Ar Italija tikrai yra svajonių kraštas čia gyvenantiems? Bandydama rasti atsakymą į šį klausimą, viename socialinių tinklų paklausiau kitų Italijoje gyvenančių lietuvių, kaip jie jaučiasi Italijoje. Atsakymai buvo labai įvairūs ir ,,moteriški“, t.y., savo patirtimi atviriau dalinosi moterys. Buvo besidžiaugiančių, buvo ir nusivylusių, nes susidūrė su kitokia realybe, nei tikėjosi. Buvo ir tokių, kurie nedrąsiai pasvajojo apie galimybę grįžti į Lietuvą. Ar jiems būtų paprasta įsilieti ir įsitvirtinti lietuviškoje darbo rinkoje? Kokias programas siūlo valstybė sugrįžusiems, norintiems kurti verslus?

Simona Crisafulli

Kiek kartų girdėta: ,,O, Italija! Mano svajonių šalis… Kiek kartų keliauta, svajota aplankyti“. Neįmanoma aprašyti tų susižavėjimo žvilgsnių. Bet ar Italija tikrai yra svajonių kraštas čia gyvenantiems? Ar tai, ką mato turistas, patiria ir Italijoje gyvenantis lietuvis?

Tarkime, aš niekada nesvajojau apie Italiją, man artimesnė – prancūzų kultūra. Gyvenimui taip susiklosčius, jog sutikau savo vyrą ir persikrausčiau į jo kraštą Siciliją, Italijos pietuose esančią širdies ir Lietuvos formos salą, nemeluosiu, turėjau ilgai jaukintis naująją kultūrą.

Savo gyvenimo sąlygomis, artimiausia aplinka, naujomis nepaprastai įvairiomis pažintimis negaliu skųstis. Priešingai: asmeninis gyvenimas susiklostė, maistas ir oro sąlygos – puikūs, žmonės – malonūs. Tad, sakysite, kas lėmė nelengvą mano adaptaciją Sicilijoje? Kodėl vis dar slapta (ir garsiai) pasvajoju apie grįžimą namo, į Lietuvą, net jei ir suprantu, kad tokia galimybė buvo įmanoma prieš šešerius metus, o dabar (kuo tolyn, tuo labiau) tampa [tiesiog] svajone?

Mintyse ir garsiai apie tai svarstau ne pirmą kartą. Sau esu atsakiusi į klausimą, bet labai norėjosi išgirsti kitų lietuvių nuomonių, nes Italija – labai didelė, skirtinguose regionuose gyvenimas yra kitoks.

Kodėl vis dar slapta (ir garsiai) pasvajoju apie grįžimą namo, į Lietuvą, net jei ir suprantu, kad tokia galimybė buvo įmanoma prieš šešerius metus, o dabar (kuo tolyn, tuo labiau) tampa [tiesiog] svajone?

Todėl, informuodama apie sausio 27 d. vyksiantį bendrą ,,Renkuosi Lietuvą“, ,,IOM-UN Migration“, ,,Užimtumo tarnybos“ ir Italijos lietuvių profesionalų klubo (ILP klubas) renginį ,,Atsakymai galvojantiems apie grįžimą į Lietuvą“ , viename socialinių tinklų paklausiau kitų Italijoje gyvenančių lietuvių, kaip jie jaučiasi Italijoje.

Atsakymai buvo labai įvairūs ir ,,moteriški“, t.y., savo patirtimi atviriau dalinosi moterys. Tai nestebina, nes absoliuti dauguma Italijoje gyvenančių lietuvių yra moterys (pagal ISTAT, 2019 m. duomenis, jos sudaro net 80 % visos lietuvių populiacijos šalyje).

• 

• 

• 

Kokių atsakymų salaukiau? Buvo besidžiaugiančių savo pasirinkimu atvykti ir likti gyventi Italijoje, ypač, kai apie gyvenimą čia seniai svajota. Buvo nusivylusių, nes susidūrė su kitokia realybe, nei tikėjosi. Mažesnė dalis sugrįžo į Lietuvą ir tuo džiaugiasi, buvo tokių, kurie apie tokią galimybę nedrąsiai pasvajoja.

Priežastys, kodėl tautiečius tenkina gyvenimas Italijoje (pasiskirsto nuo asmeninių iki sociokultūrinių):

• Asmeninės: susijusios su svajonėmis ir ankstyvaisiais idealais (tarkime, visada svajojo čia gyventi, atvyko, nenusivylė ir išlaikė susižavėjimą Italija). Gyvenimu Italijoje patenkinti tie lietuviai, kurie neturi ekonominių rūpesčių, yra aprūpinti namiškių, jaučiantys pasitenkinimą darbu, t.y., dirbantys pagal specialybę, kai yra savarankiški, jiems nereikalinga ekonominė pagalba iš šalies.
• Gamta: džiaugiasi tie, kuriems patinka klimato sąlygos (malonus oras), gamtovaizdžio įvairovė, galimybė daug keliauti ir daug pamatyti, toli nuo namų nevažiuojant.
• Sociokultūrinės: lengvai prieinamas geros kokybės maistas ir jo įvairovė, žmonių atvirumas ir vietinių požiūris į šeimą, kultūrų įvairovė, lengvai prieinamos geriausių muziejų, parodų, teatrų paslaugos. Galimybė savanoriauti tarptautinėse organizacijose. Labiau patenkintos gyvenimu lietuvės, gyvenančios šiaurinėje šalies dalyje ir tos, kurios gyvena ilgiau, nei penkiolika metų.

Priežastys, kodėl lietuviams Italijoje yra nelengva:

• Nepasitenkinimas darbine situacija ir sudėtinga situacija darbo rinkoje: jei žmogus Lietuvoje buvo patenkintas profesiniu gyvenimu, to paties, galbūt, nepavyksta susikurti Italijoje; neranda darbo, kartais – ne vienerius metus; neteko darbo dėl pandemijos. Kartais problematiškas yra kontekstas. Tarkime, didesniuose miestuose yra palankesnė tikimybė surasti darbą, bet pragyvenimas – brangesnis, todėl tampa sudėtinga išgyventi. Kartais, net ir dirbant pagal specialybę, gyvenimo kokybė ne visada tenkina.
• Socioedukacinės aplinkybės: nepasitenkinimas esama švietimo situacija Italijoje.
• Sociokultūrinės aplinkybės: sudėtingiau adaptuotis mažose vietovėse, nedidelėse bendruomenėse.
• Asmeninės, subjektyvios priežastys: net ir pasitenkinant esama asmenine ekonomine situacija, yra ilgesys namams, Lietuvoje pastebima daugiau pozityvių aspektų.

• 

Tikriausiai, kažkam kilo mintis: jei negerai, kodėl negrįžtama į Lietuvą? Nėra taip paprasta. Tarp priežasčių, kodėl vengiama grįžti į Lietuvą: abejonės dėl įsiliejimo į lietuvišką darbo rinką, ypač, jei pragyventas ilgesnis laikotarpis užsienyje, taip pat – abejonės dėl vaikų socialinės integracijos sėkmingumo, ypač, jei vaikai yra gimę ir augę bei mokyklą lankę Italijoje.

Kaip įsitvirtinti lietuviškoje darbo rinkoje? Kokių yra valstybės programų sugrįžusiems? Ar yra specialių programų, norintiems kurti verslus? Ar Lietuva suteikia lengvatų grįžtantiems ir verslą kuriantiems gimtojoje šalyje?

Nulemia ir asmeninės, objektyvios priežastys – net ir matant negerovių. Namus Italijoje jau susikūrę lietuviai, lieka čia dėl ,,namų jausmo“.

Galima būtų surasti daugiau priežasčių, kurių, gyvenant Italijoje galbūt net nesvarstoma dėl įvairovės visuomenėje. Viena iš jų – Lietuvoje darbo rinka yra labai jaunatviška. Tuo tarpu Italijoje nuolat gyvenantys, dažnai, būna vidutinio ir vyresnio amžiaus asmenys, remiantis ,,lietuviškais“ standartais (t.y., daugiau nei trisdešimt penkerių metų).

Kyla klausimas, ar jiems, net ir turintiems aukštojo mokslo diplomą (galbūt net ne vieną), bet praktikoje šių kompetencijų nerealizuojantiems, būtų paprasta įsilieti ir įsitvirtinti lietuviškoje darbo rinkoje? Kokių yra valstybės programų sugrįžusiems? Ar yra specialių programų, norintiems kurti verslus? Ar Lietuva suteikia lengvatų grįžtantiems ir verslą kuriantiems gimtojoje šalyje?

Į šiuos ir kitus klausimus tikimės sulaukti atsakymų trečiadienį, sausio 27 d., 20.30 val. Italijos laiku (21.30 val. Lietuvos laiku) vyksiančiame bendrame ,,Renkuosi Lietuvą“, ,,IOM-UN Migration“, ,,Užimtumo tarnybos“ ir ILP klubo renginyje ,,Atsakymai galvojantiems apie grįžimą į Lietuvą“ (būtina registracija: užsiregistruoti galite čia ). Maloniai kviečiame aktyviai dalyvauti.

Viršelio nuotraukos autoriai: MeDis Project Photography