Po šitiek kelionių ir pasakojimų apie įvairiausius Italijos ir kitų šalių kampelius supratau, kad nesu nieko parašiusi apie mano kone mylimiausią ir daugybę kartų lankytą Florenciją.

Ne pirmąkart paminėsiu, kad Toskana ir jos linguojančios kalvos, slepiančios kultūros lizdus, traukia mane lyg magnetas. Nors regionas yra pakankamai nemažas ir dailių miestų bei miestelių čia netrūksta, vis tik jos sostine praminta Florencija nori-nenori nustelbia aplinkinius, mažiau žinomus centrus. Štai ir prisimindama darbo kelionę į Arezzo, vieną iš didžiųjų šio regiono miestų, nebuvau apie jį nieko girdėjusi prieš tai, o atitolęs jis tokiu pat atstumu kaip ir žymioji Siena.

Kadangi kelionių į Florenciją būna kelios per metus, sunku net išreikšti tikrą įspūdį apie šį nepaprastą miestą. Tačiau prisipažinsiu, kad kiekvienąkart sugrįžus, tik išėjus iš traukinių stoties, įkvepiu giliau ir tyliai mintyse pasisveikinu su šiuo kultūros lopšiu, prieglobstį davusį patiems didžiausiems menininkams per amžius.

Čia persipina senovė ir naujovės lyg natos šokinėjančios tarp operos ir r&b, kur istorija kalba pati už save, o jaunas kraujas trykšta inovatyviomis idėjomis. Turistai iš viso pasaulio užplūsta Florenciją pasigėrėti meno šedevrais, kurie džiugina akis už kiekvieno kampo, kur gali pasijusti lyg muziejuje po atviru dangumi. O jei norėtųsi ir to “uždaro”, miestas siūlo nesuskaičiuojamus, geriausius pasaulio meno kūrinius eksponuojančius muziejus, nepamirštant ir bažnyčių, kuriose freskos tapytos pačių Michelangelo, Giotto, Botticelli ir kitų ne mažiau žymių kūrėjų. Žymioji miesto katedra (duomo Santa Maria del Fiore) su žadą atimančiu Brunelleschi suprojektuotu kupolu bei Giottovarpine, į kurią patariu užlipti bent kartą ir iš kur atsivers įspūdinga miesto panorama su pačiu kupolu prieš akis.

Daugybė lankytinų vietų ir miesto įžymybių kone ranka pasiekiamos nuo Piazza Duoma (katedros aikštės), iš kurios į visas puses, kur bepasisuktum, galima patekti nuo Piazza della Republica iki Piazza della Signoria su Palazzo Vecchio priešaky ir visai čia pat vienas didžiausių pasaulyje muziejus Galleria degli Uffizi, nuo kurio tik pora žingsnių iki Ponte Vecchio (senojo tilto), o pasukus link gatvelės palei upę ateisite ir iki Piazza Santa Croce.

Jei norėsite pasigėrėti saulėlydžiu, kokius mačiau tik šiame mieste, raudonai nudažyta Arno upe, geriausia vieta- Piazzale Michelangelo, tačiau prieš kildami link jos pailsinkite akis Giardino di Boboli (Boboli sodo) žalumoje. Žinoma, bet kurio italo paklausę, kokį miestą jie laiko muziejumi po atviru dangumi, atsakys net nesusimąstę, kad tai Roma, tačiau Florencija yra lyg nušlifuotas renesanso juvelyrinis stebuklas Italijoje.

Florencija. G. Kaminskaitės nuotr.

Tačiau, apie tai, ką verta aplankyti būnant Florencijoje, parašytos knygos ir kelionių gidai. Aš išmaišiusi šimtus kartų akims mielas gatveles, norėčiau daugiau parašyti apie vietas, atrastas per keliones, kur smagu, gera ir skanu pavakarieniauti ar sustoti greitiems pietums. Už daugybę atrastų ir pamėgtų restoranų, barų bei kavinių esu dėkinga draugams, su kuriais susipažinau šiame mieste ir per atstumą, kurie patarė, parodė ir nuvedė. Daugybę ir pati aptikau besisukiodama tarp gatvelių, netyčia išlįsdama už netikėto kampo. Nesu prisiekusi vegetariškos mitybos sekėja, tačiau jai visada teikiu pirmenybę, tad ir kelionėse ieškau vietų, kur patiekalų su daržovėmis pasiūla būtų didelė. Toskana nėra tas regionas, kur vegetarai pasijus lyg namie, mat čia gausu mėsiškų patiekalų, o kepsnys alla fiorentina mėgiamas ne tik turistų.

Ne tik kepsniai tipinėse trattoria, osteria ir įmantriuose restoranuose yra populiarūs, tačiau ir street food nė kiek nenusileidžia miesto virtuvei. Bet būkite atidūs užsisakydami ar pasiimdami su savimi, susidomėję eilėmis, laukiančiomis sumuštinio su lampredotto, tradiciniu anksčiau vargšų valgomu Florencijos patiekalu, parduodamu gatvelėse specializuotuose kioskuose. Žinokite, kad tai iš galvijų skrandžių pagamintas patiekalas. Taip pat ir trippa – daugelio vietinių mėgiamas žarnokų patiekalas, taip pat parduodamas miesto kioskeliuose, ypač pietų metu.

Laimei, miestas alsuoja naujais vėjais ir virtuvėje ir daugybė šaunių restoranų atvėrė duris įvairesniems įnoriams. Visų pirma patarčiau apsilankyti pietums Mercato centrale (centro turgus), praėjusiais metais atnaujintame su pristatytu 2-u aukštu, kuriame atsidarė daugybė greitų restoranėlių, kur galite užsisakyti įvairaus maisto ir valgyti bendroje salėje, taip išragaudami nuo šviežiai spaustų sulčių, garuojančių sriubų, sūrių, picos ir ledų, visą tai matydami, kaip jums paruošia jums stebint. Nuostabi idėja, kur itališkas meistriškumas susivienija maisto karalystėje.

Kitas smagus restoranas – vyninė, labai mėgstamas tiek vietinių, tiek turistų, tad patartina užsisakyti staliuką iš anksto, Il Santo Bevitore, kuriame meniu yra įvairus, ras ką užsisakyti tiek vegetarai, tiek ir išsiilgę tikro Toskanos maisto bei gero vyno.

Florencija. G. Kaminskaitės nuotr.

O štai keletas labai šaunių vietų, kur jauni ir gabūs žmonės atidarė duris ne tik ieškantiems Toskanos virtuvės, bet ir tiems, kurie nori pasijusti moderniu miesto gyventoju. Kai eisite galvoti norų glostydami paršiuko nosį ir vėliau pasuksite link Senojo tilto, įsukite į Borgo S.S. Apostoli, kur visai užsislėpusi miniatiūrinėje Piazzetta Dei del Bene įsikūrusi bistro Amblé. Čia galėsite užsisakyti sumuštinių, salotų, šviežiai spaustų sulčių ir sriubų, tokių, kokių norėsite jūs, sukomponuodami savo pietų meniu patys. Neliksite nepastebėję ir jaukios aplinkos, apstatytos antikiniais baldais ir nepriekaištingo stiliaus daiktais. Kita labai smagi vieta tarp knygų ir maisto – Brac, nedidukas restoranėlis, kuriame būtina užsisakyti staliuką, jei nenorite likti už durų net ir 10 valandą vakaro. Daug vegetariškų patiekalų bei galimybė susikomponuoti lėkštę, paragaujant salotų arba carpaccio (puikus su avokadu), makaronų ar ryžių ir patiekalą su carasau (tradicinė Sardinijos plona traški duonelė) duonos pagrindu. Visa tai vos už 12 eur ir vargu ar sugebėsite viską suvalgyti. Taip pat visa netoli nuoSanta Croce bažnyčios, Via dei Pepi, įsikūrusi daili kavinukė Le Vespe Café, kurioje daugybė vegetariškų patiekalų, šviežiai spaustos sultys ir smoothie jaukioje aplinkoje.

O jau senokai atidarytas labai paprastas savitarnos restoranėlis aiškiu pavadinimu Il Vegetariano patiks tiems, kas ieško sotaus ir sveiko maisto, tačiau tikrai ne romantiškos aplinkos. Porcijos itin dosnios, o kainos dar dosnesnės. Visai netoli, San Gallo gatvėje, įsikūręs ir Dolce Vegan, griežtai veganiškos mitybos nedidukas restoranėlis, garsėjantis ypatingai skaniais saldumynais, tačiau ir virtuvė jiems nenusileidžia. Kitas, šiek tiek nutolęs nuo centro, prie Piazza Beccaria, apie kurį sužinojau iš Andrea, apie kurį papasakosiu vėliau, La raccolta, neseniai atsinaujinusi ekologiško maisto ir daržovių parduotuvėlė, kavinukė ir restoranas, kuriame taip pat galima užsisakyti lėkštę, sukomponuotą iš 2-ų ar 3-ų patiekalų, taip paragaujant įvairių.

Įrašas iš Pjemonto lietuvės Gelminos Kaminskaitės tinklaraščio „Tartamour“.