Lietuvos didžioji kunigaikštienė, „itališka gyvatė“ Bona Sforza: pikta uošvė ar renesanso pasiekimus į Lietuvą atvežusi šviesuolė?
Žygimanto Senojo antrąją žmoną dažniausiai prisimename kaip moterį, nunuodijusią Barborą Radvilaitę, o istorija besidomintys žmonės ją vis dažniau vadina renesanso globėja Lietuvoje. Istoriniai duomenys rodo, kad savo gyvenamuoju laikotarpiu Bona Sforza buvo neapsakomai galinga moteris ne tik Lenkijoje ir Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Reikia pastebėti, kad pačioje Italijoje Bonos, kaip Lietuvos didžiosios kunigaikštienės, titulas dažnai yra pamirštamas. Ji yra žinoma kaip Lenkijos karalienė, Bario ir Rosano kunigaikštienė, reiškusi pretenzijas į Milano ir Neapolio sostus.
Gustė Asipavičiūtė
ITLIETUVIAI.IT
Bona Sforza buvo galingos Sforzų dinastijos palikuonė, kurios giminystės ryšiai jai užtikrino teises pretenduoti į ne vienos kunigaikštystės ar net karalystės sostą. Tačiau Lietuvoje apie tai net neužsimenama. Bona Sforza mūsų istorijai yra aktuali kaip Žygimanto Senojo žmona ir Žygimanto Augusto motina. Lietuvai ir Lenkijai ji nusipelnė kaip kultūros globėja, atnešusi virtuvės ir net žemės ūkio pokyčius. Jos, kaip moters, galia ir įtaka pranoko tuometinį kilmingosios dailiosios lyties atstovės portretą. Jai Lenkijos kilmingieji suteikė pravardę „itališka gyvatė“.
Bona ir jos titulai
Sforzų dinastija Milano kunigaikštystę valdė 1450 – 1535 metais. Sfrozų pirmtakas, Muzio Attendolo Sforza, 1441 metais santuoka užtikrino Milano sostą savo šeimai. Muzio sūnus vedė Bianką Mariją Visconti, vienintelę Milano titulo paveldėtoją.
Tokia puiki nuovoka politikoje buvo būdinga visai šeimai. Vyriškosios lyties atstovai buvo ne tik Milano, bet ir kitų kunigaikštysčių valdovai ar net įtakingi bažnyčios pareigūnai. Šeimos moterys santuokomis sudarydavo naujas sąjungas arba sutvirtindavo jau esamus tarpusavio ryšius.
Bona Sforza buvo šeštojo Milano kunigaikščio Džano Galeaco Sforzos ir Izabelės Aragonietės dukra. Bona gimė praėjus trims mėnesiams po tėvo mirties ir jau nuo pat mažens buvo įtraukta į politinės galios žaidimus. Jos motina, Izabelė Aragonietė, buvo Neapolio karaliaus Alfonso II dukra. Bonos dėdė Ludovico Sforza motinai suteikė Bario ir Rosano titulus. Ludovico Sforza valdė kaip Bonos tėvo regentas ir vėliau uzurpavo Milano sostą. Būtent dėl šios Ludovico uzurpacijos Bonos šeima pasitraukė į pietvakarius nuo Milano esantį Vidževano miestą, kuriame Bona ir gimė. Italijos karo metu (1499 – 1504 m.) Bonos senelis, Neapolio karalius Alfonsas II buvo nuverstas.
Santuoka
Vestuves dažniausiai siejame su poros meilės įamžinimu ir įsipareigojimu tą žmogų mylėti visą likusį gyvenimą. Kilmingieji, ypač viduramžių metu, santuoką suprato visiškai kitaip. Jie vestuves laikė politine dinastijų sąjunga, galimybe praturtėti, padidinti savo giminės galią. Įsimylėjėlių vestuvės buvo retas reiškinys tarp kilmingųjų.
Sforzų dinastijai susigražinus Milano kunigaikštystę Izabelė Aragonietė tikėjosi Boną ištekinti už Milano kunigaikščio Maksimiliano Sforzos. Ši sąjunga būtų įteisinusi hercogą Maksimilianą kaip teisėtą Milano valdovą. Šis planas žlugo, kuomet prancūzų armija nuvertė Maksimilianą nuo sosto.
Bonos Sforzos ir Žygimanto Senojo santuokos derybose dalyvavo ne tik kiekvieno iš jaunųjų atstovai, bet ir Šventosios Romos imperijos pasiuntiniai. Šventosios Romos imperatorius Maksimilianas II nenorėjo, kad Lenkijos karalius vestų Habsburgaitę. Imperatorius siekė užkirsti kelią Habsburgų dinastijos galios didėjimui.
Šventosios Romos imperatorius sudarė galimų nuotakų Žygimantui Senajam sąrašą, į kurį buvo įtraukta Sforza. Bonos motina Izabelė Aragonietė į Žygimanto Senojo dvarą atsiuntė ilgametį mergaitės mokytoją Crisostomo Colonna. Jo tikslas buvo įtikinti valdovą vesti Boną.
Bonos Sforzos ir Žygimanto Senojo santuoka įvyko per procura principu. Tai buvo gan įprasta procedūra kilmingųjų tarpe kuomet jaunieji yra sutuokiami su savo antrosios pusės atstovu. Tokia santuoka buvo laikoma visiškai legalia. Bonos per procura santuokos ceremonija įvyko 1517 m. gruodžio 6 dieną Neapolyje Kapuano pilyje. Vestuvėse Žygimanto Senojo poziciją užėmė jo atstovas S. Ostrorogas.
Susitarus dėl santuokos, Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė praturtėjo ne tik kultūriškai. Bonos kraitį sudarė 100 tūks. dukatų, teisė pretenduoti į Bario kunigaikštystę ir asmeniniai daiktai, kurių vertė siekė apie 50 tūks. dukatų. Kartu su Bona į Lenkiją ir Lietuvą atvyko maždaug tūkstančio italų palyda, kurią sudarė dvariškiai ir patarnautojai. Dauguma šių svetimšalių taip ir liko gyventi Lietuvoje, tad kiekvienas lietuvis turi bent lašelį itališko kraujo.
Naujovės ir naujienos
Bonos laikų stalo etiketą esame įpratę sieti su šakute. Istorikai turi kelias versijas, kaip šakutė atsirado Lietuvoje. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorikai kelia versiją, kad prie Bonos dvariškiai pradėjo naudoti XVI a. pirmosios pusės dvišakę šakutę. Lietuvių ir lenkų dvariškiai buvo įpratę valgyti rankomis ir stokojo stalo etiketo. Bonai susituokus su Žygimantu Senuoju mūsų nacionalinė virtuvė atrodė kitaip, nei dabar. LDK gyventojai valgydavo sunkiai ir sočiai, vartojo daug mėsos ir duonos, daržovių racionas buvo menkas. Bona pakeitė lietuvių valgymo įpročius. Galime teigti, kad visų mėgstami močiutės ar mamos gaminami skryliai atkeliavo su Sforzos dvaro palyda.
Bona iš Italijos atsivežė įvairių vaisių ir daržovių sėklų. Vilniaus Valdovų rūmuose renesanso rekonstrukcijų metu jai buvo pastatytas aptvertas sodas. Į šį sodą karalienė patekdavo laipteliais nusileidusi tiesiai iš savo kambarių. Nors Italijos ir Lietuvos klimatas kardinaliai skyrėsi, Bona augino artišokus ir kitas daržoves, citrusinius vaisius ir net agrastus.
Didžiausią revoliuciją Lietuvai Bona atnešė žemės ūkyje. Būtent jai turėtume skirti didžiąją dalį Valakų reformos laurų. Bonos Sforzos iniciatyva buvo įvestas naujas žemės matavimo vienetas – valakas. Iki tol šešiolikto amžiaus LDK žemės neturėjo standartinių žemės matavimo vienetų. Dėl to iškildavo nesutarimai tarp kaimynų ar net karai tarp kunigaikščių. Bona pasirūpino, kad kiekvienas žemvaldys turėjo dokumentais įrodyti savo žemių dydį ir teisėtumą. Jeigu kunigaikštis nesugebėdavo dokumentiškai įrodyti teisės į žemes, tos valdos buvo priskiriamos karūnos globai. Tokiu būdu buvo papildytas šalies iždas.
Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos vedybų derybų metu buvo nuspręsta, kad mainais į Bonos kraitį būsima karalienė valdys didžiąją dalį Suvalkijos ir dalį miestų dabartinės Lenkijos pietryčiuose. Būtent lietuviškoje ir lenkiškoje Suvalkijoje jau maždaug 1536 metais buvo pradėta revoliucinė trilaukė sėjomaina. Toks ariamosios žemės dirbimo būdas leidžia padidinti dirvos derlingumą periodiškai keičiant augaliją. Bonos valdų eksperimentas buvo sėkmingas. Jau Žygimanto Senojo valdymo pabaigoje buvo pradėtos dėti pastangos būsimai Valakų reformai (pati reforma buvo įgyvendinta XVI a. vid.).
Prof. Alfredo Bumblausko teigimu, lietuvių arklai ir kiti žemės apdirbimo būdai buvo atsilikę maždaug 600 – 700 metų nuo vakarų Europoje naudojamų technologijų.
Ši reforma buvo ne žingsnis, o visas šuolis pirmyn. Profesoriaus Alfredo Bumblausko teigimu tuometinių lietuvių arklai buvo atsilikę apie 600 – 700 metų nuo Sforzai įprastų ūkininkavimo būdų. Ši agrarinė revoliucija buvo neapsakomai reikalinga Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje. Būtent čia Bonos žemių matininkus užklupo dar vienas iššūkis.
„Buvo pastebėta, kad tam tikrose Žemaitijos žemėse nebuvo pastatyta nei viena bažnyčia. Tai buvo dar vienas kardinalus kontrastas Bonai, kuri atvyko iš Leonardo da Vinči laikų Italijos su giliomis katalikybės tradicijomis. Žemaitija, kuri krikštą priėmė vos prieš amžių, tebesimeldė stabams. Bona ir jos matininkai tapo bažnyčių steigėjais, kurie žemaičiams skleidė Dievo žodį“, – ITLIETUVIAI.IT sakė prof. A. Bumblauskas.
Lietuva ir lietuviai
Didžiąją dalį savo valdymo Bona praleido Lenkijoje ir Lietuvoje lankėsi vos tris kartus. Nepaisant to valdovė palaikė tvirtus ryšius su lietuviais. Ar tai buvo nuoširdus bendravimas, ar tik iš išskaičiavimo? Bona Sforza buvo nemėgiama lenkų dvare, kuriame ją vadino itališka gyvate. Bona buvo laikoma emocinga ir perdėtai valdinga svetimšale moterimi. Dideliam lenkų šlėktų nepasitenkinimui kiekvienas Žygimanto Senojo valdymo pabaigoje priimtas sprendimas turėjo būti aptartas su Bona. Tačiau ją palaikė LDK didikai. Valdovė sugebėdavo puikiai išlaviruoti tarp lietuvių ir lenkų interesų.
Patys lenkų istorikai tik neseniai pakeitė savo požiūrį į Boną Sforzą. Lietuvių istoriografijoje ji yra moteris, į Lietuvą atvežusi Europinę kultūrą, šokius, architektūrą ir praplėtusi mūsų virtuvę. Labai ilgą laiką lenkų istorikai šią istorinę asmenybę prisiminė neigiamai. Jos amžininkų lenkų didikų nepasitenkinimas valdovės valdingumu ir kišimusi į politiką ilgainiui paliko istorinį šleifą. Pati Bona į lenkų dvarą atvyko iš labai išsilavinusios ir pažengusios aplinkos, kurioje moteris buvo matoma daugiau, nei tik žmona. Šis pažangus jos požiūris nesutapo su tuometinių lenkų šlėktų nuostatomis.
Nors pirmus dešimt santuokos metų Bona Lenkijoje augino vaikus, ji rūpinosi renesanso Valdovų rūmų statyba. Tokios statybos buvo skirtos užtikrinti, kad Lietuvoje būtų tinkama rezidencija jai ir vaikams. Būtent jos iniciatyva buvo pastatyti laipteliai, vedantys tiesiai iš jos bokšto kambarių į asmeninį sodelį. Dabar šio sodelio vietoje Valdovų rūmuose yra kavinė. Patys laipteliai nėra išlikę, tačiau galima pamatyti patį Bonos kambarių bokštą iš kurio valdovė nusileisdavo į sodą.
Geri santykiai su lietuvių didikais Bonai buvo būtini siekiant užtikrinti sėkmingą sūnaus Žygimanto Augusto kelią į Lenkijos karaliaus sostą. Bona siekė sukelti spaudimą lenkų didikams išrinkti sūnų valdovu. Jeigu LDK kunigaikštis būtų nepaskelbtas Lenkijos karaliumi, tai būtų sumažinę lenkų įtaką Lietuvoje. Žygimantui Senajam patvirtinus I-ąjį Lietuvos statutą lietuviai siekė turėti savą valdovo dvarą. Taip buvo siekiama atsiriboti nuo Lenkijos šlėktų įtakos.
Maždaug 1530 metais Bonos rūpesčiu buvo įamžintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo atminimas. Vytauto antkapinis paminklas buvo užsakytas pas vieną italų meistrą. Deja, tačiau šis lotyniškas paminklas neišliko iki mūsų dienų. Antkapis buvo sunaikintas XVII a. vykusių karų metu.
Uošvė ir marčia
Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija yra mūsų idealizuota pasaka. Šioje pasakoje karalaitis įsimyli merginą, tačiau jų meilę temdo karalaičio motinos priešiškumas. Ar tikrai Bona iš neapykantos nunuodijo Barborą?
Bona Sforza, kaip ir bene visa jos giminė, buvo puiki politikė. Ji buvo moteris, tad sau ir vaikams pranašumą užsitikrino santuoka. Jos vyriausioji dukra Izabelė Jogailaitė ištekėjo už Vengrijos karaliaus Jono Zapojajo ir tapo karaliene. Dukra Ona Jogailaitė valstybę valdė kartu su Steponu Batoru. Jauniausia Bonos duktė Kotryna Jogailaitė tapo Švedijos karaliene ir Suomijos kunigaikštiene. Visos Bonos Sforzos dukrų santuokos buvo politiškai sėkmingos.
Ar Bona nemėgo Barboros? Bona prieštaravo šiai santuokai. Ir pagrindinė tokio priešiškumo priežastis buvo ne asmeninė antipatija, bet praktiniai sumetimai. Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės sąjunga nebuvo pelninga, ji neatnešė turtų, naujų ryšių ar galios.
Pagrindinis Bonos nusikaltimas buvo Barboros nunuodijimas. Visiems buvo žinoma, kad Bona nesutiko su jos sūnaus santuoka ir norėjo kitokios sąjungos. Barbora Radvilaitė mirė vos trisdešimties metų ir ši ankstyva mirtis metė šešėlį ant Bonos. Jos nekaltumu netikėjo dvariškiai, Lietuvos didikai ir net jos pačios sūnus. Dabar matome, kad toks Bonos izoliavimas buvo visiškai neteisingas. Neseniai atliktų tyrimų metu Vilniaus Valdovų rūmų ekspertai išsiaiškino, kad Barbora sirgo vėžiu ir nebuvo nunuodyta.
Manoma, kad dėl jai mestų kaltinimų, Bona išvyko iš Lenkijos ir grįžo į gimtąją Italiją.
Apkaltintoji nuodijimu buvo nunuodyta
Po jai mestų kaltinimų Barboros Radvilaitės nunuodijimu Bona galutinai susipyko su Žygimantu Augustu ir tapo izoliuota. Šis santykių pašlijimas buvo ne tik dėl mylimosios mirties metamo šešėlio, bet ir dėl kardinaliai skirtingų požiūrių į šalies valdymą. Bona buvo žinoma kaip puiki politikė, turėjusi didelę įtaką Žygimanto Senojo sprendimams. Savo valdymo metu ji paskatino įvairias reformas ir sugebėjo papildyti valstybės iždą. Savo paties valdymo laikotarpiu Žygimantas Augustas slėpė brangenybes Lietuvoje, norėdamas nuo lenkų didikų nuslėpti kiek daug tam buvo išleidžiama. Yra teigiama, kad Žygimantas Augustas išleido didesnę sumą ant gobelenų, nei visiems unijos karams.
Netekusi visos politinės galios, Bona nusprendė grįžti į Italiją. Sūnaus izoliacija nepakirto Bonos ambicijų ir galios siekių. Italijoje Bonos laukė Rosano, Bario kunigaikštystės, savo kraujo linija ji turėjo teisę pretenduoti į Milano ir Neapolio sostus. Bona išsiskyrė ne tik kaip moteris, bet ir kaip ambicinga politikė.
Pakeliui Bona susitiko su giminaičiais gydomųjų vonių kurorte netoli Paduvos miesto. Iš ten visa procesija vyko į Veneciją, kur Bona buvo sutikta labai šiltai. Jos vardu buvo iškeltos iškilmės, kurioms buvo specialiai sukomponuoti muzikos kūriniai. Net praėjus daugeliui metų nuo išvykimo Bona Italijoje nesijautė vieniša ir turėjo artimųjų ratą.
Galiausiai Bona grįžo į Bario kunigaikštystę užimti jai priklausančio sosto. Net ir šiomis dienomis ji yra labai vertinama dėl savo valdymo metu suteiktų privilegijų aplinkiniams miesteliams.
Bona savo galią bandė plėsti ne tik pretenduodama į svarbių ir galingų kunigaikštysčių titulus. Ji valdė didelius turtus, kuriuos pabandė „įdarbinti“. Į Neapolio sostą pretenzijas taip pat reiškė Ispanijos karalius. Būtent jam Bona paskolino didelę pinigų sumą, tikėdamasi paramos siekiant šio sosto. Viena iš pagrindinių Bonos mirties versijų teigia, kad, nenorėdamas gražinti skolos, Ispanijos karalius papirko Bonos artimo rato žmogų. Po Bonos mirties bylinėjimasis dėl šių pinigų atgavimo tęsėsi ne vienerius metus.
Bona buvo neteisingai apkaltinta Radvilaitės nunuodijimu, bet būtent ji savo gyvenimą pabaigė nuodų gniaužtuose. Viena iš labiausiai tikėtinų teorijų teigia, kad patikimas Bonos patarnautojas buvo papirktas. Jis savo ruoštu Boną nunuodijo keliomis dozėmis, istoriniai šaltiniai pasakoja apie kančios kupinas paskutines jos gyvenimo dienas.
Šiomis dienomis Bona Sforza vis dar klausosi muzikos. Baryje, Šventojo Mikalojaus bazilikoje, kur buvo palaidota Bona Sforza, tebeskamba klasikinė muzika. Prieblandoje, senoje gotikinėje bažnyčioje Bona nebegali šokti, tačiau mėgaujasi koncertais, kasmetinio festivalio Notti Sacre metu spalį džiaugiasi sakraline muzika.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai“
