Ataina Kūca, tai pas Mackį an stalo cik keli grikiniai kleckai, „meškos pieno” blūdelis ir jei kokia silkė… Gal Mackė nuo tos silkės ir atbudo dėl troškulio? Barkšč, barkšč – tuščias viedras. Aina pas šulnėlį. Mėnesiena, sniegas girgždži… Pasisėmė viedrų vandenio ir, pasdėjįs an rūstelio, gurkšterėjo. A saldzybė, a gardzybė! Vyno būta. Ais pirkaitėn, kad nog tvarto kokis tai burbenimas girdzis. Mislina, ar ca mano pasgerta, ar kas prieg mano gyvulaicų landa. Prikiša akį in plyšalį, kad gyvulukai šėkelį kramsnoja ir žmogaus kalbu tarpusavy rokuojas. Karvukė sako, geras mūs gaspadorus, ale bėdų, skurdo sutrauktas. Avelė galvu linguoja: tep, tep, tep… Raiša kumelaitė prakalbo, kad ne kytras, kad kožnų Kūcų už pircies, prie akmenio, pinigai dega, o jis nedasgodoja jų išsikasc. Ale prauda, už pirtelės ugnies stulpas pasišokinėdamas dega. Mackė už lopetos ir bėgom in akmenį. Tai žmogus prasgyveno! Žemės prispirko, naujų pirkių išsibudavojo… Visas sodzus neatcidzyvino, iš kur šitas stebuklas – vienu dzienu iš ubago ponu stojos. Dzyvinos ir kad savo gyvulukus – raišų kumelaitį, dvispenį karvaitį ir avytį – šėnavojo, kol nuo senatvės išgaišo. Prieš mirdamas Mackė susiedu prastarė: „Adolpulia, per Kūcų pinigai dega, dėk dabon…” (Marė Jazukevičienė, g. 1911 m. Varėnos r. Perlojos k.).

Šiam kraštui būdingi vardai, pravardės, vietovardžiai, šaltas vėjas pasaką darė tokią mielą ir tikrovišką… Nuo to vakaro Kalėdų nuotaika šmėsteli kaip slidus vieškelio posūkis, pamiškės pirkaitės kamino dūmas, medkirčių laužas…

Kūčių naktis – didžiausių stebuklų metas, tada prieinama mitologiškai skirtingų erdvių (profaniškosios ir sakraliosios) susikirtimo riba. Galimi įvykiai, nutikimai, esantys anapus pažinimo ribų, – stebuklai. Tai, kas nesuprantama, supaprastinama iki savojo suvokimo lygio. Labiausiai paplitęs tikėjimas prakalbusiais gyvuliais ir vandens virtimu vynu. Kodėl? Vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristų ir baltų mitologų, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas Norbertas Vėlius yra rašęs, kad indoeuropiečių pomirtinis pasaulis buvo įsivaizduojamas kaip pieva, o mirusieji – kaip galvijai. Galėjo lemti ir metempsichozė – tikėjimas sielų persikėlimu į naują gimstantį organizmą – reinkarnaciją. Pagoniškos lietuvių Kūčios savo dvasia nekonfrontuoja su krikščioniškomis, šioje šventėje senoji pasaulėjauta ypač gerai sutapo su bendrąja krikščioniškąja humanizmo filosofija, todėl seniesiems tikėjimams, susijusiems su gyvūnija, iki mūsų dienų padėjo išlikti krikščioniška legenda apie Kristaus gimimą kūtėje. Bibliniai siužetai prisidėjo ir prie vandens virtimo vynu stebuklo. Girdėta pasamprotavimų, kad apsvaigimas išlaisvina. Išgyvenama būsena, kuri profanum keičia į sacrum. Antra vertus, ir gyvuliai, ir vanduo – vargo žmogaus gyvenimo kasdienybė ir būtinybė. Juk turi būti įstabi akimirka – buities metafizika, atlygio valanda paklusniai tarnaujančiai gyvūnijai ir jų viešpačiams. Prakalbę gyvuliai dažniausiai skundžiasi, kad blogi šeimininkai, kad juos be reikalo talžo botagu, gaili pašaro… Tokie žmonės, išgirdę tokią gyvulių kalbą, dažniausiai būna pasmerkti staigiai mirčiai. Stebuklą įforminant kaip tikimybę būtinos sąlygos. Paragauti stebuklingo vyno, išgirsti gyvulių kalbą lemta tik atsitiktinai, žmonėms, reikalo ar skurdo verčiamiems būti toje vietoje lemtingą minutę. Jie turi būti sąžiningi, daug kentėję. Tą šneką gali girdėti tik jauniausias arba seniausias šeimoje žmogus ir tik tol, kol gaidžiai neužgiedojo.

Vyno ir prakalbusių gyvulių tikėjimai dažnai susiję. Žemaičiai seniau Kūčių vakarą gyvuliams tvarte padėdavo vandens, kad nors kartą per metus saldžiai atsigertų, o aukštaičiai ir dzūkai kaip tik Kūčioj neduodavo galvijams gerti, kad vasarą šie nezyliotų. Suveikia panašumo magija, kai panašių veiksmų, daiktų impulsai per atstumą, laiką persiduoda vieni kitiems – atsigėrę vyno Kūčiose, gyvuliai šėlios ir vasarą.

Švenčioniškė Leonora Trapikaitė, g. 1919 m., papasakojo: „Tarnavo vienas geras, darbštus bernas pas turtingų ūkininkų. Pirma tarnam pirkioj vietos nebuvo, tai gulėjo tvarti su gyvuliais. Vienos Kūčios buvo labai šaltos, bernas iš šalčia užmigt negali. Girdi, karvė sako: „Tai kad būčia nepririšta, tai nors vyno atsigerčia”. Išgirdo bernas, nubėgo prie šulinio, paragava – tikrai vynas… Buvo mano tėvulio pusbrolio šeima. Vaikų daug, kadu pavalgį, kadu atsigėrį, o kadu ir alkani… Žinai, jų boba aniem pripasakojo, kad vanduo vynu virsta Kūčioj. Sako, aniem labai parūpo. Vienas berniokas, privalgįs silkių, i ragavinėj, i ragavinėj vandenį, ar nebus vynas. Naktis šalta, asla, basas – i susirgo. Ėmė rėktie – vynas, vynas… I tadu nustojo kalbėtie. Pamirė. Visi kalbėjo apie šitų nutikimų, tai mano tėvas specialiai klausė savo pusbrolį, ale neprispažina…” Šiurpus ir ironiškas šiuo atveju stebuklo priminimas.

Ilgiausą metų naktį patiriama daugybė kitokių stebuklų; suveikia maginiai asociatyviniai ryšiai; tam tikriems veiksmams, gestams, žodžiams suteikiama simbolinė raiška, siejanti juos su tariamais padariniais. Kūčių magija nuo paprastosios skiriasi tuo, kad eilinis žmogus, neturintis jokių išskirtinių galių, šį metą gali patirti pranašiškų regėjimų, valdyti gamtos jėgas, kenkti, padėti, pranašauti… Kalėdų laikas yra pasaulio chaoso laikas: baigiasi senieji, prasideda naujieji metai. Tokiu metu pagal mitologinius tikėjimus maišosi gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, piktosios ir angeliškosios dvasios. Nuo to, kaip čia ir dabar gyvenantis žmogus sugebės pajungti šias jėgas, panaudoti sakralinį laiką, priklauso stebuklinio įvykio galia: „Kalėdų naktį raganos, apsižergę šluotas, išlekia pro kaminą ir dumia į sąskrydžius. Todėl jei norima raganą sugauti, reikia uždaryti kaminą joms išlėkus. Grįžusi ji pro kitą vietą į namus negali įeiti, todėl turi tupėti ant stogo ir šauktis žmonių pagalbos.“ („Kalėdos lietuvių liaudies kūryboje”, Sekmadienis, 1938). Veiklios ir gerosios dvasios. Pavyzdžiui, Juzės Šidlauskienės, g. 1908 m. Trakų r. Grendavės k., samprotavimas: „Jau kap artėja Kalėdos, tai Dzievas pasiunca angelus, kad atkentėjusias savo korų dūšias pervestų iš skaistyklos in dangų. Kų tu mislini, gal kokia dūšelė ar angelukas ir nukrypsta nuo to kelio, aplanko savus?” Su angelais siejasi ir Monikos Morkūnienės iš Širvintų r. pasakojimas. Norint patirti ateities nuspėjimo stebuklą atliekamas ne vienas magiškas veiksmas: „Mano jaunystėj žibalas buvo labai brangus, mama uždega balanų ir verpiam abi ilgais advento vakarais. Mamutė sakydavo: „Balanos neužgesinsiu, tik vidury aslos padėsiu, po mūsų angelai večerios”. Buvau girdėjus, kad sudegusios balanos nuodėguliai per Kūčių gali išburt, kaip gyvenimas toliau eisis. Surinkau visus alei vieno balanų nuodėgulius, surišau savo austu juosteli ir laukiu, kad po Kūčios galėsiu užsiimt, kas man rūpi. Valgau Kūčių ir visų valgių slaptai, po trupinį vis kišu marškinių rankovėn. Visiem sugulus, nuėjau į priemenę, sudėjau balangalius vidurin aslos, vis kryžmai, kryžmai sukroviau, uždegiau, supyliau iš rankovės visus trupinius, atsisėdau veidu pasisukus į duris, kad jau matysiu, kas pasrodis… Laikas vėlyvas – mano užmigta. Matau – pro priemenės langelį įskrenda paukštis. Nedidukas, pilkas, kaip ir uldukas… Sparneliais paplasnojo, paplasnojo ir pradingo vienoj iš pečiaus landų. Pabudau nuo šalčio. Nuodėgulių dūmelis pilkas rūksta… Mamutei iš ryto papasakojau. Ji man nieko neatsakė, bet jos vis galvota. Gal prieš Visus Šventus užėjo iš matymo pažįstamas ubagas, tai ji jam mano tų Kūčios nutikimų ir papasakojo. Sako ubagėlis, tai reiškia, kad mergiotė turės angelų sargų, neprapuls. Jis mane išmokė ir trumpų maldelį, kurių aš iki šiandie moku ir sukalbu, jei kokis sunkumas užeina: „Atstok, pikta dvasia, nuo manįs. Turiu aš dvylika aniolų prie savį: du veda, du lydi, du migdo, du budina, du žegnoja, du saugoja…”

Mažas stebuklas gali įvykti ir prie didžiųjų kiemo vartų, pro kuriuos paprastai su ratais išvažiuojama į pagrindinį kaimo kelią – ūlyčią. „Pavalgom, tai bėgam vartuosna ir lenkiamės iki žemės – ar suskambės… Matai, kap šliūban važiuoja su barškuliais pro šitus vartus, tai ir mes lenkiamės, ausį prie žemės kitų kartų pridedam ir laukiam. Būna, kad išgirsta zvan, zvan, zvan… Aš dar tik ruošiuos, dar tik ausį pridėsiu – barškina. O paskui jau negirdėt daugiau. Po Kūcios ir sulaukiau piršlių” (Juzefa Gaidienė, g. 1917 m. Šalčininkų r. Poškonių k.).

Pernai išgirdau įdomų pasakojimą: „Aš tai vienkiemy užaugau, bet kas kaime gyveno, tai po Kūčių visokių varažbitų žinojo ir darė. Man papasakojo, kad viena vėlų vakarų nuvejo iki miško balos, praskirto aketį… Sako tep: pavalgius, niekam nematant ir nežinant, reikia paimt vyriškus marškinius, užsimest ant kairės rankos, nuveit iki balos miški ir tam drumzlinan vandenin suvilgyt kairės rankos rankovį. Suvilgai, išgrįži ir vėl paskari ant kairės rankos ir grįžinėji namo. Kų sustiksi aidama, tai už to ir išeisi… Sako, buvau drąsi ir šitep padariau. Buvo tamsus vakaras, miško balalė gal už dviejų kilometrų, šunašėkiu apaugus, apsamanojus, vanduo juodas kap degutas. Suvilgiau rankovį, ainu ir girdžiu šuk šuk šuk… praslinko pro mani, sakytai, šešėlis. Sako, man plaukai ant galvos atsistojo, užšalau iš baimės. Kų sustikau, sako, už to ir ištekėjau. Aš jį pavasarį šokiuose sustikau ir supratau – jis Kūčion pro mani prašukšeno…” (Janė Sartanavičienė, g. 1926 m. Trakų r. Ūbiškių k.). Kaip pastebėjote, troškimo objektas niekada neateina lengvai. Paminėtiems būrimo atvejams buvo reikalingas vanduo (skystis). Tautosakoje, mitologijoje gerai žinomas jo vaidmuo vedybiniuose spėjimuose. Vanduo kuria ribas ir jas naikina. Ypatingą Kalėdų naktį vanduo tampa jungiančia laiko ir erdvės ašimi, galinčia stabdyti laiką. Mitologiškai vanduo turi skirtingus prasmių krūvius: šulinio, balų vanduo ženklina požemį; ežerų, upių – žemę; lietaus, rasos – dangų. Būrimuose susiduriame su dvejopais vandenimis – vieni jų tyri, tekantys, kiti drumsti, dumblini… Beje, Joninių meilės, vedybiniuose būrimuose plačiai veikia žemės, o dar labiau dangaus (rasa) vanduo. Kūčių burtams daugiausia naudojamas stovintis (šulinio, balų, paplavų, kūno) vanduo, atstovaujantis nesukultūrintai, chaotiškai erdvei, kuri apibūdinama kaip galimo nenuspėjamų dvasių sąlyčio su paraleliniu pasauliu sfera. Tai tik dar kartą patvirtina, kad žmogui nepasiekiami praeities ir ateities fragmentai susikuriami padedant „požemiui”, neaiškioms jėgoms.

Šiek tiek iš kitos operos – apie žemaičius. Vyrauja nuomonė, kad nuolatinės kovos su kryžiuočiais, gyvenimas erdviai (anksti išsiskirstė į vienkiemius) formavo kitokį jų gyvenimą, papročius, viskas buvo daroma dėl savęs, savo šeimos. Sakoma, kad žemaičiai vienišiai, su kaimynais jie susieidavę tik per didžiąsias šventes, o Kūčių vakaras Žemaitijoje nesureikšminamas taip kaip kituose regionuose… Buvau tuo įtikėjusi ir iš etnografinių ekspedicijų patirties. Bet knygoje „Akvilė Mikėnaitė. Gyvenimo prasmė – liaudies menas” užtikau Akvilės Mikėnaitės 1956 m. Tverų ekspedicijoje, be kita ko, užrašyta ir apie Kūčias: „Merginos susirinkusios šukuodavosi galvas. Kasas pinti parinkdavo pačią jauniausią. Tikėjo, kad senos atjaunės ir kitais metais pagražės. […] Vienos apžergdavo ližę ir užrištom akim jodavo apie trobą į šiaurės pusę tris kartus. Kitos pavymui leisdavo šakalius, ir tos, kurios pataikydavo į ližės galvą, tikėjo, kad kitąmet jas lydės laimė. Mergaitės susitardavo: kuri nori šiais metais ištekėti, ta paima kretilą (didelis rėtis iškultiems javams vėtyti), įdeda į dugną drobinę skarelę, ant jos padeda kairiosios kojos klumpę ir išeina į šiaurės pusę klausytis, ar kur šuo nesulos. Dvi draugės ima tą kretilą supt, kilot, kol klumpė laukan išsirita. Jei klumpei krentant sulodavo šuo, tai tikėdavo, kad jaunikis bus iš tos pusės, į kurią klumpė išsirito. Dvylikai pasibaigus, mergaitės apstodavo kokią seną moterį, iš eilės bučiuodavo ir prašydavo atnešti kuo kreivesnių šakų, kurios atliko kapojant. Kiekviena iš eilės užsirišdavo akis ir, apsimovusi kumštinėmis pirštinėmis, įmesdavo į žiurstą glėbelį tų šakų. Jei poromis suskaito, tai kitais metais vyrą gaus. Arba pasiima kopėčias, pasistato prie pirties sienos, basomis įsispiria į vedusio vyro klumpes ir lipa. Kitos taikosi tas klumpes numauti, lipančioji spyriojas, neatiduoda, skuba lipti. Kuri užlips, pasieks norimą laimę. Visa tai vyksta tamsoje. Jei kur būdavo sūnų ar šiaip jaunų vyriokų samdinių, tai pas tuos ateidavo mergaičių. Kūčių vakare nueina jos pas jaują, pastato šiaudų kūlį ir prašo berniukų, kad kuris saują šiaudų iš kūlio išpeštų. Kas taip padaro, tam ant kairio riešo grįžtę užriša ir veda apie jaują. Vyriokas muistosi, stengiasi iš anos ištrūkti. Jei grįžtė atlaiko, kol tris kartus apie jaują apeina, tai abu gražiai draugaus ir draugystė kitais metais nenutrūks. Mėgdavo dar ir šitaip burti. Su ąsočiu alaus išeidavo būriu prie kūtės durų, ir merginos paeiliui pildavo vaikinams į stiklinę alų. Pataikyti buvo nelengva, nes šalia stovinti našlė, apsisiautusi skara ir su žvake rankoje, bepilančiai alų mergelei uždengdavo galvą, kad ta nieko nematytų. Jei kuriam vaikinui pripildavo neprapylusi, tai už to ištekės. Jei kuriam perpylė, per kraštus teka, tas tik panešios. Įkritęs į stiklinę apynio lapelis reiškė, kad vaikinui metai bus laimingi. Jei įkrito merginai – susigaus vaiką”. Čia tai bent! Kiek semantikos! Kiekvienas buriant panaudotas daiktas – kaip koks slaptažodis, kaip mažas magiškų konotacijų langelis į ateitį…

Man vis labiau rūpi žinoti, kiek šiuolaikinių žmonių ilgiausią metų naktį yra patyrę stebuklų? Ar sugebame jausti, kaip per buities rekvizitus šiame laike skleidžiasi būties metafizika? Gal tam reikia pasenti? Aš nežinau, kaip išėjo, bet praeitais metais kalėdinį pokalbį su neįgaliųjų vaikų tėveliais ėmiau ir pradėjau: „Prieš daugelį metų, šaltą ir vėlyvą Kūčių naktį, gyvenimas privertė keliauti per tamsų, gūdų raistą. Paklydau. Tankiausiame šaltekšnyne, ant apsnigto aptrešusio kelmo, sėdėjo sena moteris… Tylėdama kreiva lazdele mostelėjo į šiaurės pusę. Paėjusi ta kryptimi išėjau į palaukę, tolumoje žėravo ugnelė…”

Etnologė Nijolė Marcinkevičienė
Šiaurės Atėnai. 2005-12-17 nr. 777