Į naujuosius mokslo metus Italijos lituanistinių mokyklėlių vaikus palydės ypatingas svečias – tautodailininkas, drožėjas Edmundas Akulauskas. Charizmatiškasis senojo drožybos meno puoselėtojas trijuose Italijos miestuose surengs jo amatą pristatančias dirbtuves vaikams ir jų tėveliams, papasakos, kaip prakalbinti medį, kaip pažinti ir suprasti tradicinius tautodailės simbolius.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Drožėjas Edmundas Akulauskas apie savo nykstantį amatą galėtų pasakoti daug. Jis drožia ne bet ką – jo darbščiose, medį gerai pažįstančiose rankose gimsta unikalūs tautinio paveldo produktai. Tai yra įvairiais tradiciniais ornamentais išmargintos verpstės, rankšluostinės, juostinės, į kurias sugula daugybę paslapčių turintys šimtamečiai raštai. Nuo vaikystės drožiantis tautodalininkas žino daugybę šio meno paslapčių ir jomis jau netrukus pasidalins su Italijos lietuvių vaikais, surengdamas menines dirbuves Turine, Florencijoje ir Romoje. Su tokia lietuviška aura Italijos lituanistinės mokyklos pradės naujųjų mokslo metų sezoną.

„Labai džiaugiamės, kad dar prieš pandemiją suplanuotas medžio drožybos tautodailės dirbtuvių projektas įvyks gyvai. Tautodailininkas Edmundas Akulauskas taip laukė ir ruošėsi susitikti su Italijos lietuvių vaikučiais, kad net įvedus Lietuvoje prievolę karantinuotis, sutiko atvykti. Žinoma, kiekvieną dieną stebime situaciją ir neatmetame galimybės, kad ji gali pasikeisti“, – portalui ITLIETUVIAI.IT sakė projekto vadovė, Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininkė Aurelija Orlova.

• 

• 

• 

Taudodalininkas E. Akulauskas Italijos lietuvių vaikus supažindins su lietuvių liaudies ornamentais, jų istorija ir kilme, išmokys juos piešti skriestuvu, pieštuku ir liniuote. Mažesnieji galės ornamentus spalvinti, o vyresni bus pamokyti ir drožinėti. Drožinėjimo meną taip pat galės išbandyti ir suaugusieji.

„Dažnai girdžiu, kaip mamos skundžiasi, kad mokslo metai Italijos mokyklose prasideda be šventės, kaip esame įpratę Lietuvoje. Todėl norėjosi, kad šią šventiškos rugsėjo 1-osios tradiciją pratęstumėm bent lietuvių neformaliojo ugdymo mokyklose. Be to šventę norėjome padaryti mokomąja, įdomia, kad atėję vaikučiai dar labiau pamiltų lietuvių kalbą, kultūrą ir norėtų toliau domėtis bei mokytis. Manau, kad užsiėmimai ir patiems tėvams bus ne mažiau įdomūs. Asmeniškai aš, augdama Lietuvoje, neturėjau progos susipažinti su senąja lietuvių liaudies drožyba. O štai dabar turėsiu puikią galimybę Italijoje“, – atvykti į tautodailės dirbtuves ragino A. Orlova.

„Norėjome šventę padaryti mokomąja, įdomia, kad atėję vaikučiai dar labiau pamiltų lietuvių kalbą, kultūrą ir norėtų toliau domėtis bei mokytis. Manau, kad užsiėmimai ir patiems tėvams bus ne mažiau įdomūs“, – A. Orlova.

Visko, ką ketina papasakoti Italijos vaikams, pats drožėjas atskleisti nenorėjo. E. Akulauskas sakė, kad kur kas geriau ateiti ir patiems savo akimis pamatyti tą magišką procesą, kuomet medžio gabalas virsta smulkiausiais ornamentais išraižytu meno dirbiniu. Tautodailininkas sakė papasakosiąs, kaip tradicinės verpstės atsirado, kam buvo naudojamos, kaip suprasti ir perskaityti ornamentų simboliką.

• 

• 

• 

„Jeigu nežinai istorijos ir jos nesupranti, tai ką gali žinoti apie dabartį. Kas nepažįsta praeities, tas yra amžinai mažas vaikas, todėl šviesti žmones reikia. Noriu pasidalinti tuo, ką žinau. Perduoti savo žinias tiems, kam įdomu. Būna, ateina trisdešimtmečiai į mugę ir klausia: atsiprašau, o ką čia pardavinėjate, kas čia? Tada paimi ir paiškini kas ir kaip, kas su kuo valgoma buvo“, – portalui ITLIETUVIAI.IT sakė kelionei į Italiją besiruošiantis tautodailininkas.

„Jeigu nežinai istorijos ir jos nesupranti, tai ką gali žinoti apie dabartį. Kas nepažįsta praeities, tas yra amžinai mažas vaikas, todėl šviesti žmones reikia“, – E. Akulauskas.

Drožėjo sukurtos verpstės yra apkeliavusios visą pasaulį ir labai vertinamos, nes tokių tautodailininkų likę labai mažai. E. Akulauskas apgailestauja, kad šiais laikais toli gražu ne visi atpažįsta senovinius simbolius, o verpstes kartais pavadina pjaustymo lentelėmis.

• 

• 

„Nepažįsta tie, kurie nesidomi, nes yra literatūros ta tema. Audėjos tautinėse juostose ar audiniuose taip pat naudoja tam tikrą reikšmę turinčius liaudies simbolius. Ta pati ornamentų simbolika naudojama ir drožyboje. Ta simbolika tęsiasi nuo Indijos ir „eina“ iki Europos per visas tautas, o reikšmės kartojasi. Tačiau dauguma to nežino, nes nesidomi. Pavyzdžiui, saulės ženklas arba svastika Indijos simbolikoje reiškia saulę, amžiną judėjimą ir laimę. Pas juos ir dabar jų visur pilna ant namų fasadų, durų, langinių. Pas mus irgi šio ornamento reikšmė yra ta pati. Tačiau man yra nutikę, kad Lenkijoje rankšluostinę su saulės ženklu turėjau slėpti, nes moteris pamatė ir puolė kviesti policiją. Todėl labai svarbu pažinti tuos ženklus, kurie skaičiuoja tūkstantmečius“, – pasakojo E. Akulauskas.

E. Akulauskas ypač mėgsta savo meno paslaptis perduoti vaikams, todėl jo nė kiek neišgąsdino tai, kad grįžęs iš Italijos į Lietuvą privalės karantinuotis. Menininkas juokavo, kad tą laiką praleis naudingai – sėdės savo trobelėje ir drožinės. Juk būtent tai jis daro nuo pat vaikystės.

„Esu miške (Kazlų Rūdoje) gimęs, miške augęs. Pagalių daug matęs. Darželyje mus būdavo nuveda į mišką ir gastroliuok. O vieną kartą, kaip dar dabar puikiai prisimenu, radau labai gražų gerą peilį ir pypkę miške, kartu padėtus. Būdavo toks laikotarpis, kai rasdavau labai daug lenktinių peilių, išmokau juos galąsti ir automatiškai pradėjau drožinėti. Viskas prasidėjo nuo lazdų drožybos, ant jų pjaustydavau ornamentus. Po to prasidėjo skulptūrėlės, kaukės, dar vėliau -verpstės, rankšluostinės, padėklai. Pomėgis tapo amatu ir gavau tautodailininko vardą, kai sulaukiau dvidešimties. Mečiau darbą pagal specialybę ir įsidarbinau Kazlų Rūdos Miškų ūkio susivienijime medžio drožėju-dailininku“, – šmaikščiai apie kone visą gyvenimą trunkančią meilę drožybai pasakojo E. Akulauskas.

Projektą, kurio metu Italijos lietuvių vaikai bus supažindinti su senuoju drožybos menu, inicijavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija kartu su Italijos lietuvių bendruomenėmis ir neformaliojo ugdymo lituanistinėmis mokyklomis Turine, Florencijoje ir Romoje. Šių meninių dirbtuvių tikslas yra paskatinti visuomenę ir ypač jaunimą domėtis tautodailės istorija, suvokti jos kultūrinę ir meninę vertę.

Lietuvių kalbos lavinimas ir tradicijų pažinimas yra viena pagrindinių Italijos lituanistinių mokyklų vertybių.

Projekto autoriai pabrėžė, kad kiekviena mokykla yra ir bendruomenės kultūros židinys, padedantis puoselėti lietuvišką identitetą. Lietuvių kalbos lavinimas ir tradicijų pažinimas yra viena pagrindinių Italijos lituanistinių mokyklų vertybių. Organizatoriai tikisi, kad tokia išskirtinė mokslo metų pradžios šventė suburs nemažą tautiečių būrį, taip pat supažindins italus su unikalia lietuviška tautodaile, o kartu ir su Lietuvos tapatybe, išreiškiama per tradicinį meną.

Toks ypatingas mokslo metų pradžios atidarymas Italijos lituanistinėse mokyklėlėse vyks pirmą kartą, tačiau galbūt ne paskutinį. Tikimasi, kad kitų mokslo metų pradžioje Italijos lietuvių vaikus aplankys ir daugiau savo žinias norinčių perduoti menininkų ar tautodailininkų, o iškilminga mokslo metų pradžios šventė taps gražia ir prasminga tradicija.