Turbūt ne kiekvienas iš mūsų galime pasigirti tuo, kad gyvename ten, kur norėjome, veikiame tai, apie ką svajojome, ir laiką leidžiame su žmonėmis, kurie besąlygiškai mus myli ir palaiko.

Net jei ir labai pasistengtume, veikiausiai rastume, kuo skųstis. Jei ne būstu, tai darbu, jei ne juo, tai antrąja puse. Apskritai nemokėti džiaugtis tuo, ką turime, lietuviams gana būdinga. Tačiau tik ne 45-erių žemaitei Gitanai Jankauskienei, kurios laimės paslaptis slypi Italijoje, Vezuvijaus papėdėje.

Gyvenimo džiaugsmu trykštančią Mažeikiuose gimusią Gitaną aplankėme jos namuose Neapolio apylinkėse, Torre del Greco miestelyje. Pro lietuvės ir jos vyro Atilijaus namų langus matosi miegantis Vezuvijaus ugnikalnis, tolumoje mėlynuojant galima įžvelgti Tirėnų jūrą. Turizmu užsiimančios G. Jankauskienės lydimi aplankėme Neapolį, Pompėją, užkopėme į Vezuvijų ir sužinojome ne tik apie šias istorines apylinkes, bet ir jos pačios gyvenimo istoriją.

 

 

Pradėjo nuo darbo keleiviniuose keltuose
Gitana laimę Italijoje pradėjo kurti daugiau nei prieš aštuonerius metus, kai nusprendė pabėgti nuo tuo metu ją Lietuvoje kamavusios įtampos.

„Paskutiniaisiais gyvenimo metais Lietuvoje nesijaučiau laiminga. Nors ir užėmiau svarbias pareigas, jutau nuolatinę įtampą darbe ir namie. Atvykusi čia, iš karto atsipalaidavau. Italijoje žmonės taip neišgyvena dėl nesėkmių, nesklandumų. Dėl ko čia žymiai lengviau ir patogiau gyventi“, – atvykimu į Italiją džiaugėsi G. Jankauskienė.

Išvykti į šią šalį lietuvė nusprendė susigundžiusi pasiūlymu dirbti keleiviniame kelte. Pati pripažino, kad sprendimas palikti prekybos centro direktorės pareigas Ventoje buvo gana drąsus, tačiau po skyrybų su lietuviu vyru, ji tiesiog norėjo nuo visko pabėgti. „Žinojau, kad darbas laive bus labai sunkus. Ypatingai naujokams. Tačiau esu tvirta ir sugebu prisitaikyti prie bet kokių sąlygų“, – kalbėjo 5-rius metus keltuose dirbusi G. Jankauskienė.
Kaip pasakojo lietuvė, turbūt dėl tvirto būdo ir kaip pati žemaitiškai vadina „tropnumo“ (stropumo) dirbti keltuose jai sekėsi gerai. Greitai išmoko italų kalbą, buvo pastebėta ir pakankamai anksti buvo paskirta eiti vadovės pareigas laivo bare.
Apie darbą keleiviniuose keltuose tautietė kalbėjo su šypsena. Pasak G. Jankauskienės, dirbti laive jai buvo lemta, nes čia ji įgijo didžiulės gyvenimo patirties ir sutiko savo gyvenimo meilę – dabartinį vyrą Atilijų.

Laimę atrado itališkuose namuose

Italui, kuris tuo metu buvo jos viršininkas, užkariauti lietuvės širdį pavyko tik po metus trukusių atkaklių pastangų. Išsiskyrusi su pirmuoju vyru Gitana vengė artimų santykių. „Jis buvo jau daug metų išsiskyręs, laisvas, tvirtai ant kojų stovintis žmogus, turintis gerą humoro jausmą. Vėliau pasakojo, kad patikau jam dėl savo išvaizdos, stropumo ir atsakingumo. Niekada nepamiršiu akimirkos, kai pirmą kartą atėjome į namus, ir jis man pasakė – mano namai nuo šiol yra ir tavo namai. Jis man suteikė saugumo, ramybės ir pasitikėjimo jausmą“, – atviravo G. Jankauskienė.
Sutuoktiniai darnoje gyvena jau beveik aštuonerius metus, turi sportinį žirgą Pupetą (it. Pupetta), augina vaisius ir daržoves.

„Puikiai jaučiuosi namie. Čia taip jauku ir gera. Galėčiau čia būti savaitėmis ir niekur neišeiti. Ir mano miestelis – Torre del Greco man labai patinka. Turiu viską aplinkui: kalnus, jūrą. Nevažiuoju prie jų dažnai, tačiau žinau, kad panorėjusi, galiu bet kada ten atsidurti“, – namais Neapolio apylinkėse džiaugėsi lietuvė.

 

Geriausia draugė Pupeta
G. Jankauskienė daugiausiai laiko praleidžia savo jaukiuose namuose, todėl natūralu, kad šalia taip pat yra ir jos geriausia draugė Pupeta. Tiesa, pirmoji žinia, kad vyras ketina laikyti žirgą, lietuvę kiek šokiravo. „Žinojau, kad visą gyvenimą vyras jautė begalinę meilę žirgams, tačiau niekada nebuvo jokių kalbų apie jų laikymą namuose. Vieną dieną, likus dvejoms savaitėms iki jo grįžimo, paskambino ir sako „rytoj atveš žirgą. Jos vardas Pupeta“. Pamaniau, juokauja, ir tik ją išvydusi, supratau, kad juokai baigėsi,“ – apie vyro siurprizą pasakojo lietuvė.
Belaukiant grįžtančio vyro, Gitanai neliko nieko kita, tik susidraugauti su Pupeta. Iš pradžių bijojusi, netrukus moteris išmoko ją maitinti, šukuoti. Greitai įsidrąsino ir į lauką išvesti. „Taip besirūpindama, pamilau Pupetą iš visos širdies. Būdavo, vedžioju ją kaip šuniuką, bet dabar jau padarėme aptvarą, ir kasdien gali bėgioti lauke, kiek jai patinka. Abi laukiame grįžtančio Atilijaus, kuris būdamas namie, rytais dažnai pasikinko ją į vežimaitį ir važiuoja į miestą. Būna, ir turistus pavežioja“, – apie savo geriausią draugę pasakojo G. Jankauskienė.

 

Vyras tebedirba keleiviniuose prancūzų keltuose
Penkerius metus plaukiojusi jūroje, Gitana nusprendė baigti karjerą ir kaskart, vyrui išplaukus, lieka rūpintis namais ir augintiniais. Kaip pati sakė, tvarkyti namus, prižiūrėti žirgą, yra ne ką mažiau atsakinga veikla, nei aptarnauti kelto keleivius. Be to mano, kad daugiau laiko praleidžiant atskirai, jų santykiai su vyru yra dar tvirtesni.

„Man labai patinka tokia situacija, nes reikia ir namais rūpintis, ir laiko sau skirti. Kai grįžta vyras, abu džiaugiamės vienas kitu, namais ir nėra kada pyktis“, – juokėsi lietuvė.

Paklausta, ar pajutusi kultūrinių skirtumų tarp lietuvių ir italų vyrų, Gitana išskyrė lietuvių polinkį į alkoholį. „Lietuviai vyrai daug geria. Žinoma, ne visi, bet dauguma, ypač mažesniuose miesteliuose. Italijoje dar neteko matyti gatvėmis besišlaistančių girtuoklių“, – sakė G. Jankauskienė.

 

Dideliuose namuose priima turistus

Kaip pasakojo lietuvė, jiedu su antruoju vyru bendrų vaikų neturi, o atžalos iš ankstesnių santuokų jau yra sukūrę savo šeimas ir gyvena atskirai. Būnant dviese, jiems visiškai užtenka poros kambarių ir sodo, dėl ko dalį namo gali nuomoti turistams. „Gal būtume taip ir gyvenę vieni, jei ne viena pas mus viešėjusi lietuvė. Ji mums pasiūlė nuomoti kambarius, pabandėme ir niekada dėl to nepasigailėjome. Priešingai, man įdomu, nes atvyksta pasisvečiuoti labai įdomių žmonių“, – kalbėjo G. Jankauskienė.

Lietuvės teigimu, pas juos apsistoja įvairiausių tautybių turistų, su kuriais dar ir dabar bendraujanti, sulaukianti nuotraukų ar suvenyrų. Su kai kuriais jų yra nutikę ir šmaikščių istorijų.

„Vasarą viešėjo moderniosios muzikos kompozitorius iš Malaizijos. Į Neapolį jis atskrido lėktuvu, tačiau visur keliavo su mažu sulankstomu dviratuku, kuris yra ir jo muzikos instrumentas. Net ant Vezuvijaus su juo mynė! Paskui susiradau internete jo koncertą, pasirodo, jis „groja“ virš instrumentų mojuodamas rankomis!“ – įdomiais svečiais džiaugėsi lietuvė.

Paklausta, ar nebijo dalį namų užleisti svetimiems žmonėms, G. Jankauskienė atsakė, kad dažniausiai pas juos apsistoja tvarkingi žmonės, ir nemalonių situacijų beveik nepasitaikė. „Sulaukiu puikių svečių ir jiems išvykus, niekada neskubu tvarkytis. Laikausi itališkos tradicijos – nekuopti namų, kol svečias negrįžo namo. Tikiu, kad skubėdamas valyti namus, žmogus „išvalo“ svečią iš savo gyvenimo“, – sakė G. Jankauskienė.

 

Apsistoja ir lietuvių
Gitanos ir Atilijaus namuose kartais apsistoja ir Neapolio apylinkių atvykę aplankyti lietuviai. Kaip pasakojo G. Jankauskienė, jai malonu priimti nuo miesto šurmulio bėgančius tautiečius, su kuriais ji visada stengiasi pasidalinti žiniomis apie vietoves, muziejus, lankytinus objektus. „Lietuviams čia patinka. Vaizdas geras. Ramu, tylu ir šilta. Vienoje pusėje jūra, kitoje Vezuvijus. Visai šalia Neapolis, o ir Pompėja beveik ranka pasiekiama. Vakare galima sėdėti terasoje ir valgyti po atviru dangumi“, – kalbėjo G. Jankauskienė.

 

Patinka aplinka ir bendravimas
Ypatingo prieskonio Gitanos mylimoms Neapolio apylinkėms suteikia beveik jos kieme stūksantis garsusis ugnikalnis Vezuvijus, amžių tėkmėje vis nubundantis ir primenantis, kas čia galingiausias. Bene įsimintiniausias ir labiausiai nuskambėjęs jo išsiveržimas įvyko I amžiuje po Kristaus, tąkart po Vezuvijaus deginančiais pelenais buvo palaidoti aplinkiniai miesteliai ir jo gyventojai. Vienas jų – Pompėja, archeologų atrasta 18 a. ir dabar gausiai lankoma turistų. „Gal atrodys keista, tačiau dažnai pasikalbu su Vezuvijumi. Pasisveikinu, paprašau, kad ir toliau išliktų ramus. Pažįstami stebisi, kaip nebijau gyventi prie miegančio ugnikalnio, tačiau čia yra mano namai ir mano likimas, kaip bus lemta nutikti, taip ir bus“, – iššūkių nesibaimino Gitana.

 

Jos manymu, Neapolyje gyvena laimingi ir atsipalaidavę žmonės. Jai ypač patinka malonus ir neįpareigojantis neapolietiškas bendravimas, kuris jaučiamas viešosiose įstaigose ir restoranuose. „Užtenka ateitį į restoraną, prieina padavėjas, persimetame keletu žodžių, ir jis atneša geriausią patiekalą net nepasiūlęs meniu. Ir tikrai ne kokį prastą valgį, o puikų patiekalą už gerą kainą. Ir taip yra visame Neapolyje“, – pasakojo pati gaminti labai mėgstanti G. Jankauskienė.

 

Gimimo dieną švenčia kartu su visu Neapoliu
Lietuvė neneigia tikinti likimu ir laimingais sutapimais ir mano, kad ne veltui laimę atrado tame mieste, kuriame ir turėjo atsidurti. „Aš esu gimusi rugsėjo 19 dieną, kai visas Neapolis švenčia savo globėjo Šv. Januarijaus (San Gennaro it.) dieną. Tikiu, jog tai laimingas sutapimas, kad aš ir mano laimės miestas švenčiame tą pačią dieną“, – šypsojosi moteris.

Šv. Januarijaus diena siejama su stebuklu, kai dviejuose induose Neapolio katedroje saugomas sustingęs globėjo kraujas kasmet rugsėjo 19 d. suskystėja ir ima kunkuliuoti. Vietiniai taip pat tiki, kad maldos Šv. Januarijui 1631 m. gruodžio 16 d. apsaugojo juos nuo išsiveržusio Vezuvijaus, globėjo kraujas suskystėja ir šią dieną.

 

Jei Neapolis būtų be šiukšlių
G. Jankauskienė apgailestauja, kad nuostabių Neapolio apylinkių vaizdą gadina šiukšlės. Pasak jos, tai matydami giminaičiai žemaitiškai stebisi: „Nu ir apsileid tie italą“. Pati Gitana gyvenimu nesiskundžia, tačiau su šia Neapolio problema teigia niekada nesusitaikysianti. Jos nuomone, dėl šiukšlių Neapolyje kalti ne tik valdininkai, bet ir patys gyventojai.

„Mane labai erzina, kai eini gatve ir matai, kaip italai, net eidami su vaikais, išsitraukia nosinę, nusišnirpščia nosį ir numeta ją ant gatvės. Panašu, kad kai kam tai normalu. Tačiau tik ne man. Niekada taip nedaryčiau, nepriklausomai nuo to, mato kas, ar nemato. Mes kitaip auklėti, o italai, manau, šiuo klausimu per daug atsipalaidavę, netgi sakyčiau išlepę. Savo namų švara rūpinasi pedantiškai, o kai išeina į gatvę, šiukšlina“, – dėl netvarkos Neapolyje apgailestavo lietuvė.

Tautietės nuomone, tai neišgydoma Neapolio problema. „Gal iš tikrųjų, toks šio miesto veidas? Kaip mano draugė Lina Gaučytė sako – jeigu neduok, Dieve, kas nors pradės Neapolį valyti, tai jau bus nebe Neapolis“, – juokavo G. Jankauskienė.

 

Itališkai ir neapoliečius pamoko
Kalbant su lietuve į jos pasakojimus kartas nuo karto įsiterpia ir vienas kitas itališkas žodis. Pasiteiravus apie kalbą, Gitana sako dažnai pagaunanti save lietuviškai kalbant taip, tarsi verstų iš italų kalbos. „Labai dažnai mane dukra dėl to traukia per dantį, sako, mama, „padarei dušą“? Kas gi taip kalba? Tuomet susimąstau, o kokia kalba aš galvoju?“ – sau klausimą uždavė moteris.

Pasak Gitanos, jos galvoje vyksta kalbų chaosas, nes dirbant su turistais dažnai tenka bendrauti įvairiomis kalbomis. G. Jankauskienė kalba vokiškai ir ispaniškai, laive pramoko ir puikiai supranta prancūziškai. „Būna, atvažiuoja turistų iš viso pasaulio ir nustemba, kad puikiai susikalbame jų kalba“, – dvikalbystės privalumais džiaugėsi lietuvė.
G. Jankauskienė pasakoja itališkai kalbanti lengvai ir dažnai. Pasak jos, su Neapolio lietuvėmis kartais pajuokaujančios, kad bendrine italų kalba jos kai kada kalba geriau, nei savo dialektu besididžiuojantys neapoliečiai. „Kartais užeina didžiulis noras juos pamokyti. Gerbiamieji, aš atvažiavus iš tolimos šalies, tačiau puikiai kalbu itališkai, todėl klausykitės manęs ir mokykitės“, – juokėsi G. Jankauskienė.

 

Lietuvoje liko patys brangiausi žmonės
„Tik nešnekiek nieka bloga on Lietuvos“, – taip susilaikyti nuo blogų minčių apie Lietuvą Gitaną žemaitiškai yra perspėję artimieji. Visgi lietuvė dėl to rami. „Negalėčiau sakyti, kad man neberūpi ir nesiilgiu Lietuvos. Niekada. Visą laiką dalelė širdies yra Lietuvoje. Ten yra visi mano brangiausi žmonės: mama, „babytė“, dukra, sūnus, kuriam gimė vaikelis, mano pirmasis anūkėlis, Jokūbas. Esame penkios kartos. Tikrai ne kiekviena šeima gali tuo džiaugtis“, – kalbėjo Gitana.

 

Vyro svajonė – aplankyti Lietuvą

Dar dirbdami kartu Gitana su vyru aplankė daugelį Viduržemio jūros šalių. Laisvalaikiu galėtų ir toliau keliauti kartu, tačiau didžiausiai vyro svajonei – kartu su žmona aplankyti jos gimtinę, matyt, lemta išsipildyti dar negreit. Kaip pasakojo G. Jankauskienė, dėl to kaltas prieš keletą metų įvykęs incidentas laive. Po jo Gitanos vyras bijo nepažįstamų ir uždarų patalpų. „Jis nekeliauja lėktuvu, net į banką, kur reikia laukti nedidelėje uždaroje erdvėje, neina. Galėtume keliauti su mašina, tačiau nežinia, kas bus kelionėje. Atilijus atkakliai su tuo kovoja, pradėjo lankytis pas gydytojus ir tiki, kad kada nors aplankysime mano gimtinę“, – pasakojo lietuvė.

Besistengdama bent kiek palaikyti Lietuvos negalintį aplankyti vyrą, Gitana abiems pagamina tradicinių lietuviškų patiekalų. Jos teigimu, prie itališkos virtuvės pripratusiam vyrui patinka beveik visi lietuvių pamėgti valgiai. Išskyrus šaltibarščius, kurie italui ir jo draugams tapę kone tikru anekdotu. „Atilijui labiausiai patinka cepelinai, kuriuos dažnai netgi gaminame kartu, draugus italus pavaišiname. Ir bulvių apkepą su spirgučiais Atilijus mėgsta. Tik apie šaltibarščius verčiau patylėsiu. Kartą paragavęs dar ilgai spjaudėsi ir iki dabar visiems juokauja, kad pas lietuvius yra kažkokia, neaišku kam skirta šalta raudona sriuba“, – juokėsi lietuvė.

 

Andrius Nenėnas