Home / AKTUALIJOS  / Italijos kino gurmanams – dokumentinė juosta apie Lietuvos kares

Italijos kino gurmanams – dokumentinė juosta apie Lietuvos kares

Į Italiją savo debiutinę pilnametražę dokumentinę kino juostą „Švelnūs kariai“ („Gentle Warriors“) atvežanti režisierė Marija Stonytė kalba tema, kuri žadina daugelio smalsumą – apie moteris, savanoriškai užsivilkusias kario uniformą. Ką jos išgyvena, kaip formuojasi jų asmenybė, kaip susidoroja su iššūkiais, kurių kartais bijo karinės tarnybos vengiantys vyrai?Kino profesionalų pastebėtas lietuvės filmas bus pristatytas žymaus festivalio „Trieste film festival“ metu. Nors dėl pandemijos režisierė negalės savo kūrinio pristatyti gyvai kino salėje, ji sakė labai besidžiaugianti tokia sėkminga filmo kelionės po Europą pradžia. Portalas ITLIETUVIAI.IT su M. Stonyte kalbėjosi apie naujausią jos darbą ir lietuviško kino ateitį.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Jaunos lietuvių režisierės Marijos Stonytės debiutinis dokumentinis filmas „Švelnūs kariai“ europinę premjerą švęs Italijoje, tarptautiniame kino festivalyje „Trieste film festival“, vyksiančiame sausio 21 – 30 dienomis, kur bus parodytas konkursinėje dokumentinių filmų programoje.

Kino pasaulyje gerai žinomas festivalis šiemet bus rengiamas jau 32-ąjį kartą. Jo rengėjai sako, kad nepaisant pasikeitusios realybės, norėjo tęsti savo misiją, kurios tikslas atvežti į Italiją geriausius Centrinės ir Rytų Europos kino vardus.

Daugiau nei 50 festivalio filmų šiemet bus galima pamatyti virtualioje kino salėje. Tokią nestandartinę pristatymo formulę festivalio rengėjai pasirinko, nes dėl pandemijos negalėjo sukviesti žiūrovų į kino sales.

Festivalyje bus parodyti dar 2 lietuvių autorių kūriniai: Š. Barto pilnametražis filmas „Sutemose“ ir trumpametražė L. Bareišos kino juosta „Atkūrimas“.

Paskutinėmis sausio savaitėmis vyksiančiame festivalyje be M. Stonytės filmo bus parodyti dar 2 lietuvių autorių kūriniai: Šarūno Barto pilnametražis filmas „Sutemose“ ir trumpametražė Lauryno Bareišos kino juosta „Atkūrimas“.

Debiutinį ilgametražį filmą į Italiją atvežanti M. Stonytė portalui ITLIETUVIAI.IT papasakojo apie tai, kaip gimė kino profesionalų dėmesio sulaukusi kino juosta ir kokią vietą pasauliniame kontekste užima vis daugiau pripažinimo sulaukianti lietuvių dokumentika.

Jūsų dokumentinis filmas „Švelnūs kariai“ netrukus bus parodytas tarptautiniame festivalyje „Trieste film festival“, kuriame pristatomi svarbiausi centrinės ir rytų Europos filmai. Tai bus europinė Jūsų filmo premjera. Kaip jaučiatės jai artėjant?

Aš be galo džiaugiuosi tokia sėkminga šito filmo pradžia Europoje. Man didelė garbė būtent šitame festivalyje pradėti filmo kelionę, nes jį seku jau daug metų. Man visada įdomu, kokių kūrėjų darbai patenka į šio festivalio programą, nes ji būna be galo įdomi.

„Filmas – vizualus, kurtas kino teatrui. Todėl aš labai tikiuosi, kad tų progų dar bus, kad po pandemijos, po visų karantinų mes susitiksime kino salėje,“ – M. Stonytė.

Kai filmas „Švelnūs kariai“ dar nebuvo sukurtas, bet buvo vystomas jo projektas, aš porą kartų gyvai dalyvavau Triesto kino festivalyje ir man be galo patiko jo atmosfera. Tada nežinojau, ar mano filmas pateks į festivalio programą, bet tai buvo mano svajonė – dalyvauti jame su baigtu filmu ir dalintis juo su festivalio žiūrovais. Tai labai atvira, dokumentiką ir gerą kiną mylinčių žmonių auditorija.

Filmo režisierė M. Stonytė negalės prisatyti filmo kino salėje, tačiau džiaugiasi sėkminga jo kelionės Europoje pradžia | Nuotr. iš asmeninio archyvo

Šiemet festivalio filmai bus rodomi tik virtualioje erdvėje. Dėl to, aišku, labai apmaudu. Tie jausmai tokie dviprasmiai, nes labai norėtųsi atvykti į Italiją, sudalyvauti filmo pristatyme gyvai.

Bet pas faktas labai džiugina, kad filmas dalyvauja tokiame puikiame festivalyje, kad jis pagaliau išleidžiamas, kad aš sulaukiau to momento ir galiu juo dalintis su žiūrovais bent kažkokia forma. Iš kitos pusės filmas – vizualus, kurtas kino teatrui. Todėl aš labai tikiuosi, kad progų dar bus, kad po pandemijos, po visų karantinų mes susitiksime kino salėje.

Tai – debiutinis Jūsų filmas, atvedęs tiesiai į žinomo festivalio konkursinę programą. Toks pasiekimas neabejotinai yra didžiulė sėkmė. Tačiau visi žinome, kad už filmo pasirodymo tokio lygio festivaliuose slypi ilgas ir kantrus darbas. Papasakokite apie filmo kūrimo užkulisius? Kaip vyko filmavimo darbai, kiek truko visas kūrybinis procesas?

Filmo kūrimas truko tikrai netrumpai, tačiau tikiu, kad tiek ir reikėjo. Bendrai filmas buvo kurtas apie 4-ius metus. Aiškus ženklas, kad tiek ir reikėjo kurti filmą, yra tai, kad jame panaudota medžiaga ir iš pačios pirmos filmavimų pamainos, ir iš pačios paskutinės, tai yra jau po gerų trejų metų.

Man tai įrodymas, kad kuriant dokumentinį kiną reikia daug kantrybės ir tikėjimo, kad viskas, ką pavyksta užfiksuoti kamera – lyg dovanos iš dangaus. Ir aš tikiu, kad geras filmas reikalauja tokio susikaupimo ir išlaukimo stebuklo. Tas merginas sekiau trejus metus, bet paraleliai jau vyko ir kiti darbai: filmo montažas, garso takelio kūrimas.

Filme pasakojama 3 merginų, pasirinkusių savanorišką karinę tarnybą, istorijos. Kodėl norėjote kalbėti šia tema?

Filmo istorija prasidėjo nuo naujo reiškinio Lietuvoje. Išaugus politinei įtampai ir prasidėjus kalboms apie gresiantį potencialų pavojų iš kaimyninių šalių, buvo įvesta privalomoji karinė tarnyba vyrams. Įvyko labai įdomus fenomenas – atsirado grupė jaunų merginų, kurios nusprendė pačios tapti savanorėmis ir pasirinkti 9 mėnesių karinę tarnybą.

Tuo metu Lietuvoje kai kurie vyrai ėmė tarsi protestuoti, buvo įvairių fotosesijų, kur vyrai verkia, nes nonori eiti į kariuomėnę. O štai merginos nusprendė pačios to imtis.

Buvo labai įdomu pats tas reiškinys. Bet pagrindinė motyvacija kurti filmą gimė tada, kai aš susipažinau su tomis jaunomis merginomis. Atradau labai daug bendro su jomis, pamačiau jose tokį entuaziazmą, tokį didžiulį užsispyrimą drąsiai žengti į visai nepažįstamą teritoriją. Nors jos visai neįsivaizdavo, kur tas kelias nuves, bet jos tikėjo, kad gali tapti karėmis.

„Įvyko labai įdomus fenomenas – atsirado grupė jaunų merginų, kurios nusprendė pačios tapti savanorėmis ir pasirinkti 9 mėnesių karinę tarnybą,“ – M. Stonytė.

Lygiai taip pat ir man tai buvo pirmas filmas. Aš taip pat įžengiau į sau nežinomą teritoriją – ilgo metro filmo kūrimą. Pajutau labai daug tokių pamatinių dalykų, kurie buvo bendri su jomis. Todėl man buvo labai artimos tos 3 merginos, kad ir kokios unikalios ir skirtingos jos buvo.

Mane kaip žmogų, kaip autorę labai intrigavo ta būsima jų kelionė. Merginos pateko į Ruklą, kurioje tuo metu karinę tarnybą atliko apie 600 jaunų vyrų, pakviestų tarnauti ar savanoriškai pasirinkusių šitą kelią. Man buvo labai be galo įdomu pamatyti, kaip joms seksis gyventi tokiame vyrų būryje, atskirtom nuo šeimos, nuo buvusio gyvenimo. Norėjau suprasti, ką patiria tos jaunos merginos.

„Trieste film festival“ taip pat bus rodomas L. Bareišos trumpametražis filmas „Atkūrimas“
Būtent. Kalbėdama apie karinę tarnybą, stengiatės rasti atsakymus ir į kitus svarbius klausimus, nagrinėjate universalią jaunų merginų brandos temą.

Taip. Aš nenorėjau sukurti filmo apie Lietuvos kariuomenę, apie sąlygas joje, norėjau kalbėti daug universalesnėmis temomis. Ta patirtis toms merginoms neabejotinai buvo iššūkis, kuris turėjo kažką pakeisti jų gyvenimuose, jų pačių savęs supratime ir augime.

„Man pasirodė labai simboliškas tas 9 mėnesių tarnybos laikas, nes, kaip žinoma, per tą laiką mamos kūne susiformuoja žmogus,“ – M. Stonytė.

Yra įpasta sakyti, kad berniukai tampa vyrais kariuomenėje, o man buvo be galo įdomu suprasti, kas įvyksta jaunos merginos vidiniame pasaulyje, ką reiškia ta patirtis iš moteriškos perspektyvos. Man pasirodė labai simboliškas tas 9 mėnesių tarnybos laikas, nes, kaip žinoma, per tą laiką mamos kūne susiformuoja žmogus.

Tai buvo tarsi savotiška metafora. Galvojau, kas įvyksta per tą laiką su jauna mergina, ką ji atranda. Mano fokuse, mano dėmesio centre ir buvo tie vidiniai dalykai ir pokyčiai, kuriuos išgyvena jauna moteris.

Dauguma žavisi karinę tarnybą atliekančiomis merginomis. Jas įsivaizduoja stiprias, drąsias. Ką tose merginose pamatėte Jūs? Galbūt jos turi ir baimų, kokį įspūdį Jums paliko?

Dažnai manoma, kad kariuomenė stengiasi visus padaryti vienodais. Visi gauna vienodos spalvos uniformą. Akcentuojama, kad kariuomenė kaip kumštis, kur vis lygūs, turintys tą patį tikslą ir tarsi vienodi. Tačiau dokumentinis kinas akcentuoja kiekvieno žmogaus unikalumą. Tokio mažo žmogaus, galbūt kartais nematomo, nes kokios nors garsenybės, o paprasto, gyvo, jauno žmogaus.

Norėjau atrasti tas švelniąsiais kariuomenės puses ir savo kiekvienos herojės unikalumą. Dėl to savo merginas, tas tris herojes, kurias filmavau pamačiau ir labai jautrias, ir drąsias, ir pasimetusias, ieškančias savęs. Pamačiau gyvą žmogų. Būtent tai ir norėjau įžvelgti – gyvą ir švelnų žmogų po ta uniforma.

M. Stonytės filmas „Švelnūs kariai“, kaip ir kiti festivalio filmai, bus rodomas virtualioje kino salėje

Kalbant apie tą visą jų kelionę, turiu pasakyti, kad joms teko dar sunkesnė kelionė, negu vaikinams. Taip, iš šalies atrodo, kad jų pasirinkimas ir drąsa yra labai vertinami, bet joms reikia daug ką įrodyti ir tarsi apginti savo vietą kariuomenėje.

Yra sakoma, kad vyrai kariuomenėje džentelemenais su jomis yra pirmas dvi savaites. Mergina – kiek neįprastas elementas kariuomenės kontekste, todėl pradžioje vyrai joms nori atidaryti duris, padėti, kad joms netektų tiek daug fizinių iššūkių.

„Tas tris herojes, kurias filmavau pamačiau ir labai jautrias, ir drąsias, ir pasimetusias, ieškančias savęs. Pamačiau gyvą žmogų. Būtent tai ir norėjau įžvelgti – gyvą ir švelnų žmogų po ta uniforma,“ – M. Stonytė.

Bet labai greitai, maždaug po dviejų savaičių, tas džentelmeniškumas lieka už kariuomenės ribų, o merginos pradedamos laikyti visiškai lygiavertėmis narėmis. Joms reikia įveikti tuos pačius fizinius iššūkius. Kartais dar daugiau pasistengti, kad būtų vertinamos kaip lygios ir fiziškai, ir psichologiškai.

Kiekviena mergina turėjo savyje atrasti tą vidinę stiprybę, unikalumą, savo stipriąsias puses, kad užsitarnautų vietą kariuomenėje. Galbūt net suprastų, kad šitas kelias ne joms. Filme merginos kvestionuoja, kelia tą klausimą. Man taip pat buvo labai įdomu, ar šita profesija apskritai gali tikti merginai.

„Trieste film festival“ taip pat bus rodomas Š. Barto pilnametražis filmas „Sutemose“
Lietuviškas kinas vis dažniau pastebimas kino kritikų,vis labiau vertinamas kino profesionalų ir mylėtojų. Kokią lietuviško kino ateitį matote Jūs?

Matau be galo šviesią ateitį. Jau dabar mes esame matomi pasaulyje. Būtent dokumentinis kinas turi labai gilias šaknis Lietuvoje. Turime labai stiprius autorius: Henriką Šablevičių, Robertą Verbą, Audrių Stonį, Arūną Matelį. Autorius, kurie padėjo pamatus tam unikaliam kinui, kuris labai laukiamas Europos ir pasaulio kino profesionalų ir mylėtojų.

„Manau, kad mes turime labai unikalų balsą kine, o ypač dokumentikoje,“ – M. Stonytė.

Žaviuose Lietuvoje kuriančių kolegų darbais, kiekvieno filmo laukiu su didžiausiu nekantrumu, nes tikrai manau, kad mes turime labai unikalų balsą kine, o ypač dokumentikoje. Mūsų kinas visiškai nutolęs, nuo televizinės dokumentikos: kalbama vaizdais, be galo daug dėmesio skiriama garsui, vaizdui ir istorijai. Tai yra gero kino pamatai.

Manau, kad lietuviškas kinas gyvuos, toliau bus vertinamas ir matomas. Linkiu mums, lietuviško kino kūrėjams, neprarasti tos tapatybės ir nepamiršti tų savo šaknų, nes tikrai turime kuo didžiuotis.

KAS: M. Stonytės dokumentinis filmas „Švelnūs kariai“

KUR: „Trieste film festival“

KADA: Sausio 26 d., 14 val. (filmą bus galima žiūrėti 72 val. po pristatymo)

KAS: Š. Barto pilnametražis filmas „Sutemose“

KUR: „Trieste film festival“

KADA: Sausio 24 d., 20 val. (filmą bus galima žiūrėti 72 val. po pristatymo)

KAS: L. Bareišos trumpametražis filmas „Atkūrimas“

KUR: „Trieste film festival“

KADA: Sausio 24 d., 17. 25 val. (filmą bus galima žiūrėti 72 val. po pristatymo)

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI