„Italų spontaniškumas, saulė ir ypatingą skonį turintis maistas suteikė gražių spalvų gyvenimui ir mano atliekamai muzikai“, – prisipažįsta jau pustrečių metų Italijoje gyvenanti akordeonistė Aurelija Matulevičiūtė.

Balandžio 2-rą dieną 26-ąjį gimtadienį švęsianti muzikantė neslepia, kad kelią į asmeninę ir kūrybinę laimę Italijoje jai atvėrė nuo aštuonerių puoselėjimas talentas ir jaunatviškas užsispyrimas. Pietietiškų veido bruožų turinti aukšta tamsiaplaukė lietuvė – tarsi žmogus orkestras. Kasdien groja dvidešimt kilogramų sveriančiu instrumentu, kuria savo muziką, Lietuvoje ir Italijoje organizuoja koncertų ir pristato savo pirmąją vardinę „Dolce AuremA“ kvepalų liniją. Bet apie viską iš pradžių.

 

„Pamenu, išlipu traukinių stotyje Vičenzoje ir galvoju: dabar į kairę ar į dešinę eiti?“ – atsikraustymą į Italiją prisiminė A. Matulevičiūtė. Studijuoti magistrantūros į Vičenzos „Arrigo Pedrollo” konservatoriją muzikantė tuomet vyko nemokėdama kalbos ir nepažinodama nė vieno žmogaus. Rasti kambarį, nepasimesti mieste, kur net viešbučių administratoriai sunkiai kalba angliškai, su dviem lagaminais ir 20 kilogramų sveriančiu akordeonu keliavusiai merginai padėjo jaunatviškas atkaklumas ir geranoriškai nusiteikę vietos gyventojai.

„Atvykti į Italiją buvo nežmoniškai sunku. Prieš važiuodama žinojau tik dėstytojo, pas kurį laikiau stojamuosius egzaminus, darbinio elektroninio pašto adresą. Anglų kalba Vičenzos viešbučių administratoriams turbūt neegzistavo. Tik po daugiau nei šimto skambučių viešbučiams ir nuomotojams šiaip ne taip prisiskambinau maloniai senutei. Kalbėjau per „Google“ vertėją laužyta italų kalba. Nors moteriškės atsakymų nesupratau, bet kambarį rezervuoti pavyko. Tiesa, atvykus tą kambarį dar reikėjo susirasti. Laimei, buvau drąsi, nepasimečiau, kalbinau policininkus, kariškius, inteligentiškai atrodančius žmones. Geruoju prisimenu, kaip visi iki vieno su šypsena stengėsi padėti, puolė nešti lagaminus, kol galiausiai mane beklaidžiojančią pastebėjo muzikos instrumentų parduotuvėlės savininkas, kuris iškvietė taksi ir šiek tiek papasakojo apie miestelį“, – portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo mergina.

 

Pamažu užsitarnavo publikos simpatijas

 

Apsigyvenusi Italijoje, pirmąjį pasirodymą muzikantė surengė jau po kelių mėnesių. Tiesa, profesionaliai koncertuoti Italijoje, neturint pažinčių ir nemokant kalbos, buvo sudėtinga. Muzikantei teko kruopščiai planuoti koncertus ir skaičiuoti išlaidas, kad visko užtektų iki kito pasirodymo.

 

Dabar kambario paieškos, klaidžiojimai po Vičenzą ir studentiškas nepriteklius – tik šypseną keliantys pažinties su klasikinės muzikos tėvyne prisiminimai. Akordeonistė pamažu atrado naujus žmones, publiką, baigė mokslus, pritapo Italijoje, kur dabar gyvena ir rūpinasi savo muzikine karjera.

 

Prieš 18 metų Naujosios Vilnios muzikos mokykloje groti pradėjusios Aurelijos dosjė – pasirodymas su legendine amerikiečių grupe „Aerosmith“, koncertai su prestižiniais orkestrais, kompozitoriais ir artistais, interviu užsienio ir lietuvių žiniasklaidai.

 

Žmogus orkestras – kuria, dirba scenoje, užkulisiuose ir socialiniuose tinkluose

 

Sceniniu pseudonimu AuremA pasivadinusios akordeonistės darbotvarkėje vienas kitą nuolat keičia koncertai Italijoje ir gimtinėje. Praėjusiais metais muzikantė surengė du koncertinius turus Lietuvoje, pasirodė Italijoje, o visą jos metų darbą vainikavo kalėdinis koncertas gimtajame Vilniuje. Šie metai menininkei taip pat nusimato intensyvūs. Štai vien balandžio menėsį A. Matulevičiūtė organizuoja keletą skirtingų pasirodymų: balandžio 1 d. Lietuvoje, Panaroje, Pilnų namų bendruomenėje mergina koncertu pristatys savo pirmąją kvepalų liniją, 9 ir 20 dienomis numatyti koncertai su Čiurlionio kvartetu Vilniuje ir Gargždų kino festivalyje „Spektras“, kurių metu skambės Aurelijos aranžuota kino filmų muzika, 13 dieną koncertas vyks Italijoje, Turino mieste, Nuovo Teatro Araldi, kuriame lietuvė atliks lotynų Amerikos muziką su operos solistu, tenoru iš Kolumbijos Alejandro Escobar, tame pačiame teatre tik 15 dieną, Velykų išvakarėse, vyks kitas jos koncertas, skirtas kompozitoriaus G. Rossini muzikai, čia A. Matulevičiūtė akordeonu atliks solo vargonų partiją.

Pertraukas tarp pasirodymų akordeonistė siekia išnaudoti kūrybai. Viena ir su didžėjumi Edvardu Viberiu yra įrašiusi savo kūrinių, norėtų išleisti albumą, tačiau daugiausiai jos laiko atima viešieji ryšiai ir koncertų koordinavimas. „Įkvėpimas kurti mane aplanko dažnai. Norėčiau išleisti albumą, tačiau tam reikia labai daug laisvo laiko, kurį dažniausiai tenka skirti socialiniams tinklams ir koncertams organizuoti. Aišku, visada būna už juos atsakingas žmogus, tačiau aš, tikiu, ir daugelis kitų muzikantų, tiesiog negali ramiai sėdėti rankų sudėję. Esu labai suinteresuota, kad mano pasirodymai praeitų puikiai. Tad visuomet turiu žinoti visas detales, kuriomis rūpinasi organizatorius. Tenka išsiųsti begales laiškų, kažką paskubinti, priminti tam tikrus procesus“, – sakė A. Matulevičiūtė.

 

Muzikantė pastebėjo, kad dirbdami italai neretai jaučiasi pernelyg atsipūtę, ir jai kartais tenka kiek pasistengti, kad gautų tai, kas sutarta. Kita vertus, muzikantė nelinkusi to sureikšminti, nes kai kada taip elgiasi ir lietuviai. A. Matulevičiūtės teigimu, savybė, kurios ji iki šiol tebesimoko iš gyvenimo, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje bedirbtų, – kantrybė. Jos manymu, menininkams pastarosios dažnai trūksta, bet visuomet reikia, nes ji suteikia vidinę ramybę ir atneša gerų rezultatų darbe.

 

Pristato savo vardinių kvepalų liniją

 

Pastaruoju metu Aurelija gyvena ne tik muzika, bet ir kvapais. Kaip jau minėjome, muzikantė balandžio pradžioje ketina pristatyti savo pirmąją vardinę kvepalų liniją, kurią yra sukūrusi kartu su Tėvu Valerijumi Rudzinsku. Kolekciją sudaro 30 rankų darbo ir rinktinių aliejų vienetų, išleistų šiai vienintelei progai.

 

„Kvapas yra tarsi žmogaus vizitinė kortelė. Man, kaip ir daugeliui kitų moterų, kvepalai yra geros nuotaikos, pasitikėjimo savimi šaltinis. Žinau, kad yra žmonių, kurie laukia mano koncertų, kurie myli mano muziką. Tiems žmonėms visuomet norisi dovanoti savo geras emocijas, suteikti šiltų prisiminimų. Taip ir gimė idėja išleisti savo pirmuosius vardinius kvepalus „Dolce AuremA“. Šie kvepalai ypatingi pirmiausia tuo, kad jie gaminti pačio Tėvo Valerijaus, su didžiausia meile bei kruopštumu parenkant aukščiausios kokybės eterinius aliejus”, – pasakojo A. Matulevičiūtė.

 

Po koncertų lietuviai dovanoja gėlių, italai prašo autografų

Pasirodymų kokybe nuolat besirūpinančiai akordeonistei svarbu palaikyti glaudų ryšį su jos muziką mylinčiais žmonėmis, todėl per koncertus ji nuolat kalbina žiūrovus, užduoda jiems klausimus, pajuokauja. Šie, savo ruožtu, jai atsidėkoja dėmesiu, palaikymo šūksniais. Tačiau, kaip pastebi lietuvė, publikos reakcijos tam tikrose šalyse skiriasi. „Lietuvoje, man baigus groti, publika dar, būna, laukia, kol aš pradėsiu judėti. Tarytum tikisi, gal dar kas nors bus. O Italijoje dar grodama girdžiu „Bravo, Bravo!“. Niekas nelaukia jokių ženklų, iš karto perduoda savo emocijų pliūpsnį. O po koncerto jie man klausimus užduoda, ne aš jiems!“ – apie klausytojus kalbėjo Aurelija.
Gėlės po koncerto – dar vienas publikos dėmesio įrodymas, kurio muzikantė visada laukia. Tiesa, tik Lietuvoje, nes italai po renginio įprastai puola rinkti autografų. „Gėlių per koncertus sulaukiu labai dažnai, jos man labai patinka ir visada laukiu to momento. Sakyčiau, kad tai yra nuostabi lietuviška tradicija, nes Italijoje gėlių esu gavusi tik iš organizatorių, o iš gerbėjų sulaukiu prašymų pasirašyti“, – sakė akordeonistė.

 

Mano, kad komplimentai – italų kraujyje

 

Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Bulgarijoje ir Italijoje koncertavusią akordeonistę gerbėjai aktyviai palaiko ir socialiniuose tinkluose. A. Matulevičiūtė sakė dažnai internetu sulaukianti žiūrovų klausimų dėl jos atliekamos muzikos, o kai kada pasitaiko ir gerbėjų laiškų su siūlymais susipažinti asmeniniais tikslais. „Mano Facebook puslapis – darbinis, todėl dažniausiai padėkoju už gražų komplimentą ir nekreipiu į tai didelio dėmesio. Pastebėjau, kad italai apkritai labai mėgsta užkalbinti, negaili komplimentų. Iš pradžių juos dar priimdavau asmeniškai, galvodavau, kad čia tikrai kažkas ypatingo. Tačiau po poros metų aš į juos jau reaguoju natūraliai. Manau, kad italams tiesiog reikia taip kalbėti, nes tai jų kraujyje“, – svarstė muzikantė.

 

Akordeonistė pasakoja, kad rodydami dėmesį, ar tiesiog kalbėdamiesi apie muziką italai dažnai teiraujasi ir apie jos kilmę. Pietietiškų veido bruožų turinčią aukštą tamsiaplaukę lietuvę italai ne kartą mėgino laikyti vietine, bet viską išduoda jos ūgis.

„Teko išgirsti nemažai klausimų dėl šaknų. Buvo galvojančių, kad aš italė. Tačiau tik pirmomis pažinties akimirkomis, nes esu kiek aukštesnė nei metras aštuoniasdešimt, o italai labai greitai pastebi tai, kas nelabai būdinga jų tautietėms“, – šypsojosi A. Matulevičiūtė.

 

Kartais tenka aiškinti, kur yra Lietuva

 

„Jūsų sostinė – Ryga, taip? Kur yra ta Lietuva? Šiaurės ar Pietų Amerikoj?“ – tai italų klausimai, į kuriuos muzikantei yra tekę atsakyti kalbantis apie jos kilmę. A. Matulevičiūtės nuomone, tai tik žmonių išprusimo problemos, kurias lemia kultūrų skirtumai. Neišmanantiems geografijos ji su malonumu bando paaiškinti, pabrėžti, kas yra „ta Lietuva“, ir didžiuojasi savo kilme.
Menininkė mano, kad visi svetur gyvenantys tautiečiai lietuviai yra savotiški savo šalies ambasadoriai, todėl, pasak jos, tik geriau, jei užsienyje daugėja kultūrine veikla užsiimančių tautiečių.

„Manau, kad pristatydami savo veiklą užsienyje, lietuviai garsina savo tėvynę. Tai aš pastebiu iš žmonių, kurie seka mano muziką. O postūmis į gerąją pusę ryškus. Antrą kartą atėję į mano koncertą žiūrovai jau žino, kur yra Lietuva“, – apie gimtinės reprezentavimą užsienyje kalbėjo A. Matulevičiūtė.

 

Gyvendama Italijoje atrado spalvas muzikoje ir gyvenime

 

Akordeonu jau 18 metų grojanti lietuvė pirmą kartą šį instrumentą į rankas paėmė dar būdama maža mergaite. Jos sprendimui groti akordeonu įtakos turėjo muziką be galo mylintys šeimos nariai ir tam tikri atsitiktinumai. „Taip jau nutiko, kad gimiau šeimoje, kurioje visi labai myli muziką. Mama, netgi besilaukdama manęs, visus devynis mėnesius ėjo į kiekvieną pasirodymą Operos ir baleto teatre. Ir aš, kiek save prisimenu, dar labai jauna, įsijungusi muziką straksėdavau. Ir su vaikišku pianinu vis pagrodavau. Vėliau, kai pakeitėme gyvenamąją vietą, mama pasiūlė lankyti muzikos mokyklą, aš iškėliau rankas į viršų, griebiau namie tuo metu buvusį akordeoną ir groju iki šiol“, – pažintį su akordeonu prisiminė muzikantė.

 

Šiuo metu A. Matulevičiūtė gyvena ne tik koncertų maratono, bet ir kraustymosi nuotaikomis. Iš Latina miesto (Lacijaus regionas) mergina keliasi į Parmą (Emilija-Romanija). Tiesa, Aurelija prisipažįsta, kad Roma ir piečiau esantys Italijos regionai yra tikroji jos „svajonių Italija“, kurią kadaise pažino iš kino filmų. „Romą pamilau dėl jos architektūros ir kultūrinių renginių, o šią vasarą atradau Apuliją, kur mane tiesiog pribloškė pietiečių temperamentas ir muzikalumas. Ten net spūstis mieste ar gyventojų tarpusavio barnis atrodo įspūdingai“, – žavėjosi lietuvė.

 

Prieš daugiau nei dvejus metus į Italiją atsikrausčiusi muzikantė portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo, kad sprendimas įsikurti šioje šalyje neatpažįstamai pakeitė ir jos atliekamą muziką. „Gyvendama ir dirbdama čia pajaučiau laisvę muzikos interpretavime, improvizavime. Italų spontaniškumas, jausmingumas, kultūra, visa ta aplinka, saulė ir ypatingą skonį turintis maistas – suteikia gražių spalvų gyvenimui ir mano atliekamai muzikai“, – sakė A. Matulevičiūtė. Tiesa, menininkė taip pat atviravo, kad ją, kaip ir daugelį išeivių, kartais visgi kamuoja toli likusių namų ilgesys, o kiek ilgėliau pabuvus gimtinėje, jau ima trūkti Italijoje jos laukiančių mylimų žmonių.

 

Andrius Nenėnas