Lietuvai skaičiuojant jau beveik 30 Laisvės metų kviečiame leistis laiko mašina į praeitį, į unikalią ir tikrais faktais paremtą 1985-ųjų lietuvio kelionę iš sovietmečio Lietuvos į Italiją. „Taksistas nesitvėrė smalsumu patyręs, kokį retą keleivį veža – net iš Rusijos! Tiesą sakant, aš pasakiau, kad esu iš Lietuvos, bet pamatęs, kad likau nesuprastas, pridūriau: „Unione Sovietica“ (Tarybų Sąjunga – liet.). „Russia“ – tuoj pat į įprastą kasdienę kalbą išvertė mano pašnekovas“, – savo ilgai saugotame ir knyga turėjusiame virsti dienoraštyje pasakoja Rimantas Morkvėnas. Italijos lietuvių naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT kviečia leistis į kelionę, kurioje galbūt atpažinsite ir save!

 

*****

 

Sovietmečiui artėjant į pabaigą, man pasisekė vienerius metus pagyventi Italijoje. 1985–1986 metais Genujos universitete dėsčiau tikimybių teoriją, turėjau nemažai progų pamatyti šios gražios šalies vietų. Tiesa, už tai teko sumokėti tais laikais įprastą nelengvą kainą – šeimą turėjau palikti Vilniuje.

 

Grįžęs į Lietuvą, mielai pasakojau draugams ir kolegoms patirtus įspūdžius. Daug kas ėmė raginti mane surašyti juos į knygą. Kiek paabejojęs, 1987 m. rudenį vis tik užsukau į „Minties“ leidyklą ir tiesiai išdrožiau, kad norėčiau viską išdėstyti taip, kaip mačiau, – be jokių vadinamų „kontrastų“ ir pan. Leidyklos vadovai patikino, kad tokią knygą mielai išspausdins, net paragino rašyti drąsiai. Girdi, jei cenzūra ką išbrauks, tai išbrauks.

 

Taip paskatintas sėdau prie visiškai neįprasto užsiėmimo. Greitai mane pagavo azartas – ėmiau visur nešiotis juodraščio bloknotą, į kurį užsirašinėjau kylančias mintis. Galėdavau rašyti (ir braukyti) kad ir troleibuse ar prisėdęs bet kur kamputyje. Darbas judėjo labai pamažu, nes, aišku, negalėjau užmesti ir mokslinių matematikos reikalų. Po metų, 1988 m. rugsėjį, pagaliau įteikiau leidyklai knygos „Genujietiškas dienoraštis“ rankraštį.

 

Kaip žinia, tą vasarą Lietuvoje susikūrė Sąjūdis, kurio didžiuosiuose mitinguose ir aš entuziastingai dalyvavau. Laisvės oro gūsiai įsiveržė ir į leidyklas, kurios karštligiškai ėmė spausdinti seniai nematytą bei labai reikalingą literatūrą. Leidybos pajėgumai buvo vis dar sovietiški, tad mano knyga stojo į ilgą laukiančiųjų eilę.

 

1990 m. pavasarį, jau po Nepriklausomybės paskelbimo, dienoraštis buvo parengtas spausdinti. Tačiau netikėtai atsirado nauja kliūtis. Dėl Maskvos įvykdytos blokados Lietuvoje dingo geresnės rūšies popierius. Leidykla paklausė, ar sutikčiau leisti knygą ant prasto popieriaus, atsisakydamas ir nuotraukų, kurių buvo parengta apie 60. Pagailo man tų iliustracijų – daugiausia Italijos vaizdų, tad su leidėjais nusprendėme palaukti geresnių laikų. Matyt dar ilgokai nebuvo tinkamo popieriaus, bet netrukus man ėmė rūpėti visai kiti reikalai.

 

1990 m. rudenį, netikėtai tapęs diplomatu, išvažiavau dvejiems metams į Briuselį. Ten labai sudėtingomis sąlygomis teko lipdyti pirmąją mūsų neoficialią atstovybę. Paskui buvau išsiųstas trejiems metams į Romą, kur reikėjo atkurti Lietuvos ambasadą. Kai pagaliau grįžau namo, nusprendžiau savo knygą atsiimti iš leidyklos. Jaučiausi pavargęs, nebeturėjau nei noro, nei jėgų tą tekstą kaip nors atšviežinti, praturtinti nauja itališka patirtimi. Nors leidyklos žmonės ir labai ragino.

 

Rankraštis pragulėjo pas mane neliestas dar gerus du dešimtmečius, kol miela redaktorė Agnė Grinevičiūtė pasiūlė išspausdinti jo ištraukas „Šiaurietiškuose atsivėrimuose“. Pamaniau, gal skaitytojams ir būtų įdomu sugrįžti į sovietmečio laikų atmosferą, be to, žvelgiant neįprastu kampu, iš užsienio. Rengdamas šią publikaciją, stengiausi parinkti knygos epizodus, kur rašoma apie mano darbą ir gyvenimo kasdienybę, kolegas ir studentus, sovietinės atstovybės priežiūrą.

 

Gerokai sutrumpinau kelionių ir turistinių įspūdžių aprašymus, nes šiais laikais jau daugybė lietuvių patys pamatė Italiją. Praleidau daugelį Italijos politikos ir kitų realijų, kurios per trisdešimtį metų smarkiai pasikeitė. Praleistas ilgesnes vietas žymiu laužtiniais skliaustais su daugtaškiais. Senąjį tekstą redagavau minimaliai, palikau ir tuometinius terminus, kurių pats jau seniai nevartoju.

 

*****

 

PRIEŠ IŠVAŽIUOJANT

 

Ši itališka istorija prasidėjo visai netikėtai. 1984-ųjų pavasarį mūsų Matematikos ir kibernetikos instituto direktorius akademikas Vytautas Statulevičius gavo laišką iš Genujos. Instituto moksliniai ryšiai buvo tikrai platūs ir įvairūs, bet šis laiškas vis dėlto skyrėsi nuo kitų. Jame buvo oficialus kvietimas kam nors iš mūsiškių tikimybių teorijos specialistų vienerius metus padirbėti dėstytoju Genujos universitete. Trumpai nurodytos sąlygos, iš kurių kebliausia – dėstyti tektų itališkai. Pasirodo, reikėjo laikinai pakeisti vieną jų profesorių, kuris kitiems mokslo metams susiruošė į stažuotę Paryžiun. Pasiūlymas buvo malonus, kartu reiškė ir savotišką Vilniaus, kaip tikimybių teorijos centro, pripažinimą.

 

Kandidato paieškos institute užtruko ilgokai – kokį mėnesį. Vieni negalėjo važiuoti dėl šeimyninių aplinkybių, kiti nenorėjo mokytis kalbos, treti nebuvo linkę keisti savo darbo planų. Svarbiausia – beveik visi netikėjo, kad iš to kas nors išeis. Iki tol daugybė net gerokai trumpesnių kelionių į Vakarų šalis taip ir paskendo paruošiamųjų popierių jūroje.

 

Kai pasiūlė man, kiek pagalvojęs sutikau. Gal dėl to, kad esu iš prigimties truputį avantiūristas (imtis šios knygos matematikui – juk irgi avantiūra). Kalbant rimtai, aiškių kliūčių tartum neturėjau. Paties dėstymo nebijojau – jį mėgau. Nors dirbau Mokslų akademijos institute, bet šalia nuolat turėdavau paskaitų ir Vilniaus universitete. Mokytis svetimų kalbų man patiko. Studijų metais ir kurį laiką po jų tai net buvo mano hobis. Kažkada universitete vos nepasirinkau kaip tik italų kalbos fakultatyvo, „iškeitęs“ jį į ispanų.

 

Taigi, ėmiausi tvarkyti „popierius“. Kas bent sykį bandė – supranta, koks tai malonumas. Vien medicinos pažymai su žodžiu „zdorov“ reikėjo ne tik aplankyti savo poliklinikos visus gydytojus bei laboratorijas, bet dar ir asmeniškai nueiti į keturis dispanserius ir atnešti popierėlius, kad nesu psichiškai nesveikas, alkoholikas, nesergu džiova ar venerine liga. O kiek dar kitų dokumentų – įrodančių, kad esu gerutis, gimiau, kur reikia, kad šeima ir artimieji buvo ir yra be priekaištų.

 

Italų kalbos studijoms pirmąjį postūmį davė tas pats prieš keliolika metų „pražiopsotas“ universiteto fakultatyvas ir jo dėstytoja Beatričė Strimaitienė. Toliau teko nemažai padirbėti savarankiškai, ypač vasarą. Turiu šiokią tokią savo teoriją: vien skaitydamas svetima kalba, išmoksti tik skaityti, klausydamas – tik klausyti ir suprasti, o norinčiam išmokti šnekėti, būtina kuo greičiau pradėti šnekėti. Nesvarbu, kad klumpi, mikčioji, žiūri kas antrą žodį į žodyną, o tavo pašnekovas yra vos aukštesnio lygio. Tik taip gali pajusti ir suprasti, kas iš tikrųjų reikalingiausia būtent šnekamajai kalbai. Šį kartą tokia kantria mano pašnekove sutiko būti viena iš jau pasibaigusio fakultatyvo klausytojų. Skubėjau, nes ruošimuisi teturėjau pusę metų – genujiečiai kvietė atvažiuoti lapkričio pradžioje. Kas galėjo pagalvoti, kad šis teorinis laikas prasitęs net keturiems mėnesiams.

 

Tarybinio biurokratinio aparato darbo greitis visiems gerai žinomas. O šį kartą dar neblogai patalkino ir jų „itališkieji“ kolegos. Mat ilgalaikės vizos TSRS piliečiams išduodamos tik praėjus maždaug dviem mėnesiams po kreipimosi į Italijos ambasadą Maskvoje. […] Tokias smulkmenas sužinojau tik gerokai vėliau, atvažiavęs į Italiją, o tą rudenį ir žiemą turėjau pasitenkinti vien neaiškiomis Maskvos valdininkų užuominomis (su ambasada kontaktavo jie patys). Susiskambinau su genujiečiais matematikais, ir vienas jų pradėjo skaityti mano kursą pats. Laikas bėgo, ūpas, aišku, mažėjo. Tačiau kažkoks kvailas, man būdingas optimizmas išliko. Nejaudino net amžinas pažįstamų, bendradarbių klausimas „Kada važiuoji?“, vis labiau įgaunantis aiškią potekstę: „Nebūk naivus, bičiuli…“

 

1985-ųjų vasario viduryje viza atkeliavo į TSRS Mokslų akademijos Užsienio ryšių skyrių. Ten pratempė dar dvi savaites, kol pagaliau man pranešė, kad kovo 6-osios rytą turiu prisistatyti į Maskvą, o kitą dieną išskrisiu į Milaną. Pasiruošti, atsisveikinti su šeima ir draugais buvo likusios tik kelios dienos. Kolegos linkėjo sėkmės, kai kas klausė, ar nebijau – juk ten mafija ir kitokie panašūs pavojai. Šito aš tikrai nebijojau, bet dėl būsimo darbo buvo neramu. Tęsti kito pradėtas paskaitas visada kebloka, be to, nepavyko bent žvilgtelėti į genujiečių pasirinktą naują prancūzišką vadovėlį. Jo neturėjo net didžiausios tarybinės bibliotekos. […]

 

Nors buvo trečiadienis, Maskva pasitiko prieššventiniu šurmuliu. Artėjo Kovo 8-oji ir ilgas savaitgalis. Niekas dar nežinojo, kad šventė iš karto pereis į gedulą – sekmadienį bus pranešta apie [generalinio sekretoriaus] Černenkos mirtį… Didžiulio miesto malūnas įsuko mane. Perlėkęs reikiamas įstaigas, mažai ką naudinga sužinojęs, grįžau nakčiai į viešbutį. Tiesa, kišenėje turėjau mėlyną tarnybinį užsienio pasą, „Aerofloto“ bilietą iki Milano ir atgal bei šiek tiek itališkų lirų kelionei iš Milano į Genują.

 

Keltis teko labai anksti – Šeremetjevo tarptautiniame oro uoste be įprastinių procedūrų dar laukė pasienio ir muitinės formalumai. Veltui pasitikėjau savo „solidžiu“ pasu. Jaunas muitininkas be jokių ceremonijų iškratė piniginę, visas kišenes, kurių, lyg tyčia, buvo daug. Vienoje užčiuopė kažkokius popierius ir akimirkai nušvito triumfuojama šypsena. Bet, vietoj lauktų dolerių ištraukęs tik nežinia kaip užsilikusį tualetinio popieriaus gniužulėlį, aprimo, net nusijuokė.

 

Bagažo jau nebetikrino, nors jo buvo ne taip mažai – drabužiai, knygos, moksliniai popieriai. Turėjau ir būtiną kiekvienam tarybiniam žmogui, keliaujančiam į užsienį, krepšį su maistu. Beje, iš Genujos universiteto buvau gavęs oficialų laišką, kuriame buvo perspėjama, kad pirmąjį atlyginimą gausiu tik po mėnesio nuo darbo pradžios, ir siūloma būti tam pasiruošusiam. […] Aš, deja, galėjau pasiruošti tik „natūra“.

 

Skrydis truko neilgai, dvi su puse valandos. Ne kažin koks ir atstumas – panašus kaip iš Maskvos į Baku. Tačiau mūsų sąmonėje vakarų kryptimi viskas atrodė žymiai toliau. Žinoma, dėl tų, kol kas dar sunkiai peržengiamų sienų.

 

PRADŽIA

 

Lėktuvas nusileido Milano Malpensos oro uoste, tolokai nuo miesto. Muitininkų nesimatė, o karabinierius, prieš dėdamas anspaudą į pasą, paklausė, koks mano atvykimo tikslas. Atsakymą „lavoro“ (darbas) užsirašė į savo popierius, ir tuo formalumai baigėsi.

 

Suprantama, genujiečiams buvo per toli atvažiuoti manęs pasitikti, tad turėjau aiškintis pats, kaip pasiekti Milano geležinkelio stotį. Netrukus pro autobuso langą jau siurbte siurbiau pirmuosius Italijos vaizdus. Deja, Milano pramoniniai priemiesčiai, ir šiaip pilkoki, atrodė dar pilkesni dėl apsiniaukusio dangaus ir dulkiančio lietaus.

 

Geležinkelio stoties pastatas buvo didžiulis, net pompastiškas, jo Musolinio laikų architektūra kažkuo priminė stalininę. Sužinojęs, kad į Bordo važiuojantis traukinys man tinka, įsitaisiau antros klasės vagono nerūkančiųjų pusėje. Ilgokai važiavęs lyguma – Po upės slėniu, traukinys nėrė į tunelius, išraustus Ligūrijos Alpėse. Įvairaus ilgio jų buvo gal trisdešimt. Dėl tos monotonijos ir kelionės nuovargio suėmė miegas, bet bijojau net snūstelti, kad netyčia neatsidurčiau Prancūzijoje.

 

Genuja mane pribloškė tikrų tikriausia pavasariška šiluma. Atstumas nuo Milano buvo vos pusantro šimto kilometrų, o temperatūrų skirtumas siekė dešimtį laipsnių! Stoties aikštėje vešėjo didžiulės palmės ir kitokia subtropikų augalija, prie kurios gražiai derėjo geltoni taksi automobiliai. Sėdau į vieną iš jų. Taksistas nesitvėrė smalsumu patyręs, kokį retą keleivį veža – net iš Rusijos! Tiesą sakant, aš pasakiau, kad esu iš Lietuvos, bet pamatęs, kad likau nesuprastas, pridūriau: „Unione Sovietica“ (Tarybų Sąjunga). „Russia“ – tuoj pat į įprastą kasdienę kalbą išvertė mano pašnekovas.

 

Besišnekučiuojant kelias būtų visai neprailgęs, jei ne tas nelemtas skaitiklis, į kurį su nerimu vis žvilgčiojau. Kai sustojome prie Matematikos instituto, jis jau buvo prisukęs vos ne 10.000 lirų. Tarsi gerai žinojau, kad ši suma ne tokia jau beprotiška (atitinka kokius 7 dolerius), bet iš pradžių buvo labai sunku „skirtis“ su pinigais, turinčiais tiek daug nulių.

 

Ant instituto laiptų mane pasitiko būsimieji kolegos, iš kurių kiek pažinojau tik vieną – Karlą Čekinį (Carlo Cecchini). Jis prieš keletą metų buvo lankęsis Vilniuje. Mane nuvedė į būsimą darbo kabinetą, kur užeidavo vis nauji žmonės – žvilgterėti lyg į kokį eksponatą, susipažinti. Su Čekiniu kalbėjomės angliškai, bet pamatęs, kad kitiems tai per sunku, pabandžiau kai ką pasakyti ir itališkai. Visi puolė girti mano „tikrą itališką“ akcentą, nors tai tebuvo į jį panašus lietuviškas. Iš kelių taisyklingų sakinių dauguma aiškiai pervertino mano žinias. […]

 

Iš pradžių mane apgyvendino viešbutyje miesto centre, gana netoli nuo instituto. Kambarys buvo nedidelis, langas išėjo į siaurą skersgatvį, todėl ir dieną trūko šviesos. Labai nusivyliau, neradęs net ir bendro televizoriaus. Iš viso nuotaika buvo prasta. Dienoraštyje rašiau: „Pirmą vakarą, pavaikščiojęs kokią valandą po Genujos centrą, vienišas kaip šuva, keikdamas save, kad atsibeldžiau kažkur, palikęs tokiam ilgam laikui namus, kritau į lovą.“

 

Kitą rytą, pailsėjęs, pasijutau žvalesnis. Pirmiausia prisistačiau į policijos įstaigą (Questura) sutvarkyti formalumų. Pagyvenęs užsienio skyriaus viršininko pavaduotojas pats sėdo prie rašomosios mašinėlės ir mikliai užpildė leidimo gyventi Italijoje (permesso di soggiorno) grafas. Mano diktuojamus biografinius duomenis vis palydėdavo linksmu „karašo“. Baigęs ėmė aiškinti, kas tarybiniam piliečiui galima, o kas ne. Dėl visų suvaržymų teisinosi, kad tai siejama su apribota italų judėjimo laisve Tarybų Sąjungoje.

 

Paaiškėjo, kad, norėdamas išvažiuoti už Genujos ribų, turėsiu iš anksto, prieš dvi dienas, apie tai pranešti policijai. Reikės nurodyti kelionės tikslą, transporto rūšį ir kiekvienos nakvynės adresą. Leidžiama lankytis bet kur, išskyrus dvi provincijas – Taranto ir La Specijos. Pastarąją, kaimyninę Genujai, galima nesustojant pervažiuoti, bet tik traukiniu. […]

 

Kol kas svajoti apie keliones nebuvo kada. Skubėjau į Matematikos institutą, kur laukė daug darbo. Prieš pat man atvažiuojant buvo nuspręsta, kad bendrąsias tikimybių teorijos paskaitas tęs jas pradėjęs Karlas Čekinis, o aš turėsiu atskirą, papildomą šios disciplinos kursą. Man suteikė visišką pasirinkimo laisvę. Viskam apgalvoti ir pasiruošti pirmosioms paskaitoms buvo ne taip daug laiko. Pradėti reikėjo po dešimties dienų.

 

Institute laukė malonus siurprizas. Kolegos rado būdą paskolinti man iki algos nemažą sumą „avanso“. Netikėtai tapau turtingas ir per pietų pertrauką linksmas traukiau su būreliu matematikų į universiteto valgyklą. […] Viskas man atrodė labai skanu. Ir tiršta, vos ne kaip košė, genujietiška pupelių sriuba, ir kepsnys, gausiai apkrautas žaliomis salotomis, su bandele vietoj bulvių, ir apelsinas desertui. Gėriau, kaip ir dauguma, paprasčiausią vandenį, kurio pilni ąsočiai stovėjo ant kiekvieno stalo. Pavalgę nuėjome į gretimą barą kavos. Italams tai būtinybė – visi įsitikinę, kad kava gerina virškinimą. […]

 

Čekinis buvo pakvietęs mane į namus vakarienei. […] Susipažinau su jo žmona Andžela ir su pora kitų svečių. Šnekėjomės, kur man reiktų gyventi. Buvo aišku, kad viešbutyje ir per brangu, ir labai nepatogu. Vienas iš svečių – Andželos bendradarbis – pasiūlė man kol kas apsigyventi jo su draugu išsinuomotame bute. Ten turėčiau atskirą kambarį. Jie dirbo Genujos vėžio tyrimų institute, bet buvo milaniečiai, tad savaitgaliais karaliaučiau bute vienas. Mokėti reiktų keliskart mažiau nei už viešbučio kambarį. Daug negalvojęs, nusprendžiau pabandyti. Susitarėme, kad persikraustysiu po sekmadienio.

 

Tą vakarą netyčia sužinojau dar vieną naujieną. Kažkas paminėjo tarybinį konsulatą Genujoje. Pradžioje net nesupratau, apie ką kalbama. Maskvoje gavau spausdintą lapą su smulkia informacija apie TSRS atstovybes Italijoje. Daugiausia buvo prirašyta apie ambasadą Romoje, mažiau – apie generalinį konsulatą Milane. Paminėta net prekybos atstovybė Turine, o apie Genują – nė žodžio! Nutariau nueiti į tą „pamirštą“ konsulatą pirmadienį – artimiausią darbo dieną.

 

 

Šeštadienio popietę ir sekmadienį daug vaikščiojau po miestą. Įsitikinau, kad jis gražus – žymiai gražesnis, negu tikėjausi. […] Iš pirmo žvilgsnio Genuja truputį priminė Tbilisį. Miestas ilgas ir siauras, viena puse prigludęs prie kalnų, šen bei ten bebandantis į juos kabintis, lipti aukštyn. Ši analogija sugriuvo, kai kitoje pusėje pamačiau jūrą, bangomis besidaužančią į aukštus uolėtus skardžius, šiugždenančią akmenukus įlankėlėse. Iš pakrantės uolų kyšojo didžiulės agavos ir kitokia egzotika, maitinama bangų purslų. […]

 

Tikrojo senamiesčio, išsidėsčiusio uosto kaimynystėje, tą savaitgalį nepamačiau. Penktadienį vienas kolega (beje, gyvenantis ne Genujoje, o gretimame mažame miestelyje), parodė plane nemažą plotą, kur patarė geriau nesilankyti. Kaip reikiant jo nesupratęs, pamaniau, kad man ten negalima dėl kokių nors slaptų objektų. Smarkiai juokiausi, kai paaiškėjo, kad jis paprasčiausiai rūpinosi mano saugumu! Vėliau dažnai lankydavausi senamiestyje, kuris tikrai labai įdomus. Bet ir vakarais niekas nebandė manęs užkabinti, neteko ir iš šalies matyti jokių incidentų. […]

 

NAUJOS PAŽINTYS

 

Savaitgalis, kuris man pasirodė labai ilgas, praėjo. Pirmadienio rytą, prieš eidamas į darbą, užsukau į TSRS konsulatą. Tai buvo nelabai didelė dviaukštė vila gražiame į kalniuką kopiančiame sodelyje, aptvertame solidžia tvora. Sutiko mane du vyrai juodais kostiumais, tokie rimti, kad net niūrūs. Nepaklausęs radijo, nieko nežinojau apie Černenkos mirtį, ir man net nešovė į galvą mintis, kad čia tiesiog demonstruojamas valstybinis gedulas. Tuodu kažkodėl irgi tai nutylėjo. Vienas iš jų – konsulato sekretorius (iš pozos maniau, jog pats konsulas) – trumpai išdėstė svarbiausią informaciją. Genujoje gyvena ir dirba apie trisdešimt tarybinių piliečių. Kiekvieną šeštadienio vakarą visi renkasi į konsulatą. Turėsiąs lankytis ir aš – dalyvavimas „daugmaž būtinas“… […]

 

Nuo pirmadienio vakaro gyvenau naujoje vietoje. Butas buvo šešiaukščiame name, netoli rytinio miesto pakraščio. Pro platų svetainės langą – pasakiškas vaizdas į jūrą, kuri bangavo visai arti, už kelių šimtų metrų. Giedromis pavasario dienomis buvo puikiai matoma visa didžiulė Genujos įlanka. Rytuose, smarkiai išsikišęs į jūrą, stūksojo gražuolis skardingas Portofino pusiasalis. Prie lygumų pripratusiai akiai atrodė, kad jis čia pat, o ne už dvidešimties kilometrų.

 

Mano kambarys nebuvo didelis, bet ten tik miegodavau. Kartu su kitais vakarus leisdavau erdvioje svetainėje. Be nuolatinių gyventojų, kartais apsinakvodavo dar kas nors iš atvažiuojančiųjų su reikalais į Vėžio institutą. Dažnai vakarieniaudavome kartu. Bandžiau vaišinti savo atsivežtomis atsargomis, tirdamas, kas italams skanu, o kas ne. Kaip ir tikėjausi, visiems labai patiko lietuviška juoda duona. Gyrė ir džiovintą varškės sūrį, šokoladą, negalėjo atsistebėti saldžiu obuolių sūriu. Kiek įtariau žiūrėjo į rūkytą dešrą, bet ir ją galiausiai pripažino. Apie Lietuvą tie jauni išsilavinę žmonės beveik nieko nebuvo girdėję. Kai išsitraukiau italų–lietuvių kalbų žodyną, visus tiesiog pritrenkė, kad mūsų abėcėlė lotyniška, o ne kirilica… […]

 

Artimiausią šeštadienio vakarą susipažinau su Genujos tarybine „kolonija“. Be nedidelio konsulato personalo, ją sudarė grupė darbuotojų iš kelių bendrų Italijos ir TSRS firmų, jų žmonos ir ikimokyklinio amžiaus vaikai. […] Oficialioji dalis vyko nykokoje salėje, įrengtoje vilos pusrūsyje. Pradžioje tas pats konsulato sekretorius Borisas, remdamasis iškarpomis iš itališkų laikraščių, padarė svarbiausių savaitės įvykių apžvalgą. Moterys bei kai kurie vyrai, nemokantys itališkai (firmų reikalus tvarkė anglų kalba), gal ir sužinojo ką nors nauja. Kitiems, tarp jų ir man, viskas jau buvo skaityta ir girdėta. Paskui parodė tarybinį, ne pirmos jaunystės, filmą. Tuos filmus skolindavosi iš savų laivų, kurie vos ne kasdien atplaukdavo į Genują. Šiam pasibaigus, visi, išskyrus čia pat gyvenantį konsulato personalą, negaišuodami sėdo į mašinas ir lėkė į namus. Tikriausiai – žiūrėti jau prasidėjusios pramoginės televizijos programos. Mane taip pat pavežė iki namų, nes buvo pakeliui.

 

ITLIETUVIAI.IT publikuos tęsinį.

 

*****

 

 

Rimantas Morkvėnas – iš Salų (Rokiškio r.) kilęs matematikas, diplomatas. 1972 m. baigė Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetą. Diplomatinę karjerą pradėjo 1990–1991 m., kai vadovavo Lietuvos informaciniam biurui Briuselyje. Nuo 1999 m. iki 2003 m. buvo Lietuvos generalinis konsulas Niujorke. Nuo 2003 m. iki 2014 m. dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje.

 

Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Rūpinosi diplomatų Lozoraičių archyvo sugrąžinimu į Lietuvą.

 

R. Morkvėnas yra paskelbęs daugiau kaip 30 mokslinių straipsnių. 1985–1986 m. Genujos universitete dėstė tikimybių teorijos kursą. Yra parašęs atsiminimus „Genujietiškas dienoraštis“, kuriuos ketino išleisti atskira knyga. Deja, 1990 m. pavasarį pritrūkus geresnės rūšies popieriaus knyga nebuvo išleista. R. Morkvėno prisiminimai, neliesti du dešimtmečius, nuo 2017 m. imti dalimis publikuoti Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“. Iš šio krašto kilę R. Morkvėno seneliai, jis artimai bendravo ir palaiko ryšius su kai kuriais iš Pasvalio krašto kilusiais matematikais.

 

Agnė Grinevičiūtė, „Šiaurietiškų atsivėrimų“ redaktorė
ITLIETUVIAI.IT