Home / AKTUALIJOS  / Lietuvių kūrėjos Bolonijos vaikų knygų mugėje:„Iliustruoti knygas vaikams – didelė atsakomybė“

Lietuvių kūrėjos Bolonijos vaikų knygų mugėje:„Iliustruoti knygas vaikams – didelė atsakomybė“

Balandį Bolonijos mieste praūžusi jau 61-oji tarptautinė vaikų knygų mugė (Bologna Children’s Book Fair) džiugino neeiliniu dėmesiu lietuvių kūrėjams. Neabejotinai svarbiausiame leidybos pasaulio renginyje, skirtame vaikų ir jaunimo literatūrai bei knygų iliustracijos menui, autorių iš Lietuvos vardai skambėjo ir parodose, ir apdovanojimų ceremonijose. Apie išskirtinę Bolonijos vaikų mugės aurą ir parsivežtus įspūdžius dvi jaunosios kartos lietuvių kūrėjas – Valentiną Černiauskaitę ir Korneliją Žalpytę, – bei leidybos agentą Beną Bėrantą kalbina Bolonijos mugėje viešėjusi vertėja, publicistė Toma Gudelytė.

Toma Gudelytė
ITLIETUVIAI.IT

Leidybos agentas Benas Bėrantas (Book Smugglers Agency), keturias dienas iš eilės nenuilstamai triūsęs Lietuvos stende, neabejoja – mūsų kūrėjams ši mugė buvo kaip niekad sėkminga.

„Dalyvavau jau penktoje Bolonijos vaikų knygų mugėje ir galiu drąsiai sakyti, kad ji buvo pati entuziastingiausia – 1 specialus paminėjimas prestižiniuose „BolognaRagazzi“ apdovanojimuose, 1 knyga „BRAW Amazing Bookshelf“ sąraše, 1 tarp išskirtinių „dPICTUS“ paveikslėlių knygų, 2 iliustruotojų darbai pagrindinėje mugės parodoje.

Susidomėjimo netrūko tiek iš atėjusių į suplanuotus susitikimus, tiek iš atsitiktinai užklydusių į Lietuvos stendą. Girdėjau ne vieną komplimentą, kad mūsų knygos vaikams išskirtinės, o juk išsiskirti svarbiausioje mugėje yra didelis pasiekimas. Ir turiu nuojautą, kad netolimoje ateityje Lietuva Bolonijos knygų mugėje sužibės dar ryškesnėmis spalvomis“, – džiaugėsi B. Bėrantas.

Paklaustas apie užsienio leidėjus labiausiai dominusias lietuviškas knygas, Benas teigė: „Turėjau beveik 60 susitikimų su leidėjais ir redaktoriais, kurie ieškojo nuo komerciškų iki meniškų knygų. Džiaugiuosi, kad mūsų vaikų literatūra įvairi tiek žanrais, tiek stiliais, tad visiems galiu ką nors pasiūlyti.

Daug dėmesio sulaukė šiemet įvertintos knygos, bet aktualumo nepraranda ir išleistos anksčiau, pavyzdžiui, Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės „Akmenėlis“ (išleido „Tikra knyga“) ar Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“ (išleido „Aukso žuvys“). Pastebiu, kad mokame universaliai papasakoti istorines patirtis, o tokios knygos sulaukia nemažai vertimų į užsienio kalbas. Svarbu paminėti, kad mūsų iliustruotojai jau kuris laikas žinomi kaip aukščiausio lygio, dėl to ir jų naujų knygų nekantriai laukiama.“

„Girdėjau ne vieną komplimentą, kad mūsų knygos vaikams išskirtinės, o juk išsiskirti svarbiausioje mugėje yra didelis pasiekimas. Ir turiu nuojautą, kad netolimoje ateityje Lietuva Bolonijos knygų mugėje sužibės dar ryškesnėmis spalvomis“, – B. Bėrantas

Įdomu, kuo pačiam Benui svarbi ir įdomi ši mugė, žvelgiant ne tik iš profesinės pusės.

„Bolonijos mugė pirmiausia yra apie pažįstamus veidus miesto gatvelėse, – teigia leidybos agentas. – Naujas pažintis ir atradimus, ilgas vakarienes ir karštus pokalbius apie leidybos aktualijas. Dėl tokios ypatingos auros kiekvieną pavasarį visas vaikų literatūros pasaulis atsiduria būtent čia. Man tai neabejotinai laukiamiausias metų renginys. Smagu, kad vis daugiau lietuvių vyksta į šią mugę. Ne tik dirbti, bet ir pasisemti įkvėpimo.“

Apie ypatingą Bolonijos vaikų mugės atmosferą, įkvepiančius susitikimus ir knygas norėjosi pakalbinti ir dvi jaunosios kartos kūrėjas, pelnytai pastebėtas dėl savo unikalaus braižo ir meninės vizijos.

Lietuvos kultūros instituto ir Lietuvos leidėjų asociacijos kvietimu pradedantiems vaikų knygų kūrėjams Bolonijoje lankėsi iliustratorė Valentina Černiauskaitė. Jos ir rašytojos Jurgos Vilės kurta paveikslėlių knyga Šuo, kuris išeina naktį (leidykla „700 eilučių“) šiemet įtraukta į tarptautinės knygų leidėjų ir agentų platformos dPICTUS atrinktų 100 išskirtiniausių paveikslėlių knygų pasaulyje parodą. Kūrėja sutiko apie knygą ir kelionę į Boloniją papasakoti plačiau.

Miela Valentina, šiandien antra Bolonijos mugės diena, kalbamės susėdusios prie Lietuvos stendo, kur visi gali pavartyti tavo iliustruotą knygą „Šuo, kuris išeina naktį“. Kokie pirmieji įspūdžiai iš mugės?

Įspūdžiai puikūs, mugė šiandien rodosi labiau pažįstama, lyg truputį prisijaukinta. Antrą dieną lengviau naviguoti po šį labirintą, nors norisi dar daug ką atrasti ir patirti. Džiaugiuosi galėdama viešėti kelias dienas, nes knygų gausa tiesiog pribloškianti.

Ar turi savo mėgiamų iliustratorių, leidyklų žemėlapį klaidžiojimams po mugės labirintą?

Esu nusižiūrėjusi kelių šalių stendus, domina prancūzai, japonai, taip pat Korėjos knygos, visad gebančios išsiskirti ir iliustracijomis, ir įrišimo sprendimais, labai imponuoja. Pati tik ką grįžau iš kūrybinių dirbtuvių su iliustruotoja Julia Kluge, dirbančia ir periodinių leidinių lauke. Dirbtuvių metu gavome užduotį simboliais ir kuo paprasčiau papasakoti sudėtingą istoriją bei diskutavome, kuo skiriasi iliustracijos suaugusiems ir vaikams periodiniuose leidiniuose. Įdomu, kad vaikai į simbolius nereaguoja taip vieningai kaip suaugę žmonės. Taigi karpėm, koliažavom, kalbėjomės, klijavom, dalijomės istorijomis.

Tau leidus, taip pat norėčiau pasidalinti viena istorija. Nežinau, gal čia Bolonijos mistika, tačiau visą šią naktį girdėjau krebždenant šuns pėdutes. Nesu tikra, ar tai buvo realu, ar susapnuota… O gal tas šuo atėjo tiesiai iš tavo knygos, kurios vaizdinis pasaulis mane tiesiog užbūrė. Todėl privalau paklausti: Valentina, tavo pieštas šuo egzistuoja?

Knygos šuo – daugybės šunų atspindys, ilgo stebėjimo rezultatas. Pati gyvenime niekada neturėjau šuns, nors vaikystėje su broliu labai norėjome šuniuko. Kurdama šį personažą pradėjau tyrinėti žmonių augintinius gatvėse, šiuo metu gyvenu Helsinkyje, tiesiog išeidavau pasivaikščioti ir fiksuodavau aplinką: kuo daugiau žiūri, tuo daugiau ir matai. Galiausiai išsirinkau portugalų vandens šunį, o pati istorija atėjo iš kelių Jurgos Vilės draugų, auginusių šunis, patirčių.

Ar tai šviesios patirtys?

Ne, kalbame apie traumą. Knygos šuo netenka namų: dienos metu juos suryja gaisras, nuo tada jis ima bijoti dienos ir išeina tik naktį. Mes kartu keliaujame į jo praeitį stebėdami, kaip personažui sekasi priimti ne visai šviesius įvykius, kaip šie veikia jo dabartį ir ugdo. Man ši istorija atrodo gili ir galiu išduoti, kad mintis iliustruoti kvadratėliais, o tai truputį primena komiksą, taigi dalinant puslapį į daugybę dalių, kilo būtent todėl, kad ši istorija – daugiabriaunė, sudėtinga, ir nors kartais tėra kelios eilutės, jose telpa begalė scenų. Pradėjusi kurti knygą supratau, kad jei darysiu vientisus piešinius, teks atmesti pernelyg daug dalykų, palikti tarsi už kadro, o man norėjosi statyti pasaulį iš gausių praeities fragmentų išsaugant visumą.

Kaip sugalvojai tokią knygos stilistiką, galbūt ją įkvėpė nakties metas?

Knygos stilių, žinoma, padiktavo ir tekstas. Dirbdama su vizualiais kūriniais visada permąstau, kam tai skirta ir apie ką kalbama, o tada priemones bei stilių derinu prie pačios idėjos. Todėl tikrai ne stilius diktuoja, kaip atrodys knyga, ir apskritai nemėgstu prisirišti, nes kartais tai labai kliudo nei padeda kūrybiniam procesui, neleidžia judėti į priekį, tad stengiuosi pirmiausia galvoti apie idėją ir kas leistų geriausiai ją perteikti.

„Norėjosi vaikams bent šiek tiek atskleisti tą pasaulį, parodyti, kad ir nakties metu gimsta istorijos. Kita vertus, čia ir stilistinis, vizualus sprendimas – mėgstu dirbti su ribota spalvų palete“, – V. Černiauskaitė

Ši knyga pasakoja apie naktį ir leidykloje turėjome diskusiją, ar knyga turėtų būti juoda, kaip vaikai reaguos į juodą knygą, bet likome prie šio sprendimo.

Paprastai juodą spalvą siejame su neigiamais ar baugiais dalykais, ji gali klaidinti, kad prieš mus siaubo istorija, tiesa?

Taip, ir rinktis būtent juodą buvo gana rizikinga, nerimavome, kaip vaikai tai priims, tačiau, mano galva, naktis vaikams yra labai ypatingas metas: dažniausiai vaikai, ypač mažesni, eina miegoti anksti ir ta naktis yra jiems nepažįstama. O juk vaikystėje visi stebuklai vyksta būtent naktį, pavyzdžiui, iškrenta dantukas ir kitą rytą randi pinigėlį, arba paslaptingoji Kalėdų naktis. Pamenu save vaikystėje, kaip man būdavo smalsu, kas gi yra toji naktis, sakytum, net laikas teka kitaip. Norėjosi vaikams bent šiek tiek atskleisti tą pasaulį, parodyti, kad ir nakties metu gimsta istorijos. Kita vertus, čia ir stilistinis, vizualus sprendimas – mėgstu dirbti su ribota spalvų palete.

Kaip apibūdintum šios knygos nuotaiką?

Man ši knyga ganėtinai melancholiška, ir nors ji skirta vaikams, mano galva, tai gana rimta knyga: pagrindinio personažo elgsenoje, mintyse jaučiama, kad šuo yra nebejaunas, regėjęs gyvenimo, ir tarsi jame jau subrendusi ramybė ir susikaupimas, savotiškas žinojimas, galintis paskatinti vaikus pasikliauti, kad kartais gyvenimas mus atveda ten, kur ir turime būti. Kiekviename puslapyje keliaujame atgal į vieną ar kitą šuns gyvenimo momentą.

Knygoje esama ir šviesos detalių, švelnių rožinių potėpių, kokia jų paskirtis?

Taip, toks ir buvo naktinio fono tikslas, o ir pasirinkimas piešti pieštuku, nes tai šilta, paprasta ir vaikams prieinama bei gerai pažįstama priemonė. Norėjosi žaisti šviesos ir tamsos momentais: mes pradedame kelionę naktį, o užbaigiame ryte, kai ima švisti. Tad žinutė vaikams galėtų būti tokia: net ir tamsiausiu nakties metu esama šviesos momentų.

Ar dar skaitai vaikiškas knygas?

Skaitau ir mėgstu vaikiškas knygas. Gal net nematau didelio skirtumo tarp knygos vaikams ir suaugusiems. Žinoma, esama ypatingų bruožų, išskirtinumų, tačiau gerai parašyta knyga vaikams, manau, puikia tinka ir suaugusiems, yra universali. Su knygos leidybine komanda kalbėjomės, kad kiek beskaitytume šį tekstą, vis atrandame jame kažko naujo ir subtilaus, ko pirmąkart skaitydamas nepastebi.

O ar skirstytum iliustravimą vaikams ir suaugusiems?

Esu linkusi manyti, jog skirtumų esama. Iliustracija suaugusiems mane labai domina, ateinu iš vizualaus meno lauko, dirbu su leidiniais ir dalyvauju parodose. Iki šiol šie du laukai man neatrodė ypač skirtingi, veikiau vienas kitą papildantys. Visgi norint pasiekti tam tikrą auditoriją tenka galvoti, ar sprendimai tą padaryti padeda, ar priešingai. Kita vertus, dirbant su vaikais nebūtina visko itin supaprastinti, ypač jei auditorija – vyresni vaikai. Pavarčius paaugliams skirtus komiksus matome, kad stilistiškai jie ne ką tesiskiria nuo komiksų suaugusiems.

Kas tave įkvepia kaip kūrėją? Minėjai, kad daug keliauji: ar tave veikia kitų šalių gamta, architektūra, pavyzdžiui, ypatinga Bolonijos senamiesčio dvasia?

Taip, aplinka man nepaprastai svarbi. Kelionės sudaro didelę dalį mano gyvenimo ir už tai esu labai dėkinga tėvams, nuo pat vaikystės leidusiems pamatyti daug naujų vietovių. Visgi nebūtinai konkrečios vietos ar vaizdai nugula į pasąmonę, o veikiau atmosferos. Vietos turi tam tikras atmosferas, panašiai ir kūrybinės idėjos prasideda nuo tam tikro atmosferos pojūčio. Kartais tą atmosferą perteikia dideli masteliai – plačios erdvės, kalnai, pievos, – o kartais visiškos smulkios detalės: šis kontrastas mane ir domina.

Mūsų su Jurga knygoje taip pat bandžiau sužaisti vizualiniais kontrastais: kažkur dunkso kalnai, o kažkur guli šlepetės. Norėjosi, kad skaitytojas paklaustų: o kodėl namus įkūnija būtent šis elementas? Bet juk šlepetės – tai irgi tam tikra atmosfera. Todėl stebėti tikrovę, aplinkos detales svarbu, formuojasi net savotiškas muziejų, prisiminimų, atmosferų bankas, ir mugėje vakar tą labai stipriai patyriau, kai po apdovanojimų šventės keliavome pėsčiomis namo beveik valandą ir galėjau giliai pajausti visos dienos įspūdžių visumą. Eini ir jauti: aš išsinešiu šito tiek daug! Ir toji pajauta turi savo specifinę spalvą bei aromatą.

Bandai ją užfiksuoti?

Taip, aš užsiimu juostine, analogine fotografija ir vizualioje kalboje dažnai naudoju skirtingas tekstūras, grūdėtumą ir kartais mūsų santykis su technologija yra tarsi priešinimasis laikui. Juk būtų daug paprasčiau į tą pačią mugę atsivežti telefoną, jis nieko nesveria, ir pagaudyti tų kadrų, bet vis tiek tempiesi tą didelį sunkų fotoaparatą, lauki, dvejoji, nes nežinai, kas gausis. Kartais gaunasi kažkas visiškai netikėto.

„Iliustruoti vaikams yra didelė atsakomybė, ne vien džiaugsmas ir laimė, nes vaikystės metai yra be galo svarbūs, formuojantys mus kaip asmenybes, kaip mes matome pasaulį“, – V. Černiauskaitė

Kaip vizualinių menų kūrėja patiri spaudimą dirbti pasitelkiant naujas technologijas? Ką manai apie skaitmeninę iliustraciją, ar pati eksperimentuoji?

Manau, čia individualus pasirinkimas. Pati nepaprastai mėgstu piešti ranka, tai galbūt lėtesnis būdas, tačiau proceso metu ar pabaigoje tapyba yra nuskenuojama ir tada būna paskutiniai pataisymai ar galutiniai štrichai kompiuteriu. Naudoju ir mėgstu šias technikas, visgi idėjos ateina piešiant ranka. Į skaitmeninę iliustraciją jokiais būdais nežiūriu neigiamai, be to, kartais leidėjams patogiau dirbti su kažkuo, kas piešia greičiau, bet spaudimo tikrai nejaučiu. Pasaulis yra be galo didelis ir visiems žmonėms, visiems kūrėjams jame yra vietos. Tereikia atrasti savo nišą.

Kokie tavo lūkesčiai, ko palinkėtum savo knygai?

Atvažiavau ieškodama įkvėpimo, pamatyti, kuo kvėpuoja vaikų knygų leidybos pasaulis. Tai yra mano pirmas kartas Bolonijoje, todėl tikrai išsinešiu begalę dalykų ir šiltų susitikimų su leidėjais, gražių žodžių apie mūsų knygą. Turbūt ryškiausias momentas tas, kad daugybė žmonių, mylinčių knygas ir dirbančių su knygomis, susirenka iš viso pasaulio į vieną vietą – tai šis tas magiško. Žmonės kuria šią magiją.

Žinoma, kartais gali apimti ir neviltis žiūrint į tokią galybę gražiausių knygų. Tikiuosi, kad mūsų su Jurga knygą skaitys smalsūs skaitytojai ir ši tą iš jos išsineš. Iliustruoti vaikams yra didelė atsakomybė, ne vien džiaugsmas ir laimė, nes vaikystės metai yra be galo svarbūs, formuojantys mus kaip asmenybes, kaip mes matome pasaulį. Pati saugau brangių prisiminimų apie filmus ir knygas, skaitytas vaikystėje – jie lieka visam gyvenimui.

Ačiū, Valentina!

Į pagrindinę, konkursinę Bolonijos mugės parodą šiemet pateko net dvi lietuvių autorės: Italijoje puikiai žinoma Inga Dagilė pristatė iliustracijų ciklą „Pasakojant miestą“ (plačiau apie jį ankstesniame itlietuviai.lt interviu), ir Kornelija Žalpytė, parinkusi ekspozicijai vabalėlių gyvenimo istorijas, dar tik virsiančias knyga vaikams. Į mugę Kornelija atvyko vabalėlių pilna kuprine, juos apžiūrinėdamos ir kalbėjomės apie kūrybą bei ateities planus.

Kornelija, tik pargrįžai iš dirbtuvių MAMBO (modernaus meno muziejuje), kaip sekėsi?

Šiandien visas rytas buvo skirtas vaikams, Bolonijos MAMBO muziejuje gaminome vabalus ir bandėme kurti naujus personažus. Dirbtuvės ėjosi kaip per sviestą! Visiškai kitoks įspūdis nei vesti dirbtuves su lietuvių vaikais: italiukai be galo entuziastingai ėmėsi darbo, vos tik pristačiau, ką aš veikiu, ir parodžiau jiems savo piešinėlius, daug juokėsi ir iš karto ėmė savo mintimis dalintis, labai kalbūs vaikai. Tiesiog jau atėjo užsidegę paišyti. O likusi diena, tradiciškai, bus bandymai susitikti, pasikalbėti ir save pristatyti.

Kokią iliustravimo meno situaciją matai šiandien Lietuvoje?

Be galo džiaugiuosi tuo, kokios sąlygos sudaromos lietuvių iliustratoriams. Iliustratoriai vis dažniau laikomi teksto autoriais ar bendraautoriais, nors dar išlieka įsitikinimas, kad kalbame veikiau apie knygos meninį apipavidalinimą, o ne apie meno kūrinį. Svarbiausiu lieka autorius, taigi tekstas ir visi pristatymai bei renginiai vyksta per tą prizmę, kad tai autorius susitinka su skaitytojais. Visgi dėmesys iliustratoriams, sakyčiau, tikrai stiprėja, požiūris į iliustruotas knygas irgi keičiasi į gera.

Turbūt pastebėjai, kad mugėje prie itališkų leidyklų stendų formuojasi ilgiausios eilės: žmonės laukia susitikimų su iliustratoriais ir medžioja jų autografus.

O, žinoma, man šis momentas Bolonijoje be gali įspūdingas. Pirmą kartą čia atvykau prieš penkerius metus, tada nė nebandžiau vadintis iliustratore, tiesiog paišiau, kaip ir dabar paišau, paišyti man visada patiks (juokiasi). Tačiau pamačiusi Bolonijos pavyzdį, kai tiesiog nusidriekia eilių eilės, nes visi svajoja pamatyti žmogų, kuris yra už paveikslėlių knygos, knygos vaizdų kūrėją, apima džiaugsmas.

„Be galo džiaugiuosi tuo, kokios sąlygos sudaromos lietuvių iliustratoriams. Iliustratoriai vis dažniau laikomi teksto autoriais ar bendraautoriais, nors dar išlieka įsitikinimas, kad kalbame veikiau apie knygos meninį apipavidalinimą, o ne apie meno kūrinį“, – K. Žalpytė

Džiaugsmas sutikti bendraminčių ir iliustracijos entuziastų, laukiančių, kad jiems pasirašytų ar kažką papaišytų. Ir tuo pačiu džiaugsmas matyti iliustratorius profesionalus, kurie taip stengiasi dėl savo publikos, sėdi valandas, kol atpaišo visus paveikslėlius. Išvysti šią atidą iliustracijai prieš penkerius metus, pamenu, viduje man viską įsuko.

Kaip į tavo gyvenimą atėjo iliustracija? Kiek tam įtakos turėjo vaikystėje skaitytos knygos?

Iliustracija ir paveikslėlių knygos man visada buvo svarbios, myliu jas nuo vaikystės. Iki šiol jas renku, žaviuosi ir kaupiu savo biblioteką. Smagu, kad pamažu tai ateina ir į Lietuvą, kad dėmesys vaizdų kūrėjams yra vis didesnis. Dabar nepamenu iliustratoriaus vardo, bet buvo keletas tokių baugiai šiurpulingų knygų, kurios tikrai įstrigo į atmintį, nors tikrai ne dėl baugumo, o veikiau paslaptingumo, labai neįprastos.

Mano vaikystę lydėjo platus knygų spektras, kiekviena, pamenu, turėjo savo nuotaiką ir mama dėjo daug pastangų, kad turinys būtų kokybiškas. Manau, tas turėjo svarbos mano estetiniam pojūčiui. Viena ryškesnių vaikystės knygų – Sigito Gedos „Močiutės pasakos“, jos iliustracijos nepaprastai mįslingos, šiandien tokių niekas turbūt nebeduotų vaikams, jų apskritai niekas neleidžia. Puikiai prisimenu kiekvienos vartytos knygos emociją ir jausmą.

O kokia tavo biblioteka šiandien, spėju, daugiakalbė?

Ir anuomet tokia buvo. Mudvi su mama mėgome vaikščioti po įvairius blusturgius ir rankiotis knygeles, o knygelių nenuspėjamai pasitaikydavo iš visur, visomis kalbomis. Blusturgis mums buvo kaip koks tarptautinis knygynas. Dabar net įprastuose knygynuose nėra didelio tarptautinio pasirinkimo, kalbu apie literatūrą vaikams, išskyrus „Eureka“, „Raštinę“ ir dar vieną kitą knygyną.

Papasakok, ką konkursinėje iliustratorių parodoje veikia tavo vabalėliai?

Labai neįprasta matyti savo piešinius šioje parodoje, neįprasta gerąja prasme. Juk dažniausiai matau tuos vabaliukus voke ar savo knygelėje, stalčiuje, ant stalo… O štai jie ėmė ir atkeliavo iki pat Bolonijos. Šiuo metu visos mano paveikslėlių knygos yra tik pakeliui, planuose jau trys, viena iš jų būtent apie vabalus su vaikų rašytoju Tomu Dirgėla. Tomas pernai sugalvojo tokį žaidimą: sukurti bent po vieną knygą per mėnesį, mudu dar buvom mažai pažįstami. Pasakiau, kad turiu daug vabalėlių ir jų vis daugėja. Piešti vabalą – puiki rankos mankšta.

Paišai juos kasdien?

Taip, dalis jų išgalvoti, tokių tikrovėje nėra, taip paruošiu save kitiems dienos iliustraciniams darbams. Štai kodėl jų tiek daug. Parodžiau Tomui, jam vabalai patiko ir per dieną sukūrė tekstą, tad knygelė jau pakeliui. O parodos vabalai yra niekam – jie tiesiog vabalai, kuriuos paišau kasdien, ir kurie man pačiai labai patinka. Džiaugiuosi savo darbais. Retai nutinka, kad negalėčiau žiūrėti į tai, ką darau, tada bandau vėl ir vėl iš naujo. O šie mano darbai man patinka, tad sugalvojau pasiūlyti juos konkursinei parodai. Teko bandyti ir anksčiau, studijų metais, nors tikrai buvo ir kitoks braižas, ir kitoks mąstymas apie iliustraciją. Šįkart pateikiau paraišką visiškai taip, kaip aš išjaučiu savo iliustraciją.

Ar tavo vabalėliai turi kokią istoriją?

O taip, kiekvienas iš jų turi savo istoriją. Paišydama galvoju, ką tas vabalas galėtų veikti, kokią istoriją pasakotų. Parodoje galima rasti keturis vabalus ir didesnį piešinį su berniuku ir vabalais, kuriuos jis įsivaizduoja žaidžiant ir valgant prie bendro stalo. Siužetas gana aiškus: berniukas turi draugus vabalus ir jie kartu geria arbatą. Kitas vabaliukas – sraigė, ji džiaugiasi lietumi ir keliauja per lietų, turi kojas, ko šiaip sraigės neturi, bet smagu tokius dalykus įsivaizduoti.

Dar yra kolorado vabalas, einantis ieškoti bulvių, šiaip jis mano mėgstamiausias – nešasi žiūronus ir dairosi bulvių. Kiti du mažyčiai vabaliukai skina pomidorus. Iš pažiūros istorijos gan realistiškos, bet vabalų pateikimas žaismingas. Mano tikslas – kurti istoriją vaikams atsižvelgiant į tai, kas jiems matoma. Tarkim, kodėl šiltnamyje neliko pomidorų? Prašom: pomidorus nusinešė va tokie maži vabaliukai. Kūrybinė dalis – pasiūlyti smagų siužetą. Taip ir gaunasi proto, rankos, mankštos ir žaidimo rezultatas. Ir man tiesiog beprotiškai smagu.

Save matai labiau kaip vaikų iliustratorę? Ar prasminga skirstyti iliustravimą vaikams ir suaugusiems?

Galbūt ta skirtis truputį dirbtinė, nors, žinoma, yra iliustruotų knygų, kurios tinka tik suaugusiems. Bet tuo pačiu tai be galo universalu. Mano atveju, trauka iliustruoti vaikams stipresnė, nors nemažai suaugusiųjų žavisi mano darbais ir prašo iliustracijų sau, nes jiems gražu, artima. Tai platus ir universalus žanras, kuriuo gali džiaugtis visi nepaisant amžiaus. Aš juk irgi esu suaugęs žmogus, bet žaviuosi vaikiškomis knygomis, perku jas sau, vartau ir dalinuosi su kitais.

Ar reikia vaikus saugoti nuo šiurpių, sunkių ir skaudžių temų?

Viena šiurpesnių vaikystės knygų, pamenu, buvo Kliudžiau. Be galo skaudi, šalta knyga, bet man ji viena brangiausių vaikystės knygų. Ją vėl prisiminiau, kai teko ruoštis pagal literatūrinę mokyklos programą: tai buvo tas kūrinys, kurį atmintis atgamino greitai. Istorija nebuvo pasimiršusi. Per tą skaudulį juk nešama stipri žinutė vaikui.

„Bolonija yra lyg epicentras, suburiantis kūrėjus iš toliausių kampelių. Jau spėjau aplankyti kanceliarinių prekių parduotuvę ir nusipirkti naujų kreidelių, tad svajonės pamažu pildosi“, – K. Žalpytė

Galbūt tam tikras istorijas būtina perskaityti vaikystėje?

Taip, sakyčiau, tam tikras gyvenimiškas istorijas vaikas perima per iliustracijas, per vaizdą sugeria ir kontekstą, ir pačia istoriją. Paveikslėlių knygos geba puikiai transliuoti skaudžiausias įmanomas patirtis ir jų nederėtų slėpti. Pasaulis yra visoks, ir skaudus, ir gražus. Vaikai geba atskirti, kas tikra. Dirbdama su mažamečiais vaikais ir mokydamasi pedagogikos aiškiai matau vieną elementarų dalyką: vaikai yra protingi. Moka atskirti, kur krypsta istorija, yra nuovokūs. Ir galima drąsiai jiems pasakoti, nevengti mažiau lengvų temų.

Kokie mugės lūkesčiai ir ką parsiveši namo?

Daug daug knygų. Kasmet vežuosi tuščią lagaminą su viltimi, o ir tikslu parsigabenti jį pilną. Tikiuosi aplankyti visas parodas Bolonijos mieste ir mugėje, bet ir pasilikti ramaus laiko, nes gera tiesiog aplink regėti iliustratorius, sėdinčius aikštėse ir paišančius, ir pačiai norisi paišyti. Kaskart vežuosi naują užrašinę, skirtą būtent Bolonijai, ir pildau ją eskizais. Bolonija yra lyg epicentras, suburiantis kūrėjus iš toliausių kampelių. Jau spėjau aplankyti kanceliarinių prekių parduotuvę ir nusipirkti naujų kreidelių, tad svajonės pamažu pildosi. Pabūti tarp bendraminčių, pasikrauni daug energijos ir motyvacijos – pagrindinis Bolonijos tikslas.

Ačiū, Kornelija!

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI