Home / AKTUALIJOS  / Bolonijos teatro scenoje – istorija iš Vilniaus geto

Bolonijos teatro scenoje – istorija iš Vilniaus geto

Bolonijos „Teatro del Baraccano“ scenoje minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, sausio 27-29 dienomis, debiutavo muzikinis spektaklis Sassolino, įkvėptas lietuviškos knygos vaikams Akmenėlis. Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės knygą Šoa tema itališkai 2021-aisiais išleido Bolonijos leidėjas „Caissa Kids Italia“ (vertė Elena Montemaggi), jo iniciatyva ir atsirado spektaklis. Apie tai, kuo šis lietuviškasis akmenėlis toks ypatingas ir kaip jį sutiko italų publika, kalbamės su spektaklio režisieriumi Bruno Cappagli ir leidėjais.

Toma Gudelytė
ITLIETUVIAI.IT

La guida letteraria è una rubrica di ITLIETUVIAI.IT con l’obiettivo di far conoscere la letteratura lituana pubblicata in Italia e quella italiana edita in Lituania. Nasce con l’intento di occuparsi degli scambi culturali all’interno del mondo editoriale dei due Paesi e di esplorarne l’immaginario letterario intervistando autori, traduttori ed editori lituani e italiani.

Jaukus „Baraccano“ teatras įsikūręs pačioje Bolonijos miesto širdyje, barokiniame XVI a. pastate netoli garsiųjų pasvirusių bokštų ir vietinio žydų geto. Bolonijos žydų getas mena gerokai senesnius laikus nei vilnietiškasis: 1555-aisiais popiežiaus Pauliaus IV įsaku į ankštoką senamiesčio erdvę aplink Pragaro skersgatvį, Via Inferno, buvo suvaryti visi šio miesto ir apylinkių žydai, o netrukus, pūstelėjus kontrreformacijos vėjams, popiežiaus žemėse žydams vietos apskritai neliko. Vilniaus geto istorija (1941-1943 m.) liudija tolesnę šio europietiškojo antisemitizmo raidą, atvedusią prie neregėtų mastų tragedijos.

Italija neturi savo Panerių: nacių okupacijos metais čia veikė internavimo stovyklos Fossoli (greta Modenos) ir San Sabba (greta Triesto), buvo vykdomas žydų persekiojimas ir deportavimas Lenkijos ar Austrijos kryptimi, tačiau šalies miškuose masinių duobių nebūta. Tai iš dalies paaiškina, kodėl Italija turi daugiau Šoa tragedijos liudytojų nei Lietuva – vietinė žydų bendruomenė čia nebuvo visiškai išnaikinta. Atsižvelgdamas į šią skirtį, „Caissa“ vadovas Yuri Garrett itališką Akmenėlio leidimą papildė glausta Jidišlando sostinės Vilniaus, kadais vadinto Šiaurės Jeruzale, ir Panerių istorija.

Spektaklyje sutinkame du vaikus, Eitaną ir Rivką, juos scenoje įkūnija italų aktoriai Lorenzo Monti ir Daniela Micioni. Vaikai žaidžia virš senamiesčio stogų gainiodami ryškiai geltoną aitvarą, netrukus virsiantį gelsva Dovydo žvaižde ant švarko atlapo. Mažieji Vilniaus geto kaliniai, Eitanas ir Rivka svajoja skrieti paskui aitvarą į laisvę, į kitokią tikrovę anapus geto vartų, kur išnyktų karas ir rasinė neapykanta. Vieną dieną Rivka paslaptingai dingsta (jos šeima pasislepia ir taip išsigelbėja), o Eitanui tenka leistis į sunkiausią gyvenimo kelionę – į Panerius.

Personažų minčių ir jausmų tėkmę spektaklyje jautriai įgarsina muzika. Italų režisierius Bruno Cappagli spektakliui parinko žydų kilmės kompozitorių Arnoldo Schönbergo (1874-1951) ir Dariuso Milhaudo (1892-1974) kūrinių ištraukas, iš kurių audžiamas gyvas ir dinamiškas spektaklio audinys. Vietomis žaismingą, vietomis skaudžiai šiurkščią ir disonuojančią melodiją scenoje gyvai atlieka instrumentinis kvintetas, diriguojamas Giambattista Giocoli, „Baraccano“ orkestro vadovo.

„Šiame pasakojime glūdi reikiama poetika norint priartinti jaunesnę publiką prie tokios sunkios ir neaprėpiamos temos kaip Šoa. Iliustracijos nuostabiai perteikia fizinę konotaciją“, – režisierius Bruno Cappagli.

Spektaklio muzika skrieja paskui geltonąjį aitvarą apgaubdama salėje publiką tol, kol aktoriai patys ją nutildo simboliniu gestu: kiekvienam muzikos atlikėjui Rivka ir Eitanas įduoda po baltą akmenėlį, kurį sugniaužusi ranka liaujasi virpinusi smuiko stygas ar fortepijono klavišus – įsigali visuotinė tyla, nugriaudėjanti stipriau už Panerių šūvių aidą.

Muzika kaip pasipriešinimas blogiui ir laisvės galimybė. Vienas įtaigiausių epizodų knygoje ir spektaklyje – muzikinis Eitano pasirodymas žydų geto teatre, kurio metu berniukas simboliškai susikauna su tamsa. Skambant smuiko solo, Eitanas virsta pasakų riteriu, muzika – jo žvilgantys šarvai, smičius – kalavijas, leidžiantis pergalėti baimę ir juodųjų varnų krankimą. Šis epizodas byloja ir apie unikalią Vilniaus geto istoriją: skirtingai nei kituose Rytų Europos miestuose, nacių okupacijos metais čia ilgiau kaip metus veikė tikrų tikriausias teatras (dabartiniame Vilniaus senamiesčio teatre „Lėlė“ Arklių gatvėje), kultūrinio ir dvasinio pasipriešinimo vieta.

„Pirmą kartą pagal mano iliustruotą knygą pastatytas spektaklis. Esu stebėjusi kitų autorių knygų virsmus į spektaklius, visus čia, Lietuvoje. Bet, kad tai nutiks ir man, nesitikėjau. O dar Italijoje!“– iliustratorė I. Dagilė.

Ne mažiau svarbų vaidmenį spektaklyje atlieka ir scenografija, jai panaudotos lietuvių autorės Ingos Dagilės iliustracijos iš Akmenėlio knygos. Rivkos portretas su randu virš lūpos, glėbyje spaudžiamas varno sužeistas šunytis, lūžęs Eitano smuiko smičius koncerto metu – pasakojimo detalės skleidžiasi palaipsniui, sekdamos paskui muzikinį crescendo ir ryškėjantį pilkšvos bei auksinės spalvų kontrastą. Puslapių linijos scenos fone primena mokyklinį sąsiuvinį ar slaptą dienoraštį, galbūt susišaukiantį su išlikusiais Annos Frank ar Icchoko Rudaševskio, Vilniaus gete kalinto berniuko, dienoraščiais.

„Pirmą kartą pagal mano iliustruotą knygą pastatytas spektaklis. Esu stebėjusi kitų autorių knygų virsmus į spektaklius, visus čia, Lietuvoje. Bet, kad tai nutiks ir man, nesitikėjau. O dar Italijoje! Spektaklis buvo labai ypatingas, jautrus, šiltas ir gyvas! Įtraukė į istoriją su pirmosiomis natomis, o pasibaigus širdyje dar ilgai negalėdavau iš jo išeiti. Spektaklio režisierius labai švelniai, bei kartu įtaigiai panaudojo papildomas priemones scenoms sustiprinti. Aitvaras, rudeniu kvepiantys lapai, akmenukai.. Kiekviena iš šių ir kitų detalių, kartu su aktorių žodžiais ir veiksmais, mane ir, neabejoju, visus žiūrovus, stipriai suvirpino“, – savo įspūdžius portalui ITLIETUVIAI. IT pasakojo I. Dagilė.

Pati iliustratorė, Bolonijoje apsilankiusi leidėjo kvietimu, ne tik stebėjo spektaklį, jam pasibaigus bendravo ir su atėjusiais vaikais. Pasak Tatianos Pepe, vienos iš „Caissa Kids Italia“ atstovų, knygos perkėlimas į sceną italų leidyklai tapo tikra dovana – galimybe gyvai susipažinti su I. Dagile, prisiliesti prie jos meistriškumo ir pasidalinti įsimintinomis spektaklio akimirkomis. Viešnage Bolonijoje ir šiltu susitikimu džiaugėsi ir I. Dagilė.

„Rodos, kiekvienas tapome įvykių dalimi. Teatro erdvė, per visą sieną rodomos knygai kurtos mano iliustracijos, aktoriai ir jų vaidinamos scenos, gyvai grojama muzika, apšvietimas buvo ypatingoje harmonijoje. Esu sužavėta visa kūrybine spektakio komanda: leidėjais, režisieriumi, aktoriais, dirigentu, muzikantais, visa teatro komanda, kurie apsupo mane savo šiltu dėmesiu ir draugiškumu. Buvo labai gera jaustis dalimi užgimusio tokio gražaus ir prasmingo spektaklio” , – sakė Lietuvos iliustratorė.

„Teatras visad buvo sausakimšas, o mokykloms skirtuose rytiniuose spektakliuose norėjo sudalyvauti ne vienos mokyklos klasė. Toks vaikų dalyvavimas mus labai nudžiugino ir patvirtino, kad ateitis be Atminties yra neįmanoma“, – portalui ITLIETUVIAI.IT kalbėjo Tatiana Pepe.

Spektaklio režisierius Bruno Cappagli pasakojo, kad suaugusius spektaklis giliai sujaudino, o vaikams kėlė smalsumą ir begalę klausimų tiek apie Eitaną, tiek apie Lietuvą ir apskritai karą.

Akmenėlyje radau lengvumą, dramatišką lengvumą ir ypač vaikystės tyrumą. Pasakotojo balsas išgrynintas ir paprastas, jis kalba tiesiai mums į širdį, – apie savo asmeninį santykį su knyga kalbėjo režisierius. – Iškart pamilau šį pasakojimą, nes jo centre – vaikystė, o tai neišvengiamai viską sustiprina ir įjautrina, vaikų publika kaipmat užmezga empatišką santykį su veikėjais.

Šiame pasakojime glūdi reikiama poetika norint priartinti jaunesnę publiką prie tokios sunkios ir neaprėpiamos temos kaip Šoa. Iliustracijos nuostabiai perteikia fizinę konotaciją. Jų delikatumas – o tai visai nereiškia jas esant lengvabūdiškas, priešingai, – leidžia skaitytojui kiek švelniau patirti skaudų netekties smūgį.“

Italijos teatras, pasak režisieriaus, nuosekliai puoselėja Šoa atminties saugojimo ir perdavimo tradiciją, čia rasime išties gausų repertuarą vaikų ir suaugusiųjų publikai. Neretai pačios mokyklos kreipiasi į savo miestų teatrus ir kviečiasi aktorius į mokyklų erdves kalbėtis istorinėmis temomis per sceninį meną.

Šis spektaklis ypatingas tuo, kad apjungia muziką, teatrą, literatūrą ir iliustraciją, taigi skirtingas menines raiškas, kurių pagalba atgaivinamas į istorijos paraštes ilgam nuklydęs pasakojimas. Teatro direktorė Nella Belfiore prisipažįsta svajojanti, kad Akmenėlis galėtų gyvuoti toliau, apkeliauti kitus Italijos miestus ir, kas žino, gal net sugrįžti į gimtąjį Vilnių.

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI