Mažoji partizanė iš Lietuvos debiutavo garsiajame Italijos komiksų festivalyje
Spalio gale į Lukos (Lucca) miestą Toskanoje tradiciškai suvažiavo aistringiausi komiksų ir kompiuterinių žaidimų gerbėjai iš viso pasaulio. Lucca Comics and Games festivalis, vykstantis nuo 1966-ųjų, buria unikalią autorių, iliustratorių, leidėjų, skaitytojų ir ypač kosplėjerių bendruomenę, kuriai Lukos festivalis – laukiamiausia metų šventė ir galimybė persikūnyti į mėgiamą personažą ar superherojų. Lietuvos komiksų kultūra šiemet taip pat turėjo išskirtinę galimybę pasirodyti pagrindinėje festivalio programoje ir centriniame paviljone. Čia gausiai publikai pristatytas itališkas rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus ir iliustratorės Linos Itagaki sukurto komikso „Mergaitė su šautuvu“ („Misteris Pinkmanas“, 2023) leidimas „La ragazza con il fucile”.
Toma Gudelytė
ITLIETUVIAI.IT
Šiemet žymusis Lukos festivalis kvietė šūkiu Butterfly Effect, nurodančiu į garsiąją iš Lukos kilusio Giacomo Puccini operą „Madam Baterflai”, taip paminint italų kompozitoriaus mirties 100-metį. Pasak organizatorių, toks festivalio šūkis perteikia šio milžiniško renginio dvasią – skirtingų meninių raiškų ir vizijų per komiksų kultūrą dialogą.
Jame ryškų pėdsaką paliko ir Lietuva: italų leidėjo „Lavieri“ ir Lietuvos kultūros instituto kvietimu knygų lauko profesionalai ir plačioji festivalio publika galėjo susipažinti su istorija apie Lietuvos partizanus, pasakojama vaiko akimis. L. Itagaki ir M. Marcinkevičiaus knyga „Mergaitė su šautuvu“ sulaukė dėmesio dar pavasarį vykusiose Bolonijos vaikų knygų mugėje ir gavo specialų „Bologna Ragazzi“ paminėjimą komiksų kategorijoje.
Italų leidimas – pirmasis šio komikso debiutas kitoje kalboje ir kultūroje, turinčioje itin gilias rezistencinės atminties tradicijas. Šiuo metu knyga verčiama į anglų, prancūzų, estų ir bulgarų kalbas.
Neabejotinai svarbiausias šio debiuto momentas – pirmąją festivalio dieną Valdovų rūmuose vykusi diskusija tema „Aš niekada nekursiu knygų“. Diskusijoje dalyvavo Lina Itagaki (rašytojas M. Marcinkevičius dėl rimtų priežasčių atvykti negalėjo) ir prancūzų iliustratorius Olivier „Moon“ Menanteau, moderavo leidėjas Marcello Lavieri.
Pokalbis ironiška tema prasidėjo nuo pasakojimų, kokiais netikėčiausiais ir nieko bendro su iliustravimu neturinčiais amatais vertėsi autoriai prieš patekdami į knygų ir, konkrečiai, komiksų lauką. Lietuvių iliustratorė pasidalino savo unikalia patirtimi, kaip ekonomikos studijas pakeitė susidomėjimas piešimu, ir atsakė į publikos klausimus, kuriuose buvo justi bendras kūrėjų bendruomenę vienijantis nerimas: galimybė pragyventi iš savo amato bei saviraiškos laisvė dabartinės leidybos industrijos sąlygomis.
Visgi asmeniškiausia diskusijos dalimi tapo Magdės personažo pristatymas: L. Itagaki atskleidė, kiek į šią mažają heroję įdėjo savo pačios vaikystės svajonių ir baimių, iš kur atsirado Magdės susižavėjimas Amerikos čiabuviais ir kuo ji išsiskiria iš kitų komikso personažų, pieštų remiantis gausia istorine medžiaga bei autentiškais pokario liudininkų prisiminimais.
Plačiau apie „La ragazza con il fucile” (iš lietuvių kalbos vertė T. Gudelytė) kelionę pas italų skaitytojus ir festivalį kalbamės su knygos iliustratore Lina Itagaki.
Miela Lina, tik grįžai iš Lucca Comics and Games festivalio, kur visi galėjo pavartyti tavo iliustruotą knygą „Mergaitė su šautuvu“. Kokių įspūdžių parsivežei namo? Ar festivalis pateisino tavo lūkesčius?
Esu dalyvavusi komiksų festivaliuose kituose Italijos miestuose, taip pat Vokietijoje, Prancūzijoje, bet niekur nebuvo tiek daug lankytojų kaip Lukoje. Skaičiau, kad bus daug, bet negalėjau to įsivaizduoti. Taigi, šis festivalis pribloškė lankytojų skaičiumi. Na, o lūkesčių neturėjau, negalėjau įsivaizduoti, ar bus perkančių mūsų su rašytoju Marium Marcinkevičium sukurtą knygą ir kokie bus tie pirkėjai. Tad labai smagu, kad pirkėjų buvo, o nustebino jų amžius. Visgi daugiau pirko ne vaikams, o suaugusieji patys sau. Kaip norėčiau, kad ir Lietuvoje, kaip Italijoje, būtų tiek daug suaugusiųjų, mėgstančių iliustruotas knygas ir komiksus!
Kaip pati trumpai apibūdintum, apie ką yra „Mergaitė su šautuvu“?
Šią knygą galima skaityti dvejopai. Kaip drąsios, užsispyrusios, daugybę sunkumų ir nuotykių patiriančios mergaitės istoriją, arba kaip istorinę knygą apie kovotojus už laisvę. Kadangi knygoje viską matome vaiko akimis, kai kas čia supaprastinta, paaiškinama arba nutylima. Nėra tikrųjų karo baisumų ir žiaurumų. Yra šviesos. Skaitydami šią knygą nieko apie Lietuvą, Lietuvos partizanus ar apskirtai apie partizanus nežinantys skaitytojai kartu su Magde viską išsiaiškins.
Labai smagu, kad pirkėjų buvo, o nustebino jų amžius. Visgi daugiau pirko ne vaikams, o suaugusieji patys sau. Kaip norėčiau, kad ir Lietuvoje, kaip Italijoje, būtų tiek daug suaugusiųjų, mėgstančių iliustruotas knygas ir komiksus!
Pristatymo Lukos Valdovų rūmuose metu pasakojai apie savo santykį su Magdės personažu, kad joje yra tavo pačios vaikystės baimių bei pomėgių. Kodėl pasakojimui apie Lietuvos rezistenciją su autoriumi pasirinkote būtent tokį personažą?
Visų pirma su rašytoju Marium Marcinkevičium sutarėme, kad pagrindinė herojė bus mergaitė. Drąsi, bebaimė, įkvepianti, kaip kokia Ronja plėšiko duktė. Nes pasaulyje yra labai mažai knygų vaikams, kuriose pagrindinė herojė būtų mergaitė ir būtų ne princesė, o stiprus personažas, su kuriuo norisi tapatintis. Pradžioje Magdė buvo visiška bebaimė, bet tada viena literatūros specialistė, su kuria rašytojas Marius Marcinkevičius dažnai konsultuojasi, pastebėjo, kad vaikams bus lengviau susitapatinti su Magde, jei ji turės ir baimių.
Tad mes pradėjome galvoti, ko gi Magdė galėtų bijoti, ir aš papasakojau apie savo vaikystės baimes – kaip bijodavau raganų, tamsos ir kaip bandžiau su tuo kovoti. Tai ir atsirado knygoje. O apie meilę knygoms apie indėnus pasakoju visiems, tai Marius sugalvojo jų kovą už laisvę prieš baltuosius užkariautojus sutapatinti su Lietuvos partizanų kova prieš okupantus.
Kurį personažą ar epizodą piešti buvo sudėtingiausia?
Visus knygos veikėjus, išskyrus Magdę ir Pranciškų, piešiau iš nuotraukų. Magdė atsirado keliais metais anksčiau nei buvo sugalvota „Mergaitė su šautuvu”, ji buvo vieno knygiuko personažė, labai man patiko ir norėjau ją panaudoti kokioje nors knygoje. Tad gal daugiausiai galvojau kaip pavaizduoti Pranciškų, kad atrodytų kaip tikrai bjaurus senis. O sudėtingų piešti epizodų buvo nemažai.
Skaitydami šią knygą nieko apie Lietuvą, Lietuvos partizanus ar apskirtai apie partizanus nežinantys skaitytojai kartu su Magde viską išsiaiškins.
Pirmiausiai – sužeisto daktaro Balio žaizdos siuvimas. Ten ir sudėtingi rakursai, ir reikėjo išsiaiškinti kaip siuvamos pjautinės žaizdos. Po to – bunkerio ir traukinio sprogimas. Nes sunku pieštuku nupiešti išsprogdintą duobę ir niekada neteko piešti sprogusio dinamito. Psichologiškai sunkiausia piešti buvo, žinoma, tą sceną, kur Magdė pamato sušaudytų partizanų batus…
Interviu „Mercury Comics“ žurnalistai klausinėjo tavęs apie karo vaizdavimą komiksuose. Kaip manai, reikia jaunuosius skaitytojus saugoti nuo sunkių ar skaudžių temų? O galbūt tam tikras istorijas prasminga perskaityti vaikystėje?
Nežinau kaip kiti, bet aš daug jautriau išgyvenu personažo mirtį knygoje nei filmuose. Kažkaip knyga mirtį pateikia taip, kad skaitant užspaudžia gerklę. O filmuose ir televizijoje mirties mes matome tiek daug, kad, atrodo, mūsų jausmai atbukinti. Tuo tarpu vaikai žaidžia karą su žaisliniais šautuvais ir kompiuteriniuose žaidimuose ir, atrodo, jiems tai nesukelia absoliučiai jokių jausmų. Lyg viskas būtų netikra. Tad gal visgi reikia, kad knygos vaikams papasakotų ir apie karą, ir apie mirtį, kad skatintų empatiją ir jautrumą. Kad padėtų suvokti, kad karas yra baisu ir žmonės turi tik vieną gyvybę. Game over gali būti tik vieną kartą.
Kaip sekėsi dirbti su italų leidėju? Kaip vertėja, jaučiu gavusi iš jų didelį pasitikėjimą ir bičiulišką santykį.
Sekėsi tiesiog puikiai! Dėl visko sutarėm, derinom ir pasiekėm puikų rezultatą! Nuo pat pradžių jautėsi toks didelis jų užsidegimas, entuziazmas dėl mūsų knygos. Ir atvykusi į Luką buvau apsupta globos ir rūpesčio, ir tokio šilto, draugiško santykio. Labai džiaugiuosi, kad knygos dėka susipažinau su „Lavieri“ leidykla!
Pristatymo Lukoje metu iš auditorijos nuskambėjo ne vienas klausimas, kaip kūrėjams ir kūrėjoms sekasi pragyventi iš savo amato bei derinti frilancerio veiklą su asmeniniu gyvenimu. Tai ar įmanoma pragyventi iš knygų iliustravimo? Ko tau labiausiai trūksta kaip kūrėjai?
Vieniems iliustruotojams pavyksta, kitiems – ne. Man – ne. Iliustruotojos darbo laiko sąnaudos visiškai prasilenkia su atlygiu. Daugeliui mano pažįstamų iliustruotojų iliustravimas gaunas vos ne hobis ir tam, kad galėtume iliustruoti knygas, turime užsidirbti pragyvenimui dirbdami kitus darbus. Aš vasaromis gatvėje piešdavau šaržus, dirbau dizainere, japonų kalbos mokytoja ir t.t. Galiausiai sugalvojau pabandyti pati leisti savo iliustruotas knygas. Taigi, man kaip kūrėjai labiausiai trūksta laiko ir pinigų.
Gal visgi reikia, kad knygos vaikams papasakotų ir apie karą, ir apie mirtį, kad skatintų empatiją ir jautrumą. Kad padėtų suvokti, kad karas yra baisu ir žmonės turi tik vieną gyvybę. Game over gali būti tik vieną kartą.
Ar pati dar skaitai vaikiškas knygas? Ir ar skirstytum iliustravimą vaikams ir suagusiems?
Taip, žinoma, skaitau! O dažniau tiesiog žiūriu. Į iliustracijas (šypsosi)
Taip, manau, kad iliustravimas vaikams ir suaugusiems skiriasi. Bet suaugusieji gali mėgti iliustracijas skirtas vaikams. Vaikams, man atrodo, suaugusiems skirtos iliustracijos mažiau įdomios.
Pabaigai, ko palinkėtum savo knygai ir jos skaitytojams Italijoje?
Linkiu pasinerti į Magdės istoriją ir kartu su ja išgyventi visus nuotykius!
Ačiū, Lina!
Apie Lukoje pristatytą knygą sutiko papasakoti ir knygos autorius Marius Marcinkevičius, rugsėjo gale viešėjęs kasmetiniame Italijos lietuvių suvažiavimę Lombardijoje ir kartu su iliustratore vedęs kūrybines dirbtuves vaikams.
Mielas Mariau, pristatymo Lukos festivalyje metu Lina pasakojo klausytojams, kiek iliustruodama įdėjo į Magdės personažą savęs. O koks tavo ryšys su šios istorijos veikėjais?
Mano, kaip ir daugelio lietuvių ryšys su šios knygos veikėjais yra labai artimas. Mano aplinkoje, o ir daugelio draugų artimieji yra susidūrę su pokario tremtimis ir rezistencija, o šią istoriją man papasakojo draugo senelė, būtent tą 1991-ųjų naktį, kai žmonės, paskelbus Nepriklausomybę, bandė prie TV bokšto stabdyti rusų tankus rankomis. Jau paryčiui, kai viskas baigėsi, mes sėdėjome virtuvėje ir gėrėme arbatą su spiritu, tada ji mums pripasakojo istorijų apie savo brolius partizanus ir apie mergaitę, gyvenusią bunkeryje.
Kaip trumpai apibūdintum, apie ką yra „Mergaitė su šautuvu“?
Ši knyga man yra apie amžiną laisvės troškimą, apie tai, kad sunku yra nepasiduoti ir išlikti tvirtam, ypač kai lieki vienas ir be palaikymo, apie tai, kaip susitvarkyti su savo baimėmis, išgyventi netektis ir niekada neprarasti vilties.
Šią istoriją man papasakojo draugo senelė, būtent tą 1991-ųjų naktį, kai žmonės, paskelbus Nepriklausomybę, bandė prie TV bokšto stabdyti rusų tankus rankomis
Knygoje daug jautrių momentų, vienas jų – Magdės slaptas grįžimas, ar tiksliau įsliūkinimas į savo namus, kurie jau nebe jos namai, nebe savi („Savuose namuose jaučiausi kaip vagilė“). Naujaisiais namais mergaitei tampa miškas ir bunkerio pasaulis. Kurį epizodą pasakoti tau pačiam buvo sudėtingiausia?
Man sudėtingiausias epizodas buvo pokalbis su rūpintojėliu, nes į jį įdėjau daug savo vidinių dialogų, pamąstymų apie gėrį ir blogį, pasaulio sampratą. Na ir, žinoma, ta vieta, kai Magdė randa nužudytus savo draugus, kurie jai buvo tapę šeima.
Itališkai yra pasirodžiusi ir kita tavo knyga, „Akmenėlis“, vėlgi nelengva Holokausto tema. Kaip tu renkiesi istorijas, ar jos pačios tave atranda?
Aš labai nesirenku istorijų, dažniausiai užtenka kokio nors trigerio, kartai tiesiog žurnalo antraštės, nugirsto pokalbio kavinėje ar filmo pavadinimo. Kartai tai gimsta pakalbėjus su leidėjais, kartais tiesiog pagalvojus: o kodėl lig šiol nėra knygos tokia tema?
Kuo rašytojai vaikams skiriasi nuo rašytojų suaugusiems?
Vaikų rašytojams yra daug sunkiau ir jiems tenka daug didesnė atsakomybė. Šiais laikais labai sunku sudominti vaiką, išlaikyti jo dėmesį ir pateikti dar ir vertingą turinį. Reikia konkuruoti su Youtube, Tik-tok ir kompiuteriniais žaidimais. Vaikų rašytojai formuoja būsimą vaiko literatūrinį skonį, sudomina skaitymu ir augina naują skaitytojų kartą. Jeigu mes nerašysime ir neužauginsime naujos skaitytojų kartos, visi „suaugusių“ rašytojai liks be darbo. Tiesiog nebeliks skaitytojų.
Todėl man pikta, kai „suaugusių“ rašytojai susireikšmina ir galvoja, kad rašyti vaikams – juokų darbas. Taip pat galvoja ir daugelis žmonių. Atidarę leidyklą mes gauname gan didelį kiekį visokių rašinėlių, kuriuos mums siūlo išleisti, motyvuodami tuo, kad „skaičiau vaikams ir jiems patiko“.
Vaikų rašytojai formuoja būsimą vaiko literatūrinį skonį, sudomina skaitymu ir augina naują skaitytojų kartą. Jeigu mes nerašysime ir neužauginsime naujos skaitytojų kartos, visi „suaugusių“ rašytojai liks be darbo.
Ko palinkėtum būsiems savo knygoms skaitytojams Italijoje?
Linkiu pasimėgauti knyga ir paskaityti ją visa didele itališka šeima: nuo anūkų iki senelių ir prosenelių. Paklausinėkite savo senelių ir prosenelių apie partizanų laikus ir tikrai sužinosite daug naujo. Na ir, žinoma, linkiu, kad jūsų picos niekad neprisviltų.
Ačiū, Mariau!
Italų leidėjas Marcello Lavieri (leidykla „Lavieri“) teigia šią knygą pamilęs iš pirmo žvilgsnio ir su džiaugsmu pasitikęs jos nominaciją Bolonijos vaikų knygų mugėje. Leidėjas pabrėžia rezistencinės istorijos išskirtinumą: nepaisant geopolitinių kontekstų ir tautinių atminčių skirtumų, tai – pamatinė, daugiasluoksnę Europos tapatybę telkianti patirtis, bendrumo ir susikalbėjimo momentas. O merginų ir moterų vaidmuo partizaniniame judėjime tikrai nusipelno kur kas didesnio dėmesio.
Apie šią ir kitas knygoje paliečiamas temas bei itališką „Mergaitė su šautuvu“ projektą kalbamės leidėjui vis dar bandant atgauti jėgas po pašėlusio Lukos maratono.
Mielas Marcello, kaip festivalyje sekėsi jūsų leidyklai ir lietuviškai knygai?
Tai buvo neįtikėtinai turininga ir naujovėmis bei svečiais turtinga mugė, drauge neperspausta, kiek melancholiška dėl su muge nesusijusių priežasčių (gedulo leidykloje – aut. past.). „Mergaitei su šautuvu“ tai buvo tikras ugnies krikštas. Praktiškai katapultavome Magdę į labiausiai lankytojų lankomą ir didžiausios komiksų koncentracijos pasaulyje erdvę ir Magdė atsilaikė kaip tikra kovotoja.
Esame nepaprastai patenkinti šia knyga, jos pardavimais, o ir tuo, kad dauguma žmonių pirko spontaniškai, susižavėję tą pat akimirką. Tai knyga, kurios neįmanoma nepamilti dėl jos temos ir stiliaus (arba neapkęsti, priklausomai nuo pažiūrių, bet tai mums tik daro garbę!).
Gali papasakoti, kaip jūs atradome šį komiksą ir kodėl nusprendėte jį įtraukti į savo katalogą?
Jei gerai pamenu, gavome iš lietuvių leidėjo laišką adresu, kurį paliekame prieš Bolonijos mugę. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, susisiekėme su autoriais ir po kelių dienų susitikome knygų mugėje gyvai. Leisk pasakyti, kad atvežti tokios apimties ir išdirbtos technikos (nors pažiūrėti paprastą) komiksą į Lukos festivalį, praėjus vos keliems mėnesiams nuo darbų pradžios, buvo įrašo į istorijos metraščius vertas žygdarbis!
„Mergaitei su šautuvu“ tai buvo tikras ugnies krikštas. Praktiškai katapultavome Magdę į labiausiai lankytojų lankomą ir didžiausios komiksų koncentracijos pasaulyje erdvę ir Magdė atsilaikė kaip tikra kovotoja.
Tokiai knygai paprastai reikėtų dvigubai daugiau laiko. Tai, kad mums pavyko atvežti Magdę į Luką, rodo, kaip labai mums ir visiems šio proceso dalyviams ši knyga patiko!
Versdama „Mergaitė su šautuvu“ į italų kalbą, nekart lyginau Magdę su kitu, itališku personažu: Italo Calvino Pinu, berniuku partizanu iš romano „Takas į voratinklius“ (1947). O kaip jūs perskaitėte šią istoriją? Kas jums paliko giliausią įspūdį?
Pradėkime nuo piešinio: mums svarbu, kad iliustracija atvertų kelią pokalbiui tarp skaitytojo ir knygos. Linos Itagaki stilius puikiai išryškina naratyvinę plotmę, drauge yra dinamiškas ir gyvybingas, o tai visada sustiprina scenarijų ir išlaiko jį įdomų iki pat pabaigos. Tai padarė mums pirmą stiprų įspūdį.
Istorijos teko truputį palaukti, kol buvo ruošiamas vertimas. Nors iš iliustracijų galėjai puikiai nujausti, kas ir kaip vyksta, iš pažiūros ilgoki Mariaus tekstai yra taiklūs ir niekur nepasimeta bereikalinguose aprašymuose – jie puikiai kuria scenų nuotaiką, perteikia subtiliausias emocijas ir mintis, išbaigdami Linos įvaizdintus personažus.
Kodėl svarbu vaikams pasakoti apie partizanus ir rezistencinį judėjimą?
Geras klausimas ir man norėtųsi atsakyti paprasčiausiai: o kodėl gi ne? Bet tai svarbus, rimtas klausimas, tad leisk pradėti iš toli. Spontaniškai atsakyčiau taip: nes pasakų nebėra! Tų su pabaisom, blogiukais, blogiu, turiu omeny, tų klasikinių pasakų, kurios mums leidžia patirti baimę ir siaubo šiurpuliukus saugiame tėvų glėbyje.
Pasakoti apie rezistenciją, nekalbant apie akivaizdžią pilietinę svarbą, tampa būdu pasakyti, kad ten, lauke, esama negerų jėgų ir jei kaip žmonės neturėsime vertybėmis grįstos pasaulio idėjos, vieną dieną mums ją primesti gali kažkas kitas.
Tos pasakos tapo vis labiau nusaldintos ir netikros, o tėvų glėbys vis labiau atsirišo perkeldamas į dabartines pasakas (užrašytas popieriuje ar kompiuteriniuose žaidimuose) visą pedagoginę ir gal net biologinę atsakomybę, poreikį perspėti vaikus apie lauke tykančius pavojus.
Žinoma, klasikinės pasakos vis dar egzistuoja, tačiau mes linkę pakišti jas po kilimu. Todėl pasakoti apie rezistenciją, nekalbant apie akivaizdžią pilietinę svarbą, tampa būdu pasakyti, kad ten, lauke, esama negerų jėgų ir jei kaip žmonės neturėsime vertybėmis grįstos pasaulio idėjos, vieną dieną mums ją primesti gali kažkas kitas.
Dar man norisi galvoti, kad tokios istorijos padeda jauniems skaitytojams suprasti, kad begalė išgalvotų, fantasy istorijų, pasiekusių mus devintajame dešimtmetyje (apie išlikimą ar kovą su blogio imperijomis), savo ištakomis siekia žiaurius, nuožmius pasakojimus (kokiais pradžioje ir buvo klasikinės pasakos), tačiau yra kupinos tikro herojizmo: tai partizanų iš viso pasaulio pasakojimai.
Ko palinkėtum šio komikso skaitytojams?
Tik vieno: mėgautis knyga.
Grazie!
„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:
