Praėjusią savaitę, viename didžiausių italų žiniasklaidos portalų ištisą dieną sukosi nuotrauka, kurioje buvo matyti skirtingų valstybių vadovai (vyrai), o tarp jų – ir LR prezidentė D. Grybauskaitė (gaila, neberandu būtent tos nuotraukos).

Pakankamai neblogai pažinodama italų maskulinistinę ideologiją vadovaujančių moterų atžvilgiu, su neslepiamu pasididžiavimu pasakiau, jog mūsų šalyje ne tik prezidentė ir parlamento pirmininkė – moterys (į politines diskusijas nesileiskime – ne tas straipsnis), iki šiol nemažai būta ministrių, o ir šiaip vadovės Lietuvoje jau seniai nieko nestebina. [Žinoma, visada jų galėtų būti daugiau, bet jau tai, ką turime, yra pasiekimas]. Ir ne, tai nereiškia nepagarbos Lietuvos vyrams (priešingai, manau, kad profesionalumas ir kokybė neturi lyties), tiesiog sakau, kad didžiuojuosi atėjusi iš šalies, kur gimti moterimi nereiškia gimti namų šeimininke, [vien tik] šeimos motina ir ,,nieko kito” viešajame gyvenime neišmanančia būtybe. Džiaugiuosi atėjusi iš šalies, kur moteris nėra neverta žinoti ar dalyvauti aktyvioje politinėje veikloje, džiaugiuosi, kad atėjau iš ten, kur moteris GALI žinoti, gebėti ir vadovauti.

Šios savaitės politiniai įvykiai Italijoje – spalvingi (kaip visada): buvo paskelbti kandidatai į kelių miestų merus. Romoje nusprendė kandidatuoti besilaukianti politikė. Priešininkui ši idėja nepasirodė tinkama ir jis nusprendė pamokyti, esą moters vieta ir laikas dabar ,,būti mama” (it. ,,fare la mamma”). Visiškai atvirai, man atrodo, kad nėštumą kiekviena moteris galėtų praleisti kitaip, nei dirbdama, ir ypač – stresuojančiomis aplinkybėmis (taip kalba mano asmeninė sėkmingai pasibaigusi neitin sėkmingo nėštumo ir gimdymo patirtis, tik stebuklo ir puikių gydytojų profesionalumo dėka, suteikusi galimybę džiaugtis sūnumi), bet tai – tos kiekvienos moters pasirinkimo klausimas. Kaip ir suprantu, kad kandidatuoti – tai ne tik informuoti: ,,aš ateinu”, nes už visko stovi didelės grupės žmonių, kurie tavimi pasitiki, todėl šiuo atveju sprendimas nėra individualus ir priešininkas tą puikiausiai žino (todėl kirsti žinant yra dar negarbingiau). Iš principo pritariu, jog šiandienos Italijai būtini net ir tokie esktremalūs veiksmai: šiai šaliai jau seniai verkiant reikia pripažinti veiklių ir aktyvių moterų (žmonių!) rezultatus objektyviai, o ne pagal seksistinius kriterijus. Aš gimiau laisva ir aktyvia, man nėra lyties ribų, kai kalbame apie profesionalumą ir rezultatus, tad pritariu idėjai, jog moters vieta – ne tik namie, ji tą vietą pasirenka pagal savo poreikį viešajame bei verslo sektoriuose. Lietuvoje tai – norma, Italijoje – toli gražu. Pritariu ir palaikau tos kandidatės pozicijai, nes tai reiškia būti pripažinta dėl savo visuomeninės veiklos, o ne tik vertinama pagal tai, kaip puikiai išblizgino sidabrinį šaukštelį, gulintį šimtametėje močiutės sekcijoje, kaip nušveitė vyro darbinius batus ar sugebėjo išvalyti neišvalomas dėmes vaiko mokykliniame chalate. Moteris turi teisę rinktis. Moteris turi teisę būti [iš]renkama.

Pabaigai, jei netyčia atsirastų gailinčių mano vyro ar šeimos – jų nereikia gailėti: esu normaliausia žmona, mama ir moteris, namuose daranti viską, ką daro dauguma moterų, bet nemananti, kad be manęs mano trys vyrai namie neišgyventų. Aš taip pat manau, kad turiu, ką pasakyti ar daryti už namų ribų ir tai mano, kaip žmonos, mamos ir moters vaidmenims niekaip neprieštarauja. Italėms tai suprasti kol kas – būtina. Joms esi arba moteris, arba vyras. Žmogaus sąvoka vyriškoje italų visuomenėje – abstraktoka.

Džiaugiuosi, jog pradžia žmogiškėjimui daroma. Yra gražių, protingų, mamų ir vadovių, kaip norima įteigti italams šioje radio reklamoje.

Įrašas iš Italijos lietuvės Simonos Crisafulli asmeninio tinklaraščio „Sicilija. Užrašai iš Le Giare balkono“.

ITLIETUVIAI.IT,
2016 m. kovo 22 d.